Vešlioje dobilienoje ganosi aubrakų veislės galvijų banda, laukuose bręsta javų derlius, jaukiai sutvarkytoje sodyboje kvepia braškėmis - tikra vasaros idilė. Taip šiandien atrodo Klaipėdos rajone Medsėdžiuose ūkininkaujančio jau penktosios žemdirbių kartos atstovo Vidmanto Buivydo ūkis, kurį jis su žmona Daiva per du dešimtmečius sukūrė prosenelių žemėje. Nemenką postūmį ūkio plėtrai davė ES parama - vien pagal KPP 2007-2013 m. priemones ūkio modernizavimui gauta parama siekia beveik 600 tūkst. litų.

Dirbti žemę, kurioje šaknis buvo įleidę proseneliai ir seneliai, Vidmantui miela ir lengva. Kažkada proprosenelis, ėjęs dvaro tijūno pareigas, gavo 67 ha žemės, kuri kaip tvarkingas ūkis buvo perduodama iš kartos į kartą. Vidmantas - jau penktoji karta. Tiesa, norint skaičiuoti tiksliau, reikėtų įvardinti kaip ketvirtąją ūkininkų kartą, mat Vidmanto tėvai, grįžę iš tremties Sibire, terado išlikusią vienišą klėtį ir savarankiško ūkininkavimo duonos jiems neteko ragauti - dirbo valstybiniame ūkyje.

Vidmantas šiose vietose augo iki 18 metų, kol sodybą iškėlė pradėti melioracijos darbai. Vėliau, kai subyrėjo kolūkiai, atsiėmė senelių žemę ir pradėjo gimtinėje po tuputį kurti savo gyvenimą. Dar po kelerių metų jauna Vidmanto ir Daivos šeima nusprendė statytis namą - tiesiog į avižų lauką prasistumdė keliuką ir savus namus bei ūkį pradėjo kurti neturėdami jokio kapitalo, skolinosi lėšų iš banko, o visus darbus darė savo jėgomis.

„Aš ūkininkauju savo vietoje, niekam ant galvos nelipu, per 20 metų sugebėjau nusipirkti tik 6 hektarus žemės", - Vidmantas pabrėžia, kad jam labai svarbu viską daryti dorai ir sąžiningai. Per 20 metų pavyko sukurti stiprų ekologinės gamybos ūkį, kuriame dirba tik šeimos nariai - jiedu su Daiva ir sūnūs Aurelijus, Egidijus ir Julius. „Ūkis yra rentabiliausias, kai jame darbuojasi visa šeima", - įsitikinę Buivydai, iš viso dirbantys 235 ha žemės.

Trys paramos etapai

Ūkyje darbus paspartino ir jų kokybę pagerino moderni nauja technika, nors palyginti ilgokai ūkio šeimininkas nesiryžo investicijoms. Dabar ir pats pripažįsta, kad investicijos į techniką buvo truputį pavėluotos, mat iš pradžių daug dėmesio ir lėšų skyrė namui ir sodybai. Tvirto žemaitiško būdo Vidmantas buvo linkęs pirma galutinai atsiskaityti su bankais ir tik paskui galvoti apie naujus pirkinius. Žvelgdamas iš kelerių metų perspektyvos, ūkio šeimininkas investicijas skirsto į tris didesnius etapus. Pirmasis investavimas - į veislinius gyvulius, antrasis - į gyvulių priežiūrai reikalingą techniką, trečiasis - į grūdų kombainą ir mažąjį traktoriuką darbams fermoje.

Ūkininkas pripažįsta, kad ūkį modernizuoti vertė pats gyvenimas, o didžiausią postūmį tam davė Europos Sąjungos parama. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas" gauta parama siekia beveik 600 000 Lt. Įsigyti du traktoriai, krautuvas, šienapjovė, presas-vyniotuvas, plūgai, germinatorius, volai, pašarų dalytuvas ir kt. „Pasakysiu taip - jei nori naudotis parama, turi koncentruotis į vieną dalyką - ką auginsi, ką iš to turėsi. Ir manau, kad mažiausiai 100 ha reikia turėti, kad ryžtumeisi investicijoms, nes kitaip neturėsi iš ko grąžinti kreditų", - taip skaičiuoja Vidmantas.

Spėjo įlipti į benuvažiuojantį traukinį

Jei ne laiku išgirstas Žemės ūkio ministerijos pareigūno Sauliaus Jasiaus paraginimas, kad reikia suskubti įsigyti mėsinių galvijų, kol jie subsidijuojami, ūkis ko gero dabar neturėtų tokios gražios aubrakų bandos. „Paskutiniai buvome, kurie spėjome įlipti į tą traukinį", - dabar Vidmantas su dėkingumu prisimena gerą patarimą ir paraginimą imtis mėsinių galvijų auginimo ir veisimo. Taip prieš šešerius metus ūkis įsigijo 31 telyčią ir vieną veislinį bulių.

Dabar banda patrigubėjusi - kartu su prieaugliu ir veršeliais priskaičiuojama per 90 galvų. Suaugusių karvių yra 40 - visoms joms apsėklinti pakanka vieno buliaus. Pasak šeimininko, buliaus meilė trunka nei daug, nei mažai - dvi dienas, o tada jo dėmesį patraukia jau kita karvė. Atsivesti veršeliai kartu su motinomis būna 9 mėnesius, o tada atskiriami į atskiras grupes - telyčaites ir buliukus. Porą metų visos telyčaitės buvo paliekamos bandai plėsti, paskui dar porą - parduodamos veislei. Šiais metais vėl planuojama pasilikti sau - bus formuojama nauja banda. Visi gyvuliai yra su kilmės dokumentais, išskyrus tuos buliukus, kurie skirti mėsai.

Mėsai skirtas prieauglis skerdžiamas tuomet, kai pasiekia 700-800 kg svorį. Tiek sveria maždaug dvimetis buliukas. Šeimininkai pabrėžia, kad ekologiškai laikomi gyvuliai reikiamą svorį priauga natūraliai, ėsdami tik žolę (žiemą - šienainį). Aubrakai ganyklose švariai nuėda ne tik žolę, bet ir nugraužia krūmus, jaunus medelius. Iš pašarų priedų jiems duodama tik ekologiškos druskos - dėl sveikatos. Druska ypač reikalinga pirmomis dienomis ganykloje, kai keičiasi pašaras iš šienainio į žolę. Taip pat druskos reikia karvėms prieš veršiavimąsi. Tvartiniu laikotarpiu, be šienainio, galvijai dar gauna sauso šieno, traiškytų avižų grūdų - tai tarsi šluotelė skrandžiui. Kadangi kreikiama šiaudais, tai karvės suėda ir dalį jų.

Ganyklose gyvuliams taip pat duodama traiškytų grūdų, bet ne kiekvieną dieną. Grūdai atvežami daugiau kaip masalas, kad karvės įprastų ateiti, kad žinotų, jog jomis rūpinamasi. Be to, šeimininkams taip lengviau apžiūrėti bandą ir įvertinti, ar nėra negaluojančių galvijų. Kadangi aubrakai nėra reiklūs pašarui, jiems visiškai pakanka ir ganyklų žolės, ypač kai ji tokia vešli kaip šiemet. Pusę metų karvės būna lauke, o kitą pusmetį - fermoje. Kai pašarų žiemai jau būna priruošta pakankamai, karvės keliauja per atolus iš vienos ganyklos į kitą, ir taip - iki vėlyvo rudens.

Iš bandos kai kurias karves tenka išbrokuoti - atsisakoma gyvulių, turinčių problemų su nagomis, taip pat tų, kurios sunkiai veršiuojasi. Brokuojamos ir agresyvios karvės, nes tokios agresyviai gali nuteikti visą bandą. Šiaip aubrakų karvėms agresija būdingesnė tuomet, kai jos apsiveršiuoja - tada kai kurios visai neleidžia prieiti prie naujagimių veršelių. Vidmantas jau žino karves pagal būdą - prie kurių gali prieiti ir nuo kurių geriau laikytis atokiau. „Šiaip, jei jų neliesi, vaikščiok aplink kiek nori - jos nieko nedarys", - paaiškina Vidmantas. Prie galingo 1,5 tonos sveriančio buliaus drąsiai prieina tik šeimininkas ir jauniausias sūnus Julius. Nors iš tiesų - karvės gal net labiau neprognozuojamo elgesio, jos labai judrios, tokios „šakar makar", o bulius - ramus.

Bandos sveikatingumu padeda rūpintis veterinarijos gydytojas Arūnas Kurlianskas, atvažiuojantis iš Šilutės rajono. „Tai žmogus - savo darbo fanatikas. Bet kuriuo paros metu galiu jam skambinti ir žinau, kad atvažiuos. Pasako - būsiu už 15 minučių ir būna", - gydytojo pagalbą vertina ūkininkas ir prisipažįsta pirmaisiais bendradarbiavimo metais gavęs iš veterinaro nemažai pastabų. Pirmiausia - dėl pašarų kokybės. Anuomet dar visa technika buvo rusiška, pirmaisiais gyvulių laikymo metais vaikai pjovė šieną iki rugsėjo, kol į mokyklą turėjo eiti. Šienas buvo perlytas, daugybę kartų vartytas. Iki šiol Vidmantas prisimena veterinaro pamokymą: „Jei besilaukiančią žmoną vien ant duonos palaikytum - ką tau pagimdytų? Taip ir veršingoms karvėms - jei nori stiprių veršiukų, pašarų reikia gerų." Būtinybė turėti kokybiško pašaro buvo stimulas parengti projektą ir įsigyti šienainio ruošimo techniką. Dabar pašarų paruošia be vargo - nupjautą žolę parą padžiovina (ji apvysta, tačiau vitaminai nedingsta), tada susuka į plėvele dengtus ritinius.

Kokybiška mėsa turi paklausą Europoje

Vidmantas įsitikino, kad Prancūzijoje, aubrakų auginimo regione, reikia susidraugauti su vietiniais galvijų augintojais, pabuvoti jų šventėse, kartu išgerti vyno, tik tada tampi jiems savu žmogumi ir gali gauti labai gerų veislinių galvijų už gerą kainą. Nuo gero buliaus bandoje daug kas priklauso - pirmiausia, veršiukų augimo sparta. Ūkininko vertinimu, buliukai per dieną užauga apie 1 kg svorio. Apie 18 mėnesių amžiaus parduodamas buliukas sveria vidutiniškai 740 kg.

Vienais metais mėsai skirtus buliukus aiškiai per pigiai pardavęs graikams, dabar Vidmantas džiaugiasi suradęs patikimus pirkėjus - šveicarus. „Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija vykdo bendrą projektą su šveicarais, pagal kurį šveicarai yra įsipareigoję mokėti už mėsą 20 proc. daugiau negu duoda Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės. Taigi parduodant mėsinį buliuką išeina maždaug po 1 000 Lt brangiau už vieną", - palygina Vidmantas.

Šveicarai įvertino tai, kad brangstant kurui ir augant logistikos išlaidoms, gabenti jautieną iš Brazilijos darosi brangu. Jie paskaičiavo, kad reikiamą kiekį ekologiškos jautienos jie gali gauti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. „Mes, visų trijų šalių augintojai, neužauginame tiek, kiek vien Šveicarijos rinkai reikia. Tad auginkime, konkurencijos pas mus dar nėra, o Europa moka įvertinti kokybišką mėsą", - Vidmantas kviečia ir kitus augintojus įsijungti į šį verslą, nes Lietuvoje užauginta mėsinių galvijų produkcija turi gerą paklausą.

Šveicarai perka prieauglį tik iki 2 metų. Pernai vieno Buivydų ūkyje išauginto galvijo mėsa buvo įvertinta kaip E (puikios) klasės, kiti - U (labai geros) klasės. „Pasirodo, ir ekologiškai augintas galvijas gali pasiekti E klasę", - didžiuojasi augintojas. Aubrakų mėsa marmurinė, nėra plėvių, mažai riebalų. Prancūzams, vokiečiams, šveicarams šių galvijų mėsa labai patinka, o štai skandinavai daugiau orientuojasi į limuzinus. Galvijų skerdimo paslaugą teikia bendrovė „Krekenavos agrofirma": galvijai pasiimami iš ūkio, paskerdžiami, tada šaldytuvuose mėsa išgabenama užsakovams. Tos dienos, kai iš ūkio iškeliauja veršeliai, - pačios liūdniausios juos auginusiems žmonėms. Juk kiekvienas išglostytas, apšokinėtas, vardu šauktas...

Posūkis į ekologiją davė tik pliusų

Ūkininkavimo pradžioje Buivydai dirbo chemizuotai. Kaip prisimena Vidmantas, pats purkšdavo, nuodydavosi, mat nenorėdavo respiratoriaus dėtis - dar kaimynai pamatys, išsigąs. Bet net ir sunaudodamas nemažai chemijos ir mineralinių trąšų, nieko daugiau nepasiekdavo - kuldavo po 3-4 tonas iš hektaro. Dabar, kai laukai tręšiami tik mėšlu, derliaus žemė atseikėja nė kiek ne mažiau - pavyzdžiui, avižų kulia po 3 t/ha. Išaugintą ekologišką produkciją sušeria gyvuliams, o kas lieka - parduoda. Štai pernai avižas pardavė į Vokietiją ir gavo 860 Lt/t plius PVM. Ūkyje taikoma tokia laukų rotacija, kad porą metų sėjami grūdiniai javai, o paskui tuose plotuose įsėjamos daugiametės žolės. Pasak ūkininko, tokia technologija pasiteisina - auginant javus gerai išlyginami laukai, tad paskui tokias ganyklas lengva šienauti, nelaužoma brangi technika.

Daiva ir Vidmantas įsitikinę, kad ekologiniai ūkiai turi specializuotis ir būtinai turėti realizuojamos produkcijos. Idealu, jei ekologiniame ūkyje laikomi gyvuliai - tuomet susidaro uždaras gamybos ciklas, išsprendžiama subalansuoto laukų tręšimo problema, o vien augalininkystės krypties ūkiams reikėtų sudaryti sąlygas realizuoti šieną ar grūdus - tarkime, labiau remti šiaudų granulių gamybos cechus.

Daiva ir Vidmantas niekada nesigailėjo pasukę į ūkininkavimą. Nors abu turi darbus - Daiva vadovauja Gargždų turizmo informacijos centrui, o Vidmantas - bendrovei „Klaipėdos rajono vandenys", tačiau būtent pajamos iš ūkio leido šeimai prasigyventi, išleisti į mokslą vaikus. Abu vyresnieji sūnūs pasirinko studijas sostinėje, o jaunylis jau žino, kad studijuos Aleksandro Stulginskio universitete, tik reikia dar 12-tą klasę baigti kitąmet.

Pas patyrusį gyvulių augintoją Vidmantą atvažiuoja nemažai norinčių pasikonsultuoti, dar tik ketinančių pradėti šį verslą plėtoti žemdirbių. Vidmantas negaili patarimų, tik pirma visada paklausia - ar žmogus turės laiko būti su savo gyvuliais? Jei ne, neverta nė pradėti, nes gyvuliams būtinai reikia nuolatinio šeimininko rūpesčio, dėmesio ir rankų prisilietimo.

J. Zaleckienė

Mano ūkis, 2012/08