Ši liga pasireiškia degeneraciniais ir nekroziniais kepenų pažeidimais, funkciniu kepenų nepakankamumu, organizmo intoksikacija ir medžiagų apykaitos sutrikimais. Serga žindomi ir atjunkyti paršeliai.

Kepenų distrofija vystosi dėl nepakankamo seleno kiekio pašaruose, dirvoje ir vandenyje. Žindomi paršeliai suserga, laktuojančias paršavedes šeriant nekokybiškais pašarais. Vienas iš lemiančių veiksnių - vitamino E, sieros turinčių aminorūgščių (metionino, cisteino) stoka racione. Blogos sanitarinės gyvulių laikymo sąlygos, įvairių stresinių veiksnių poveikis labai silpnina organizmo adaptacines savybes bei sukelia ligų protrūkius ūkyje.

Antioksidantai - organizmo „sargai"

Vykstant oksidacijos procesams, organizme susidaro laisvieji radikalai. Jie neturi elektrono, todėl yra itin nestabilūs ir geba ardyti normalių, stabilių molekulių struktūras. Laisvieji radikalai suardo baltymus, lipidus ir netgi visas ląsteles.

Laisvųjų radikalų reakcijas ląstelėje slopina antioksidantai ir įvairios peroksidazių sistemos. Kai kurių jų veikliajai formai palaikyti būtinas selenas. Jis yra pagrindinė svarbaus antioksidacinio fermento glutationo peroksidazės sudedamoji dalis. Šis fermentas yra viena iš pagrindinių apsaugos nuo laisvųjų radikalų mechanizmo dalių.

Sutrikus pusiausvyrai tarp laisvųjų radikalų formavimosi ir antioksidacinės sistemos gebėjimo neutralizuoti tuos radikalus, organizmas patiria oksidacinį stresą. Ląsteles nuo žalingo šio streso poveikio ir apsaugo antioksidantai. Nustatyta, kad seleno veiksmingumas sustiprėja, jei organizmui pakanka vitamino E. Selenas saugo nuo pažeidimų ląstelių nukleino rūgštis ir veikia kaip medžiaga nuo vėžio. Įrodyta, kad selenas apsaugo gyvūnų organizmą nuo apsinuodijimo sunkiaisiais metalais: švinu, kadmiu, gyvsidabriu. Fiziologinė seleno norma gyvulių kraujyje - 160-200 µg/l.

Labiausiai pažeidžiamos kepenys

Žalingas laisvųjų radikalų poveikis ląstelėms pasireiškia membranų lipidų peroksidacija, dėl kurios suardomas ląstelės sienelės vientisumas. Pažeidus baltymų molekulių jungtis, pastarieji netenka savo funkcinio aktyvumo. Dėl DNR grandžių pakitimų vystosi neoplazija.

Dėl antioksidantų seleno ir tokoferolio (vitamino E) trūkumo organizme sutrinka fosfolipidų sintezė. Suaktyvėjus lipolitiniams procesams, į kraujotaką patenka vis daugiau lipidų, kurie vėliau susikaupia kepenų ląstelėse. Vystosi riebalinė kepenų degeneracija, vėliau - hepatocitų nekrobiozė. Sutrinka kepenų antitoksinės funkcijos. Dėl tokios būklės visame organizme pasikeičia medžiagų apykaitos balansas. Sutrinka virškinimo trakto, CNS, širdies-kraujagyslių sistemos veikla.

Ryškiausias ligos simptomas - gelta

Ūmi ligos eiga būdinga paršeliams žindukliams. Jaunikliai būna vangūs, neturi apetito. Gali šiek tiek pakilti kūno temperatūra, ištinka raumenų traukuliai, pasireiškia užpakalinių galūnių silpnumas. Padažnėja pulsas ir kvėpavimas. Klinikinio tyrimo metu nustatoma skausminga pilvo siena ir kepenų sritis, padidėjusios kepenų ribos. Liga trunka iki 36 dienų. Nepradėjus laiku gydyti, paršeliai gaišta.

Poūmės ligos atveju gyvuliai serga 8-10 dienų. Serga ir žindomi, ir atjunkyti paršeliai. Būdingi simptomai: apatija, silpnumas, sumažėjęs apetitas, svyruojanti eisena. Pastebima gleivinių ir odos gelta. Ypač ryški gelta odoje apie akis ir apatinėje pilvo dalyje. Kepenų sritis skausminga, perkusijos plotas padidėjęs. Kūno temperatūra - normos ribose.

Kai liga lėtinė, klinikiniai požymiai neryškūs. Dažniausiai serga paršavedės, kurioms nustatomas sumažėjęs bendras gyvybinis tonusas. Sergantys paršeliai priauga mažai svorio, eidami svyruoja dėl silpnumo, galimi atskirų raumenų grupių traukuliai. Pastebima gleivinių ir odos gelta. Bilirubino kiekis kraujyje padidėja iki 10 mg%. Dėl hemoraginės diatezės, eritrocitų hemolizės ir organizmo intoksikacijos vystosi anemija. Sergantys paršeliai neatsparūs kitoms ligoms, dažnai gaišta dėl jų komplikacijų.

Patologinio-anatominio tyrimo metu nustatomos padidėjusios kepenys, kurių spalva gali būti nuo geltonos iki ryškiai vyšninės. Kepenų konsistencija drebli, parenchima minkšta, lengvai plyšta. Lėtinės ligos atveju žuvus hepatocitams, formuojasi jungiamasis audinys, vystosi kepenų fibrozė. Ryški poodinio audinio ir vidaus organų gelta. Histologinio tyrimo metu nustatoma riebalinė kepenų ląstelių degeneracija ir jų nekrozė.

Nustatant diagnozę, svarbu atsižvelgti į pašarų analizės rezultatus, įvertinti gyvulių laikymo sąlygas, klinikinius simptomus, laboratorinius kraujo tyrimus, patologinius-anatominius pokyčius.

Pašarų priedų su selenu nauda

Kiaulėms gydyti naudojamas natrio selenitas leidžiant 0,1 proc. tirpalo injekcijos po oda ar į raumenis. Injekcijas rekomenduojama tęsti 20 dienų. Mėsa tinkama vartojimui, jei paršas skerdžiamas ne anksčiau kaip po 45 d. nuo paskutinės natrio selenito injekcijos. Taip pat skiriamas tokoferolio acetatas, kuris mažina seleno poreikį, metioninas ir kitos terapinės priemonės, priklausomai nuo klinikinių simptomų.

Norint išvengti medžiagų apykaitos ligų ūkyje, svarbu laikytis tinkamų gyvulių šėrimo ir laikymo reikalavimų. Minimalus fiziologinis seleno poreikis racione 0,10-0,15 mg/kg sausosios medžiagos. Be to, per didelis angliavandenių kiekis racione trukdo įsisavinti seleną. Seleno trūkumui ypač jautrūs greitai augantys jaunikliai.

Lietuvos dirvožemiuose seleno beveik nėra, todėl čia išaugusios daržovės ir kiti augalai seleno taip pat nesukaupia. Gyvuliai, ėsdami tokius pašarus, seleno gauna per mažai. Rekomenduojama naudoti pašarų priedus su selenu. Seleno priedų į kiaulių racionus įmaišoma po 0,1 mg/kg sausųjų medžiagų.

Mokslininkai ir veterinarijos gydytojai vienareikšmiškai nesutaria, koks - organinis ar neorganinis - selenas gyvulių organizmui naudingesnis. Tyrimais įrodyta, kad organinis selenas organizme biologiškai veiklesnis negu neorganinis. Organiniai seleno junginiai, vertinami kaip aminorūgštys, organizme įsijungia į baltymų metabolizmo ciklą. Organinis selenas lengvai patenka į embrioną ir pieną, kaupiasi raumenyse. 80 proc. organinio seleno, esančio pašaruose (kukurūzuose, kviečiuose, sojose), yra būtent selenometionino formos. Organinio seleno šaltinis yra ir pašarų priedai, kurių sudėtyje yra mielių. Tačiau toks su aminorūgštimis sujungtas selenas sunkiai panaudojamas kaip šio mikroelemento rezervas, esant jo trūkumui organizme.

Neigiamas neorganinio seleno naudojimo aspektas yra jo toksiškumas. Tarp terapinės ir toksinės dozės yra labai mažas skirtumas. Tad neapdairus neorganinių seleno druskų naudojimas gydymui ir profilaktikai gali būti pavojingas.