Prieš šešerius metus jauniausias Danutės ir Valentino Šlekonių sūnus Gintautas staigaus perversmo savo gyvenime net nenujautė. Kaip ir dauguma šiuolaikinio jaunimo tikėjosi pirma po pasaulį pasižvalgyti, užsienyje padirbėti, tik tada tęsti tėvų pradėtą veiklą - plėtoji augalininkystę Kriukuose, derlingame Joniškio rajone.

Likimas jauno vaikino planus pasuko kita linkme - susirgus tėvui, Gintautui teko priimti sprendimą: likti Anglijoje, kur prieš metus išvyko su drauge ir abu dirbo gana neblogai apmokamus darbus paukštienos perdirbimo fabrike, ar grįžti namo ir imtis ūkininkavimo. „Jaučiau, kad privalau tęsti dvidešimt metų tėvų plėtojamas tradicijas. Tad nors tada ir buvo gaila išvykti, tačiau grįžau ir jau 2007 m. įregistravau savo ūkį", - ūkininkavimo pradžią mena Gintautas ir šypsodamasis priduria: „Jau pirmoje klasėje mokytojos paklaustas, kuo užaugęs būsiu, atsakydavau - ūkininkas."

Vaikino mama Danutė sako, kad sūnaus priimti tokio sprendimo nevertusi. Po vyro mirties ji svarstė pasitraukimo iš žemės ūkio veiklos galimybes, galvojo ūkį ir žemę perleisti dviem vyresniesiems savo sūnums, taip pat ūkininkaujantiems Kriukuose. „Bet Gintautas apsisprendė eiti tėvo pėdomis. Tada padrąsinome vienas kitą ir ryžomės bendromis jėgomis du ūkius valdyti", - pasakoja Danutė, pridurdama, kad dirbdama su vyru ranka rankon įgijo nemažai žinių ir patirties, mokėjo ūkio apskaitą, buhalterinius reikalus tvarkyti.

Investuoja pagal galimybes

Ūkio pradžiai Danutė padovanojo Gintautui 50 ha žemės. Pasinaudodamas jaunojo ūkininko įsikūrimo parama jis įsigijo naują purkštuvą ir trąšų barstomąją - mašinas, kurių tuo metu mamos ir sūnaus ūkiams pirmiausia reikėjo. Pasak Danutės, tai pirmoji technika ūkyje, įsigyta ne nuosavomis lėšomis, mat iki tol visos mašinos buvo perkamos, tik susitaupius savo pinigų. „Niekada nenorėjome būti labai turtingi ir sėdėti lyg bačkoje milijoninėse skolose. Esame įpratę gyventi savo uždirbtais pinigais, todėl ir investuojame tik tada, kai turime santaupų", - ilgametę ūkio strategiją atskleidžia jaunojo ūkininko mama. „Realiai vertiname savo galimybes, juk geriau mažiau turėti, bet jaustis stabiliai", - mamai pritaria ir Gintautas.

Tad Danutės ir Gintauto augalininkystė ūkiuose dirba ne tik naujos, bet ir padėvėtos skirtingų gamintojų mašinos. „Nesame prisirišę nė prie vieno technikos, trąšų ar chemijos produktų pardavėjo", - tikina Danutė. Ieškodami būdų sutaupyti vieną padėvėtą traktorių ir purkštuvą jie iš Anglijos parsivarė. Mašinas Gintautas pats apžiūrėjo ir išrinko.

Nors madų ūkininkai nesivaiko, tačiau naujomis technologijomis ir technikos galimybėmis domisi, ieško būdų darbams ūkyje palengvinti ir paspartinti. Danutės teigimu, jau ūkininkavimo pradžioje jie vieni pirmųjų rajone įsigijo naują vakarietišką traktorių, sėjamąją su freza - mašinos kaip mat sulaukė aplinkinių ūkininkų dėmesio.

Visai neseniai Gintautas nusipirko skutiklį su uždedamu bunkeriu rapsams išsėti. Tad jau šį rudenį vaikinas planuoja savo ūkyje išbandyti darbo ir energijos sąnaudas taupančias neariamojo žemės dirbimo technologijas. Vėliau, kai finansinės galimybės leis, ieškosis jaunasis ūkininkas našesnės sėjamosios grūdinėms kultūroms sėti.

Džiaugiasi ištikimais pagalbininkais

Gintautas sako, kad per kelerius savarankiško ūkininkavimo metus daug ko išmokęs, tačiau pasėlių priežiūros klausimais vis vien konsultuojasi su agronomu Donatu Dambrausku, bendradarbiaujančiu su Šlekoniais nuo pat jų ūkio įsikūrimo. „Sunku dar man pačiam priimti pagrindinį sprendimą, tad džiaugiuosi, kad yra žmogus, turintis didelę darbo patirtį, su kuriuo galiu pasitarti bet kokiu klausimu bet kuriuo paros metu. Dažnai jis net neprašytas prasuka pro mano laukus, kad įvertintų dirvos ir pasėlių būklę", - agronomo žinias, patirtį ir atsidavimą darbui vertina jaunasis ūkininkas. Žemės ūkio ir verslo darbuotojo specialybę turintis Gintautas jau nuo rudens ir pats planuoja pradėti studijas Aleksandro Stulginskio universitete Agronomijos fakultete.

Gerų žodžių Gintautas su Danute negaili ir dviem savo darbuotojams, ištikimai talkinantiems jau daugybę metų. Tiesa, vienas jų buvo pamėgęs taurelę, tačiau ryžtingai Danutės padedamas šios bėdos atsikratė. Nors abu darbuotojai vyresnio amžiaus žmonės, bet noriai domisi naujovėmis, šiuolaikiškos technikos nesibaido. Pasak Gintauto, per žiemą abu knygas skaito, su naujomis technologijomis ir kompiuterinėmis subtilybėmis susipažįsta, kad atėjus pavasariui nereikėtų gaišti laiko mokymuisi.

Plečiasi mažais žingsneliais

Pradėjęs ūkininkauti nuo 50 ha, Gintautas ūkį išplėtė iki 150 ha, šiek tiek padidindamas ir nuosavos žemės dalį. Beveik tokio pat dydžio ūkį valdo ir vaikino mama. Abu ūkininkai sutinka, kad galimybės įsigyti žemės Kriukuose ir Joniškio rajone yra labai ribotos - juk aplinkui nemažai stiprių ūkininkų ir bendrovių. Tačiau Gintautas kasmet nors ir mažais ploteliais nuosavos žemės paketą stengiasi padidinti. „Sustoti vietoje negalima, geriau mažais žingsneliais, bet judėti į priekį. Be to, augdamas ne staigiai, o po truputį, visada geriau jauti savo galimybes", - racionaliai ūkio plėtrą vertina Gintautas.

Derlingose Joniškio rajono žemėse Šlekoniai augina žieminius ir vasarinius rapsus, kviečius, sėja salyklinių miežių. Gerais metais kviečių derlius siekia per 8, žieminių rapsų - iki 5 t/ha. Gintauto pastebėjimu, šiemet turėtų taip pat geras derlius byrėti, jei tik gamta kokios išdaigos prieš javapjūtę neiškrės. Liepos viduryje rapsus kulti pradėti planuojantis vaikinas tiki, kad šiųmetė javapjūtė bus dar sėkmingesnė nei lig šiol, nes jau vasaros pradžioje į ūkį iš gamyklos Italijoje atriedėjo naujas klavišinis kombainas Laverda M 310 MCS. Pasak ūkininko, senoji rotorinė derliaus dorojimo mašina, įsigyta jau padėvėta, pastaruoju metu nemažai problemų kėlė, ypač sudėtinga buvo naujų detalių gauti. Tad tekdavo javapjūtės metu ir kaimynystėje gyvenančių ūkininkų prašyti, kad javus nukultų.

Gintautas sako, kad įsigyti naują kombainą jau seniai planavo, tačiau daugybė aplinkybių koją kišo. Tai metai nepalankūs, tai pinigų trūko, o kai nusprendė pasinaudoti parama ūkiui modernizuoti, jos skyrimas buvo laikinai sustabdytas. Nors paraišką paramai gauti jis pateikė dar 2010 m., tačiau ūkį ji pasiekė tik šiemet.

Apsispręsti padėjo pusbrolio patirtis

Jaunasis ūkininkas tvirtina, kad rinkdamas naują derliaus dorojimo mašiną domėjosi įvairių gamintojų kombainais, tačiau didžiausią įtaką apsisprendimui turėjo šalimais ūkininkaujančio pusbrolio Romualdo Balčiūno rekomendacijos. „Jis ūkyje sena Laverda javų nuėmimo mašina dirbo ne vienus metus ir jokiais gedimais nesiskundė. Prieš kelerius metus įsigijo ir kitą, tik šįkart naują itališką kombainą Laverda M 305, o senojo vis dar parduoti nežada", - pasirinkimą palengvinusius argumentus dėsto Gintautas. Pasak ūkininko, patraukė ir kombaino konstrukcinis paprastumas bei nesudėtinga techninė priežiūra.

Itališkais kombainais prekiaujančios ir serviso paslaugas teikiančios bendrovės „East West Agro" direktoriaus Gedimino Kvietkausko pastebėjimu, R. Balčiūnas kaip tik ir buvęs pirmasis naujo kombaino Laverda pirkėjas Lietuvoje, G. Šlekonis - 26-asis. „Augantis susidomėjimas rodo, kad Lietuvos ūkininkai vertina itališkų derliaus dorojimo mašinų paprastumą, našumą ir ekonomiškumą", - sako G. Kvietkauskas, džiaugdamasi, kad jų siūloma technika pati save reklamuoja.

Grūdams laukuose bręstant, jaunasis ūkio šeimininkas nekantriai laukia savo ūkyje gamyklos serviso atstovo, kad šis parengtų naująjį kombainą javapjūtei, ir rūpestingai mintyse dėliojasi ne atostogų, bet vasaros darbų planą.

G. Kemežienė

Mano ūkis, 2012/07