Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje, 2003-2007 metais sparčiai augęs ir populiarėjęs, dabar stabilizavosi, ūkių skaičius netgi pradėjo mažėti, tačiau sertifikuotas ekologinės gamybos plotas ir toliau auga. 2011-aisiais sertifikuota 158 060 hektarų. Didėja sertifikuotų ekologiškų produktų ne tik kiekiai, bet ir asortimentas, atsiranda naujų perdirbimo įmonių, nemažai ekologiškų žaliavų ir pagamintų produktų importuojama į kitas ES šalis.

Ekologiškų produktų sertifikavimo ir kontrolės institucija - viešoji įstaiga „Ekoagros", įkurta 1997 m., yra tiesiogiai pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai bei Žemės ūkio ministerijai. Nuo pat pradžių teko kurti ekologinės gamybos sertifikavimo ir kontrolės sistemą, parengti pirmąsias ekologinės gamybos taisykles, t. y. viską statyti nuo pamatų. Beveik penkiolika metų VšĮ „Ekoagros" sertifikuoja ekologinę gamybą, ekologiškus žemės ūkio ir maisto produktus bei kontroliuoja ekologinės gamybos vienetus, tačiau nekontroliuoja pačių ekologiškų produktų kokybės. Tai turi atlikti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai, kurie kontroliuoja, kad maistas, patenkantis galutiniam vartotojui, būtų saugus ir tinkamas vartoti.

Sertifikavimo įstaigos veiklą kontroliuoja Nacionalinis akreditacijos biuras, kuris 2005 metais VšĮ „Ekoagros" suteikė akreditaciją pagal LST EN 45011:2000 standartą sertifikuoti ekologinės gamybos procesus. 2006 metais, siekiant pagerinti teikiamų paslaugų kokybę bei efektyvumą, buvo įsteigti VšĮ „Ekoagros" filialai Telšiuose ir Utenoje, kuriuose patikrinama apie pusę visų ūkio subjektų. Kauno skyriai kontroliuoja likusių pareiškėjų augalininkystės, gyvulininkystės bei žuvininkystės ūkius, ekologiškų produktų gamybą, pagalbinių medžiagų panaudojimo ir prekybos įmonių veiklą. Daugumai pareiškėjų, kuriems iškyla vienokių ar kitokių klausimų dėl ekologinės gamybos, dabar lengviau pasiekti sertifikavimo įstaigą.

Ekologinė gamyba - tai plati ūkio valdymo ir maisto produktų gamybos sistema, apimanti aplinkosaugos praktiką, biologinę rūšių įvairovę, gamtos išteklių išsaugojimą, aukštų gyvūnų gerovės standartų taikymą, visus gamybos būdus, atsižvelgiant į vartotojų poreikius. Ekologinė gamyba griežtai reglamentuojama, o ekologiškų produktų ženklu žymėti galima tik sertifikuotus ekologiškus produktus, nurodant sertifikavimo įstaigą ar jos kodą.

Patikrinami visi be išimties ūkiai

Sertifikavimo įstaiga „Ekoagros" kartą per metus patikrina visus be išimties ekologinės gamybos ūkio subjektus, o kilus įtarimui dėl ekologinei gamybai keliamų reikalavimų nesilaikymo, ūkiai ar įmonės tikrinami papildomai.

Lietuvoje ekologinės gamybos kontrolė ir sertifikavimas vykdomas vadovaujantis:

• 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr.834/2007 „Dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo";
• 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 „Dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo" taisyklės;
• Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, patvirtintomis LR žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375.

Tačiau reikia pažymėti, kad sunkumų ir ūkininkams, ir sertifikavimo įstaigai dažnai kyla dėl to, kad minėtos taisyklės keičiamos kelis kartus per metus. Sunku dėl dažnų pokyčių greitai persitvarkyti, juolab kad tokiais atvejais, kai taisyklių punktas, apibrėžiantis reikalavimus augalų vegetacijos metu, įsigalioja pasibaigus augalų vegetacijai ar jau po derliaus nuėmimo.

Ekologiškas produktas gaunamas tik trečiaisiais ekologinio ūkininkavimo metais iš lauko, kuris buvo kontroliuojamas sertifikavimo įstaigos dvejus metus (taikoma vienamečiams augalams) iš eilės. Pradėjusių ekologiškai ūkininkauti ūkių pereinamuoju laikotarpiu, t. y. dvejus metus, išauginta produkcija nėra laikoma ekologiška. Ūkiai, kurie prie ekologiško lauko prijungė dalį neekologiškos žemės, taip pat neturės iš to lauko realizuojamos ekologiškos produkcijos, nes dvejų metų pereinamasis laikotarpis bus taikomas iš naujo.

Ūkių, auginančių tuos pačius augalus dar ir neekologiškai, produkcija iš ekologinių laukų nebus leista realizuoti kaip ekologiška. Tik tie ūkiai, kuriuose laikomasi visų ekologinei gamybai keliamų reikalavimų, gali būti sertifikuojami ir gauti visą ekologiniam ūkininkavimui skirtą paramą.

Griežtesni reikalavimai sėjomainai

Ekologinis ūkininkavimas, nenaudojant chemikalų ir sintetinių trąšų bei norint išlaikyti dirvos derlingumą ir apsisaugoti nuo piktžolių, yra sudėtingas procesas. Ekologinės gamybos ūkyje didelis dėmesys turi būti skiriamas dirvos derlingumui ir azoto balansui dirvožemyje išlaikyti. Pirmiausia - būtina laikytis ekologiniams ūkiams tinkamos sėjomainos. Ekologinės gamybos sėjomaininiams laukams, išskyrus daugiamečių ir dvimečių augalų plotus, turi būti parengta ir įgyvendinama šiam ūkininkavimo būdui tinkama augalų kaita, auginant ankštinius augalus (pupas, žirnius, lęšius, pupeles, sojas, vikius, dobilus, barkūnus, seradėles, lubinus, esparcetus, liucernas, gargždenius), įsėlinius arba posėlinius (žaliąją trąšą) augalus (baltąsias garstyčias, aliejinius ridikus, sėjamuosius grikius, facelijas, dobilus, liucernas, vasarinius rapsus).

Ankštiniai, įsėliniai arba posėliniai augalai kiekviename lauke turi būti auginti bent kartą per praėjusius dvejus kalendorinius metus, auginami einamaisiais kalendoriniais metais arba numatomi auginti ateinančiais kalendoriniais metais. Sėjos metais laikomi auginimo metai. Ankštinių augalų pasėliu bus laikomi ir varpinių bei baltyminių (žirnių, lauko pupų ir saldžiųjų lubinų) augalų mišiniai, kuriuose baltyminiai augalai yra vyraujantys, taip pat vikiai ir jų mišiniai, kuriuose vikiai yra vyraujantys. Tuo atveju, kai ankštinius, įsėlinius arba posėlinius augalus lauke buvo numatyta auginti ateinančiais auginimo metais, tačiau sertifikavimo įstaigos patikros metu tame lauke minėti augalai neauginami, tokie laukai sertifikuojant įvardijami kaip plotai, neatitinkantys sėjomainos reikalavimų.

Atsižvelgiant į šių metų sėjomainos reikalavimus ir įvertinus auginamus augalus, nemažai neatitikčių ūkiuose buvo konstatuota dėl augalų kaitos reikalavimų nepaisymo. Pagal pasėlių struktūrą matyti, kad šiais metais beveik 10 proc. išaugo prieskoninių augalų plotai, o tai turbūt lėmė rinka ir kompensacinės išmokos dydis. Taip pat 2011 metais daugiau negu dvigubai buvo nustatyta pasėlių, kurie neatitiko Ekologinio žemės ūkio taisyklėse nurodytų minimalaus pasėlių tankumo reikalavimų. Nemažai neatitikčių ūkiuose nustatyta ir dėl sėklos naudojimo trečiąjį kartą iš eilės, ir dėl paralelinės produkcijos auginimo, todėl neleidžiama tuose laukuose išaugintos produkcijos realizuoti kaip ekologiškos.

Užaštrinta piktžolių problema

Netinkamai taikant sėjomainą, sunku pasėlius apsaugoti nuo piktžolių. Ši problema ypač paaštrėjo praėjusių metų antroje pusėje, kai baigiantis vienamečių augalų vegetacijai perdėtai didelis įvairių kontrolės įstaigų dėmesys buvos skirtas ekologinės gamybos pasėlių piktžolėtumui. Dėl palankių oro sąlygų (pakako ir šilumos, ir drėgmės) piktžolės praėjusios vasaros pabaigoje sėkmingai kerojosi ir chemizuotuose pasėliuose, ką jau kalbėti apie ekologinės gamybos plotus, kur chemizuota apsauga nuo piktžolių yra neleistina. Be to, Ekologinio žemės ūkio taisyklėse vien per rugpjūčio mėnesį buvo padaryti net du pakeitimai dėl piktžolėtumo kontrolės ekologiniuose laukuose. Vadovaujantis paskutiniuoju pakeitimu ir iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos gauta informacija, laukai, kurie dėl piktžolių gausos neatitiko Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės 1.5 punkto reikalavimų, buvo nesertifikuoti. Taigi laukų nesertifikavimas dėl piktžolėtumo, kurį nustato NMA specialistai, prilygsta chemijos panaudojimui ekologinės gamybos laukuose, todėl kai kurie ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai šiais metais bandė rizikuoti, kovai su piktžolėmis naudodami sintetinius herbicidus. Juk laukai vienodai bus nesertifikuoti - ar jie piktžolėti, ar juose panaudota chemija.

Viešoje erdvėje kartais pasigirsta nuomonių, kad daugelyje ūkių ekologinis ūkininkavimas neatitinka keliamų reikalavimų, tačiau konkrečių faktų nepateikiama. Sertifikavimo įstaiga, gavusi pranešimą apie galimus pažeidimus, siunčia tikrintojus į vietą patikrinti faktų teisingumo. Nenustačius chemijos panaudojimo laukuose, tačiau kilus įtarimui dėl produkcijos ekologiškumo, sertifikavimo įstaiga gali paimti mėginius ir akredituotoje laboratorijoje ištirti chemikalų likučius pačioje produkcijoje. Per 2011 m. buvo paimta ir ištirta 145 įvairios ekologiškos produkcijos mėginiai, 33 iš jų buvo rasta  chemikalų veikliosios medžiagos likučių. Tokių ūkių sertifikatai buvo anuliuoti, o produkciją uždrausta tiekti rinkai kaip ekologišką. Tačiau susimąstyti reikėtų ir apie priežastis, kurios verčia ūkininkus pažeidinėti reikalavimus ir naudoti chemines medžiagas.

Produkcijos daugiau ir ji paklausesnė

Ekologiškos produkcijos paklausa kiekvienais metais vis didėja. Ekologinis ūkininkavimas didžiausią pagreitį įgavo 2004-2007 metais, tačiau tik dabar rinkoje atsiranda didesnis ir įvairesnis kiekis ekologiškos produkcijos. Nemaža dalis Lietuvoje užaugintų ekologiškų grūdų prasiskynė kelią į Europos rinką. Šiuo metu yra kontroliuojama 13 grūdų supirkėjų, kurie superka užaugintą ekologišką produkciją ir eksportuoja į kitas užsienio šalis. Dalis ūkininkų, ypač auginančių didesnius javų plotus, patys tiesiogiai bendradarbiauja su užsienio šalių partneriais ir užaugintą produkciją realizuoja jiems.

Parduotuvių lentynose galima rasti ekologiško pieno, sūrio, jogurtų ir kitų pieno produktų. Dalis mažesniųjų pieno gamintojų yra susijungę į kooperatyvus ir taip sprendžia realizacijos problemas. Savo rinkas surado ir ekologiškos duonos kepėjai, ekologiškų kruopų ir miltų gamintojai. Populiarios išlieka ekologiškos arbatos ir visų pamėgtas ekologiškas medus. Po truputį daugiau atsiranda ir ekologiškos mėsos gaminių. Susidomėjimą pareiškia įmonės, kurios norėtų aprūpinti Lietuvos gyventojus ekologiškais šviežiais vaisiais ir daržovėmis, mėsos gaminiais, organizuoti maitinimo paslaugas. Taigi, ekologinė gamyba, nors ir lėtai, bet pagal rinkos poreikius plečiasi. Tik nereikėtų šiam procesui trukdyti.

V. Masionis

Mano ūkis, 2012/02