Kiekvienas kiaulininkystės ūkis siekia, kad per metus paršavedės atsivestų daugiau kaip 2 vadas ir kiekvienoje iš jų būtų daugiau kaip po 10 paršelių. Tai įmanoma pasiekti, paršavedės šeriant subalansuotu racionu, kuris patenkintų kiaulių mitybinius poreikius kiekvienu reprodukcijos ciklo laikotarpiu.

Subalansavus racionus, galima pagerinti šiuos produktyvumo rodiklius: padidinti jauniklių skaičių vadoje, atvestų paršelių svorį ir pagerinti jų gyvybingumą. Šeriant optimaliu racionu, paršavedės ne tik būna pieningesnės, bet ir per laktaciją netenka mažiau svorio. Taigi sutrumpėja periodas nuo paršelių atjunkymo iki kitos rujos ir sėklinimo.

Paršavedžių energijos ir maisto medžiagų poreikis priklauso nuo amžiaus, svorio, fiziologinės būklės, įmitimo, laikymo sąlygų. Galima išskirti penkis su reprodukcija susijusius paršavedžių šėrimo etapus:

• pirmasis paršingumo laikotarpis - nuo 1 iki 85 dienos;
• antrasis paršingumo laikotarpis - nuo 86 iki 115 dienos;
• laktacijos periodas;
• sėklinimo periodas - nuo paršelių atjunkymo iki apsėklinimo;
• pakaitinių kiaulaičių auginimo periodas.

Pakaitinėms kiaulaitėms - ypatingas dėmesys

Jaunų gyvulių laikymo ir šėrimo sąlygos brendimo laikotarpiu nulemia suaugusios paršavedės kondiciją. Pirmą kartą sėklinamos kiaulaitės turėtų būti ne jaunesnės kaip 230 dienų amžiaus, 2-3 kartus rujojusios ir sveriančios ne mažiau kaip 130 kg. Intensyviai auginamos kiaulaitės per parą turi priaugti ne mažiau kaip 700 g. Tinkamai šeriant pakaitines kiaulaites, organizme susiformuoja pakankamas kiekis riebalinio audinio.

Moksliniais tyrimais nustatytas glaudus riebalų sankaupų ir reprodukcinių funkcijų ryšys, nes adipocitų gaminamas hormonas leptinas skatina lytinių hormonų sekreciją. Viename kilograme pakaitinių kiaulaičių raciono pašarų turi būti 12,5-13,0 MJ AE, iki 14 proc. žalių proteinų, 0,75 proc. lizino. Su pašarais ar pašarų priedais jos turi gauti užtektinai vitaminų, mineralinių medžiagų, aminorūgščių. Nereikia pamiršti, kad būtent šiuo laikotarpiu formuojasi jauno gyvulio reprodukcijos organai, auga kaulai.

Energijos ir virškinamųjų baltymų svarba

Sėklinimo periodu paršavedė turi būti veislinės kondicijos. Jei po buvusios laktacijos nesuliesėja, ji rujoja jau pirmą savaitę po nujunkymo. Likus 10-14 dienų iki numatomo sėklinimo, paršavedžių šėrimo normos padidinamos 15-20 proc., t. y. per parą kiaulė turi gauti iki 3,5 kg kombinuotųjų pašarų.

Gausiai šeriant šiuo periodu, skatinamas kiaušialąsčių vystymasis, ovuliacija ir apvaisinimas. Sėklinimo periodu raciono 1 kg pašaro turėtų būti 14 MJ AE, 16 proc. baltymų, 1,0-1,1 proc. lizino. Po apsėklinimo kiaulės šeriamos paršingų paršavedžių racionu. Pašarų paros normos palaipsniui sumažinamos iki 2,0-2,3 kilogramo.

Po apsėklinimo racione energijos norma turi būti sumažinama, nes per didelis jos kiekis neigiamai veikia embrionų implantaciją gimdoje. Būtent pirmomis paršingumo savaitėmis didžiausios įtakos būsimai vadai turi subalansuotas racionas. Pirmaisiais paršingumo mėnesiais embrionai auga lėtai, todėl paršavedžių maisto medžiagų poreikis pakinta nedaug. Embrionų augimas paspartėja paskutinį paršingumo mėnesį, maisto medžiagų reikmė padidėja 20-30 proc. Priklausomai nuo kombinuotųjų pašarų, nuo 85 paršingumo dienos paros norma didinama iki 3-4 kg. Pašaruose turi būti daugiau baltymų, aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Svarbus apykaitos energijos ir lizino santykis racione. Paršavedėms žalingas ir mineralinių medžiagų trūkumas, ir jų perteklius.

Ajovos valstijos universiteto (JAV) mokslininkų išvadose teigiama, kad teisingas paršingų kiaulių šėrimas lemia didesnę vadą, optimizuoja paršelių svorį, trumpina laikotarpį nuo nujunkymo iki rujos, pagerina paršavedės pašarų suvartojimą laktacijos periodu. Jaunas paršavedes reikia šerti gausiau, nes jos pačios auga. Jos, palyginti su vyresnėmis kiaulėmis, per visą paršingumo laikotarpį priauga daugiau svorio. Ir sėklinamos, ir paršingos kiaulės būna ėdrios. Tačiau svarbu, kad jos nenutuktų ir išliktų vidutinio įmitimo. Paršavedžių nutukimas nepageidaujamas ne tik dėl pašarų pereikvojimo, bet ir dėl to, kad didelio svorio kiaulės ypač neatsparios stresams ir aukštai aplinkos temperatūrai. Nutukimas neigiamai veikia embriono implantaciją gimdoje ir vaisiaus vystimąsi. Didelio svorio paršavedžių embrionų mirtingumas gali siekti 16 proc. Nutukusios paršavedės sunkiai paršiuojasi, dėl nejudrumo nugula paršelius, būna nepieningos. Optimaliam svoriui palaikyti šiuo periodu tinkami kombinuotieji pašarai, kuriuose daugiau ląstelienos.

Kad pieno būtų daugiau

Likus 10 dienų iki apsiparšiavimo, paršavedes reikia pradėti šerti tokiu racionu, kokiu bus šeriamos po apsiparšiavimo. Laktacijos periodu jos kasdien išskiria apie 5-6 kg pieno. Ypač gausi pieno sekrecija pirmąjį mėnesį, laktacijos pikas pasiekiamas 21 d. po paršiavimosi. Su pienu kiaulės organizmas išskiria daugiau energijos bei maisto medžiagų, ypač baltymų, todėl šių komponentų racione turėtų būti atitinkamai daugiau negu paršingų kiaulių racione. Viename kilograme laktuojančių kiaulių kombinuotųjų pašarų turėtų būti apie 13,5 MJ AE, 16 proc. žalių baltymų ir daugiau kaip 1 proc. lizino. Žindamų paršavedžių raciono maistingumas priklauso ir nuo paršelių skaičiaus vadoje.

Laktacijos pradžioje per gausiai šeriant paršavedes padidėja MMA sindromo ir kitų reprodukcinių sutrikimų grėsmė. Todėl pirmąsias 10 dienų po apsiparšiavimo pašarų paros kiekis apribojamas iki 2-5 kg. Praėjus 2 savaitėms po apsiparšiavimo, pašarų skiriama tiek, kad paršavedei tektų 1,5-2 kg, o kiekvienam vados paršeliui -  po 0,5 kg kombinuotojo pašaro.

Laktuojančios paršavedės jautrios skysčių trūkumui. Žindymo laikotarpio metu paršavedė suvartoja 20-30 litrų vandens. Ne mažiau svarbi ir aplinkos temperatūra. Per aukšta patalpų temperatūra turi neigiamos įtakos paršavedžių apetitui. Tuomet jos suėda mažiau pašarų, mažėja pieningumas, paršeliai prasčiau auga. Dėl prasto apetito paršavedės per laktaciją netenka daugiau svorio, o tai gali turėti neigiamų pasekmių kitam reprodukcijos ciklui. Negalima leisti, kad paršavedė per laktaciją netektų daugiau kaip 12-15 kg masės.

Paršavedžių pieno sudėtis, % (Jones R., 1986)

Komponentai

Krekenos

Pienas

Sausosios medžiagos

30,0

20,0

Baltymai

17,0

5,4

Riebalai

7,5

8,3

Laktozė

3,0

5,0

Pelenai

0,6

0,8

Olandijos tyrėjų išvados

Viena iš lyderiaujančių kiaulių veisimo ir dirbtinio apvaisinimo Olandijos kompanijų (TOPIGS) 19-koje kiaulininkystės kompleksų atliko anketinę apklausą, siekdama išsiaiškinti paršavedžių šėrimo ypatumus, labiausiai lemiančius atvedamų paršelių svorį.

Pašarų suvartojimas laktacijos periodu lemia kitos vados paršelių svorį, nes subalansuotas racionas patenkina paršavedžių organizmo maisto medžiagų poreikius ir paruošia tolimesnei reprodukcijai. Optimalus energijos kiekis pašaruose (žali riebalai, krakmolas ir cukrus) lemia paršavedės ilgaamžiškumą ir produktyvumą. Tačiau tyrėjai nenustatė, kas tiksliai lemia didesnį paršelių svorį: didesnis pašarų kiekio suvartojimas ar didesnis energijos kiekis racione?

TOPIGS tyrėjai nustatė, kad sėklinimo periodu dėl kiekvieno suėstų per dieną pašarų kilogramo atvedami vidutiniškai 45 g didesnio svorio paršeliai. Sėklinamas paršavedes šeriant laktacijai skirtais pašarais, atvesti paršeliai buvo vidutiniškai 51 g sunkesni negu paršavedžių, kurios sėklinimo metu buvo šeriamos paršingumo periodo racionais. Tai rodo, kad pašarų sudėtis (energijos ir virškinamųjų baltymų kiekis) lemia atvedamų paršelių svorio skirtumus.

Naujagimio paršelio masę lemiantys veiksniai

• Vados dydis: kuo daugiau paršelių vadoje, tuo jų svoris mažesnis (apie 30-50g).
• Paršavedės ciklų skaičius per metus: kiekviena papildoma 0,1 vados per metus lemia 56g mažesnę naujagimio paršelio masę.
• Pašarų suvartojimas sėklinimo periodu: 1kg papildomai suėstų per dieną pašarų padidina paršelio masę 45gramais.
• Pašarų suvartojimas paršingumo laikotarpiu: 1kg papildomai suėstų per dieną pašarų padidina paršelio masę 1,2gramais.
• Gerai pasisavinamo lizino kiekis paršingų kiaulių racione.
• Didesnis žalių riebalų kiekis laktuojančių paršavedžių racione didina kitos vados paršelių svorį.