Jokių subsidijų negaunantys šalies šiltnamių ūkiai balansuoja ant trapios pelno ir nuostolių ribos. Viena kita didesnė klaida gamyboje gali būti lemtinga, po kurios ūkis nesugebės atsitiesti. Tad labiausiai šiltnamių ūkių šeimininkams reikia tvirtų nervų, optimizmo, lankstumo ir begalinio darbštumo - tuo įsitikinę jau du dešimtmečius šiame versle besisukantys Alytaus rajono ūkininkai Algimantas ir Vitalija Žemaičiai.

Žemaičių ūkyje šiltnamiai užima 3,3 ha plotą. Maždaug pusė jo skirta skinamoms gėlėms, o likusioje dalyje auginamos įvairios vazoninės gėlės, skirtos apželdinimui. Du trečdalius šiltnamių sudaro plėveliniai „Richel" šiltnamiai, o trečdalis  dengti stiklu. Mikroklimatas kontroliuojamas specialia kompiuterine programa, todėl kiekvienai gėlių rūšiai galima palaikyti tokią temperatūrą, kokia būtent joms yra tinkamiausia.

Gėlės - greitai gendantis produktas

„Mūsų pirkėjai nori gražios, kokybiškos ir pigios rožės ar gerberos. Gražią ir kokybišką mes užauginame, o štai dėl pigumo... Nebeišeina dar labiau mažinti kainos", - sako Vitalija Žemaitienė, pridurdama, kad pagrindinis jų šiltnamiuose išaugintų rožių ir gerberų koziris - šviežumas. Tokią gėlę nusipirkęs pirkėjas galės žiedais džiaugtis kur kas ilgiau, negu įsigijęs atgabentų iš Afrikos, nors pastarosios ir pigesnės. Būtent dėl to, kad sunku atlaikyti konkurenciją su įvežtinėmis rožėmis, rožynų plotą ūkininkai sumažino - iš buvusio 1,5 ha beliko tik pusė hektaro. Pasak Vitalijos, didelis klaustukas, ar lepiosios rožės ūkyje bus auginamos ateityje.

Gėlės yra greitai gendantis produktas, todėl jų kelias iki pirkėjo turi būti kuo trumpesnis. Ūkininkai patenkinti, kad realizacijos rūpesčius prisiima didmeninės ir mažmeninės prakybos tinklai. „Mes esame gamintojai, o užsikrauti dar ir pardavimo rūpesčius mums būtų per daug sudėtinga", - taip paaiškina Vitalija priežastį, kodėl jie nesteigia firminių gėlių parduotuvių.

Moteris nesistebi, kad gėlės prekybos centruose ar floristikos salonuose kainuoja gerokai brangiau, negu už jas sumokama augintojui. Pasak jos, tai yra normalu, nes nemaža dalis gėlių taip ir nesulaukia savo pirkėjo ir būna tiesiog išmetamos. „Aš esu suinteresuota, kad gėles iš mūsų ūkio nusipirkęs klientas jas pelningai parduotų. Kai kitam gerai, tai ir man gerai", - šypsosi Vitalija.

Pražydinti žiemą - pernelyg brangu

Rožės yra vienos iš sudėtingiausiai auginamų gėlių: jas labai puola ligos ir kenkėjai, joms būtina išlaikyti tinkamą temperatūros ir apšvietimo režimą. Gerberos taip pat lepios. Jos, kaip ir rožės, auginamos vazonuose, užpildytuose specialiu substratu. Nuo gerberų daigelių sodinimo iki pirmųjų žiedų praeina apie 2-3 mėnesius. Tarkime, kovo pradžioje pasodinta gerbera gegužės pradžioje jau krauna pirmuosius žiedus, ir žydės iki lapkričio.

Po truputėlį gerberos žydėtų ir per žiemą, tačiau jas reikėtų papildomai švitinti ir palaikyti aukštą oro temperatūrą, o tai labai sukeltų gėlių savikainą ir jos taptų neįperkamos. Todėl nuo lapkričio gerberoms sudaromas ramybės periodas, o artėjant pavasariui šiltnamyje vėl pakeliama temperatūra ir gėlės iš naujo pradeda formuoti žiedus. Gerberos yra daugiametės, tačiau paprastai vienas gerberų krūmas eksploatuojamas tik dvejus metus, nes vėliau jo produktyvumas krenta - augalas tarsi „išsisemia" ir yra pakeičiamas nauju. Rožių keras produktyvus išbūna ilgiau - 4-6 metus.

Didžiausios išlaidos šiltnamių ūkyje - šildymui. Šiltnamiai apšildomi dujomis, įrengtas galingas 6 000 KW galios katilas. Iš pradžių šiltnamių ūkis buvo apšildomas kūrenant pjuvenomis, Žemaičiai vieni pirmųjų rajone pasistatė tuomet dar mažai kam matytą didžiulį katilą, pritaikytą būtent biokurui. Tačiau netrukus susigundė paprastesniu būdu apšildyti šiltnamius - atsivedė gamtines dujas. „Dujininkai paskaičiavo, kad šiltnamiai mažoki, nerentabilu iki jų dujotiekį tiesti, tad sutarėme, kad mes įsipareigojame 10 metų pirkti dujas. Jau 8 metai mokame, o dujos vis brangsta...", - pasakoja Vitalija.

Pats sunkiausias laikas - šaltasis metų sezonas, kai šiltnamiuose reikia palaikyti teigiamą temperatūrą, nors produkcijos faktiškai tuo metu negaunama. Štai vien už vasario mėnesį už šildymą reikėjo sumokėti 220 tūkst. Lt. Viena šalta žiemos para kainuoja apie 10 tūkst. litų! „Pagalvokite, kiek mes turime dirbti, kad uždirbtume vien tik už dujas susimokėti. Dujų kaina per 8 metus pakilo 4 kartus - nuo 50 centų iki 1, 95 Lt, o gėlės per tą laiką nepabrango nė kiek, taigi turime suktis bent keturis kartus greičiau", - tokius skaičius dėsto ūkio šeimininkai. Dujininkams jie dėkingi bent už tai, kad žiemą sutinka palaukti, kol prasidės produkcijos realizacija ir atsiras lėšų įsiskolinimams grąžinti.

Sunku išsaugoti darbuotojus

Nors Žemaičių šiltnamiai maksimaliai modernizuoti, juose išlieka labai daug rankų darbo, o jis - brangus. Ūkyje triūsia apie 40 samdomų darbuotojų, visų jų darbas nelengvas, tačiau atlyginimams didinti tiesiog nelieka lėšų - ta pelno dalis, iš kurios galbūt galima būtų pakelti atlyginimus, šeimininkai sumoka už dujas. Vitalija prisižįsta, kad skaudu būna, kai geras, kvalifikuotas darbuotojas išvažiuoja dirbti į užsienį. „Tačiau nei pykti, nei smerkti negali - žmonės ieško, kur geriau, o mes nepajėgiame konkuruoti su užsienio šalyse mokamu užmokesčiu, nors dirbame juodai, - pripažįsta ūkininkė. - Baigiame „pamesti" jaunus žmones - tai didžiulė problema, kurią Lietuvoje aštriausiai pajausime po kokių penkerių metų..."

Vitalija ir Algimantas dirba tuos pačius darbus, ką ir darbininkai: prireikus ir gėles sodina, ir dėžes lanksto. Ir trys jų sūnūs - studentai Eimantas ir Evaldas bei moksleivis Rūtenis - dažnai talkina tėvams šiltnamiuose, nesibaido nė pačių juodžiausių darbų. Visus darbus šeimininkams svarbu išmanyti dar ir tam, kad atėjusį naują žmogų galėtų apmokyti - juk darbas šiltnamių ūkyje specifinis. Vienas greičiau įgunda, prie kito tenka ilgiau pastovėti, paaiškinti. Vitalija džiaugiasi, kad kolektyvo branduolys mažai keičiasi, su kai kuriais žmonėmis ir per ugnį, ir per vandenį jau pereita. „Visko būna: pasikeikiame, paverkiame ir vėl šypsomės", - atvirai sako moteris.

Ji įsitikinusi, kad reikalaujant atidumo ir kruopštumo iš darbuotojų, pirmiausia aukštus reikalavimus reikia kelti sau. Jei kažkur paslysti, kažko neuždirbi - pasekmės gali būti baisios. Tad visą laiką tenka gyventi savotišku budėjimo režimu, o per darbymečius laikas toks įtemptas, kad nelieka laiko ne tik apie laisvą dieną pagalvoti - net į Alytų nėra kada nuvažiuoti.

Po tulpių - agurkai, po jų - chrizantemos

Kiek rūšių ir veislių gėlių auga šiltnamiuose, Vitalija sakosi neskaičiuojanti. Bet jų tikrai daug. Visą laiką atsiranda naujų gėlių rūšių, nes ūkininkai lankosi tarptautinėse gėlių parodose, domisi naujovėmis. „Kodėl lietuvis turi būti prastesnis už olandą? Visada siūlome ne tik tradicinių, bet ir pačių naujausių, pačių madingiausių gėlių", - neslepia pasitenkinimo gėlininkė.

Jai pačiai gražios visos gėlės, ypač kai sukrauna pirmuosius žiedus. Žemaičiai stengiasi auginti tokias gėles, kurios atlaiko permainingas mūsų vasaras. Štai ištvermingosios pelargonijos - priežiūros joms reikia bene mažiausiai. Visada populiarūs serenčiai, begonijos, jurginukai, surfinijos. O jau našlaičių ir chrizantemų žiedų spalvos ir formos - net išrankiausias klientas ras ką pasirinkti. „Džiaugiuosi, kad jau baigia išnykti nuostata, jog našlaitės ir chrizantemos yra kapų gėlės", - naujomis tendencijomis patenkinta Vitalija. Paįvairinti kompozicijas galima iš pietų atkeliavusiomis sundavilėmis, kvapniomis levandomis. Ūkininkai pastebi, kad auga dekoratyvinių pomidorų ar braškių poreikis - žmonėms patinka ne tik grožėtis augalais, bet ir nusiskinti pačių išaugintą vaisių ar uogą.

Prieš 20 metų Vitalija ir Algimantas ūkį pradėjo kurti plyname lauke, kur nebuvo net elektros. Iš pradžių gėlės užėmė tik nedidelę ūkio dalį, nes laukuose buvo auginama nemažai daržovių - bulvių, morkų, salotų, kopūstų, šparaginių pupelių, žiedinių kopūstų. Daržoves augino 24 ha plote, gausiausiai užderėdavo bulvės ir kopūstai. Tačiau ilgainiui ūkininkai įsitikino, kad dzūkiškos žemės nėra tokios tinkamos daržovėms, kaip, tarkime, Kėdainių rajone, tad ir daržovių auginimas niekada čia nebus toks rentabilus kaip derlingose žemėse. Dabar ūkyje iš daržovių liko tik agurkai, kurie užima 1 ha plotą.

Kodėl būtent agurkai? Mat jie labai gerai dera prie gėlių, o su pomidorais jau būtų sudėtingiau (nors buvo metas, kai jų augino nemažai). Agurkai puikiai įsiterpia į ciklą: žiemos pabaigai pražydinamos tulpės, tada į jų vietą sodinami agurkai, o paskui dar chrizantemos tame pačiame plote spėja pražysti. Žemaičiai pripažįsta, kad didelė auginamų augalų įvairovė apsunkina darbų organizavimą, tačiau tik turėdamas tokį platų asortimentą ūkis pajėgia išgyventi.

„Turime dirbti ištisus metus, tik tada šiltnamis duoda šiek tiek pelno", - paaiškina Vitalija. Žinoma, nemenka paspirtis ūkiui modernizuoti buvo europinė parama, kuria Žemaičiai naudojosi ne kartą. „Kaip bus toliau, kuria linkme vyks plėtra, viską parodys kainos. Europinė parama puiku, bet būtų dar geriau, jei žemės ūkio produkcijai butų taikomas mažesnis PVM", - įsitikinusi Vitalija. Pasak jos, vienintelė galimybė išlikti - kooperuotis. Žemaičiai prieš pusmetį įsijungė į naujai susikūrusį kooperatyvą „Agrolit" ir tiki, kad surėmus pečius bus lengviau išsilaikyti neprognozuojamai banguojančioje rinkoje.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2012/06