Ilgiau kaip dešimtmetį Vokietijoje gyvenusią tauragiškę Audrą ir jos vyrą vokietį verslininką Rolandą Šelencą (Roland Schelenz) į Lietuvą parvedė netradicinio verslo idėja. Prieš šešerius metus visai šalia Kelmės jie vieninteliai Baltijos šalyse įkūrė bizonų ūkį. Taip Lopetiškės vienkiemis, dabar kelmiškių Bizonų kaimu vadinamas, tapo savotiškomis Šiaurės Amerikos milžinų prerijomis, tiesa, bizonai į Lietuvą atkeliavo iš Prancūzijos, vėliau iš Vokietijos augintojų ūkių.

„Visada viską gyvenime dariau kitaip nei įprasta, niekada nemėgau kopijuoti, tad mintis auginti bizonus tuo ir buvo žavi, kad niekas kitas mūsų šalyje to nedarė", - argumentus imtis netradicinės veiklos dėsto bizonų ūkio savininkė, pridurdama, kad tokios mintys galvoje ėmė suktis Vokietijoje paragavus bizonienos. Originalumu bei drąsa išsiskiria ir artimiausi Šelencų planai - įsteigti Berlyne bizonienos restoranėlį. Audros žodžiais, jie bus pirmieji ūkininkai Vokietijoje, atidarę savo restoraną.

Pajamos tik po kelerių metų

Savo lėšomis įsigiję sodybą Lopetiškėse ir 100 ha žemės masyvą ūkininkauti Šelencai pradėjo nuo 12 bizonų, vėliau iš Vokietijos atsivežė dar tiek pat. Dabar jų ūkyje lietuvišką žolę rupšnoja didesnė kaip 80 bizonų banda, tarp jų laksto apie 20 jauniklių. Nors ūkis nėra registruotas kaip ekologinis, mat tokios galimybės laukiniams gyvuliams nenumato mūsų įstatymai, tačiau bizonai auginami natūraliomis sąlygomis, neribojant jų judėjimo ir neduodant jiems augimą skatinančių koncentratų. Bizonams būtinai reikia erdvės, tad Šelencų augintiniai ganosi 50 ha aptvare, atvežama jiems papildomai šakų ir medžių žievės, žiemą į ėdžias prikraunama šieno. „Kiekvienas augintojas renkasi, kaip auginti gyvulį - greitesniu tempu ar natūralesniu, bet gerokai ilgesniu. Pasirinkimas priklauso nuo to, kokią mėsą jis nori tiekti vartotojui", - auginimo įtaka mėsos kokybei neabejoja Audra. Natūraliai auginami bizonai pjaunami mėsai 3,5-4 m., intensyvaus auginimo ūkiuose - dvejų metų, bet prieš tai pusmetį jie laikomi uždaryti ir papildomai penimi, kad greičiau užaugtų.

Bizonų auginimo paslaptis bandanti atskleisti Audra neslepia, kad jų, kaip ir veislinių mėsinių galvijų, auginimas yra brangus užsiėmimas, kuris pirmuosius kelerius metus neduoda jokių pajamų, bet nuolat reikalauja naujų investicijų (tvoroms tverti, pašarams gaminti ir pan.). Tad neturint papildomo pragyvenimo šaltinio ši veikla gali būti pražūtinga. Šelencų šeimai ir jų puoselėjamam pomėgiui finansinio stabilumo suteikia Rolando turimas verslas Vokietijoje.

Audra skaičiuoja, kad bizonų verslui įsukti prireiks mažiausiai dešimties metų, nes lig šiol plėsta tik banda. Visai neseniai gautos pirmosios pajamos iš ūkyje užaugintos bizonienos. Moteris tvirtai laikosi nuostatos, kad realizuoti užaugintą mėsą turi ne perpardavinėtojai, o pats augintojas, taip užtikrindamas ir kokybę, ir vartotojui prieinamesnę kainą. „Auginti bizonus ir atiduoti kažkam juos realizuoti - vargo vakarienė. Taip ne tik nieko neuždirbsi, nes supirkėjas norės gauti pigiai, bet ir vartotoją atbaidysi - juk už mėsą, kuri ir taip nėra pigi, jis turės mokėti gerokai brangiau", - pastebi bizonų augintoja, kuri kiekvieną pirkėją supažindina su šios mėsos savybėmis ir maistine verte. „Negaliu parduoti mėsos jos vertės neišmanančiam ar nesuvokiančiam žmogui", - natūraliai užaugintos bizonienos kokybę garantuoja ūkininkė, tikėdamasi, kad ir pirkėjas tai įvertins. Didžiuosiuose prekybos centruose kilogramas atvežtinės bizonų mėsos (dažniausiai intensyviai augintos) kainuoja apie 170 Lt. Bizonieną tiesiogiai klientams parduodantys Šelencai leidžia jos įsigyti maždaug perpus pigiau (pvz., kilogramą kumpio, ypač tinkamo kepsniams, guliašui, galima nusipirkti už 75 litus).

Karališka mėsa

Audros pastebėjimu, bizoniena - viena iš kokybiškiausių mėsos rūšių, ypač vertinama aukštos klasės virėjų. „Užsienio gurmanų karališka mėsa pripažintoje bizonienoje nėra cholesterolio ir riebalų. Ji ypač tinka alergijos kamuojamiems žmonėms, yra lengvai įsisavinama. Mėsoje esantys mineralai, tokie kaip geležis, varis, cinkas, selenas, suteikia jai ypatingą skonį. Mėsą kepant, ji išsiskiria labai geru aromatu - net prieskonių nereikia", - sako moteris ir atskleidžia, kad ruošdama patiekalus iš bizonienos naudoja tik druską ir pipirus.

Unikalu ir tai, kad mėsos kokybė ir skoninės savybės nesikeičia net pjaunant (tiksliau, šaunant) vyresnį kaip 10 m. amžiaus bizoną. Didžiausi skirtumai jaučiami valgant natūraliai ir intensyviuose ūkiuose augintų bizonų mėsą.

Rinkos paieškos

Neseniai Šelencų ūkyje iškilo indėniškais elementais papuošta užeiga, salūnu vadinama. Čia kokybiškos mėsos vertintojai gali paragauti bizonienos patiekalų, kuriuos ruošia pati šeimininkė. Audrą ypač piktina tai, kad patiekalų gaminimas iš ūkyje užaugintos produkcijos priskiriamas prie individualiosios, o ne prie žemės ūkio veiklos. „Juk daugelyje Vakarų Europos šalių svečių maitinimas savo pagaminta produkcija įtrauktas prie ūkinės veiklos. Taip sudaromos sąlygos ūkininkui pristatyti savo produkciją ir gauti šiek tiek pajamų", - smulkaus verslo žlugdymą Lietuvoje įžvelgia Audra, patiekalus iš bizonienus gaminanti tik pagal išankstinius užsakymus. Jos pastebėjimu, būna ne tik savaičių, bet ir mėnesių, kai užsakymų nesulaukia, o individualiosios veiklos mokesčius vis vien reikia mokėti. „Smulkiam verslui sąlygos Lietuvoje yra baisios. Jei žmogus ir turi idėją, tai bijo ką nors daryti, nes nesijaučia čia saugus", - įsitikinusi verslininkė. Netinkamas požiūris į verslą stabdo bet kokias iniciatyvas, nors iš pradžių galvota kurti kaubojų kaimą, plėtoti turizmą, rengti pristatymus, bizonienos degustacijas, įvairias atrakcijas...

Galimybes realizuoti mėsą Lietuvoje riboja ir per maža rinka. Bizonų augintojos teigimu, didelių vilčių realizuoti visą užaugintą bizonieną Lietuvoje jie niekada neturėję. Pirma, mūsų šalyje nėra jautienos valgymo tradicijų, antra, įpirkti kokybišką mėsą, kurios užauginimo sąnaudos didelės, ne kiekvienas gali.

Tad jau kitų metų sausį Vokietijoje duris turėtų atverti Šelencų bizonienos restoranėlis. „Gerai žinau, kad ir ten nėra viskas ant lėkštutės padėta. Reikės daug ir sunkiai dirbti. Tiesiog Vokietijoje daugiau galimybių, nes rinka didesnė, įprotis valgyti jautieną gilesnis. Be to, vokiečiai labiau vertina natūralią produkciją, jų finansinės galimybės visai kitokios nei lietuvių. Žinoma, jie ir kur kas įnoringesni, mat mokėdami pinigus nori gauti itin kokybišką maistą", - Audra sutinka, kad laukia dideli išbandymai. Naujai verslo krypčiai jau dabar ruošiasi visa šeima, ypač nemažai atsakomybės ir pareigų numatyta Audros dukrai Einerai, Vokietijoje paskutiniuosius metus studijuojančiai viešbučių administravimą.

Trukdžiai verslui

Didžiausią nerimą versliai ūkininkei kelia vietos valdininkų sprendimai dėl bendrojo miesto plano, pagal kurį jos ūkis atsiduria Kelmės miesto ribose. „Jei pradės statyti gyvenamuosius namus, iškils didžiulė grėsmė mūsų bizonų ūkiui. Nors bizonai atrodo ramūs, tačiau triukšmas juos trikdo ir beveik toną sveriantys gyvuliai gali tapti pavojingi aplinkiniams. Apmaudžiausia, kad niekas su mumis nieko nederino, neperspėjo, neatsiklausė, nors buvo galima sėsti prie bendro stalo, diskutuoti, ieškoti bendrų sprendimų", - lietuviškas požiūris į verslą gąsdina Audrą ir jos vyrą vokietį.

Nemažai nervų ūkininkei kainuoja ir biurokratinės kliūtys bei nuolatinis susirašinėjimas su valdininkais dėl bendrajame plane nelikusio nuo amžių buvusio kelio į jų sodybą, su kuriuo jie siejo savo verslo planus. „Kaip galima plėtoti verslą, kai vyrauja toks chaosas? Ar tai normalu? Juk aš nieko niekada iš valstybės neprašiau, norėjau tik ramiai gyventi atokioje vietovėje ir užsiimti širdžiai miela veikla", - apmaudą sunkiai valdo moteris.

Mestelėjusi žvilgsnį į išdidžiai po laukus vaikštinėjančius milžinus ilgais gaurais apžėlusiomis galvomis, Audra šypteli. „Visgi svarbiausia tikėti savo norais, idėjomis ir vizijomis, prisiimti atsakomybę ir eiti užsibrėžto tikslo link. O vidinis balsas man nuolat kužda, kad viskas bus gerai", - savojo bizonų verslo sėkme tiki šaknis Kelmėje bandanti leisti Audra Šelenc.

Gitana Kemežienė

Mano ūkis, 2012/11