Bet kurio pašaro kokybę apibūdina du pagrindiniai požymiai: maistinė vertė ir higieninė kokybė (saugumas). Vienas iš svarbiausių galvijų pašarų ir žiemą, ir vasarą - silosas, todėl jo kokybei reikia skirti išskirtinį dėmesį.

Pašaro maistinė vertė - tai jame esantis energijos, baltymų ir kitų maisto medžiagų, mineralinių medžiagų (makro- ir mikroelementų), aminorūgščių, riebalų rūgščių, vitaminų, fermentų kiekis ir aktyvumas bei skonio savybės, kurios lemia pašaro pasisavinimą, palaiko gyvūnų gyvybę. Nuo pašaro maistinės vertės priklauso ir iš gyvūnų gaunamos produkcijos (pieno, mėsos, vilnos ir kt.) kiekis. Gera pašaro higieninė kokybė nurodo, kad jame nėra greitai gendančių ingredientų, nepageidaujamų, kenksmingų mikrobų, cheminių ar toksinių medžiagų, uždraustų naudoti medžiagų ar ingredientų, kurie gali kenkti gyvūnų sveikatai bei patekti į maistą ir sukelti pavojų ne tik gyvūnų, bet ir žmonių sveikatai.

Silosas yra ne vienas iš svarbiausių melžiamų karvių ir penimų galvijų raciono pašarų. Labiau pavytintos žolės (iki 35-40 proc. sausųjų medžiagų) silosas (šienainis) tinka arkliams ir avims šerti.

Siloso kokybę lemiantys veiksniai

Deja, Lietuvoje silosuoti pašarai ne visuomet atitinka kokybinius reikalavimus: būna blogos fermentacijos, menkos energinės vertės, juose susikaupia daug pelėsinių grybų, mielių, klostridijų ar kitų kenksmingų medžiagų. Kita bėda, kad gerai pagamintas silosas, dėl antrinės fermentacijos yra sugadinamas atidarius saugyklas, imant jį iš tranšėjų ar kaupų ir šeriant gyvuliams. 

Blogai pagaminti arba laikant saugyklose sugadinti silosuoti pašarai - tai žinių trūkumo apie biocheminius fermentacijos procesus, vykstančius silosuojant žoles ir kitus žalius pašarus, pasekmė. Svarbus veiksnys, lemiantis gerą pašaro kokybę, yra tinkamas darbų organizavimas arba vadyba. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad atskiri silosuotų pašarų gamybos elementai - žolės ir kitų žalių augalų (kukurūzų) vegetacijos fazė, žolių vytinimo laipsnis, naudojama technika, saugyklos, siloso priedai, sandarinimo medžiagos, vadyba ir kiti - yra svarbiausi veiksniai, lemiantys siloso fermentacijos rodiklius, maisto medžiagų ir energijos lygį bei higienines pašaro savybes.

Siloso gamyba yra pagrįsta savaiminiu augaluose esančių tirpiųjų angliavandenių rūgimu (fermentacija). Jo metu angliavandeniai skyla į organines rūgštis, iš kurių svarbiausia yra pieno rūgštis. Fermentacijos procesas vyksta anaerobinėmis (be deguonies) sąlygomis dėl ant augalų esančių pieno rūgštį gaminančių bakterijų, kurios tirpiuosius augalų angliavandenius (cukrų ir kt.) fermentuoja į pieno, acto rūgštį ir nedidelį kiekį kitų organinių rūgščių.

Dėl susidariusių rūgščių silosuojamos masės pH sumažėja. Be pienarūgščių bakterijų ant augalų antžeminės dalies yra ir daugiau ar mažiau pašaro gedimą sukeliančių mikroorganizmų (klostridijų, mielių, pelėsinių grybų pradų), kurie kartu su silosuojamais augalais patenka į silosą ir gali pagaminti gana daug žalingos sviesto rūgšties, alkoholio ir sukelti pašaro pelijimą. Dėl to nukenčia jo kokybė ir patiriami dideli maisto medžiagų nuostoliai. Rūgščioje terpėje, kurioje nėra deguonies, sustabdoma žalingų mikroorganizmų (klostridijų, mielių, pelėsių) veikla.

Įrūgęs pašaras užsikonservuoja ir gali būti saugomas ilgą laiką. Norint sustabdyti ar sumažinti žalingų mikroorganizmų veiklą, reikia laikytis dviejų pagrindinių sąlygų: silosuojamoje masėje kuo greičiau sudaryti anaerobines sąlygas ir sumažinti pH. Būtina žinoti, kad daugumos aerobinių mikroorganizmų, sukeliančių silosuojamos masės kaitimą ir didinančių pašaro maisto medžiagų nuostolius, veikla negali būti sustabdyta vien tik sumažinus pH. Jų aktyvumas nuslopsta, kai silosuojamoje masėje nelieka oro, t. y. ji gerai suslegiama ir hermetizuojama. Be to, bakterijų (klostridijų), sukeliančių blogą fermentaciją, veikla sustabdoma tik esant rūgščiai terpei - žemam pH rodikliui. Nors siloso gamybos teorinis pagrindimas atrodo paprastas, tačiau yra daug veiksnių, kurie turi įtakos siloso kokybei ir saugumui.

Nekontroliuojamas kenksmingų mikroorganizmų augimas silose gali ne tik padidinti pašaro maisto medžiagų nuostolius, bet ir pakenkti gyvūnų sveikatai. Siloso kaitimas ir besikaupiantys žalingi mikroorganizmai turi įtakos pašaro saugumui vėlesnėse stadijose ir sumažina pieno ir mėsos produktų laikymo (saugojimo) terminą, jei gyvūnai buvo šeriami nekokybišku silosu. Fizikiniai ir cheminiai veiksniai taip pat gali kenkti gyvūnų sveikatai ir pabloginti pieno ir mėsos kokybę.

Sėkmingos pašarų gamybos pamatai

Prasidėjus žolinių pašarų gamybos sezonui, dera prisiminti svarbiausius principus, lemiančius siloso gamybos sėkmę, pradedant siloso fermentacijos (rūgimo) mechanizmu, kuris yra skirstomas į keturis tarpsnius.

 Pirmajame tarpsnyje (aerobiniame) per kelias valandas (jei masė blogai suspausta ar užsandarinta šis periodas gali tęstis kelias dienas) yra išeikvojamas silosuojamoje žaliavoje esantis deguonis ir susidaro palankios sąlygos anaerobinių mikroorganizmų, tarp jų pieno rūgšties bakterijų, veiklai. Aerobiniam periodui užsitęsus yra skaidomi pašaro baltymai, pradeda vystytis pelėsiai ir augti mielės, o silosuojama masė ima kaisti. Norint kuo greičiau pašalinti deguonį ir sutrumpinti šią pakopą, svarbu tinkamai susmulkinti silosuojamą masę, kuo geriau ją suslėgti ir hermetizuoti. Kai deguonies nebėra, prasideda antrasis tarpsnis (fermentacijos), kurio metu pieno rūgštį gaminančios bakterijos, naudodamos augaluose esantį cukrų, gamina pieno rūgštį, kuri greitai sumažina pH rodiklį ir sustabdo anksčiau minėtų nepageidaujamų mikroorganizmų veiklą.

Žalingi mikroorganizmai (enterobakterijos, klostridijų sporos, mielės ir pelėsiai), gadinantys silosą, aktyvūs būna tik aerobinėmis sąlygomis ir nerūgščioje terpėje (kai pH rodiklis daugiau kaip 5). Pasibaigus fermentacijai, t. y. silosui visiškai įrūgus, jei nebepatenka deguonies, silose nebevyksta jokia mikroorganizmų veikla ir jokie pokyčiai - tai trečiasis (stabilumo) tarpsnis. Jei šiame tarpsnyje nebus pažeistas siloso talpyklos ar ritinių sandarumas, silosas išliks kokybiškas ilgą laiką ir jo savybės nepakis.

Ketvirtajame tarpsnyje (ėmimo iš saugyklų ir šėrimo gyvūnams) į pašarą neišvengiamai patenka oro. Mielės, pelėsiniai grybai, klostridijos, kurių veikla buvo sustabdyta dėl rūgščios terpės ir anaerobinių sąlygų, gavusios oro, vėl pradeda savo veiklą. Šie mikroorganizmai skaido silose likusį cukrų ir susidariusią pieno rūgštį į acto, sviesto rūgštį, alkoholį ir kitus žalingus junginius. Pašaras pradeda kaisti, pelyti, padidėja pH rodiklis. Silose esantys baltymai yra ardomi iki amoniako. Šiame etape tampa aktyvios silosą gadinančios bacilli ir enterobakterijos. Ilgai aerobinėmis sąlygomis laikomas silosas sukaista, supelija ar supūna. Išimtas iš saugyklos ir ilgiau į ėdžias nepatekęs silosas nebetinka šerti gyvuliams. Todėl numatyti, kaip bus iš saugyklų imamas silosas ir kaip bus jis naudojamas šėrimui, ne mažiau svarbu negu jo gamyba.

Geros siloso gamybos praktika

Pasikeitimai silosuojamoje masėje

Biocheminiai procesai, vykstantys silosuojamoje masėje augalus nupjovus, juos susilosavus ir toliau laikant silosą bei šeriant jį gyvuliams, pakeičia pradinę žaliavos sudėtį. Augalų fermentai skatina pradinį augalų kvėpavimą, proteolitiniai fermentai skaldo baltymus, o polisacharidus skaldantys fermentai ardo celiuliozę, hemiceliuliozę ir fruktozę. Fermentacinis procesas silosuojamoje masėje dėl mikrobų, pieno rūgšties bakterijų, klostridijų, enterobakterijų, Bacillus, mielių ir pelėsių labai pakeičia pašaro sudėtį. Dėl mikrobinės veiklos pasigamina amoniakas, aminai, organinės rūgštys, alkoholis, esteriai, peptidai ir kitos medžiagos. Tai nulemia pašaro kvapą, kokybę ir jo maisto medžiagų virškinamumą. Dėl mikrobinės veiklos išskiriamos šilumos ir ištekėjusių sulčių sumažėja pašaro energinė vertė. Taigi, jei fermentacijos sąlygos nepalankios, nuostoliai gali siekti daugiau kaip 25 procentus.

Ar silosavimo darbai buvo atlikti tinkamai, parodo galutiniai siloso fermentacijos produktai. Būtina priminti, kad nurodytiems parametrams gali turėti įtakos labai daug veiksnių.

Pagrindiniai įvairių rūšių siloso fermentacijos rodikliai

Ką rodo fermentacijos rodikliai?

● Amoniakinis azotas rodo baltymų skaidymą. Didelis amoniakinio azoto kiekis - tai klostridinės fermentacijos rezultatas. Silose gali būti iki 8 proc. amoniakinio azoto, jei jo daugiau kaip 12 proc., labai pablogėja pašaro kokybė. Dėl per didelio amoniakinio azoto kiekio, galvijai suėda mažiau siloso.

● pH rodiklis  rodo fermentacijos efektyvumą. Per mažas pH reiškia, kad silosas perrūgęs, o per didelis pH - kad fermentacija buvo ekstensyvi.

● Pieno rūgštis rodo fermentacijos kokybę. Geros fermentacijos silose pieno rūgštis sudaro 60-70 proc. viso rūgščių kiekio.

● Acto rūgštis rodo, kad vyko heterofermentatyvinė fermentacija. Acto rūgštis 10 kartų mažiau parūgština silosą negu pieno rūgštis, tačiau gerina aerobinį stabilumą. Dėl per didelio acto rūgšties kiekio galvijai pašaro suėda mažiau.

● Sviesto rūgštis rodo labai blogą fermentaciją.

Silosą vertinant mikrobiologiškai nustatomos: enterobaketrijos, sacharolitinių klostridijų sporos, pieno rūgšties bakterijos, mielės ir pelėsiai. Šie rodikliai byloja apie įvairius siloso gedimo procesus. Jie svarbūs dėl to, kad pagal tyrimo rezultatus galima nustatyti, ar silosas yra saugus laikyti ir šerti, ar apgedęs, arba net sugedęs, ar turi daug pavojingų mikroorganizmų ir netinka gyvuliams šerti. Šiuos rodiklius reikia žinoti, norint tobulinti siloso gamybos technologijas, atsižvelgiant į skirtingus augalus, silosavimo sąlygas, silosavimo būdus ir galimus priedus. Taip pat jie būtini, rengiant siloso gamybos technologinio proceso RVASVT sistemą.

Siloso kokybei nustatyti būtina atlikti jo tyrimus. Labai svarbu tinkamai paimti silosuotos masės pavyzdžius. Tik teisingai paimtas mėginys gali apibūdinti viso pašaro vertę. Geriausia kai juos ima apmokytas žmogus.

Kodėl reikia tirti pašarą laboratorijoje?

* Jei nežinosite, kokia siloso kokybė, negalėsite racionaliai valdyti šėrimo programos ir daryti išvadų, ar visi silosavimo darbai buvo kvalifikuotai atlikti.

* Silose reikia nustatyti: sausąsias medžiagas ir cheminę sudėtį; fermentacijos rodiklius; apskaičiuoti energijos ir baltymų kiekį; įvertinti higieninę pašaro kokybę vizualiai, o jei kyla įtarimų dėl kokybės, tirti laboratorijoje.

Kaip paimti mėginius?

• Kuo daugiau mėginių (5-6) iš silosinės, tuo tyrimai tikslesni.
• Imti tipiškus mėginius.
• Sumaišyti juos ir suformuoti vieną.
• 500 g mėginio pakanka tyrimams atlikti.
• Mėginį įdėti į sandarų polietileno maišelį, pažymėti ir nurodyti, koks pašaras.
• Mėginį laikyti šaltai.

Kada ir kaip imti mėginius?

• Prieš pjūtį (norint nustatyti optimalų pjūties laiką; dažniausiai pjūties laikas vertinamas vizualiai, vadovaujantis augalų vegetacijos tarpsniu).
• Silosavimo metu (norint žinoti, kas silosuota, ir kokių rezultatų tikėtis).
• Pasibaigus fermentacijai ir šėrimo metu, kuomet atidengiama talpykla. Paprastai tiriama vieną kartą per mėnesį arba tuomet, kai kyla įtarimų dėl kokybės.

Ar verta naudoti silosavimo priedus?

Pašaro rūgimą galima nukreipti naudinga linkme, panaudojus priedus, kurie dažniausiai įterpiami į silosuojamą žaliavą jos smulkinimo ir pakrovimo į transportavimo priemones metu. Pabrėžtina, kad silosavimo priedai bus neefektyvūs, jei nebus laikomasi siloso geros gamybos praktikos reikalavimų ir jei priedų į silosą bus pridedama mažiau, negu nurodyta produkto sertifikate.

Inokuliantai - siloso priedai, kurių pagrindą sudaro pieno rūgšties bakterijos. Jie skirti fermentacijos (antrajai pakopai) procesams valdyti.

Siloso inokuliantų sudėtyje esantys bakterijų štamai yra specialiai atrinkti tam, kad jos greitai daugintųsi ir pagamintų silose kuo daugiau pieno rūgšties bei kuo greičiau sumažintų jo pH. Jie pagerina siloso fermentaciją ir sumažina pašaro maisto medžiagų nuostolius. Svarbiausia  ekonominė inokuliantų nauda, nes dėl geresnės siloso kokybės, geresnio  skonio, didesnio pašaro maisto medžiagų virškinamumo ir įsisavinimo padidėja gyvulių produktyvumas, pagerėja produkcijos, ypač pieno, kokybė.

Svarbiausieji mikroorganizmai, lemiantys siloso kokybę, yra pieno rūgštį gaminančios pieno rūgšties bakterijos. Jų grupei priklauso bakterijos Lactobacillus plantarum, Lactobacillus acidophilus, Enterococcus faecium, Pediocioccus acidilactici ir Pediococcus pentosaceus. Gana veiksmingi ir kitų bakterijų štamai, pvz., Streptococcus bovis, Streptococcus thermophillus, Serratia rubidaea ir Lactobacillus buchneri, Lactobacillus brevis. Inokulianto sudėtyje dažniausiai yra 2 arba 3 specialiai atrinktų bakterijų štamai, kurie gali gerinti siloso fermentaciją. Be pieno rūgštį produkuojančių bakterijų į priedus gali būti pridėta celiuliozę skaidančių fermentų. Pastarieji ardo augalų ląstelių sieneles, išskirdami iš sudėtinių angliavandenių cukrų ir taip sudarydami palankesnes sąlygas pieno rūgšties bakterijoms gaminti pieno rūgštį. Į inokuliantus gali būti įterpta ir cheminių medžiagų, iš kurių dažniausiai yra naudojamas natrio benzoatas arba natrio nitratas, kurie slopina mielių ir pelėsių aktyvumą.

Pieno rūgšties bakterijos yra dviejų rūšių: homofermentatyvinės ir heterofermentatyvinės. Homofermentatyvinių pieno rūgšties bakterijų pagrindinis fermentacijos produktas yra pieno rūgštis, kuriai susidaryti yra sunaudojama nedaug pašare esančios energijos. Heterofermentatyvinės bakterijos be pieno rūgšties gamina didesnį kiekį acto rūgšties ir sunaudoja daugiau pašaro energijos. Acto rūgštis yra mielių ir pelėsių inhibitorius, mažinantis siloso gedimo riziką atidarius siloso saugyklą šėrimo periodu. Todėl pastaruoju metu ir yra sukurti inokuliantai, kurių sudėtyje nustatytu santykiu yra ir homofermentatyvinių, ir heterofermentatyvinių pieno rūgšties bakterijų. Taip pasiekiama dviguba nauda: pagerinama siloso fermentacija ir išsaugoma daugiau maisto medžiagų bei sumažinamas pašaro kaitimas ir gedimas, pradėjus jį šerti.

Gyvulių augintojams siūloma įvairių inokuliantų (pavienių pieno rūgšties bakterijų, pieno rūgšties bakterijų mišinių su kitais komponentais arba be jų). Juos renkantis, reikia atkreipti dėmesį, kokia bakterijų koncentracija. Inokuliante turi būti tiek bakterijų, kad 1 t silosuojamos masės tektų ne mažiau kaip 100 mlrd. pieno rūgštį produkuojančių bakterijų (arba 1 gramui žaliavos 100 000 kolonijas formuojančių vienetų) nepriklausomai, ar tai pavieniai jų štamai, ar jų mišiniai. Taip pat reikėtų rinktis specialų, tam tikrai silosuojamai žaliavai skirtą priedą. Įsigytus inokuliantus svarbu tinkamai laikyti, atkreipti dėmesį į jų galiojimo laiką ir naudoti taip, kaip nurodyta instrukcijoje. Jei priedai netinkamai sandėliuojami arba pasibaigęs jų naudojimo laikas, juose esančių pieno rūgšties bakterijų gyvybingumas gali būti sumažėjęs arba jos iš vis nebeveiksmingos. Tokio produkto geriau nenaudoti. Svarbu atminti, kad sumaišius inokuliantą su vandeniu, jis būna veiksmingas tik etiketėje nurodytą laiką. Siekiant išsaugoti pieno rūgšties bakterijų gyvybingumą, paruošto tirpalo temperatūra neturi viršyti 35 ^oC. Chloruotas vanduo pieno rūgšties bakterijas veikia neigiamai. Kokį priedą rinktis, kaip jį naudoti, reikėtų pasitarti su mokslininkais ar specialistais.

J. Jatkauskas, V. Vrotniakienė

Mano ūkis, 2012/06