Dėl augalų maisto medžiagų išsiplovimo iš dirvožemio ir erozijos žemdirbiai kasmet patiria nemažų nuostolių. Dirvoje esančios maisto medžiagos, nepanaudotos augalų vegetacijos metu, išplaunamos į vandens telkinius. Tai ypač akivaizdu rudens-pavasario laikotarpiu, kai gausu kritulių ir dirvoje nėra kultūrinių augalų. Tad didėja išlaidos trąšoms, teršiami vandens telkiniai.

Žemdirbiai, siekdami didesnių derlių ir geresnių ekonominių rezultatų, nepastebi, o kartais ir neįvertina žemės dirbimo poveikio augalų maisto medžiagų ir labiausiai nitratų išsiplovimui. Tam tikrų pokyčių tradicinėje žemdirbystėje numato ir ES aplinkosaugos reikalavimai. Vienas iš jų - įgyvendinti ES Nitratų direktyvos 91/676/EEC reikalavimus, kurie įpareigoja žemdirbius gamybinę-technologinę veiklą organizuoti taip, kad mažėtų aplinkos (vandenų) tarša nitratais. Tai ypač aktualu Lietuvos vidurio lygumose, kuriose daugiausia auginama vienamečių augalų (javų, rapsų, cukrinių runkelių), tad žemė kasmet intensyviai aeruojama.

Poveikis - tiesioginis

Žemės dirbimas daro tiesioginį poveikį veiksniams, nuo kurių priklauso augalų maisto medžiagų dinamika. Žemės dirbimas skatina organinių medžiagų mineralizaciją. Tai ypač akivaizdu, ariant po daugiamečių žolių, ir dar akivaizdžiau, kai arimas taikomas ilgalaikėse žalienose arba nuolatinėse ganyklose ar pievose. Nuo dirvožemyje esančio organinių medžiagų kiekio ir kokybės labai priklauso jo fizikinės, cheminės ir biologinės savybės. Kuo daugiau dirvožemyje bus organinių medžiagų, tuo augalai bus geriau aprūpinti maisto medžiagomis, mažiau išsiplaus nitratų ir mažės trąšų poreikis, taip pat ir vandens telkinių tarša.

Žemės dirbimo įtaka augalų maisto medžiagų dinamikai turi trumpalaikius ir ilgalaikius padarinius. Kai nuolat taikytas žemės dirbimo būdas konkrečiame lauke pakeičiamas kitu (pvz., įprastinis žemės dirbimas arimas pakeičiamas minimaliuoju ar net tiesiogine sėja į neįdirbtą dirvą), iš esmės sugriūna anksčiau įsitvirtinusi pastovi ekosistemos pusiausvyra. Kai prisitaikoma prie naujo žemės dirbimo būdo, jį taikant ilgą laiką, ekosistemoje įsivyrauja nauja pusiausvyra. Tai gali būti ilgalaikis procesas, dažnai trunkantis dešimtmečius. Kiekvienas veiksmas, dirbant žemę, keičia dirvos fizikines savybes, o tai veikia augalų maisto medžiagų dinamiką.

Trumpalaikiai žemės dirbimo sistemos padariniai dėl mechaninio poveikio

ü  Dirvožemio grumstelių smulkinimas, keičiantis dirvožemio poringumą, taip pat sukeliantis ir kvėpavimo, vandens pasisavinimo bei vandentalpos pokyčius.

ü  Dirvožemio ir ant dirvos paviršiaus esančių augalų liekanų bei trąšų maišymas, lemiantis dirbamojo sluoksnio homogenizaciją.

ü  Dirvos sluoksnių apvertimas, keičiantis mikroorganizmų ir kitų dirvos organizmų gyvenimo sąlygas, taip pat lemiantis tai, kad dirvos paviršiuje po žemės dirbimo nelieka augalų liekanų ir nutraukiama augalų vegetacija.

Kai tam tikras žemės dirbimo veiksmas kartojamas daug metų, susikaupia trumpalaikiai padariniai ir atsiranda papildomas sistemos poveikis. Sukauptasis poveikis gali būti didesnis nei atskirų trumpalaikių padarinių suma. Taip pat vis ryškėja dirvos floros ir faunos pokyčiai. Atskirai visi šie veiksniai turi kokybinės įtakos dirvos maisto medžiagų dinamikai. Gilų arimą pakeitus neariamąja žemės dirbimo sistema ar sėja į neįdirbtą dirvą, po ilgesnio laikotarpio galimi įvairūs padariniai.

Gilaus arimo pakeitimo kitomis sistemomis padariniai

• Dėl sumažėjusio dirvožemio maišymo bei prastesnio kvėpavimo organinė medžiaga ima kauptis viršutiniuose dirvos sluoksniuose.
• Mažiau gadinant dirvožemio struktūrą, teigiamai veikiami dirvos organizmai. Dirvos plyšeliai ir šaknų bei sliekų padaryti kanalai ardomi tik viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, o giliau lieka nepaliesti. Jame formuojasi didesnės poros, kurios didina vandens sugėrimą po stipraus lietaus ir mažina augalų maisto medžiagų netekimą dėl kritulių bei erozijos.
• Dėl sumažėjusio garavimo iš lygesnio dirvos paviršiaus dirvožemio drėgmės kiekis padidėja, o temperatūra sumažėja. Tai stabdo mikroorganizmų veiklą.

Žemės dirbimo sistemų vertinimas

Patirtis rodo, kad žemės ūkio augalų derlius ne visada priklauso nuo žemės dirbimo intensyvumo. Gilaus arimo paskirtį naikinti piktžoles pakeitė herbicidai, jas naikinantys geriau ir pigiau negu arimas plūgu. Naudojant herbicidus, ne tik galima sumažinti arimo gylį, bet ir visiškai atsisakyti armens vartymo. Arimo metu vykstančius technologinius procesus (purenimą, maišymą, trąšų įterpimą) gali atlikti purenamieji padargai. Vokietijos mokslininkas Fridrichas Tebriugas (Friedrich Tebriugge) nustatė, kad į dirvą įterptos ražienos ir kitos augalų liekanos ardomos kitais metais auginamų augalų vegetacijos periodu: · ariant 25 cm gyliu 10-25 cm armens sluoksnyje lieka nesuardytų ražienų iki 82 proc. nuo užarto jų kiekio; · žemę įdirbant gilaus dirbimo kultivatoriumi ir akėčiomis 0-15 cm armens sluoksnyje lieka 50 proc. nesuardytų ražienų, lyginant su pradiniu kiekiu; · įdirbant kultivatoriumi strėliniais noragėliais ir akėčiomis 0-12 cm sluoksnyje lieka tik apie 43 proc. nesuardytų ražienų nuo pradinio jų kiekio.

Dirbimas minėtais padargais turi panašią įtaką ir augalų šaknų vystymuisi, dirvožemio biologiniam aktyvumui bei struktūros susidarymo procesui. Po arimo padėtis blogiausia, o įdirbus kultivatoriumi strėliniais noragėliais ir akėčiomis - efektas geriausias. Nustatyta, kad nuolatinis ariamojo sluoksnio maišymas ariant skatina greitesnį organinės medžiagos skaidymą ir nitratų susidarymą, sunku išlaikyti nemažėjantį dirvos derlingumą, išdžiovinama dirva, gadinama dirvožemio struktūra. Apibendrinant galima konstatuoti, kad tradicinis žemės arimas labiausiai didina vandens telkinių taršą. Ilgalaikis neariamosios žemdirbystės taikymas ir sėja į neįdirbtą dirvą skatina priešingus procesus - padidina organinių medžiagų kaupimąsi ir drėgmės kiekį viršutiniame armens sluoksnyje, taip pat mažina vandens telkinių taršą.

Taigi, arimas - ne visada geriausia agrotechnikos priemonė. Neatsitiktinai populiarėja vis modernesni, reguliuojamų parametrų ir vienodai gerai visu darbiniu gyliu ir pločiu žemę įdirbantys padargai. Tinkamesni padargai, galintys pakeisti verstuvinius plūgus, yra skutikliai su strėliniais ar kombinuotais noragėliais, gerai pakertantys daugiamečių piktžolių šaknis ir kartu purenantys bei maišantys tik viršutinį armens sluoksnį. Sferiniais diskais jie sumaišo šį sluoksnį su šiaudais bei kitomis liekanomis. Dažniausiai modernios ražieninių ir velėninių dirvų įdirbimo technikos gale būna prikabinti ardeliniai, spiraliniai ar net sunkieji volai. Jie reikalingi dirvai lyginti ir suslėgti, leidžia tausoti drėgmės išteklius, dirvoje greičiau pradedami ardyti sekliai įterpti šiaudai ir ražienų liekanos. Dirbant tokiu padargu degalų sąnaudos yra net 45 proc. mažesnės, lyginant su arimu plūgu 25 cm gyliu. Neariamoji žemės dirbimo technologija gerokai našesnė, mažina žemės dirbimo sąnaudas ir padidina ūkių rentabilumą bei konkurencingumo galimybes. Taip pat daroma mažesnė žala aplinkai ir dirvožemiui.

Efektyvumą lemiantys veiksniai

Pagrindinis neariamojo žemės dirbimo būdo tikslas yra išlaikyti aukštus, nemažėjančius augalų derlius. Tenka pastebėti, kad ši technologija žemdirbiams, ypač pradedantiems ją taikyti, gali kelti tam tikrų problemų. Minimaliai įdirbtoje dirvoje daugiau galimybių piktžolėms bei augalų ligoms ir kenkėjams plisti. Ant dirvos paviršiaus likusios ražienų liekanos gali sukelti problemų ir sėjos, ir augalų vegetacijos metu. Šiaudai, esantys arti sėklos, sausuoju metu gali fiziškai kliudyti paimti drėgmę, o esant jos pertekliui - gali paaštrinti anaerobinių procesų keliamas problemas (fitotoksinų akumuliavimas). Dėl paviršiuje esančių ražienų liekanų dirvos temperatūra ankstyvą pavasarį būna žemesnė, todėl padidėja kai kurių augalų ligų pavojus, gali sulėtėti augalų dygimas ir vystymasis. Taip pat reikia vengti dirvos suspaudimo armens sluoksnyje. Po sekliai įdirbto dirvožemio sluoksnio, 10-15 cm gylyje dažnai padidėja dirvožemio tankis. Tad gali sutrikti augalų šaknų vystymasis. Panašiai gali pasikeisti ir dirvožemio vandens pralaidumas.

Neariamojo žemės dirbimo esmė - tinkamai paruošti ir įterpti į dirvą šiaudų bei augalų liekanas. Ražiena turi likti trumpa, o šiaudai susmulkinti 4-5 cm ilgio pjausniais ir tolygiai paskleisti. Kai jie trumpai susmulkinami ir sekliai įterpiami, greičiau suardomi ir sumažėja ligų užkrato. Aukštos žolėtos ražienos, pagulę javai, prastai paskleisti, netinkamai susmulkinti ar neišvežti šiaudai, nelygus dirvos paviršius yra didžiausios seklaus neariamojo žemės dirbimo kliūtys. Pasėliuose pastebimos šviesios juostos rodo, kad šiaudai ar pelai liko nepaskleisti ir jiems ardyti mikroorganizmai sunaudojo augalams skirtą azotą. Šiaudų mineralizacijai pagreitinti papildomai rudenį išbertas azotas (karbamidas) ne visada duoda teigiamą efektą, ypač jei bus sėjami ne žiemkenčiai, o vasarojus. Ant dirvos paviršiaus išberto kompensacinio azoto iki pavasario daug prarandama. Papildomo azoto berti reikėtų tik pirmaisiais-trečiaisiais metais, pradėjus įterpti šiaudus. Vėlesniais metais mikroorganizmai šviežiems šiaudams ardyti ima naudoti anksčiau mineralizuotų šiaudų azotą, šiaudų ardymo procesas savaime susireguliuoja ir kompensacinis azotas nebūtinas. Įterpiant šiaudus naudingiau augalus gausiau patręšti azotu vegetacijos pradžioje.

Pastaruoju metu atsirado alternatyva. Šiaudų ardymo procesui paskatinti vietoje kompensacinio azoto siūloma ražienas su smulkintais šiaudais purkšti Amalgerol 2-5 l/ha ir Azofit 1 l/ha preparatų mišiniu.

Ražienų skutimas. Smulkintų šiaudų mineralizacijos efektyvumą lemia ražienų skutimo laikas. Ražienas būtina sekliai nuskusti ne per savaitę, o per kelias valandas nuėmus javus. Pirmasis kuo skubesnis žemės įdirbimas suardo dirvos kapiliarus ir neleidžia drėgmei išgaruoti (tai ypač aktualu sausesniais metais), anksti sudaromos geresnės sąlygos augalų liekanoms mineralizuotis ir piktžolių sėkloms sudygti. Taip pat naudinga privoluoti spiraliniais ar net sunkiaisiais volais. Suslėgti šiaudai turės geresnį kontaktą su dirva, bus tausojami drėgmės ištekliai ir skatinami biologiniai procesai. Sudaiginus piktžolių sėklas, sumažėja jų potencialas pasėliuose. Nuolat terpiant šiaudus per kelerius metus gerokai padidėja dirvos biologinis aktyvumas. Tokių dirvų pasikeitimai akivaizdūs: viršutiniame armens sluoksnyje pagausėja organinių medžiagų ir sliekų, pagerėja dirvožemio struktūra ir sumažėja kietumas, dirvos ne taip greitai supuola (mažėja plutos susidarymo pavojus).

Žalioji trąša. Siekiant pagausinti organinių medžiagų kiekį dirvožemyje dar efektyviau, anksti nuimtų javų ražienoje su smulkintais šiaudais auginami tarpiniai pasėliai žaliajai trąšai. Po javų geriausiai tinka baltosios garstyčios. Baltųjų garstyčių tarpinį pasėlį rudenį nereikia įterpti, per žiemą likę stagarai pavasarį ruošiant dirvą sėjai puikiausiai subyra. Turtinga azoto tarpinių pasėlių žalioji masė pagerina anglies ir azoto santykį dirvoje, todėl šiaudai greičiau mineralizuojami. Toks tarpinis pasėlis sumažina azoto išsiplovimą rudens-pavasario laikotarpiu, kai didelis kritulių perteklius. Augalų biomasėje išsaugotas azotas mikroorganizmų ardomas ir išskiriamas kaip tik tada, kai augalai intensyvaus vystymosi metu jį jau gali panaudoti. Tyrimai rodo, kad baltųjų garstyčių panaudojimo technologija efektyvumu mažai atsilieka nuo tręšimo mėšlu (30 t/ha), vienodai gerai tinka ir dirvas ariant, ir taikant neariamąją žemdirbystę.

Kitos alternatyvos

Žiemoti paliktos ražienos - dar viena alternatyva įprastam arimui. Pagal KPP priemonės „Kraštovaizdžio tvarkymo" programos sritį „Ražienų laukai per žiemą" žemdirbiams mokamos 500 Lt/ha išmokos už tai, kad jie rudenį dirvų neartų. Pareiškėjas ir (arba) paramos gavėjas po javapjūtės privalo: išvežti šiaudus arba juos susmulkinti ir paskleisti paviršiuje, nepurkšti augalų apsaugos produktų, ražienų netręšti, nekalkinti ir neganyti gyvulių, lengvai sukultivuoti paviršių (atlikus kultivavimo darbus, turi aiškiai matytis ražienos) iki rugsėjo 30 d., laukus palikti nesuartus iki kitų metų kovo 1 d. Nustatyta: jei ne mažiau kaip 30 proc. dirvos paviršiaus nuo rudens iki pavasario lieka padengta augalų liekanomis (ražienomis, smulkintais šiaudais), gausūs krituliai mažiau gadina dirvožemio struktūrą, mažėja dirvų erozija, taip pat ir maisto medžiagų nuostoliai dėl išsiplovimo.

Teigiama sliekų įtaka dirvožemiui žinoma seniai. Jie daro landas dirvoje ir įtraukia šiaudus, gerina dirvožemio struktūrą, aeraciją ir vandens laidumą. Giliai ariant dirvą, suardomi jų lizdai ir landos, nemažai sliekų žūva dėl mechaninio poveikio. Nustatyta, kad dirvą dirbant sekliai jų kiekis labai pagausėja. Ypač sliekų padaugėja, kai arti dirvos paviršiaus yra užtektinai maisto - augalų liekanų, šiaudų. Kuo dirvoje daugiau sliekų, tuo daugiau organinių medžiagų, geresnė dirvožemio struktūra, o tai mažina vandens telkinių taršą.

Kaip išvengti problemų?

Atsisakius arimo, daugumos piktžolių plitimą galima kontroliuoti pasėlių vegetacijos metu naudojant atrankinio veikimo herbicidus. Kai kuriais atvejais piktžolių ir jų rūšinė įvairovė net sumažėja. Tuoj po javų nuėmimo sekliai nuskustose ražienose, palyginti su arta dirva, rudenį ir pavasarį piktžolių sėklų daugiau ir greičiau sudygsta, o vėliau sunaikinama žiemos šalčių bei dirbant žemę. Be abejo, sunkiausia kontroliuoti varpučių plitimą. Juos ir kitas daugiametes piktžoles galima sėkmingai naikinti glifosatais rudenį, piktžolėms atžėlus po žemės ūkio augalų derliaus nuėmimo arba skutimo. Glifosatus galima naudoti ir pavasarį iki augalų sėjos, kai varpučiai labai sparčiai vystosi, tačiau tai rizikinga. Po purškimo iki sėjos į neįdirbtą dirvą dar turi praeiti bent 3-4 dienos, todėl vėlinama sėja ir gali mažėti derlius.

Dirvoje nesuirusių augalų liekanų neigiama įtaka mažesnė, kai griežtai laikomasi tinkamos augalų kaitos. Sėjomaina leidžia sumažinti grybinių ligų paplitimo pavojų ir padeda kontroliuoti piktžolėtumą bei sumažinti pesticidų kiekius. Tai patvirtino Aleksandro Stulginskio universitete (ASU) atlikti tyrimai. Sėjomainoje auginamus pasėlius fungicidais ir insekticidais teko purkšti vienodai, nepriklausomai ar dirva arta, ar įdirbta taikant neariamąją žemės dirbimo technologiją, ar sėta į neįdirbtą dirvą.

Jei ariama tradiciniais plūgais, sunku išlaikyti lygų laukų mikroreljefą. Lėkštiniai padargai, nors gerai įterpia šiaudus, tačiau taip pat palieka nelygią dirvą. Šios problemos galima išvengti nuolat taikant neariamąją žemės dirbimo sistemą. Ražienų skutikliais rekomenduojama pirmą kartą dirbti įstrižai lauko apie 30° kampu. Skutant lauką antrą kartą pakeisti dirbimo kryptį 90° kampu. Išlygintame lauke galima važiuoti greičiau ir su mažesnėmis degalų sąnaudomis, mažiau išlaidų remontui, vienodesnė sėja, tolygesnis augalų daigumas, lauko piktžolėtumas ir pasėlis.

Sąlygos neariamajai žemdirbystei taikyti

• Žemę dirbti tuoj po derliaus nuėmimo
• Gerai susmulkinti šiaudus, palikti žemas ražienas, vengti priešsėlio išgulimo.
• Dirvos turi būti neužmirkusios.
• Atidžiau kontroliuoti piktžolių, augalų ligų ir kenkėjų plitimą.
• Pastoviai įterpti šiaudus, žaliąją trąšą, kitas organines liekanas ir trąšas.
• Periodiškai (maždaug kas 5 metai) supurenti visą armens sluoksnį ar net podirvį.
• Taikyti tinkamą augalų kaitą.

Neariamojo žemės dirbimo sistemos trūkumai

• Ant dirvos paviršiaus likusios augalų liekanos gali kelti problemų sėjos ar augalų vegetacijos metu.
• Didesnės galimybės plisti piktžolėms (ypač daugiametėms).
• Didesnis augalų ligų ir kenkėjų plitimo pavojus.
• Žemei įdirbti reikia modernesnių padargų.
• Sėjai į mulčiuotą dirvą gali prireikti pažangesnių sėjamųjų.
• Didesnis aplinkos teršimo pavojus, nes gali didėti pesticidų poreikis.
• Azoto imobilizacija ir lėtesnis daigų augimas.
• Mažesni derliai nedrenuotose užmirkusiose dirvose.

Visos dirvos derlingumą ir augalų augimo sąlygas gerinančios priemonės (purškimas pagal poreikį glifosato preparatais, smulkintų šiaudų įterpimas, tarpinių pasėlių žaliajai trąšai auginimas, tręšimas mėšlu bei tinkama augalų kaita) turi būti taikomos kompleksiškai ir sistemingai. Tada, kaip rodo mūsų tyrimai ir žemdirbių patirtis, intensyviame ūkyje galima sėkmingai arimą plūgu pakeisti neariamuoju dirbimu kultivatoriais, skutikliais ir kartu dirvas toliau kultūrinti bei gerinti jų derlingumą.

Palyginamieji tyrimai

ASU Bandymų stotyje nuo 1999 m. tiriama įvairaus intensyvumo žemės dirbimo ir šiaudų bei kitų augalinių liekanų įterpimo įtaka dirvožemio savybėms ir augalų derlingumui. Atlikus dirvožemio tyrimus, po 12 metų nuo tyrimų pradžios gauti akivaizdūs skirtumai.

Nustatyta, kad nuolat įterpiami šiaudai didina dirvožemio pH, organinių medžiagų ir azoto kiekius. Humusą ir azotą labiausiai gausina seklus purenimas rotoriniu kultivatoriumi (RK), seklus žaliosios trąšos įterpimas šiuo kultivatoriumi pavasarį (ŽTRK) ir tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvą (ND). Daugiausiai organinių medžiagų rasta šių variantų viršutiniame dirvos sluoksnyje.

Tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvą (ND), seklus purenimas rotoriniu kultivatoriumi (RK) ir seklus žaliosios trąšos įterpimas šiuo kultivatoriumi pavasarį (ŽTRK) iš esmės padidina judriojo fosforo, judriojo kalio, organinių medžiagų ir azoto kiekius 0-10 cm armens sluoksnyje. Tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvą (ND) ir seklus žaliosios trąšos įterpimas rotoriniu kultivatoriumi pavasarį (ŽTRK) iš esmės padidina organinės medžiagos kiekį ir 10-20 cm armens sluoksnyje. Seklus purenimas rotoriniu kultivatoriumi prieš sėją (RK), seklus žaliosios trąšos įterpimas šiuo kultivatoriumi (ŽTRK) bei sėja į neįdirbtą dirvą (ND) skatina kaupti judrųjį fosforą ir kalį viršutiniame armens sluoksnyje. Apatiniame 10-20 cm armens sluoksnyje judriojo fosforo randama 31,0-32,5, o kalio net 52,9-57,3 proc. mažiau negu viršutiniame. Seklus purenimas rotoriniu kultivatoriumi (RK), seklus žaliosios trąšos įterpimas šiuo kultivatoriumi pavasarį (ŽTRK) ir tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvą (ND) didina žieminių kviečių sudygimą, pasėlio tankumą, derlingumą, dirvos šlyties pasipriešinimą, trumpaamžių piktžolių daigų skaičių, bet mažina šių piktžolių masę.

Augalų derliai taikant mažesnio intensyvumo žemės dirbimą (RK, ŽTRK, ND) ir atsėliuojant augalus pirmuosius trejus tyrimų ASU Bandymų stotyje metus gauti mažesni negu giliai artoje dirvoje. Vėlesniais metais, kai pradėta taikyti tinkama augalų kaita, dėl skirtingo žemės dirbimo esminių derliaus skirtumų beveik nenustatyta. Ir giliai artoje, ir minimaliai įdirbtoje ar visiškai neįdirbtoje dirvoje derliai gauti vienodi.

Ypač derliaus skirtumai išryškėjo 12-aisiais tyrimų metais. Įvertinus žemės dirbimo intensyvumo ir šiaudų įterpimo įtaką žieminių kviečių derlingumui 2011 m. nustatyta, kad seklus purenimas rotoriniu kultivatoriumi pavasarį žiemoti paliktas ražienas (RK), seklus jų ir žaliosios trąšos įterpimas rotoriniu kultivatoriumi (ŽTRK) ir tiesioginė sėja į neįdirbtą ražieną (ND), palyginti su giliu arimu (GA), žieminių kviečių derlingumą padidino atitinkamai 13,99, 14,86 ir 12,41 proc. Tai galima paaiškinti tuo, kad daugiau augalų liekanų RK ir ŽTRK variantų laukeliuose dėl mažesnio žemės dirbimo gylio ir intensyvumo susikaupė viršutiniame dirvos sluoksnyje.

Nuolat neįdirbamoje dirvoje (ND) ant dirvos paviršiaus lieka daugiausia augalų liekanų, tačiau ir čia jos mikroorganizmų suardomos (tam prireikė kelerių metų, kad labiau paplistų specifiniai šiaudus ardantys mikroorganizmai). Tad žiemoti paliktose ražienose (RK) ir laukeliuose, kuriuose augintos baltosios garstyčios žaliajai trąšai (ŽTRK), bei nuolat neįdirbamoje dirvoje (ND) buvo daugiau organinių ir kitų augalams reikalingų maisto medžiagų, kurias jie galėjo panaudoti didesniam derliui išauginti.

Akivaizdu - pradėjus taikyti neariamąją žemės dirbimo sistemą nebeturėtų būti vėl dairomasi į plūgą ir užverčiamas geresnės patvaresnės struktūros, su gausesniu specifinių mikroorganizmų bei sliekų kiekiu dirvožemio sluoksnis. Vietoje to, kai dirvožemis labiau suspaudžiamas (maždaug kas 5 metus), dirvas būtina giliai purenti gilaus dirbimo kultivatoriumi. Ypač patartina tai atlikti prieš žieminių rapsų sėją.

Skirtingų sistemų ypatumai

Apibendrinant reikia konstatuoti, kad nuoseklioje ūkininkavimo sistemoje žemės dirbimas turėtų būti panašus į taikomą ilgalaikėje pievoje. Tai reiškia, jog reikėtų sumažinti mechaninį dirvos dirbimą ir kaip galima labiau pasinaudoti biologinėmis priemonėmis - sliekų ir kitų dirvos organizmų veikla. Kadangi neariamoji žemdirbystė yra labai susijusi su piktžolių problemomis, todėl, norint optimizuoti augalų maisto medžiagų judėjimą, žemės dirbimą reikia rinktis, įvertinus visą ūkininkavimo sistemą. Vertėtų atskirai apžvelgti tradicinę, integruotą (tausojamąją) ir organinę ūkininkavimo sistemas.

Žemės dirbimą tradicinėje ūkininkavimo sistemoje galima labai sumažinti. Šiuo atveju herbicidai gali atlikti piktžolių naikinimo darbą. Jei konkrečiomis sąlygomis yra galimybė taikyti neariamąją žemdirbystę, įsigyta tinkama technika ir pesticidai, žemės dirbimas turėtų būti supaprastintas, nes tik taip įmanoma sumažinti augalų maisto medžiagų nuostolius dėl kritulių, dirvos eroziją bei nitratų išsiplovimo riziką. Pereinamuoju laikotarpiu dėl žemos mineralizacijos, gali tekti naudoti daugiau mineralinių trąšų.

Ten, kur neariamasis žemės dirbimas yra netinkamas, turi būti pasirenkamas toks žemės dirbimo būdas ir reguliarumas, kurį taikant būtų mažiausiai prarandama augalų maisto medžiagų. Pavyzdžiui, po ankštinių daugiamečių žolių ar ankštinių javų, taip pat daržovių, rapsų ar bulvių derliaus nuėmimo, žemės dirbimą reikėtų atidėti, kol sumažės išsiplovimo rizika ir išaugs po jų auginamų augalų maisto medžiagų pasisavinimo tikimybė, mikroorganizmams mineralizavus įterptas liekanas. Lietuvos klimato sąlygomis pavasarinis arimas taikytinas tik lengvose sausose dirvose, o kitur vertėtų žemę dirbti vėlai rudenį, tačiau labai svarbu, kad dirvos tuo metu nebūtų per drėgnos.

Taikant tausojamąją ūkininkavimo sistemą labai svarbu surasti kompromisą tarp siekiamų dviejų konfliktuojančių tikslų: dirvožemio tausojimo ir siekio sumažinti pesticidų vartojimą. Tausojamoji ūkininkavimo sistema apibūdinama kaip ūkininkavimo sistema, kuri siekia užtikrinti tvarų ūkininkavimą, atsisakant teršalų, naudojant natūralius išteklius bei reguliavimo mechanizmus, ir tiekia aukštos kokybės maisto ir kitus produktus. Šiuo atveju konfliktas turi būti sprendžiamas konkrečiomis sąlygomis, tačiau neužmirštant, jog natūralių dirvožemio išteklių ir reguliavimo mechanizmų išsaugojimas yra didžiausia vertybė. Dirbami laukai, ypač derlingi dirbami laukai, yra labai svarbus lėtos regeneracijos šaltinis. Neatsiejama piktžolėtumo problema iš dalies gali būti sprendžiama, taikant sėjomainas ir naudojant netiesiogines piktžolių kontrolės priemones.

Visiškai kitokia situacija yra ekologinėje žemdirbystėje. Šiuo atveju labai efektyvi piktžolių kontrolės ir daugiamečių žolynų naikinimo priemonė yra arimas. Be to, tradicinėje ir tausojamojoje ūkininkavimo sistemose augalų maisto medžiagų nuostoliai dėl erozijos ir paviršinio kritulių nutekėjimo tikimybė yra gerokai mažesnė. Tad tausojamojoje žemdirbystėje dirvožemį būtina apsaugoti, taikant neariamąją žemės dirbimo technologiją. Konfliktui tarp arimu vykdomos piktžolių kontrolės ir poreikio sumažinti technikos poveikį dirbamiems laukams rasta optimali išeitis - seklus dirvožemio vartymas (arimas) ir gilus purenimas. Žemės dirbimo būdo ir laiko pasirinkimas ekologinio ūkininkavimo sistemoje yra svarbi priemonė tinkamam augalų maisto medžiagų judėjimui išlaikyti.

Žemės dirbimo būdas turėtų būti pasirenkamas apgalvotai, siekiant kad didžioji augalų maisto medžiagų dalis išliktų sistemoje. Tai reiškia, jog verta sumažinti žemės dirbimo intensyvumą arba jį tiesiog atidėti tam metui, kai nitratų išsiplovimo tikimybė bus maža.

Šie trys pavyzdžiai aiškiai parodo, kad optimaliam augalų maisto medžiagų judėjimui užtikrinti (taip pat ir vandens telkinių taršai mažinti) taikomas žemės dirbimas gali būti vertinamas tik visos ūkininkavimo sistemos kontekste. Vienoje sistemoje padaryta išvada nebūtinai tiks kitai sistemai arba skirtingoms klimato ir dirvožemio sąlygoms. Nuolat derėtų prisiminti, kad natūralioje ekosistemoje poveikis dirvožemiui yra minimalus laiko ir vietos atžvilgiu, augalai klesti ir užtikrinama jų mityba be žemės dirbimo. Visose žemdirbystės sistemose žemės dirbimą būtina derinti su dirvožemio kokybės gerinimo sistema. Neabejotina - gerėjant dirvožemio kokybei bus gaunami didesni derliai ir mažės vandens telkinių tarša.

Dr. Vaclovas BOGUŽAS

Mano ūkis, 2012/10