Plėtojant ekologinę kiaulininkystę, labai svarbu, atsižvelgiant į gyvulių fiziologiją, elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinti kiaules pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškais pašarais, pasirūpinti tinkama veterinarine priežiūra. Tai galima pasiekti, pasirenkant tinkamas kiaulių veisles ir auginimo būdus.

Lietuvoje ekologiniame žemės ūkyje kiaulininkystė išvystyta dar silpnai, mat ekologiniame ūkyje auginant kiaules pagrindinis tikslas yra iš veislinių gyvulių gauti paršelių ir šiuos paršelius išauginti iki prekinės kondicijos. Gerų rezultatų galima tikėtis, pasirinkus atsparias ligoms, gerai prisitaikiusias prie vietinių sąlygų kiaulių veisles. Laikymo sąlygos turi atitikti keliamus reikalavimus. Projektuojant ir statant kiaulininkystės pastatus, reikia ne tik tinkamai suplanuoti tvarto vidų, bet didelis dėmesys turi būti skiriamas ir tvartų aplinkai. Reikia sudaryti tokias sąlygas, kad gyvuliai galėtų laisvai tenkinti dar išlikusius laukinių protėvių instinktus. Kiaulės turi turėti galimybę būti atvirame ore, atsižvelgiant į sezoną, amžių, fiziologinę būklę.

Auginant kiaules ekologiškai, griežti reikalavimai keliami pašarų kilmei ir kokybei. Kiaulėms reikia palyginti daug grūdinių pašarų, bulvių ir kitų daržovių, todėl padidintas specialiųjų pašarų poreikis ir savikaina riboja kiaulienos gamybą ekologiniuose ūkiuose. Stambieji pašarai (žolė, silosas ar šiaudai) turėtų būti tiekiami neribotais kiekiais.

Labai svarbus dėmesys skiriamas gyvūnų sveikatingumui ir produkcijos kokybei. Gyvūnai turi būti tinkamai prižiūrimi. Ekologinėje gyvulininkystėje išskiriami du pagrindiniai gydymo būdai: homeopatija ir fitoterapija. Po gydymo turi būti laikomasi išlaukos terminų.

Kai kuriose valstybėse (pvz., Vokietijoje) plečiasi įvairūs judėjimai, ieškoma naujų, kraštovaizdį puoselėjančių, įvairinančių poilsį ir vartotojams tiekiančių sveikų ekologiškų produktų ūkininkavimo formų. Poilsiautojams, turistams labai įdomu matyti tame krašte laikomus gyvulius, taip pat ir kiaules, besiganančias atvirose, gerai matomose teritorijose. Kiaulių laikymas ganyklose yra palyginti nauja jų auginimo technologija, ypač Lietuvoje.

Kiaulių laikymo sąlygos ekologiniuose ūkiuose turi atitikti gyvulio biologines ir etologines reikmes. Vasarą kiaules patartina kuo ilgiau laikyti ganyklose, t. y joms turėtų būti suteikta galimybė tenkinti savo natūralius instinktus ne kiaulidėse. Tam reikia įrengti aptvarus ir kilnojamus namelius. Ganyklų plotai po atviru dangumi leidžia kiaulėms būti aktyvioms, o į pašarų racionus savaime įtraukiama žolė.

Stovyklinio (ganyklinio) kiaulių laikymo būdo ypatumai

• Gyvulių laikymas lauke užtikrina gerus gyvūnų gerovės rodiklius; labai maža blogų kvapų emisija.
• Skaičiuojama, kad investicijos į stovyklinį laikymo būdą yra 20-25 proc. mažesnės, palyginti su tvartine technologija. Tokiu būdu užauginti paršeliai gali būti panaudojami kaip vertinga veislinė medžiaga kituose ekologiniuose ūkiuose.
• Stovyklinis (ganyklinis) laikymas reikalauja gana didelių plotų, kurie gali būti įtraukti į ūkio sėjomainų programą. Tai labai svarbu helmintozių profilaktikai.
• Stovykliniam (ganykliniam) kiaulių laikymui teritorija parenkama kiek galima aukštesnėje vietoje ir krituliams pralaidžiame dirvožemyje.
• Taip laikant kiaules, prižiūrėtojams tenka sunkiau fiziškai dirbti. Bet darbas lauke yra kur kas patrauklesnis nei tvartuose, kur darbuotojus neigiamai veikia uždarų patalpų aplinka (amoniakas, dulkės ir t.t.).
• Ganyklinį kiaulių auginimo būdas ypač tinkamas ekologiniuose ūkiuose, nes tenkina reikalavimus mocionui, kraikui, rausimo medžiagoms, grupiniam paršavedžių laikymui.

Kiaulių laikymas Lietuvoje

Intensyvinant Lietuvoje kiaulininkystę, labiausiai buvo paplitęs kiaulių laikymas tvartuose, neišleidžiant jų į lauką, skiriant minimalų plotą ir minimalias darbo sąnaudas gyvuliams prižiūrėti. Stambiuose Lietuvos ūkiuose tokie technologija tebetaikoma iki šiol.

 Mažuose ūkiuose, laikant nedidelį kiekį paršavedžių, kiaulės laikomos tvartuose, išleidžiant jas laukan. Išsiskyrė dvi pagrindinės technologijos: kiaulių laikymas ant grotelių grindų ir naudojant kraiką. Abi laikymo technologijos turi ir privalumų, ir trūkumų.

Laikant kiaules ant grotelių grindų, lengva valyti gardus, šalinti mėšlą, tačiau kiaulidės turi būti gerai apšiltintos, tinkamai įrengta ventiliacija, žiemą jas būtina šildyti. Todėl tokią kiaulidę įrengti brangu. Be to, laikant kiaules ant grotelių grindų sunku sudaryti tinkamą mikroklimatą.

Kiaules laikyti ant kraiko galima įvairiai: ant gilaus kraiko, ant ištisinių kreikiamų grindų arba garduose su įrengtais šiltais guoliais. Jei kiaulės laikomos ant gilaus kraiko, galima visiškai atsisakyti  tvartų šildymo, mechanizuoti mėšlo šalinimą. Tačiau šiuo atveju kiaulės gali būti auginamos tik specialiai pritaikytuose įgilintuose tvartuose, būtina turėti užtektinai kraiko.

Auginant kiaules ant ištisinių grindų ir nešildomuose tvartuose, būtina, kad kiaulės turėtų sausą ir šiltą guolį. Guoliai turi būti gausiai kreikiami.

Ekologiniuose ūkiuose kiaules ekonomiškiausia laikyti ant storo šiaudų kraiko. Taip laikant žiemą nereikia papildomai šildyti tvartų. Ekologinės gamybos ūkuose draudžiama paršavedes laikyti nesuteikiant galimybės judėti, todėl paršavedžių su paršeliais gardai turi būti gana erdvūs.

Pastaruoju metu vėl pradėtas taikyti stovyklinis-ganyklinis kiaulių laikymo būdas.

Dirvožemio ir stovyklos vietos parinkimas

Laikant kiaules lauke, labai svarbu parinkti tinkamą vietą, nes nuo to priklauso ir kiaulių gerovė, ir auginimo efektyvumas. Laikant kiaules lauke, teršiamas dirvožemis, dirva eroduoja. Kiaulių mėšlas yra dirvos užteršimo nitratais ir fosforu šaltinis. Taigi pagrindinis reikalavimas yra azoto kiekis, tenkantis 1 ha. Jis bet kokiu atveju neturi viršyti 170 kg į ha.

Nitratai netrunka patekti į upelius ar į gruntinius vandenis. Fosforas taip pat gali būti išplaunamas į upelius ir upes. Smėlingi, vandeniui laidūs dirvožemiai, kurie labiausiai tinkami kiaulėms lauke laikyti, kaip tik ir yra šiuo atžvilgiu labiausiai pažeidžiami, nes per juos nitratai lengvai persifiltruoja.

Dirvos erozija ūkiui gali turėti neigiamą ekonominį poveikį, nes plonėja paviršinis dirvožemio sluoksnis, kuriame gausu maisto medžiagų ir vandens. Dirvožemio erozija priklauso nuo dirvos mechaninių savybių, paviršiaus nuolydžio, atmosferos kritulių, augalų dangos, organinių medžiagų kiekio dirvoje.

Geriausia stovyklinį (ganyklinį) laikymo būdą įkomponuoti į ekologinio ūkio sėjomainą ir tame pačiame plote neganyti ilgiau nei vienerius metus. Vertinant tokį būdą iš kiaulių sveikatingumo pusės (dėl parazitų, ligų sukėlėjų) yra rekomenduojama į tą pačią vietą grįžti po 3-4 metų. Skaičiuojant bendrą plotą, paršavedei šiltuoju metų laikotarpiu apie šešis mėnesius turėtų tekti apie 600 m².

Stovyklą kiaulėms geriausia įrengti ant daugiamečių žolių pievos, kurioje auga raudonieji dobilai, svidrės, eraičinai, liucernos.

Stovyklos vietoje dirvožemis turi būti gana pralaidus, kad nesikauptų vanduo. Gerai, kai teritorijos plotas yra su nedideliais paviršiaus nelygumais, kurie pagerina vandens nutekėjimą. Šie paviršiaus nelygumai netrukdo kiaulėms vaikščioti ar gulėti stovykloje.

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama aplinkosaugai gyvulininkystėje, kuri yra svarbus aplinkos taršos šaltinis. Šiuolaikinė kiaulininkystė pripažįstama ir kaip kietųjų, skystųjų ir dujinių emisijų šaltinis. Šiuo požiūriu lyginant stovyklinį (ganyklinį) kiaulių laikymą su kiaulių laikymu tvartuose, išryškėja ganyklinio laikymo pranašumai. Dėl atskirto šlapimo ir išmatų teritorijoje, kur laikomos kiaulės, ureazė negali veikti taip, kaip tvarte, ir dėl to amoniako emisija sumažėja iki minimumo.

Laikant kiaules lauke, svarbūs aplinkos fiziniai rodikliai: atmosferinio oro temperatūra ir drėgnis bei krituliai. Lietuva yra vėsiojo vidutinio klimato zonoje su vidutinio šiltumo vasaromis. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra siekia apie 17 °C, intervalas tarp temperatūrų vasaros ir žiemos laikotarpiu yra apie 20 °C. Dėl netikėtų audrų, škvalų, perkūnijų ir stipraus lietaus daugiausiai kritulių iškrenta vasarą (iki 50 proc. metinio kritulių kiekio). Mažiau kritulių rudenį ir žiemą, mažiausiai - pavasarį.

Remiantis stebėjimais, vyraujantys orai pavasario, vasaros ir rudens metu nedaro neigiamos įtakos nei paršavedėms, nei paršelių vystymuisi ir augimui.

Technologiniai aspektai

Genetika. Ganykliniam laikymui tinka beveik visos kiaulių veislės, tačiau ekologinis ūkininkavimas turi savo ypatumų. Svarbu, kad, sudarius geras laikymo sąlygas ir šeriant kokybiškais pašarais, gyvuliai nesirgtų. Tai pasiekti galima tik auginant tam tikrų veislių kiaules. Gyvūnai turi būti atsparūs susirgimams, gerai prisitaikę prie vietos sąlygų, nereiklūs ekologiškų pašarų racionams.

Pirmieji bandymai parodė, kad geriausia Lietuvos sąlygomis tokiam kiaulių auginimo būdui prisitaikiusios senojo genotipo vietinės kiaulės ir Lietuvos baltosios.

Lietuvos vietinės kiaulės gali būti įvairių spalvų, dažniausiai baltos ir deglos. Ryškiausias skiriamasis morfologinis požymis - karoliukai po kaklu. Tai lašininio tipo, mažiau reiklūs šėrimo ir laikymo sąlygoms, nejautrūs tiesioginiams saulės spinduliams gyvuliai. Lietuvos baltosios kiaulės taip pat atsparios aplinkos veiksniams, nereiklios pašarams. Vidutiniškai paršavedės atveda 9-11 paršelių. Gimusio paršelio svoris siekia apie 1,5 kilogramo.

Kiaulių kergimas ir sėklinimas. Rujojančios paršavedės gali būti kergiamos ar dirbtinai sėklinamos. Laikant kuilį, stimuliuojama paršavedžių ruja. Paršavedes geriausia sukergti gruodžio-sausio mėnesiais.

Aptvarai. Taikant ganyklinį (stovyklinį) laikymo būdą, aptvarai formuojami įrengiant elektrinį piemenį. Siekiant išvengti infekcinių ligų, išorinė aptvaro dalis daroma dviguba. Išorinė tvora daroma iš 10 vielų. Vidiniam aptvarui suformuoti pakanka 2 vielų (elektrai laidžių juostelių). Viena tiesiama 20-30, kita - 40-60 cm aukštyje. Elektros srovė gali būti gaminama saulės baterijomis, tiekiama iš akumuliatorių arba elektros tinklo. Teritorijos vidiniam suskirstymui pakanka vienos elektrinio piemens vielos (juostelės).

Į stovyklą-ganyklą perkeltos paršingos paršavedės laikomos su kitomis kiaulėmis viename plote. Vėliau, balandžio pradžioje, stovykla suskirstoma į aptvarus, panaudojus elektrinį piemenį.

Individualūs paršavedžių aptvarai stovykloje išdėstomi dviem eilėmis, viduryje paliekant apie 3 m pločio taką. Individualus aptvaras formuojamas stačiakampio formos, vidutinis jo plotas apie 1 406 m². Aikštelėje prie tako įrengiamas individualus cinkuotos skardos namelis, šalia - metalinis lovys su pertvara: vienoje dalyje pašaras, kitoje vanduo. Birželio viduryje stovyklos vidinės pertvaros išardomos. Rugsėjo mėnesio pabaigoje stovykla aptveriama dar viena juostele.

Kilnojami nameliai. Dažniausiai kilnojami nameliai būna dviejų tipų: pusės apskritimo arba A raidės formos. Namelių statybai dažniausiai naudojamas medis, metalas ir termoizoliacinės medžiagos. Grupiniai nameliai daromi 2,3-3 m ilgio, 1,5-1,8 m pločio.

Statant A raidės formos kilnojamus, dvigubos cinkuotos skardos namelius, jų sienas iš vidaus reikia iškloti termoizoliacine medžiaga, kuri šaltuoju metu apsaugo nuo žemų, o per karščius - aukštų temperatūrų. Nameliuose grindų nėra. Guoliui panaudojami šiaudai. Prieš apsiparšiavimą iš šiaudų paršavedės pasidaro guolį paršeliams.

Prie landos į namelį įrengiamas 1,50 x 0,3 m prieangis tam, kad jaunikliai nenuklystų toli nuo lizdo. Paršeliams sustiprėjus ir sulaukus 10-14 dienų amžiaus, jis nuimamas.

Maždaug likus savaitei iki apsiparšiavimo, paršavedės išskirstomos į aptvarus. Iš šiaudų nameliuose jos suka šiltus lizdus, sukuriančius paršeliams tinkamą aplinką ypač pirmomis gyvenimo dienomis.

Atlikus tyrimus nustatyta, kad namelio viduje temperatūra būna 10,1 °C didesnė negu lauke, oro judėjimas namelio viduje beveik toks pat kaip lauke, tačiau lizde 0,3 m/s mažesnis, santykinis drėgnis ir namelio viduje, ir lauke panašūs. Oro apykaitai užtikrinti galinėje namelio sienelėje įrengiama anga, kurios plotas reguliuojamas specialia sklende, priklausomai nuo aplinkos temperatūros.

Paršeliams paaugus iki 40 dienų amžiaus, vidinės pertvaros išardomos ir nameliai sustatomi dviem eilėmis vienas prie kito.

Šėrimas ir girdymas. Stovyklose kiaulės gali būti šeriamos, panaudojus individualius ir grupinius lovius, šėrimo automatus. Jei pašarai supresuoti stambiomis granulėmis, juos galima tiesiog išbarstyti. Dažniausiai šėrimui naudojami metaliniai loviai. Šėrimo automatai gali būti įrengiami, kai žindamos paršavedės šeriamos iki soties.

Gyvuliai girdomi dažniausiai iš metalinių lovių. Jie gali būti su specialia plūdine įranga vandens lygiui reguliuoti, kada vanduo tiekiamas iš vandentiekio sistemos. Vasarą per karščius vanduo turi būti dažnai keičiamas. Jis turi atitikti geriamo vandens reikalavimus (HN 24:2003). Taip pat reikia stebėti, kad jo niekada nepritrūktų.

Iki paršiavimosi paršavedės ganosi bendroje ganykloje, kur iš bendrų lovių šeriamos grūdų mišiniu ir daugiamečių žolių šienainiu. Vanduo tiekiamas kiekvieną dieną.

Žindamos paršavedės girdomos bei šeriamos individualiai sausu grūdų mišiniu iš atskirų šėryklų. Ganykloje paršavedės su paršeliais be grūdų mišinio dar ėda daugiamečių miglinių ir pupinių žolių mišinį.

Pagrindinis paršelių pašaras yra paršavedės pienas. Jaunikliai kiaulės pieno gauna iki 60 amžiaus dienų. Palaipsniui mažėjant kiaulių pieningumui ir visiškai joms užtrūkus (liepos mėnesį), paršeliai daugiau suėda grūdų mišinio ir žolės. Vidutinis trijų mėnesių amžiaus paršelio svoris 35±2,5 kilogramo.

Priežiūros įranga

Kiaulių komfortui garantuoti aptvaruose patartina įrengti purvo vonias, pavėsines, pasikasymo priemones. Purvo vonios dažniausiai įrengiamos žemesnėje aptvaro vietoje. Iškasta duobė nuolat papildoma vandens. Purvo vonių paskirtis yra apsaugoti kiaules nuo šilumos pertekliaus šiltuoju metų laikotarpiu. Be to, purve išsivoliojusios kiaulės apsisaugo nuo kraujasiurbių vabzdžių.

Pavėsinės taip pat skirtos termoreguliaciniams procesams stabilizuoti. Jos statomos parenkant aukštesnę aptvarų vietą, kur vyrauja stipresnis vėjas. Konstrukcija turėtų būti kuo paprastesnė: be jokių sienų, tik dengtas stogas.

Kiaulės mėgsta kasytis, tam prisitaikydamos tvirtas aptvarų konstrukcijas, medžius, namelių sienas. Galima įrengti ir paprastą pasikasymo įrenginį.

Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, vienkartinio paršavedžių kergimo technologija, derinant ją su stovykline (ganykline) laikymo sistema, pasiteisina. Teigiami rezultatai gauti tinkamai pasirinkus veisles, užtikrinus geras laikymo sąlygas ir šėrimą geros kokybės pašarais.

Dr. Violeta BALIUKONIENĖ, prof. dr. Bronius BAKUTIS

Mano ūkis, 2012/10