Pasauliniai žuvų ištekliai dėl pernelyg intensyvios žvejybos palaipsniui mažėja. Siekiant patenkinti didėjantį žuvų poreikį ir neeikvoti natūralių jūros gyvūnijos išteklių, būtina plėtoti akvakultūros sektorių. Pastaruoju metu akvakultūros produktų gamyba yra vienas sparčiausiai augančių maisto gamybos sektorių.

Beveik pusę (45 proc.) pasaulinės ekologinės akvakultūros produkcijos yra užauginama Europos akvakultūros ūkiuose, antra vieta atitenka Azijai (36 proc.).

Europos ekologinės akvakultūros sektoriuje daugiausia užauginama lašišų ir Viduržemio jūros žuvų - doradų ir vilkešerių, įvairių rūšių upėtakių bei karpių. Kinijoje daugiausia užauginama ekologinių karpių, kuriems taikoma mišri žuvivaisa. Kitose Azijos šalyse plėtojama ekologinė tigrinių krevečių gamyba. Ekologinė akvakultūra turi dideles perspektyvas. Ekspertų teigimu, pasaulinė ekologinės akvakultūros produkcijos rinkos vertė turėtų kasmet padidėti apie 40-60 proc. Pagrindinė rinkos dalis turėtų atitekti Prancūzijai, Vokietijai, Šveicarijai ir Didžiajai Britanijai.

Didėja plotai ir apimtys

Lietuvos akvakultūros įmonių ekologinės žuvininkystės tvenkinių plotai, nuo įstojimo į ES, vis didėja. Nors nuo 2003 m. iki 2011 m. įmonių skaičius pasikeitė nuo 12 iki 14, sertifikuotų tvenkinių plotai išaugo vos ne dvigubai - nuo 2 768 ha (2003 m.) iki 5 447 ha (2011 m.). Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos duomenimis, bendras ekologinių akvakultūros įmonių realizuotos produkcijos kiekis 2010-2011 m. padidėjo 6,4 proc., o vertė - 18,5 proc. Pagrindinė auginamų žuvų rūšis Lietuvos akvakultūros ūkiuose - karpiai, kurių 2011 m. buvo realizuota 937,66 t. Palyginti su 2010 m., realizacijos apimtys padidėjo 4,9 procento.

Apie 13 proc. lietuviškų ekologiškų karpių 2011 m. buvo realizuota Lenkijos ir Latvijos rinkose. Vidutinė didmeninė gamintojų pardavimo kaina (be PVM) Lenkijoje sudarė 6,61 Lt/kg, Latvijoje - 5,7 Lt/kg, o vidaus rinkoje - 7,30 Lt/kg.

Ekologinės akvakultūros ypatumai

Nepaisant perspektyvaus augimo bei didelio susidomėjimo ekologine akvakultūra, susiduriama ir su sunkumais. Kadangi akvakultūra, kitaip negu žemės ūkis, yra palyginti nauja ūkio šaka, šis verslas yra labiau kontroliuojamas bei reguliuojamas įvairių teisės aktų (siekiant nustatyti akvakultūros gyvūnų poveikį natūralioms ekosistemoms). Dėl gamybos apribojimų, ekologinės akvakultūros ūkiai praranda dalį pajamų bei dėl tam tikrų technologinių aspektų patiria papildomų išlaidų.

Nuo 2010 m. ES įsigaliojo Reglamentas (EB) Nr. 710/2009 dėl išsamių ekologinės akvakultūros gyvūnų ir jūros dumblių gamybos taisyklių nustatymo. Šis reglamentas apibrėžia visoms ES šalims vienodus reikalavimus, taikomus ekologinės produkcijos gamybos procese. Realizuojant ekologinę produkciją, ji turi būti paženklinta ES ekologiško gaminio logotipu. Norint užtikrinti, kad ekologinės akvakultūros ūkiai išlaikytų ryšį su aplinka, reglamentas draudžia naudoti hormonus. Šis draudimas stipriai atsiliepė kai kurioms gamybos rūšims, kuriose iki tol žuvų reprodukcijai intensyviai naudoti hormonai. Ypač tai pasakytina apie Vengrijoje, Slovakijoje, Čekijoje ir Lenkijoje išaugintus karpius.

Kadangi ekologinės produkcijos gamyba reikalauja papildomų išlaidų, norint plėtoti šią perspektyvią bei aplinką tausojančią ūkio šaką, reikalinga finansinė parama. Remiant ekologinės akvakultūros sektorių, greta aplinkosauginių aspektų svarbu atsižvelgti ir į įmonių veiklos intensyvumą bei dėl to patirtų papildomų išlaidų kompensavimą. Lietuvos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos susitikimuose diskutuojama dėl to, kad ekologinei akvakultūrai remti skiriamas išmokas reiktų labiau susieti su užauginamos produkcijos kiekiu ir už realizuotas žuvis gaunamomis pajamomis bei realiai patirtomis išlaidomis.

Menkas asortimentas

Paramos poreikis plėtojant ekologinę akvakultūrą yra tik viena iš keleto aktualių problemų. Ne mažiau svarbus yra ekologinės produkcijos realizavimo klausimas. Šio metu ekologinė produkcija prekybos centruose realizuojama kaip įprastinės gamybos, kadangi nėra sertifikuotas prekybos procesas. Vartotojai neturi tinkamos informacijos apie perkamą produktą. Pagerinus ekologinės akvakultūros produkcijos pardavimo infrastruktūrą, pirkėjas galėtų pasirinkti tarp ekologinės (užaugintos be hormonų, antibiotikų ir kitų įprastinėje auginimo technologijoje naudojamų priedų) ir įprastinės produkcijos.

Išskyrus gyvą žuvį, vidaus rinkoje daugiau lietuviškų akvakultūros produkcijos gaminių praktiškai nėra. Akvakultūros sektoriaus SSGG analizėje yra paminėtos tokios sektoriaus silpnybės kaip rinkos poreikius nevisiškai tenkinantis gaminamų produktų asortimentas bei neišvystyta perdirbimo pramonė. Naujų perdirbtos ekologinės akvakultūros gaminių įvedimas į rinką sukurtų pridėtinę vertę antrinėje gamybos grandyje bei padidintų ekologiškos akvakultūros produkcijos paklausą. ES šalyse, kuriose propaguojama karpių akvakultūra, gamintojai rinkai pateikia platų gaminių asortimentą, kurio Lietuvoje praktiškai nėra. Tačiau ši problema daugelyje ES šalių taip pat aktuali. Gėlavandenių žuvų akvakultūros sektoriaus perspektyva, rinkos tyrimuose dažnai papildoma galimybe perdirbti akvakultūros produkciją ir įvairinti gaminių asortimentą taikant naujas marketingo priemones.

Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje bei kitose šalyse, kuriose propaguojama karpių akvakultūra, įmonės arba jų asociacijos yra sukūrusios efektyviai veikiančius akvakultūros produkcijos prekės ženklus, kurie naudojami parduodant įpakuotus šviežių karpių gaminius, kaip pavyzdžiui: karpių griežinėliai, filė be kaulų, malta mėsa, taip pat įvairūs pusgaminiai. Įmonėms rekomenduojama atsižvelgti į galimybes investuoti į akvakultūros produkcijos naujų marketingo priemonių paiešką bei plėtrą.

Vartojimas auga lėtai

Žuvų suvartojimas Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, yra nedidelis, tačiau turi tendenciją didėti. Grynasis žuvų importas (bendras importas minus bendras eksportas), pateiktas vidaus rinkai 2004-2011 m. laikotarpiu, padidėjo 53 proc. Dalis importuotos perdirbtos produkcijos potencialiai gali būti pakeista aukštos kokybės ekologiška akvakultūros produkcija, kurios vidutinė kaina (gamintojo kainomis), palyginti su įprastinės gamybos, yra tik 1,1 proc. didesnė, o mažmeninės prekybos tinkluose parduodama už vienodą kainą.

Produkcijos populiarinimui reikėtų investuoti į vartotojų nuomonės formavimą apie ekologiškos akvakultūros produktų privalumus, panaudojant reklamos bei viešųjų ryšių priemones.

Vertinant ekologinės akvakultūros gamybos pasiskirstymą pagal Lietuvos apskritis (remiantis realizuotos produkcijos kiekiu), 2010 m. didžiausia dalis produkcijos (31 proc.) buvo užauginta Vilniaus apskrityje. Beveik visose šalies apskrityse 2011 m. buvo nustatyta gamybos didėjimo tendencija, išskyrus Klaipėdos apskritį, kurioje ekologinės akvakultūros gamyba pakeista į įprastinę. Pagrindinės priežastys, paskatinusios keisti ūkininkavimo kryptį, - menkas ekologinės produkcijos gamybos pelningumas.

E. Kazlauskas, A. Savilionis

Mano ūkis, 2012/11