Dabartiniu metu rimtą pavojų aplinkai ir žmogaus sveikatai kelia kenksmingų junginių grupė - sintetiniai chlorinti angliavandeniliai, kurie vadinami polichlorintais bifenilais.

Polichlorinti bifenilai (PCB) gamtoje savaime nesusidaro. Jie gaminami (sintetinami) pramoniniu būdu. Šiuo metu žinoma, kad PCB grupei priklauso daugiau kaip 200 junginių, jų cheminė formulė yra C₁₂H_10-xCl_x.. PCB molekulės sudėtyje gali būti nuo 1 iki 10 chloro atomų. Nors cheminė šių junginių struktūra labai panaši, tačiau jie skiriasi vienas nuo kito prijungtų chloro atomų skaičiumi ir jų prisijungimo padėtimi.

Paplitę gana plačiai

Vykdant užterštumo tyrimus paaiškėjo, kad polichlorinti bifenilai kaupiasi ne tik aplinkoje (ore, vandenyje, dirvoje), bet ir gyvuose organizmuose. Nežinant apie neigiamą šių junginių poveikį, įvairios gamyklų atliekos, panaudotos alyvos, detalės, impregnuoti pabėgiai ir kt. buvo neatsakingai išmetami į buitinių atliekų sąvartynus, deginami, išpilami į nuotekas. Taip daugybė tonų polichlorintų bifenilų pateko į aplinką, dirvožemį, vandenis ir dėl jų aukšto stabilumo laipsnio yra ten iki šiol. Per užterštą aplinką PCB patenka ir į mitybos grandinę. Manoma, kad įvairių teršalų pavidalu į aplinką pateko apie 80 proc. pagaminto PCB kiekio.

Gyvuose organizmuose PCB kaupiasi riebaliniame audinyje. Susikaupusių PCB kiekis gyvuliuose ir paukščiuose priklauso nuo pašarų, o žuvyse - nuo vandens užterštumo. Ypač daug PCB gali būti sukaupusios žuvys. Jų organizmuose šių junginių gali būti net iki 100 tūkst. kartų daugiau negu jas supančiame vandenyje. Kai kuriose žuvyse PCB kartais randama gana daug - apie 40 mg/kg. Nustatyta, kad Mičigano ežero (JAV) žuvyse polichlorintų bifenilų kiekis siekia nuo 10 iki 24 mg/kg.

PCB teršalais pirmiausia susidomėjo Pensilvanijos valstija. Gamtos apsaugos departamentas paskelbė, kad milijonai šios valstijos vandenyse plaukiojančių upėtakių užteršti polichlorintais bifenilais. Vartojant tokias žuvis žmonėms gali išsivystyti vėžiniai susirgimai. Vėliau susirūpino ir kitos JAV valstijos bei Kanada, nustatyta, kad ypač užteršta Hadsono upė. Gamtos apsaugos departamentas 1989 m. iš šios upės įsipareigojo pašalinti apie 110 tūkst. kilogramų PCB. Žvejams išmokėti milijonai dolerių už prarastą žvejybos pelną. PCB išplitus maisto produktuose pradėjo jie kauptis žmonių organizmuose. 2000 m. paskelbta, kad Kanados arktinės dalies gyventojų organizme PCB rasta 70 kartų daugiau negu pietų kanadiečių. Taip yra todėl, kad šiaurės gyventojų (inuitų) įprastas maistas yra ruonių, banginių, poliarinių lokių mėsa. Šie gyvūnai minta migruojančiomis žuvimis, savo organizmuose prikaupusiomis PCB.

Įvairių rūšių žuvyse kaupiasi nevienodi PCB kiekiai. Didesni jų kiekiai randami lydekose ir lašišose.

Per aplinkos užterštumą PCB patenka į maisto produktus. Jų randama piene ir jo produktuose, kiaušiniuose, žuvyje, mėsoje, aliejuose, ryžiuose, daržovėse. Maisto produktų tyrimai, nustatant PCB negausūs. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad maistui pateikiamose žuvyse ir silkėse PCB randama apie 2 mg/kg, svieste iki 1,5 mg/kg, paukštienos riebaluose iki 3 mg/kg, o kiaušiniuose iki 0,3 mg/kg.

Remdamasi maisto produktų tyrimais Pasaulinė sveikatos organizacija yra paskelbusi leistinus PCB kiekius kasdieniuose maisto produktuose.

Leistinas (nepavojingas) PCB kiekis maisto produktuose, mg/kg

PCB kaupiasi žmogaus organizmo riebaliniame audinyje. Teigiama, kad 25 metų amžiaus žmogaus organizme susikaupia iki 1 miligramo PCB. Be abejo, šis kiekis priklauso nuo teršalų kiekio žmogaus gyvenamojoje aplinkoje. Ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje gyvenančio žmogaus organizme susikaupia daugiau teršalų. Be to, miestų, palyginti su kaimais, aplinka labiau užteršta PCB, todėl į ten gyvenančių žmonių organizmą šių junginių taip pat patenka daugiau.

Išsivysčiusiose šalyse į žmonių organizmą su maistu, vandeniu ir oru per parą vidutiniškai patenka nuo 0,005 iki 0,2 mg polichlorintų bifenilų.

Atlikus Lietuvos gyventojų organizme susikaupusių polichlorintų bifenilų kiekio tyrimus nustatyta, kad pajūrio regiono gyventojų riebaliniame audinyje šių junginių kaupiasi daugiau, nes jie vartoja daugiau žuvies nei kitų regionų žmonės. Ištyrus po 20 Klaipėdos ir Vilniaus regionų gyventojų nustatyta, kad vidutinis šių junginių kiekis Klaipėdos regiono gyventojų riebaliniame audinyje buvo 1,852±0,238 mg/kg, o Vilniaus - 1,143±0,26 mg/kg.

PCB toksiškumas

Ilgą laiką į polichlorintų bifenilų poveikį gyviems organizmams ir į aplinkos taršą nebuvo kreipiamas dėmesys, nes šie junginiai nepasižymi ūmiu toksiškumu. Jų poveikis gyvūnijai ir žmonėms pasireiškia lėtiniu apnuodijimu.

Toksiškumas priklauso nuo chloro atomų skaičiaus ir padėties struktūroje (molekulėje). Jeigu chloro atomų molekulėje yra mažiau, toksiškumas mažesnis ir junginio metabolizmas greitesnis.

Žmonių apsinuodijimai PCB yra lėtiniai ir ūminiai. Į šių junginių toksiškumą žmonėms dėmesys buvo atkreiptas tik tada, kai 1968 m. Japonijoje kilo Jušo ligos protrūkis. Jį sukėlė polichlorinti bifenilai, patekę į ryžių aliejų jį rafinuojant ir termiškai dezodoruojant vakuume. Ryžių aliejuje PCB koncentracija buvo apie 2-3 tūkst. mg/kg.

Taivanyje 1979 m. kilo toks pats susirgimo protrūkis, tik jis buvo pavadintas Ju-čeng (aliejų) liga. Ją sukėlė ilgą laiką maistui vartotas ryžių aliejus, užterštas polichlorintais bifenilais (apie 100 mg/kg) su dibenzofuranų priemaišomis (~0,1 mg/kg). 1983 m. dėl tos pačios priežasties aukomis tapo daugiau kaip 2 000 žmonių.

Apytiksliai paskaičiuota, kad minimali paros dozė, sukelianti intoksikaciją žmogui, siekia apie 0,07 mg PCB 1 kg kūno svorio. Bendras PCB kiekis, patekęs į žmonių, sirgusių Jušo liga, organizmą ir sukėlęs ligos požymių atsiradimą, buvo apie 2 g, o minimalus kiekis - 0,5 gramo.

Pagrindiniai Jušo ligos simptomai: ašaroja akys; išberia odą (atsiranda spuogų); pakinta odos pigmentas; prakaituoja delnai; sunku kvėpuoti; skauda galvą, rankas, kojas; suaktyvėja riebalinių liaukų veikla; išsivysto bendras išsekimas. Pažeidžiama kvėpavimo sistema, skydliaukės ir antinksčių funkcijos. Visais atvejais būna odos ir gleivinių hiperpigmentacija, konjuktyvitai, dideli bėrimai su spuogais. Jušo ligos savybė - ilga eiga.

Kai PCB kaupiasi žmogaus organizme, ilgainiui pasireiškia lėtinis apsinuodijimas. Apsinuodijimo požymiai nėra tokie ryškūs kaip Jušo ir Ju-čeng ligų atvejais. Dažnai lėtinio apsinuodijimo PCB simptomai pastebimi po kelerių metų. PCB pirmiausia veikia kepenis. Kepenyse sutrikdoma maisto medžiagų (baltymų, riebalų, angliavandenių) apykaita, išsivysto gelta. Kepenų pokyčiai pasireiškia tokiais požymiais: pykinimu, skausmu po šonkauliais dešinėje pusėje, silpnumu ir svorio mažėjimu.

Stebint su PCB dirbusių žmonių sveikatą nustatyti dažni onkologinių susirgimų, ypač kepenų cirozės, atvejai. Pirmasis, aiškesnis apsinuodijimo PCB simptomas - pūslelės odoje. Parausta veido, kaklo oda, niežti. Atsiranda šlapiuojančių pūslelių. Tokie požymiai išryškėja po 3-4 mėnesių ar vėliau dirbant su šiais junginiais. Ryškūs odos pakenkimai atsiranda dirbant su PCB daugiau kaip metus.

Yra tyrimų, įrodančių PCB poveikį melanomos (piktybinio auglio) išsivystymui. Dėl PCB poveikio organizme vykstantys sudėtingi biocheminiai pokyčiai pakeičia riebalų metabolizmą ir hormoninės sistemos veiklą. Sumažėjęs hormono insulino kiekis padidina tikimybę susirgti cukralige. Padidėja kepenys, susilpnėja imuninė ir nervų sistemos. Žmogaus organizmas išsenka, sumažėja svoris.

Žmogaus apsinuodijimas PCB nustatomas pagal šių junginių kiekį kraujo plazmoje. 1987 m. Tarptautinė vėžio tyrimo asociacija paskelbė, kad PCB priklauso kancerogeninių medžiagų grupei.

Sigita Urbienė, Gitana Kemežienė

Mano ūkis, 2012/03