Pažangaus pieno ūkio vadyba yra sudėtingas, visas ūkininkavimo sritis apimantis procesas. Didžiausia nauda iš ūkio gaunama tuomet, jei laikomasi technologinių reikalavimų. Laiku ir nuosekliai atlikti visus gyvulininkystės ūkio darbus - kiekvieno ūkininko siekiamybė. Jei to nepavyksta padaryti, patiriama nuostolių.

Optimizuoti ūkio valdymą ir surasti silpniausias vadybos grandis, tinkamai neįvertinus pieno ūkio būklės, sudėtinga. Pagrindinė ir viską siejanti pieno ūkio dalis yra gyvuliai. Bandos dydis, produkcija priklauso nuo gyvulių sveikatingumo, priežiūros, mitybos strategijos. Bandos būklė tiesiogiai priklauso ir nuo finansinių gyvulių augintojo galimybių. Ūkininkavimo patirtis tai leidžia išskirti tam tikrus bandos rodiklius, pagal kuriuos galima spręsti apie pieno ūkio vadybos efektyvumą, raidos kryptį ir perspektyvą.

Servis periodas

Ne visi bandos rodikliai vienodai traktuojami. Derėtų aptarti dažniausiai vertinamus rodiklius. Senoji „reprodukcijos mokykla" (maždaug tarybinių laikų) bandos būklei įvertinti plačiai taikė rodiklį, nurodantį, per kiek laiko po veršiavimosi karvė apvaisinama. Jis vadinamas servis periodu. Ankstesnių laikų tyrėjai nurodo, kad tai laikotarpis nuo atvedimo iki apsivaisinimo. Tokia traktuotė minima ir šiuolaikinių mokslininkų darbuose.

Specialioje literatūroje gana populiarus ir prigijęs angliškas terminas „open days", kurį dažniausiai vartoja JAV gyvulininkystės specialistai. Į lietuvių kalbą paraidžiui jis verčiamas „atviros dienos". Karvės, kurios neapsivaisina ar neapvaisinamos praėjus 60-80 parų po veršiavimosi, vadinamos „atviromis" (angl., open). Gainsvilio (Gainesville) universiteto (JAV) moksliniuose darbuose aiškinama, kad „open days" yra visuma dienų nuo veršiavimosi iki apsivaisinimo. Taigi šis išsireiškimas atitinka mums labiau priimtiną „servis periodo" terminą. Mokslinėje literatūroje taip pat sutinkamas terminas „uterine repose" arba „gimdos poilsis". Tai reiškia tą patį, ką ir servis periodas arba atviros dienos, t. y. laikotarpį nuo veršiavimosi iki sėkmingo apvaisinimo.

Verčiant paraidžiui, „servis periodas" reikštų paslaugos suteikimo arba aptarnavimo laikotarpį. Kai kurie autoriai nurodo, kad tai tas pat, kas ir veisimo periodas (angl., breeding period), t. y. laikotarpis, per kurį karvė pradedama vaisinti iki tampa veršinga.

Deja, dažnai karvės ir telyčios iš pirmo karto neapsivaisina, todėl servis periodo trukmė priklauso nuo to, per kiek laiko jos sėkmingai apsivaisina. Kadangi galimybė apsivaisinti kartojasi kas 21 parą, teaoriškai šis laikotarpis yra karvės lytinio ciklo trukmės kartotinis. Šiam rodikliui turi įtakos gyvulio sveikata, svarbu, ar laiku nustatoma ruja ir ar laiku atliekama apvaisinimo procedūra.

Sėklinimo metas

Labai svarbu, kada po veršiavimosi karvės pradedamos sėklinti. Literatūroje šis rodiklis įvardijamas kaip „pasirinktas laukimo periodas" (angl., voluntary waiting period). Didžiausias pieno kiekis ir geriausia kokybė siejasi su laktacijos piku. Vadinasi, kuo greičiau karvė apvaisinama po atvedimo, tuo dažniau jai nustatomas laktacijos pikas.

Pabrėžtina, kad po veršiavimosi karvės organizme natūraliai susidaro energijos trūkumas, todėl išsikreipia jos reprodukcinė fiziologija. Jei stengiamasi po atvedimo kuo anksčiau sėklinti, patiriama daugiau nuostolių negu laukiant, kol karvės organizmas gebės visaverčiai funkcionuoti ir apsivaisinti. Karvę sėklinant nepalankiu laiku, paprastai ji neapsivaisina, išlieka galimybė sukelti gimdos infekciją. Izraelio mokslininkai teigia, kad produktyvias karves (ir pirmaveršes, ir daugiavedes) tikslinga sėklinti po veršiavimosi praėjus  60 parų. Taigi, optimalus vadinamasis laukimo periodas yra apie 60 parų.

Dažnai po veršiavimosi praėjus 60 parų, sumažėja produktyvumas. Jei tai susiję tik su laktacijos fiziologija, galima manyti, kad karvė pasirengusi apsivaisinti. Intensyviai šeriant karves, nebūna laktacijos piko, ir padidintas pieningumas išsilaiko iki 100-110 parų. Norint palaikyti užsibrėžtą reprodukcinį karvių cikliškumą, tokiose bandose tikslinga sinchronizuoti rują.

Rujos vertinimas

Minimi rodikliai betarpiškai siejasi su karvių priežiūra, laikymo sistema ir rujos stebėjimu. Šiuolaikinių veislių produktyvioms karvėms rują nustatyti nėra lengva. Pastebėta, kad rujos trukmė priklauso nuo produktyvumo. Kuo produktyvesnė karvė, tuo trumpiau ji rujoja ir rujos požymiai būna silpnesni.

Puiku, jei ruja specialiai stebima penkis kartus per parą po 10 minučių. Nors tikrasis rujos požymis yra stovėjimo refleksas, bet jį demonstruoja  ne visos  karvės. Daugiau kaip pusė rujojančių karvių rujoja „tyliai". Manoma, kad stebint karves rują galima pastebėti gana tiksliai - vidutiniškai apie 60 proc. visų karvių (nuo 50 iki 90 proc.). Tai reiškia, kad šiek tiek daugiau kaip pusei karvių rujos pradžia nustatoma teisingai ir jos laiku yra sėklinamos.

Rodiklis, apibūdinantis, ar tiksliai nustatoma ruja, yra rujos nustatymo indeksas (angl., heat detection rate). Jis išreiškiamas po atvedimo visiškai atsistačiusių karvių, kurių ruja buvo pastebėta, kiekiu procentais. Stebimos teoriškai galinčios rujoti tik sveikos karvės (be mastito ar gimdos uždegimo požymių ir nesergančios sisteminėmis ligomis), kurios apsiveršiavo prieš 40-45 paras. Suskaičiuojama, kiek karvių rujojo per tris savaites, ir apskaičiuojama procentinė išraiška nuo visų galinčių rujoti (atsistačiusių ir kliniškai sveikų) karvių. Optimaliu atveju, šis rodiklis turi siekti 80-85 procentus.

Apsivaisinimo indeksas

Labai svarbus rodiklis, tiesiogiai atspindintis rujos vertinimo ir sėklinimo laiko parinkimą, yra karvių apsivaisinimas po pirmojo sėklinimo. Šis rodiklis (literatūroje vadinamas apsivaisinimo indeksu, angl. conception rate) apskaičiuojamas kaip santykis apsivaisinusių ir sėklintų vieną kartą karvių ar telyčių (procentais).

Šiam rodikliui turi įtakos beveik visos pieno ūkio vadybos grandys. Ypatingos reikšmės turi rujos nustatymo efektyvumas ir laikas, kada pradedama po veršiavimosi sėklinti. Kai kurių mokslininkų vertinimu, jei bandoje du trečdaliai karvių sveikos, rujos nustatymo indeksas yra 80 proc., sperma kokybiška, be paklaidų atlikta sėklinimo procedūra, o apsivaisinimo indeksas siekia apie 46 procentus.

Sėklinimo indeksas

Sėklinimo indeksas (angl., insemination index) - tai rodiklis, parodantis, ar efektyviai vykdoma sėklinimo procedūra. Tai visuma sėklinimo procedūrų iki patelė tampa vaikinga. Dydis išreiškiamas atliktų sėklinimų ir veršingų karvių skaičiaus santykiu.

Optimalu, jei karvių sėklinimo indeksas yra apie 2,2, o telyčių - apie 1,6. Vadinasi, norint apvaisinti karvę, vidutiniškai ji sėklinama daugiau kaip du kartus. Netiksliai parinkus sėklinimo laiką ar netiksliai įvertinus rują, sėklinimo indeksas labaio padidėja. Kai kuriuose ūkiuose rujojančios karvės pakartotinai sėklinamos po 10-12 valandų. Tai labai didina sėklinimo savikainą, bet nepagerina karvių apsivaisinimo.

Nėštumo indeksas

Priešingas dydis sėklinimo indeksui yra nėštumo (veršingumo) indeksas (angl., pregnancy rate), kuris parodo, kiek karvių (procentais) bandoje yra veršingų iš visų galimai veršingų. Rodiklis priklauso nuo bandos dydžio. Didesnėje bandoje daugiau karvių dėl įvairių priežasčių negali būti apvaisintos, bet statistiškai jos priklauso bandai. Dėl šios priežasties mažoje bandoje šis indeksas yra didesnis.

Nėštumo indeksas - tai dydis, parodantis, ar greitai po veršiavimosi karvės vėl tampa veršingos. Šis dydis priklauso nuo laukimo periodo ir rujos nustatymo indekso. Kaip šie dydžiai siejasi, matyti iš šios išraiškos: nėštumo indeksas = rujos nustatymo indeksas x apsivaisinimo indeksas/100 arba = 21/(servis periodas - laukimo periodas + 11)x100. Pastarieji dydžiai ypač naudingi, kai sudaromas bandos ekonominis modelis. Jie apima daug technologinių grandžių ir leidžia objektyviai vertinti bandos vadybą.

Bandos eksploatacijos ekonomiškumo rodiklis

Gyvulininkystės specialistai dažnai remiasi rodikliu, parodančiu, ar intensyviai ir ekonomiškai eksploatuojama banda. Šį rodiklį apibūdina laikotarpio nuo vieno veršiavimosi iki kito trukmė, kuri turi apibendrinamąją reikšmę ir neatspindi vadybos sudėtinių grandžių. Šio rodiklio reikšmė priklauso nuo to, kaip greitai apsiveršiavusios karvės rujoja, ar sėkmingai nustatoma ruja, ar tinkamai atliekamas sėklinimas. Jį lemia ir veršingumo trukmė.

Veršingumo trukmei išorinių veiksnių įtaka minimali ir daugiausia priklauso nuo genetinių veiksnių. Dažnai iškreiptas veršingumo laikas turi ne objektyvų pagrindą, bet yra susietas su apskaitos paklaidomis. Holšteinų veislės karvės vidutinė fiziologinė veršingumo trukmė yra 278-282 paros. Jei laukimo periodas 60 parų, sėklinimo indeksas 2,2, o servis periodas 106 paros, idealiu atveju laikotarpis tarp veršiavimosi būtų 386 paros.

Nedidelėje bandoje (10-20 karvių), esant vidutiniam karvių produktyvumui (apie 6 000 kg per laktaciją), toks rodiklis visiškai realus. Didesnėje bandoje (kai sveikatingumo atžvilgiu banda yra nevienalytė) ir pasiekiamas primilžis apie 8 000 kg per laktaciją, reikėtų siekti, kad šis rodiklis būtų bent 400 parų.

Labai svarbu laiku apsėklinti telyčią, nors tai gana keblu. Ji turi gauti baltyminio pašaro, kuris skatina vystytis virškinimo sistemą. Organizmo reikmėms nepanaudojama energija kaupiama riebalų forma, o tai yra daugelio ligų po atvedimo priežastis. Be to, papildoma energija skatina lytinį brendimą. Holšteinizuotos telyčios linkusios anksčiau bręsti. Pastebima, kad jos lytiškai aktyvios tampa jau 8-9 mėnesių amžiaus. Reikia siekti, kad telyčia veršiuotųsi 24 mėn. amžiaus. Sėklinimo metu jos svoris turėtų būti ¾ suaugusios pirmaveršės svorio, bet iki sėklinimo ji būtų rujojusi ne daugiau kaip 3 kartus. Pirmojo telyčios veršiavimosi amžius parodo mitybos strategijos lankstumą ir zootechninių priemonių tinkamumą.

V. Žilaitis

Mano ūkis, 2012/01