Laukuose įsigali vis daugiau dirvinių kenkėjų. Praktiškai beveik visus kultūrinius augalus daugiau ar mažiau pažeidžia spragšiai (Elateridae). Šiuo metu žinomos apie 25 jų rūšys, žalojančios požemines stiebų dalis, šaknis, graužiančios sėklas bei gumbus. Bulvių augintojams šie kenkėjai pridaro ypač daug žalos.

Bulvių gumbams daugiausia žalos padaro spragšiai ir karkvabalių lervos. Kolorado vabalai yra mažiau pavojingi ir su jais lengviau kovoti. Ekologinėje žemdirbystėje spragšių lervos pastebimai apgadina pasėlius, o kartais net ir visą derlių gali sunaikinti. Šie lokaliai atskiruose laukuose išplintantys polifaginiai kenkėjai vis labiau pastebimi ir intensyvios žemdirbystės ūkiuose. Dirvinių kenkėjų plitimą skatina šalia bulvių pasėlių esantys apleisti nedirbami laukai, pažeistos sėjomainos. Jei 1 m² randamos vidutiniškai 6-8 spragšių lervos, tai gali būti pažeista iki 65 proc. gumbų derliaus.

Spragšių vystymosi ciklo trukmė 3-5 metai. Jie skirtingo dydžio vabalo arba lervos stadijoje žiemoja dirvoje. Dirvos paviršiuje suaugėliai pasirodo gegužę-birželį. Liepos mėnesį patelės sudeda dirvoje kiaušinėlius, iš kurių, priklausomai nuo oro sąlygų, po 20-30 dienų išsirita lervos, kurios vystosi 3-4 metus. Žalingiausios būna suaugusios lervos paskutiniais vystymosi metais. Rugpjūčio mėnesį šios lervos tampa lėliukėmis ir įsikuria dirvoje, 10-20 cm gylyje. Lėliukės stadija trunka nuo 7 iki 30 dienų. Jauni vabalai lieka žiemoti dirvose.

Spragšiai yra polifagai, besimaitinantys daugelio augalų požeminėmis dalimis. Jų žalingumas priklauso nuo dirvos tipo, jos drėgnumo, humuso kiekio ir joje auginamų augalų. Spragšių kiekis dirvoje labai priklauso nuo jos dirbimo būdo ir intensyvumo - jie sparčiai kolonizuoja dirbamas dirvas, ypač laukus, apsėtus javais ir daugiametėmis žolėmis. Pats mėgstamiausias spragšių skanėstas yra paprastieji varpučiai. Jie taip pat minta runkeliais, grikiais, o mažiausiai pažeidžia ankštinius augalus, linus ir soras.

Bulves spragšiai pažeidžia labai stipriai. Antroje vasaros pusėje, kada mezgasi būsimo derliaus gumbai ir juose lervos išgraužia siauras, apvalias, 1-3 mm skersmens landas, labiausiai ir išryškėja jų žalingumas. Jei pasodintus sėklinius gumbus spragšių lervos ir pažeidžia, tai beveik neturi įtakos bulvių vystymuisi. Tik tais atvejais, kai lervos pažeidžia bulvių daigus, pastebimas pasėlio praretėjimas bei sulėtėjęs pažeistų kerų augimas.

Spragšiai telkiasi apatinėse stiebų dalyse, ėsdami šaknis bei stolonus. Tokie bulvių kerai išblunka. Žalą, padarytą jauniems gumbeliams, jau galima pastebėti vos jiems užsimezgus, tik šiuo periodu spragšių padarytos žaizdelės paprastai sukamštėja ir išoriškai atrodo kaip gumbo paviršiaus nelygumas su pajuodavusiais įdubimais. Tokio tipo pažeidimai neturi įtakos gumbų prekinei ir maistinei vertei.

Bulvių gumbų vertę sumenkina landos, išgraužtos vyresnio amžiaus spragšių lervų. Kartais gumbą jos perskrodžia kiaurai, ilgam laikui įsikurdamos geroje maistinėje terpėje. Spragšių „išgręžtus" bulvių gumbus laikant per žiemą, pažeidimai ir išgraužos didėja. Skylėti gumbai netenka ne tik prekinės vertės, bet ir padidėja grybinės bei bakterinės infekcijos grėsmė. Pažeisti gumbai dažniausiai serga sausuoju ir šlapiuoju puviniu, o laikymo metu jie greičiau supūna.

Apsaugoti laukus nuo šių pavojingų kenkėjų nėra lengva. Pagrindinė apsaugos priemonė - nesodinti bulvių į spragšiais užkrėstus laukus. O kaip žinoti, ar dirvožemyje yra spragšių? Lauko užsikrėtimo spragšių lervomis laipsnis priklauso nuo tame lauke anksčiau augintų augalų bei taikytos agrotechnikos. Reikėtų atkreipti dėmesį į naujai įdirbtus daugiamečius žolynus, dirvonus, gausiai varpučių apimtas dirvas, nes būtent tokiuose vietose mėgsta veistis spragšiai. Spragšių patelės kiaušinėlius deda į praretėjusius daugiamečių žolių laukus, varputėtus, neintensyviai dirbamus kitų žemės ūkio augalų pasėlius, ten kur gausu organinių medžiagų - maisto šių kenkėjų lervoms.

Turimos žinios apie spragšių biologiją, jų gyvenimo ir mitybos ypatumai rodo, kad žalingumas vertinamas ne tik pagal lervų kiekį dirvoje. Įtakos turi drėgmės kiekis dirvos ariamajame sluoksnyje, kritulių gausa, humuso ir apmirusių augalų liekanos, jų suirimo laipsnis. Taip pat pavasario ir rudens temperatūros, lemiančios spragšių pavasarinį pabudimą ir pasitraukimą žiemoti.

Nuo ko priklauso kenkėjų aktyvumas

Spragšių žalingumui bulvių pasėliuose kritinę reikšmę turi oro sąlygos, formuojantis gumbams. Sausų orų metu, kada dirvos perdžiūsta, spragšių žala padidėja, nes sausose dirvose jų lervoms pritrūksta žalio, sodriai drėgno maisto. Kad neprarastų organizmo drėgmės, spragšių lervos ypač aktyviai skverbiasi į gumbų vidų. Suprantama, jei dirvos kvadratiniame metre yra 5-10 spragšių lervų, tai nėra didelis jų kiekis, bet sausros metais jos gali stipriai pažeisti bulvių gumbus. O esant drėgmės pertekliui, toks spragšių kiekis neturi jokios reikšmės. Ankstyvųjų veislių bulvių gumbai formuojasi dirvose dar esant pakankamam drėgmės atsargų, todėl spragšiai pažeidžia juos mažiau negu vėlyvųjų veislių gumbus.  

Tarp ekologinių faktorių, darančių įtaką spragšių daromos žalos intensyvumui, didelę reikšmę turi santykinis organinių medžiagų kiekis dirvoje ir šių medžiagų suirimo laipsnis. Humuso turtingose dirvose spragšių daroma žala yra silpnesnė, palyginti su skurdžiomis mineralinėmis dirvomis. Tai galima paaiškinti, kad kai kurių rūšių spragšiai sugeba pasinaudoti suskaidytomis augalų liekanomis, gerai absorbuojančiomis dirvos drėgmę.

Žmogaus ūkinė veikla spragšių kiekiui dirvoje turi ypatingai didelę įtaką. Dirbamoje žemėje 1-3 metams įsėjant daugiametes žoles ir taip apribojant intensyvų dirvos dirbimą (kaip ir paliekant plotus dirvonuoti), pagerėja sąlygos spragšiams vystytis ir išlikti. Žemas agrotechnikos lygis arba jo trūkumai leidžia ariamose dirvose plisti varpučiui. Pasėliuose atsirandantys piktžolynai, pūdymuojantys plotai sudaro palankias sąlygas dirvose spragšiams plisti 2-3 kartus gausiau, o intensyvus mechaninis dirvų dirbimas pražudo iki 70-80 proc. spragšių lervų, nes žemės dirbimo agregatų darbiniai mazgai išardo spragšių lėliukių ir jaunų vabalų „lopšius", pablogina jų vystymosi ir žiemojimo sąlygas.

Ariant į dirvos paviršių išverstos spragšių lervos, lėliukės ir vabalai tampa paukščių maistu. Vasarinis dirvos kultivavimas išdžiovina jos paviršinį sluoksnį, o tai irgi spartina kiaušinėlių ir besiritančių lervų, savo vystymuisi reikalaujančių drėgmės, žūtį. Purenant armens sluoksnį palengvėja grobuoniškų vabzdžių, mintančių spragšių kiaušinėliais, lervomis ir lėliukėmis, skverbimasis į dirvą. Tyrimais nustatyta, kad pūdymo lauke iš išsiritusių lervų žiemoti nueina tik 8 proc., kaupiamųjų lauke išlieka 10 proc., varpinių javų - 15-16 proc., o daugiametėmis žolėmis užimtose dirvose išgyvena 40-60 proc. spragšių. Kuo ilgiau naudojamos žolės ir kuo didesnis dirvos tankumas, tau daugiau jose spragšių.

Toksiškai lervas veikia visos amoniako turinčios trąšos. Efektyvus ir amoniakinio vandens poveikis. Neutralios reakcijos dirvose spragšiai jaučiasi nejaukiai. Dirvų kalkinimas lervų kiekį sumažina 3-4 kartus. Tačiau stipriai pakalkintose dirvose padidėja bulvių gumbų rauplėtumas. Dirvas tręšiant skystomis organinėmis trąšomis, išsiskiriančio amoniako toksiškumas spragšių lervas priverčia sparčiai migruoti į gilesnius dirvos sluoksnius.

Bulvių sėjomainoje auginamų augalų sėklos padengimas insekticidais bei sėklinių bulvių gumbų beicavimas riboja spragšių lervų kiekį dirvoje. Vėlyvas bulvių derliaus nuėmimas didina lervų pažeistų gumbų kiekį. Dėl to rekomenduojamas ankstyvas bulviasodis ir bulviakasis.

Praktiški patarimai

Ką dar galima padaryti laukuose, kad dirvožemyje sumažėtų spragšių kiekis?

• Naikinti piktžoles, ypač varpučius - mėgstamą spragšių skanumyną, purenti dirvą.
• Rūgštesnes dirvas kalkinti. Spragšiai mėgsta rūgščias dirvas, todėl rūgščių dirvų kalkinimas, tręšimas mineralinėmis trąšomis sumažina jų kiekį. Ypač jie nemėgsta amonio sulfato.
• Į labai užkrėstą žemę reikia kelerius metus sėti ankštinius augalus.
• Nuo vienmečių ir daugiamečių piktžolių pradėjus gintis efektyviais glifosatais, pamirštas ražienų skutimas. Intensyvus žemės dirbimas ne tik naikina piktžoles ir daro laukus netinkamus spragšiams daugintis, bet ir išverčia į dirvos paviršių joje gyvenančias spragšių lervas. Čia dalį jų sulesa kovai, varnėnai, kuosos - geriausi spragšių lervų „rinkėjai", dalis lervų žūsta nuo mechaninių pažeidimų ar išdžiūsta saulėje.
• Kai kurių autorių duomenimis, net 60 proc. lervų žūva tuoj po derliaus nuėmimo skutant ražienas 10-12 cm gyliu ir po to dirvą giliai suariant plūgu su priešplūgiu. Kaupiamųjų augalų pasėliuose labai svarbu reguliariai purenti tarpueilius.
• Visomis įmanomomis priemonėmis reguliuoti dirvoje drėgmės režimą. Spragšių lervos lengvai migruoja iš gilesnių horizontų į dirvos paviršių ir atvirkščiai. Tokia migracija siejama ne tik su skanesnio kąsnio paieška, bet ir su dirvos temperatūra ir drėgme. Spragšių lervoms optimalios sąlygos yra apie 50 proc. dirvos drėgnumas, bei 20 ºC temperatūra. Lervų maitinimasis prasideda esant 12 ºC temperatūrai, o rudeninė migracija į gilesnius dirvos sluoksnius, esant 9 ºC temperatūrai. Sausoje dirvoje nemažai spragšių lervų žūsta. Dirvai džiūstant, spragšių lervos įsiskverbia iki metro gylio, o esant drėgmės pertekliui, jos vėl koncentruojasi dirvos paviršiuje 10-15 cm gylyje.

K. Rainys, V. Rudokas

Mano ūkis, 2012/05