Apynio spurgai - unikalią veikliųjų medžiagų sudėtį turinti žaliava, iki šiol nesusintetinama ir nepakeičiama alaus, farmacijos, kosmetikos, parfumerijos ir maisto pramonėje. Daugiausia apynio spurgų suvartojama alaus gamybai - Lietuvoje apie 200 t per metus. Dar apie 3-5 t suvartoja farmacijos pramonė, kuri dalį spurgų superka iš mūsų apynių augintojų, tačiau didžioji dalis spurgų importuojama.

VDU Kauno botanikos sode apynių tyrimai vykdomi nuo 1924 m. Pokario metais, tiriant įvairias veisles, buvo gaunama net apie 2 000 kg/ha sausų apynių spurgų derliai, o spurgų kokybė puikiai tiko alaus gamybai - spurgai buvo parduodami „Ragučio" alaus daryklai. Deja, centralizuotas apynių auginimas kituose buvusios SSSR regionuose trukdė apynininkystės vystymui Lietuvoje. Tik 1990-1991 m., kuomet centralizuotas tiekimas buvo nutrauktas, imtasi veisti apynynus Lietuvoje. Nuo 1990 m. iki 1994-ųjų buvo įrengta apie 100 ha apynynų.

Tuo metu įkurtos Lietuvos apynių augintojų draugijos narių pastangomis parengta Lietuvos alaus pramonės aprūpinimo vietine žaliava programa, kurioje numatyta per 5-6 metus apynynus išplėsti iki 500 ha. Tačiau tik pirmieji apynių augintojai sėkmingai spėjo realizuoti savo išaugintą produkciją, o jau 1992 m. apynius imta dideliais kiekiais importuoti iš užsienio ir vietinės žaliavos atsisakyta. Pagrindinė to priežastis - nepakankami kiekiai ir kokybė. Tačiau tinkamai parinkus veisles, spurgų kokybė mažai skiriasi nuo įvežtinių. Būtina suprasti, kad greitai išauginti didelių kiekių neįmanoma todėl, kad apyniai didesnį derlių ima duoti tik 2-3 metais po pasodinimo.

1 ha apynyno įrengimas, priklausomai nuo naudojamų medžiagų, kainuoja apie 20-35 tūkst. Lt, o sodinukai - po 2-8 Lt (1 ha jų reikia 3 500-4 000 vnt.). Be to, reikalingos džiovyklos, purkštuvai, kita papildoma įranga, todėl į apynyną investuotos lėšos atsiperka vos po 3-4 metų nuo apynių derėjimo pradžios. Visgi laikantis griežtų agrotechnikos reikalavimų, apyniai vienoje vietoje dera 15-20 metų ir duoda neblogą pelną. Jei Lietuvoje išsispręstų apynių augintojų kreditavimo, spurgų supirkimo problemos, apyniai galėtų tapti rentabilia technine kultūra ir ne vieno ūkininko pragyvenimo šaltiniu. Tuo pačiu būtų sutaupoma nemažai valiutos, už kurią dabar perkami kartais labai abejotinos kokybės apyniai.

Apynio botaninės savybės

Paprastasis apynys (Humulus lupulus L.) yra dvinamis, daugiametis vijoklinis augalas. Antžeminė apynio dalis (apynojas) yra vienmetė, per vegetacijos laikotarpį išauganti iki 12 m aukščio, jos žalioji masė siekia iki 10 ir daugiau kilogramų. Požeminė dalis - daugiametė, būna gyvybinga 50-100 metų. Požeminę dalį sudaro šakniagumbis (stiebo kamblys), šakniastiebiai ir šaknys. Šakniagumbis (stiebo kamblys) - ropės pavidalo sustorėjimas, suformuojamas 15-20 cm dirvos gylyje kasmet taisyklingai genint.

Apynių augintojams labai svarbu taisyklingai suformuoti šakniagumbį - kuo jis didesnis ir sveikesnis, tuo ilgiau ir našiau keras dera. Šakniagumbis intensyviai pradeda formuotis 2-ais augimo metais ir didėja bei storėja 5-7 metus. Vėliau pamažu smulkėja, ir 12-15 metais kero produktyvumas ima mažėti - tuomet plantaciją rekomenduojama atnaujinti.

Viršutinėje šakniagumbio dalyje kasmet susiformuoja daug vegetatyvinių pumpurų, iš kurių kiekvieną pavasarį išauga antžeminė dalis - stiebai. Kasmet iš šakniagumbio išauga ir šakniastiebiai, besidriekiantys horizontaliai į visas puses. Jų skaičius priklauso nuo veislės, klimato sąlygų, kero stiprumo, dirvožemio. Tai morfologiškai pakitę stiebai, su aiškiai matomais bambliais, ties kuriais susiformuoja pumpurai ir šaknelės. Apynynuose šakniastiebiai kasmet išgenimi, jie puikiai tinka dauginimui atvirame grunte.

Iš stiebo kamblio ir šakniastiebių vertikaliai žemyn išauga šaknys. Kelios pagrindinės (7-13) šaknys apie 1-1,5 m gylyje gausiai išsišakoja ir pasiekia net 4 m gylį. Stambesnėse šaknyse susiformuoja savotiški sustorėjimai, kuriuose kaupiasi atsarginės maisto medžiagos. Didelė apynio šaknų siurbiamoji galia (iki 8 atm.) padeda aprūpinti vegetatyvinius organus vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis net ir nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis.

Stiebai (apynojai) kasmet išauga iš šakniagumbio. Po žeme stiebų ūgliai baltos spalvos, sultingi ir trapūs, išlindę į žemės paviršių parausta, vėliau įgauna veislei būdingą žalią, rausvą ar raudoną spalvą. Stiebams paaugus iki 30-50 cm ilgio, visiškai išsiskleidžia lapai, augalai ima vyniotis (iš kairės į dešinę) ant atramų, stiebas įgyja stačiakampio formą. Ant stiebo briaunų išauga žemyn palinkę kabliukai, padedantys apynojams laikytis ant atramų. Apynojų tarpubambliai tuščiaviduriai, bambliuose yra pertvaros. Normaliai išsivystę apynojai išauga iki 12 m ilgio, juose būna 17-35 bambliai.

Vegetacijos pabaigoje apynojai ima džiūti nuo viršūnės žemyn. Požeminėje stiebų dalyje ties bambliais susiformuoja pumpurai, o stiebo tuštuma užsipildo audiniais. Ši savybė išnaudojama norint gauti didesnį kiekį sodinamosios medžiagos - stiebinių auginių. Tam paaugę stiebai per keletą kartų guldomi ant žemės ir užpilami dirvožemiu. To paties kero apynio lapai būna nevienodos formos - dažniausiai penkiaskiaučiai, su koteliais, prisisegę priešpriešiais, prisisegimo vietoje turi nedidelius prielapius. Didžiausi ir visiškai išsivystę lapai esti vidurinėje kero dalyje, maždaug 3-4 m aukštyje. Viršūnėje ir pažemėje lapai mažesni, triskiaučiai. Ant vaisinių šakelių - dažniausiai asimetriški, širdiški. Visų formų lapai nelygiai dantyti, gysloti, viršutinė pusė apaugusi retais kabliukais. Šoninės šakutės išauga iš pagrindinio stiebo lapų pažastų. Jų ilgis (50-150 cm ir daugiau) priklauso ne tik nuo meteorologinių sąlygų ir dirvožemio bei tręšimo, bet ir nuo veislės, ir yra vienas iš ūkinių veislės požymių.

Svarbus ir šakučių prisisegimo tvirtumas, kai kurių veislių derančios šakutės, esant net ir silpnam vėjeliui, išlūžta, derlius sumažėja. Apynio vyriškieji žiedai susitelkę į šluoteles, panašūs į kanapių. Žiedų taurelių nėra, vainikėliai gelsvai žalsvi, kuokeliai penki. Žiedadulkės labai smulkios, žalsvos. Moteriškieji - piesteliniai žiedai susitelkę kankorėžio pavidalo trumpakotėse varputėse, kurios susideda iš 40-60 žiedelių, turinčių po vieną prielapį (pažiedę) dviem žiedeliams. Žiedams pražydus, greitai augdamos pažiedės susiklosto čerpiškai, sudarydamos spurgą. Suaugusios pažiedės vadinamos žvyneliais. Subrendę spurgai įgauna veislei būdingą spalvą, formą ir aromatą. Vaisius - kanapės grūdo dydžio riešutėlis. Apynys anemofilinis (vėjo apdulkinamas) augalas, todėl net iki 1,5 km atstumu nuo plantacijos neturėtų būti vyriškųjų augalų, nes sėklas nokinantys spurgai tuomet esti prastesnės kokybės.

Metinis apynio vystymosi ciklas

Apynio metinį vystymosi ciklą galima skirstyti į ramybės ir vegetacijos periodus. Per juos išskiriama 10 vystymosi etapų. Ramybės laikotarpis tęsiasi nuo antžeminės dalies apmirimo iki pumpurų brinkimo anksti pavasarį, apie 5 mėnesius. Šiame etape požeminė dalis morfologiškai nekinta. Dėl menkos medžiagų apykaitos dalis organinių medžiagų sunaudojama kvėpavimui, todėl pavasarį požeminės dalies masė būna šiek tiek sumažėjusi.

Antrasis etapas prasideda požeminių pumpurų brinkimu ir baigiasi ūglių susidarymu. Apyniai auga požeminiuose organuose sukauptų maisto medžiagų sąskaita. Etapo trukmė priklauso nuo dirvos mechaninės sudėties ir temperatūros, gali trukti nuo kelių iki keliolikos dienų. Pagrindinis darbas šiame etape - požeminės dalies genėjimas.

Trečiasis etapas prasideda ūglių pasirodymu ir tęsiasi iki pirmosios lapų poros susiformavimo. Šiame etape jau prasideda fotosintezė, nors ūgliai vis dar auga naudodami požeminės dalies medžiagų sankaupas. Pagrindinis darbas - išgenimi nereikalingi ūgliai, paliekami 4-6, kurie bus vyniojami ant atramų. Augalai pirmą kartą tręšiami mineralinėmis trąšomis.

Ketvirtasis etapas prasideda pirmosios lapų poros išaugimu ir baigiasi šoninių šakučių formavimusi. Jo metu labai intensyviai auga stiebai (net iki 40 cm per parą), pagrindiniai lapai. Šiuo laikotarpiu stiebai vyniojami ant atramų, o pasiekę 1,5-2 m aukštį, antrą kartą tręšiami mineralinėmis trąšomis, pirmą kartą apkaupiami.

Penktajame etape, kuris tęsiasi nuo šoninių šakelių susiformavimo iki žydėjimo pradžios, intensyviai auga pagrindinės ir šoninės šakelės, ant jų - lapai ir žiedynai. Šiuo metu trumpinamos šoninės šakutės, kerai antrą kartą apkaupiami, prieš žydėjimą tręšiami azoto trąšomis.

Šeštojo etapo metu apyniai žydi, pradžia - purkų pasirodymas, pabaiga - spurgų formavimasis. Šiuo periodu sulėtėja stiebo augimas, intensyviai auga šoninės šakelės, šakojasi žiedinės. Pirmiausia pražysta vidurinėje stiebo dalyje (3-5 m aukštyje) esantys žiedynai, vėliau viršūnėje ir apačioje. Šiuo laikotarpiu pataisomi blogai prie atramų prisitvirtinę apynojai, užkabinami nukritę.

Septintasis etapas - spurgų susidarymo ir augimo. Tęsiasi iki techninės spurgų brandos. Šiuo metu spurgai intensyviai auga, lupulino liaukutėse kaupiasi karčiosios medžiagos ir eteriniai aliejai.

Aštuntasis - spurgų techninės brandos etapas. Spurgai tampa stangrūs, įgyja veislei būdingą spalvą, formą ir aromatą, sukaupia didžiausią veikliųjų medžiagų kiekį. Šiame etape, kuris tęsiasi apie 15-20 d., nuskinami geriausios kokybės spurgai. Požeminėje dalyje ima kauptis dalis asimiliacijos produktų.

Devintasis etapas prasideda maksimalia technine branda ir tęsiasi iki antžeminės dalies džiūvimo pradžios. Šiuo laikotarpiu vyksta fiziologinis spurgų ir sėklų brendimas: spurgai paruduoja, pasidaro purūs, netenka daug drėgmės, ima džiūti, dalis lupulino liaukučių išbyra, sumažėja veikliųjų medžiagų kiekis spurguose. Požeminėje augalo dalyje intensyviai kaupiasi atsarginės maisto medžiagos.

Dešimtasis etapas - fiziologinis antžeminės dalies nunykimas. Pirmiausia nudžiūsta apatiniai, tada viršutiniai lapai, stiebas ima džiūti nuo viršūnės, todėl tebevyksta asimiliacijos produktų transportavimas į požeminę dalį. Orams atvėsus, augalai pereina į ramybės periodą. Šiuo metu nupjaunami ir iš plantacijos pašalinami apynojai. Jeigu leidžia meteorologinės sąlygos, nelaukiant pavasario galima išgenėti požeminę dalį.

Kilmė ir sistematika

Apie apynio kilmę vieningos nuomonės nėra. Vienų geobotanikų nuomone augalas kilęs iš Mažosios Azijos, kitų - iš Kaukazo, tačiau visi sutaria, kad apynys į Europą pateko Didžiojo tautų kraustymosi metu ir labai greitai paplito po pasaulį. Anksčiau augalas buvo priskiriamas dilgėlinių (Urticaceae) šeimai, dabar - kanapinių (Cannabinacecae L.). Išskiriamos dvi rūšys: paprastasis (H. lupulus L.) ir japoninis (H. japonicus Sieb.et Zucc.), nors kai kur išskiriama ir trečioji rūšis - H. scandens Lour.et Merrill.

Paprastojo apynio išskiriami 3 porūšiai: naujameksikinis (H.lupulus L. ssp.neomexicanus Nels.et Cockerell), širdžialapis (H.lupulus L. ssp.cardifolius Maxim.) ir europinis (H.lupulus L. ssp. Europeus Ryb.). Pastarojo išskiriamos 3 formos: žemaūgė, laukinė ir kultūrinė.

Japoninis apynys yra vienmetis, vienanamis augalas šliaužiančiu arba laipiojančiu stiebu. Jo lapai skiautėti, 5-7-9-skiaučiai. Dauginasi sėklomis, spurgų nesuformuoja, lupulino nekaupia. Natūraliai auga Kinijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje. Auginamas kaip dekoratyvinis - pavėsinėms, pastatams apželdinti.

Paprastojo apynio europiniam porūšiui būdingi pirštiškai skiautėti lapai, tik viršutiniai ir šoninių šakelių ištisiniai, širdišku pamatu. Spurgai stambūs ir vidutinio dydžio, sukaupia daug lupulino, turi stiprų aromatą. Širdžialapis porūšis skiriasi tuo, kad visi lapai yra ištisiniai, neskiautėti, širdiškos formos. Spurgai nedideli, sukaupia nedaug lupulino.

Naujameksikinio (amerikinio) porūšio lapai kaip ir europinio. Skiriamasis bruožas - netipiškas spurgų aromatas. Spurgai turi juodųjų serbentų kvapą. Šis porūšis auga Pietų ir Šiaurės Amerikoje. Visi paprastojo apynio porūšiai labai artimi biologiškai ir anatomiškai, vienaip ar kitaip visi turėjo įtakos kultūrinių apynių atsiradimui ir veislių kūrimui.

Tokiam apynynui užsodinti reikės 3 600 vnt. sodinukų. Perkant reikės apie 4 000 vnt. sodinukų, nes dalis visada neprigyja, būna pažeisti, nelabai gyvybingi ir pan.

Kultūrinis apynys yra gana reiklus dirvožemio sąlygoms. Jo požeminės dalies išsivystymas ir augalo produktyvumas tiesiogiai koreliuoja ir labai priklauso nuo dirvožemio savybių. Pasaulinė apynių augintojų praktika įrodė, kad apyniai geriausiai auga ir dera puriuose, vidutinio derlingumo, vandeniui laidžiuose ir daug maisto medžiagų turtinguose dirvožemiuose. Skirtingai negu kitoms kultūroms, patys derlingiausi Vidurio Lietuvos karbonatiniai dirvožemiai netinkami apyniams auginti dėl karbonatingumo. Tokiose dirvose apynys esti trumpaamžis, jo derlingumas mažas, augalą veikia intensyvi chlorozė. Apyniams auginti Lietuvoje geriausi velėniniai glėjiniai ir velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai, kurie užima net 52 proc. šalies teritorijos.

Veislės pasirinkimas

Pagal vegetacijos periodo trukmę, veislės suskirstytos į 3 grupes, nors šiltesnio klimato šalyse paprastai išskiriamos 5 grupės. Ilgamečiais Stasio Gudanavičiaus tyrimais nustatyta, kad mūsų sąlygomis derėtų skirti 3 grupes: I - ankstyvosios veislės (vegetacijos periodas iki 120 d.), II - vidutinio vėlyvumo (120-130 d.) ir III - vėlyvosios veislės (per 130 d.). Tyrimų metu paaiškėjo, kad Lietuvos klimato sąlygomis, priklausomai nuo veislių, vegetacijos trukmė yra 5-10 ir daugiau dienų ilgesnė negu tų pačių veislių, auginamų piečiau Lietuvos (Lenkijoje, Čekijoje, Ukrainoje ir pan.).

Lietuvoje pačios tinkamiausios yra ankstyvosios ir vidutinio vėlyvumo veislės, o labai vėlyvos spurgus subrandina ne kiekvienais metais. Derėtų auginti bent 3 įvairaus vėlyvumo veisles, tuomet spurgų skynimo periodas būtų ilgesnis, visi darbai atliekami laiku ir kokybiškai.

Ankstyvosios veislės

Smolistyj - sukurta Rusijoje, raudonstiebė. Keras cilindrinės formos, šakutės ilgos, lapuotumas didelis. Požeminė dalis stipri, leidžia daug šakniastiebinių atžalų. Derlingumas - 1 000-1 500 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio. Juose karčiųjų medžiagų būna 18-22 proc., alfa rūgšties - 5-8 proc. Technologinę brandą spurgai pasiekia rugpjūčio II-III dešimtadienį. Vegetacinio periodo trukmė - 122 dienos. Veislė vidutiniškai atspari netikrajai miltligei.

Alta - rausvastiebė veislė, sukurta Ukrainoje. Keras cilindrinės formos, šakutės vidutinio ilgio, lapuotumas vidutinis. Požeminė dalis stipri, atžalų nedaug. Derlingumas - 1 200-1 700 kg/ha. Spurgai stambūs. Juose karčiųjų medžiagų būna 22-28 proc., alfa rūgšties - 9-13 proc. Spurgai technologinę brandą pasiekia rugpjūčio II-III dešimtadienį. Vidutinė vegetacinio periodo trukmė - 118 dienų. Veislė atspari netikrajai miltligei, mažai nukenčia nuo voratinklinės erkutės ir apyninio amaro. Išskirtinė savybė - spurgai turi stiproką juodųjų serbentų aromatą.

Vidutinio vėlyvumo veislės

Klon 18 - sukurta Ukrainoje, raudonstiebė. Keras cilindrinės formos, šoninės šakutės vidutinio ilgio, lapuotumas didelis. Požeminė dalis stipri, šakniastiebinių atžalų nedaug. Derlingumas - 1 500-1 700 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio. Karčiųjų medžiagų spurguose - 15-16 proc., alfa rūgšties - 3,5-4,5 proc. Spurgų technologinė branda - rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo I dešimtadienį. Vegetacijos periodo trukmė - 134 d. Veislė mažai atspari netikrajai miltligei.

Dubskyj zeleniak - žaliastiebė veislė, sukurta Čekijoje. Kero forma neapibrėžta, šoninės šakutės trumpos, lapuotumas vidutinis. Požeminė dalis silpna, atžalų mažai. Derlingumas - 1 400-1 700 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio, karčiųjų medžiagų juose - 16-19 proc., alfa rūgšties - 2-3 proc. Spurgų technologinė branda rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo I dešimtadienį. Vegetacijos periodo trukmė 130 dienų. Vidutiniškai atspari netikrajai miltligei.

Fredos derlingieji - žaliastiebė veislė, sukurta Kauno botanikos sode. Kero forma kūgiška. Šoninės šakutės vidutinio ilgio ir ilgos, lapuotumas didelis. Požeminė dalis stipri, atžalų nedaug. Derlingumas - 1 800-2 200 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio. Karčiųjų medžiagų spurguose būna iki 18-20 proc., alfa rūgšties - 5-6,6 proc. Spurgų technologinės brandos laikas - rugpjūčio III-rugsėjo I dešimtadienis. Vegetacinio periodo trukmė - 125 dienos. Veislė atspari netikrajai miltligei, mažai pažeidžiama kenkėjų.

Fredos taurieji - taip pat Kauno botanikos sodo selekcijos žaliastiebė veislė. Kero forma piramidiška, šoninės šakutės vidutinio ilgio, gausiai lapuotos. Požeminė dalis stipri, atžalų mažai. Derlingumas - 1 700-2 000 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio, vienodi visuose kero arduose. Karčiųjų medžiagų spurguose būna 17-18 proc., alfa rūgšties - 5-6 proc. Technologinės spurgų brandos laikas - rugpjūčio pabaiga-rugsėjo I dešimtadienis. Vegetacijos periodo trukmė - 130 d. Veislė atspari netikrajai miltligei.

Společnyj - rausvastiebių apynių veislė, sukurta Ukrainoje. Keras cilindro formos, šoninės šakutės ilgos, gausiai lapuotas. Požeminė dalis stipri, šakniastiebinių atžalų mažai. Derlingumas - 1 800-2 200 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio. Karčiųjų medžiagų spurguose - 20-22 proc., alfa rūgšties - 3-5 proc. Technologinės spurgų brandos laikas - rugsėjo I-II, rečiau - III dešimtadienis. Vegetacinio periodo trukmė 139 dienos. Veislė vidutiniškai atspari netikrajai miltligei.

Kauno ankstyvieji - rausvastiebė veislė, sukurta Kauno botanikos sode. Kerai piramidiški, šoninės šakutės trumpos arba vidutinio ilgio, lapuotumas mažas. Požeminė dalis silpnoka, priauga daug šakniastiebinių atžalų. Derlingumas - 1 100-1 200 kg/ha. Spurgai stambūs, pailgi. Karčiųjų medžiagų spurguose būna 16-17 proc., alfa rūgšties - 3-4 proc. Technologinės spurgų brandos laikas rugpjūčio pabaiga-rugsėjo I dešimtadienis. Vidutinė vegetacijos periodo trukmė - 127 dienos. Veislė mažai atspari netikrajai miltligei.

Kauno gražieji - rausvastiebė veislė, sukurta Kauno botanikos sode. Kerai piramidės formos, šoninės šakelės vidutinio ilgio, lapuotumas vidutinis. Požeminė dalis stipri, šakniastiebinių atžalų daug. Derlingumas - 1 600-2 000 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio arba smulkūs, juose karčiųjų medžiagų būna 19-21 proc., alfa rūgšties - 5-7 proc. Technologinę brandą spurgai pasiekia rugpjūčio III-rugsėjo I dešimtadienį. Vidutinė vegetacinio periodo trukmė - 126 dienos. Vidutiniškai atspari netikrajai miltligei.

Raudoniai - raudonstiebė veislė, sukurta Kauno botanikos sode. Kerai piramidiški, šoninės šakelės vidutinio ilgio, lapuotumas vidutinis. Požeminė dalis stipri, atžalų mažai. Derlingumas - 1 000-1 200 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio. Karčiųjų medžiagų spurguose būna 16-17 proc., alfa rūgšties - 3,5-5 proc. Technologinės spurgų brandos laikas - rugpjūčio III-rugsėjo I dešimtadienis. Vidutinė vegetacinio periodo trukmė 129 dienos. Veislė mažai atspari netikrajai miltligei, puolama kenkėjų.

Vėlyvosios veislės

Žateckij zelionyj - sukurta Slovėnijoje, raudonstiebė. Keras piramidinis, šakutės vidutinio ilgio, lapuotumas mažas. Požeminė dalis silpna, šakniastiebinių atžalų mažai. Derlingumas - 1 300-1 500 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio, karčiųjų medžiagų juose - 20-24 proc., alfa rūgšties - 3-4 proc. Technologinė spurgų branda - rugsėjo mėn. pirmoje pusėje, vidutinė vegetacinio periodo trukmė - 141 diena. Vidutiniškai atspari netikrajai miltligei.

Marynka - rausvastiebė veislė, sukurta Lenkijoje. Keras piramidės formos, šoninės šakutės ilgos arba vidutinio ilgio, lapuotumas vidutinis. Požeminė dalis stipri, šakniastiebių išauga nedaug. Derlingumas - 1 500-2 000 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio, karčiųjų medžiagų juose būna 20-25 proc., alfa rūgšties - 7-10 proc. Technologinę brandą spurgai pasiekia rugsėjo II-III dešimtadienį. Vidutinė vegetacinio periodo trukmė 142 dienos. Veislė atspari netikrajai miltligei, mažai pakenkiama voratinklinės erkutės ir apyninio amaro.

Labai vėlyvos veislės

Granit - Ukrainoje sukurta raudonstiebė veislė. Keras atvirkščiai piramidiškas, šoninės šakelės vidutinio ilgio, lapuotumas didelis. Požeminė dalis vidutinio stiprumo, atžalų nedaug. Derlingumas - 1 200-1 600 kg/ha. Spurgai vidutinio dydžio arba smulkūs, karčiųjų medžiagų juose - 22-25 proc., alfa rūgšties - 4-6 proc. Technologinės spurgų brandos laikas itin palankiais metais - rugsėjo pabaiga-spalio pradžia. Vegetacinio periodo trukmė - 160 dienų ir daugiau.

K. Obelevičius

Mano ūkis, 2012/11