Pavasarį obelų sode vyksta didieji darbai - vaismedžių genėjimas ir naujų sodinimas. Be to, svarbu sunaikinti žiemojančius kenkėjus ir ligų pradus. Viską suspėti atlikti laiku padės kruopštus darbų planavimas.

Pavasario fenoklimatinis sezonas susideda iš trijų dalių: ankstyvojo, tikrojo ir vėlyvojo. Ankstyvasis pavasaris prasideda, kai pražysta riešutinis lazdynas, šalpusnis, baltalksnis. Tikrasis prasideda, kai pražysta blindė, atsinaujina rugių vegetacija, o vėlyvasis - kai pražysta kaštonas, vyšnia ir ąžuolas. Šalčiai be sniego dangos, staigus atšilimas ir sniego tirpimas, sausra bei vėlyvos šalnos - tai nepalankūs žemės ūkio augalams meteorologiniai reiškiniai, kurie susiformuoja pavasarį. Be to, neretai susidaro kelių itin nepalankių reiškinių kompleksai, tokie kaip, sausra - šalna; liūtys - kruša - vėjas; sausra - sausvėjis ir panašiai.

Kovo mėnesio dienomis saulė vis labiau įšildo vaismedžių kamienus, šakas, o naktį oras labai atvėsta, todėl dideli temperatūrų svyravimai sutrauko neapsaugotų vaismedžių kamienus ir storesnių šakų žievę, vaismedžiai ima skursti, suserga grybinėmis ligomis. Vaismedžių kamienų baltinimas naudingas tik tada, kai jis atliekamas iš rudens arba labai anksti pavasarį, nes vaismedžių baltinimas balandžio mėnesį yra tik dėl grožio. Šios priemonės paskirtis yra apsaugoti augalus nuo vadinamųjų saulės smūgių, kai dieną saulė labai įkaitina vaismedžių žievę, o naktį dar spaudžia šaltukas, esant tokioms sąlygoms susidaro vaismedžių žievės nudegimai bei įtrūkimai, kurie tampa puikia terpe vystytis įvairių žievės ligų sukėlėjams.

Kai soduose sprogsta uogakrūmių, kaulavaisių, brinksta vaismedžių pumpurai, bunda ir įvairūs kenkėja bei ligos, todėl labai svarbu augalus apsaugoti nuo žaladarių jau pavasarį. Užsitęsęs ilgas drėgnas rudens-žiemos pradžios periodas, pirmiausia sudarė sąlygas vaismedžių žievės ligoms plisti, todėl pavasarį reikėtų skirti ypatingą dėmesį šių ligų profilaktikai ir gydymui.

Be to, reikia apžiūrėti sodą ir įvertinti graužikų padarytą žalą. Pelės vaismedžius dažniausiai apgraužia iki pat medienos, o kiškiai - tik žievę. Pelių padarytos žaizdos gyja labai sunkiai arba visai neužgyja. Jeigu vaismedis apgraužtas aplinkui, jis žus. Tik likus daliai gyvos žievės vaismedžius galima bandyti gydyti, nors tai ne visada būna efektyvu. Gydymui tinka vaismedžių skiepijimas tilteliu.

Obelys paprastuoju vėžiu užsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per žaizdas. Paprastasis obelų vėžys labiau plinta drėgnu oru, kai didelis santykinis oro drėgnumas antroje vasaros pusėje ir rudenį. Sukėlėjas nereiklus šilumai. Staigi temperatūrų kaita lapkričio - gruodžio ir vasario - kovo mėnesiais skatina plisti obelų vėžį, nes sutrūkinėja vaismedžių žievė, būna daug drėgmės.

Obelų antraknoze vaismedžiai užsikrečia per žaizdotą žievę pavasarį ir rudenį. Sukėlėjas plinta visada, kai drėgna, netgi žiemą per atlydžius. Vystosi 4-30 °C temperatūroje, optimali - 20 °C temperatūra. Ant nesumedėjusių šakų atsiranda raudonai rudos, netaisyklingos dėmės. Ant sumedėjusių šakų arba kamienų jau antraisiais ligos vystymosi metais nudžiūvusi parudavusi žievė ryškiai atsiskiria nuo sveikosios, būna įplyšusi, lupasi.

Obelų miltligę galima pastebėti ankstyvą pavasarį. Sukėlėjo grybiena žiemoja pumpuruose, o šiems skleidžiantis, apninka lapų ir žiedų užuomazgas. Miltligės pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikuosius, papurusiais žvyneliais, grublėtu matiniu paviršiumi. Jie vėliau sprogsta arba visai neišsprogsta.

Ryškiausia liga ant sulapojusių vaismedžių - jauni ūgliai ir žiedai būna aptraukti balta valktimi, lapai smulkūs, siauri, į viršų užsirietusiais pakraščiais. Kritulių kiekis miltligei plisti įtakos neturi, bet svarbus faktorius yra didelė oro santykinė drėgmė ir šilti orai. Palankios sąlygos ligai vystytis nebūtinai turi sutapti su palankiomis sąlygomis grybo konidijomis plisti, todėl ligą prognozuoti yra sunku. Svarbu užkirsti kelią ligos pradams rastis, todėl anksti pavasarį reikia išgenėti obelų ūglius su miltligės pažeistais pumpurais.

Obelų rauplės. Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Ūgliai būna storesni, blogai auga, dažnai sudžiūsta. Pradinis obelų rauplių užkratas susiformuoja pavasarį. Rauplėgrybio grybiena žiemoja šakutėse, nukritusiuose lapuose. Juose sukėlėjo aukšliasporės formuojasi, kai prasideda vaismedžio augimas, ir tai dažniausiai sutampa su žaliojo kūgio tarpsniu.

Esant lietingam periodui, aukšliasporės paskleidžiamos ir gali toli plisti su oro srove. Pasklidusios aukšliasporės patenka ant naujų lapų, žiedų ir vaisių užuomazgų, ir jeigu lapai ar vaisiai ilgokai būna drėgni, tada aukšliasporės sudygsta ir įvyksta pirminė infekcija. Ji trunka tol, kol visos peržiemojusios aukšliasporės yra paskleidžiamos. Priklausomai nuo vegetacijos metų meteorologinių sąlygų, tai paprastai trunka iki birželio mėnesio pabaigos.

Pasibaigus pradinei infekcijai, ligos sukėlėjas vystosi ant lapų ir vaisių, kur formuojasi antrinės (vasarinės) sporos - konidijos. Jos plinta netoli, daugiausia su lietaus ir rasos lašais, ir sudaro papildomą ligos atsiradimo šaltinį.

Inkubacinis periodas, reikalingas konidijoms sudygti ir naujoms produkuoti, priklauso nuo temperatūros ir trunka nuo 9 iki 17 dienų. Konidijos reikalauja panašaus ar net šiek tiek ilgesnio lapų drėgnumo periodo palyginti su pirmine pavasarine infekcija, tačiau joms nereikia lietaus, kad sudygtų sporos. Anksti ryte iškritusi rasa yra svarbiausias drėgmės faktorius, kuris skatina konidijų dygimą. Antrinės infekcijos rauplių plitimas trunka apie porą mėnesių, kai ypač intensyviai produkuojamos rauplėgrybio konidijos.

Labiau subrendę vaisiai yra atsparesni rauplių užkratui. Kuo vaisiai labiau subrendę, tuo jų apsikrėtimui rauplėmis reikia ilgesnio drėgmės periodo. Jei vaisių nokimo metu vyrauja lietingi orai, jų užsikrėtimas rauplėgrybio konidijomis gali trukti iki pat derliaus nuėmimo.

Sunaikinti, kol dar nekenkia

Jau ankstyvą pavasarį galima bandyti nuspėti būsimą žaladarių antplūdį. Reikėtų nurinkti pernykščius sudžiūvusius vaisius (mumijas) bei kenkėjų žiemojimo lizdus - voratinkliais sutrauktus sudžiūvusius lapus - ir juos sudeginti. Tai vargiai įmanoma versliniuose soduose, bet mėgėjiškuose sklypuose ši misija įmanoma.

Ankstyvą pavasarį ligos ir kenkėjai žalos dar nedaro. Jie yra žiemojimo vietose: ant nukritusių lapų (jei šie nebuvo sugrėbti iš rudens), ant žievės ir pumpurų, viršutiniame dirvos sluoksnyje. Genint vaismedžius, ant šakelių, pumpurų galima aptikti įvairių kenkėjų žiemojančius kiaušinėlius, jų gausa taip gali būti savotiška prognozė apie kenkėjų invaziją ateinančio sezono metu.

Žieduotojo verpiko kiaušiniai randami ant vaismedžių ir lapuočių medžių. Kiaušinėliai atvirai sudėti ant vienų metų šakučių standžiais spirališkais žiedais po 100-400 kiaušinėlių kiekviename žiede. Jie tarpusavyje tvirtai suklijuoti tamsia pilkšva mase, pilkšvi su balsvomis viršūnėmis.

Amarų kiaušiniai juodi, jų paviršius lygus, blizgus. Aptinkami pavieniui ar krūvelėmis ant jaunų vaismedžių ūglių, lapų.

Sodinių erkučių kiaušiniai rutuliški, labai smulkūs, ryškiai raudoni, oranžiniai. Aptinkami vaismedžių pumpurų pažastyse, šakučių išsišakojimuose, žievės nelygumuose.

Obelinės voratinklinės kandies kiaušinių skydeliai apskriti, maži, aptinkami ant 3-4 metų šakučių. Iš pradžių jie būna gelsvi, vėliau rusvi, raudoni ir pagaliau pilkšvai rudi - žievės spalvos. Kiaušinėliai pailgi, kiek suploti, su išilginėmis briaunelėmis ir vagutėmis, iš pradžių šviesiai gelsvi, vėliau rudai melsvi.

Rožinio lapsukio skydeliai didesni, ovalūs. Iš pradžių jie žalsvi, vėliau žalsvai pilkšvi ir pagaliau gelsvai pilki - žievės spalvos. Aptinkami ant šakų ir kamienų lygios žievės. Ypač dažnai randami juodųjų serbentų krūmų storgalyje. Po skydeliu būna iki 80 kiaušinėlių, jie cilindriški, nežymiai suploti.

Neporinio verpiko kiaušinėliai sudėti ant medžių kamienų didelėmis krūvelėmis. Pastarosios iš viršaus uždengtos pilkšvais ar rudai gelsvais plaukeliais, todėl lengvai pastebimos, nes atrodo lyg pailgai ovalios pagalvėlės. Plaukelius praardžius, randami keliais netaisyklingais sluoksniais išsidėstę kiaušinėliai, jų gali būti iki 1 500.

Saugant sodo medžius nuo žievės ligų, svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo, išpjaustyti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Žaizdų aptepimui populiariausia priemonė yra vandens emulsinių dažų ir sisteminio fungicido skiedinys, sodo tepalas, yra ir specifinių priemonių. Iki pumpurų brinkimo obelų apsaugai nuo žievės, kamienų ligų bei bakterinės degligės profilaktikai rekomenduojami naudoti vario grupės preparatus didesnėmis normomis.

A. Valiuškaitė

Mano ūkis, 2012/04