Reformos pasekmės Lietuvai nebuvo tokios skaudžios, nors ir buvo uždaryti Pavenčių bei Panevėžio cukraus fabrikai, o nacionalinė cukraus kvota sumažėjo 12 procentų. Reforma paskatino cukrinius runkelius auginančių ūkių stambėjimą (vidutinis runkelių plotas viename ūkyje išaugo iki 25 ha) bei dar didesnę augintojų koncentraciją aplink išlikusius cuk­raus fabrikus Marijampolėje ir Kėdainiuose.

Poreforminiam gyvenimui (iki 2014/15 ūkinių metų) buvo pritaikyti pagrindiniai Lietuvos cukraus sektoriaus dalyvių santykius reguliuojantys dokumentai – tarpprofesiniai susitarimai ir runkelių tiekimo sutartys. Susiderėta dėl padorių kainų ir normalių sąlygų. Sektoriaus pajamas padidino ir tvyrojusią įtampą sumažino pasaulinėje rinkoje kurį laiką vyraujančios labai aukštos cukraus kainos.

Naujoji BŽŪP – kvotų sistemos pabaiga?

Cukrinių runkelių augintojai atidžiai sekė neseniai vykusią senosios BŽŪP „sveikatingumo patikrą“ ir džiaugėsi, kad įvykus reformai jų sektoriaus „sveikata“ EK valdininkams jau neberūpi. Idilę sutrikdė EK 2010 m. lapkričio 18 d. komunikatas dėl būsimosios BŽŪP, kuriame trumpai paminėta cukraus režimo perspektyva: cukraus režimo pabaiga 2014–2015 m. ir vėlesnis kvotų sistemos panaikinimas.

Europos Parlamento Žemės ūkio komitetas šiek tiek sumažino cukrininkų nerimą, kai 2011 m. gegužės 25 d. balsuodamas dėl BŽŪP metmenų patvirtino, kad cukraus sektoriuje galiojančią tvarką tikslinga išsaugoti iki 2020 m. Tačiau 2011 m. spalio 12 d. EK pateikė naujosios BŽŪP projektą, kuriuo siūloma naikinti esamą kvotų sistemą. Kokie gi pagrindiniai pakeitimai siūlomi projekte 2011/0281 (COD) dėl Bendrojo rinkų organizavimo (BRO)?

BRO projekto nuostatos

Kvotų sistema. BRO kategoriškai teigiama, kad cukraus kvotos turi nustoti galioti 2015 m. rugsėjo 30 d. Tai reikštų, kad kiekvienas augintojas galėtų auginti runkelius be jokių apribojimų, o cukraus gamintojai galėtų gaminti cukraus tiek, kiek pageidauja. Tas pats pasakytina ir apie ES šalis nares – nes nebeliktų ir nacionalinių kvotų. Absoliuti dauguma kitų cukraus rinkos reguliavimo priemonių irgi netektų galios. Kartu su kvotomis būtų panaikinta ir minimali cukrinių runkelių kaina – lig šiol buvusi cukrinių runkelių augintojų gyvybingumą palaikanti pajamų garantija. Iš šiandien naudojamų rinkos reguliavimo priemonių liktų referencinė cukraus kaina – 404,4 EUR už toną (daugiau kaip indikacija rinkos apsaugai).

Teigiama, kad šie pasikeitimai „sumažintų valstybių narių naštą ir biurokratines kliūtis“, skatintų cukraus gamintojų ir runkelių augintojų efektyvumą bei konkurencingumą. Panaikinus du esminius dabartinio režimo svertus – kvotas ir minimalią cukrinių runkelių kainą, atsivertų neriboto cukraus eksporto į pasaulinę rinką galimybės, kurias dėl minėtų ES rinkos reguliavimo priemonių šiuo metu varžo PPO, Europai leisdama eksportuoti tik apie 1,4 mln. t cukraus.

Tarpprofesiniai susitarimai. EK dokumente pastebima, kad „deramai cukraus gamybos įmonių ir cukrinių ­runkelių augintojų teisių ir įpareigojimų pusiausvyrai užtikrinti po to, kai pasibaigs kvotų sistemos galiojimas, vis tiek bus reikalingos specialios priemonės. Todėl turėtų būti parengtos tipinės jų susitarimus reglamentuojančios nuostatos, taikytinos raštiškiems tarpprofesiniams susitarimams“.

Dokumente trumpai įvardijamas ir tokių susitarimų turinys – sąlygos, reglamentuojančios runkelių pirkimą, tiekimą, perėmimą ir atsiskaitymą už juos. Ar numatomos „specialios priemonės“ galės apsaugoti augintojų interesus, kaip tai daro atitinkamas dabartinis cukraus režimo straipsnis, nežinia. Reglamentu paliekami galioti ir šiandieniniai reikalavimai runkelių kokybei: jie „turi būti geros ir tinkamos prekinės kokybės“ ir „priėmimo punkte jų cukraus kiekis turi būti 16 proc.“, tačiau nebelieka šiandienos cukraus režime numatytų minimalių nuoskaitų ir maksimalių priedų už cukringumą. Šios nuostatos augintojams dažniausiai garantuodavo papildomas pajamas, retais atvejais – apribodavo taikomas nuostatas.

Rinkos apsauga. Iš dabartinės rinkos apsaugos paliekama pakankamai inertiška sistema, kuri įsijungia dviem atvejais – „jei importuojama žemesne kaina nei kaina, kurią ES nurodė Pasaulio prekybos organizacijai (ribinė kaina)“ arba „importuotas kiekis bet kuriais metais viršija tam tikrą lygį (ribinį kiekį)“. Inertiška sistema todėl, kad ji įsijungs tik tuomet, kai ES rinkai (gamintojams ir augintojams) bus padaryta greičiausiai jau nebepataisoma žala.

Tokios būtų BŽŪP projekto žinios cukraus sektoriui. Kitaip tariant, iš keliasdešimties puslapių dabartinio cuk­raus režimo liktų maždaug vieno puslapio apimties nuostatų rinkinys.
EK poveikio studija – keli cukraus sektoriaus egzistavimo scenarijai

Kartu su BŽŪP projektu EK pateikė ir „Poveikio studiją“, kurioje, be kita ko, teigiama, kad kvotų sistema „buvo svarbus instrumentas, naudotas rinkų, kurioms grėstų perprodukcija, stabilizavimui“, tačiau „kvotos sąlygojo pramonės nelankstumą ir neleido jai greitai reaguoti į rinkos vystymąsi“. Taip pat prikišama, kad kvotos trukdo pasinaudoti masto ekonomikos privalumais (šis argumentas atrodo juokingai, nes ES cuk­raus sektorius, ypač po cukraus reformos, pasižymi itin didele koncentracija, daugelis cukraus gamintojų balansuoja ties dominavimo rinkose riba arba yra monopolistai atskirose ES šalyse) ir nėra pakankamai efektyvus ar konkurencingas. Studijoje yra ir daugiau momentų, kuriuos kritikuoja cukraus sektoriaus ekspertai.

Nors BŽŪP projekte kalbama apie aiškią kvotų išnykimo datą (2015-09-30), (ekonometrinėje) studijoje, atliktoje DG AGRI (Generalinis EK žemės ūkio direktoratas),  nagrinėjami dar du galimi scenarijai: laipsniškas kvotų panaikinimas – iki 2017/18 ūkinių metų ir kvotų išsaugojimas – iki 2020 m. Studijos rezultatai pateikiami lentelėje.

Scenarijus A – kvotos išlieka, scenarijus B – kvotos naikinamos 2015 m., scenarijus C – kvotos naikinamos palaipsniui iki 2018 m. Pastaruoju atveju dvejus metus paeiliui būtų 3 proc. didinama kvota ir išsaugoma dabartinė minimali cukrinių runkelių supirkimo kaina (26,3 EUR/t, arba 90,81 Lt/t). Įdomu tai, kad visi trys scenarijai prognozuoja runkelių plotų didėjimą, derlingumo sumažėjimą (apie 9 proc., tik neaišku, kaip tai susieti su, anot EK, didėsiančiu runkelių auginimo efektyvumu). Numatomas ir runkelių kainų mažėjimas: mažiausias – kvotų išlikimo atveju (12,6 proc.); didžiausias – laipsniško kvotų mažinimo atveju (21,3 proc.). Studijos autoriai nesivargina paaiškinti, kodėl jie mano, kad, mažėjant runkelių kainoms, runkelių augintojai sugalvos auginti didesnius plotus, nors tai lyg ir prieštarautų ekonominei logikai.

Nuoseklus kvotų naikinimo scenarijus, DG AGRI nuomone, yra blogesnis, kadangi pereinamuoju laikotarpiu minimaliomis/referencinėmis kainomis palaikoma gamyba tik „išsaugos gamintojų neefektyvumą ir užtęs būtiną sektoriaus restruktūrizavimą“.

Konkurencingumas turėtų padidėti ir dėl „gamybos perkėlimo į ekonomiškai labiausiai efektyvius regionus bei dėl dingusių ES eksporto apribojimų“. Dėl pirmojo teiginio pati DG AGRI pripažįsta, kad neatliko regioninio poveikio analizės (matyt, nenorėdama prieš laiką supjudyti šalių narių). O antrajam teiginiui lyg ir prieštarauja duomenys pateiktoje lentelėje – tikėtinas eksporto padidėjimas tikrai nebūtų milžiniškas ir sudarytų nuo 80 iki 100 tūkst. t cukraus, arba 7–9 proc. daugiau, palyginti su A scenarijumi. Be to, studijos autoriai nuogąstauja, kad dėl liberalizavimo padidėtų ES kainų priklausomybė nuo pastaruoju metu itin didelių ir sunkiai nuspėjamų pasaulinės rinkos kainų svyravimų.

Reakcijos į EK siūlymus

Tarptautinės ES cukrinių runkelių augintojų ir cukraus gamintojų organizacijos (CIBE ir CEFS) kategoriškai atmetė šiuos pasiūlymus, tvirtindamos, kad sektoriui turi būti leista sutvirtėti po ką tik pasibaigusios cukraus reformos. Įdomu ir tai, kad stambiosios ES narės – Vokietija, Prancūzija ir Lenkija – didelio entuziazmo naikinti kvotas kol kas nerodo.

Tradiciškai liberalesnės – Švedija, Danija, Airija, Olandija, Anglija – EK pasiūlymą palaiko. Jam pritaria ir mūsų artimiausios kaimynės Estija bei Latvija, o Suomija, teigdama, kad cukriniai runkeliai auginami ypatingomis geografinėmis ir klimato sąlygomis, išsiderėjo teisę mokėti savo augintojams nacionalines išmokas, kurių suma siektų iki 350 eurų už hektarą per prekybos metus.

Lietuvos cukrinių runkelių augintojų asociacija (LCRAA) 2011 m. lapkričio 15 d. inicijavo Lietuvos cukraus sektoriaus dalyvių susitikimą Žemės ūkio ministerijoje. Šio susitikimo metu buvo patvirtinta Lietuvos derybinė pozicija – išsaugoti kvotų sistemą iki 2020 metų.

Kvotų sistemos perspektyvos

Derybos dėl naujosios BŽŪP dar tik prasideda. Tikėtina, kad ji bus patvirtinta 2012 m. pabaigoje–2013 m. pradžioje. Akivaizdu, kad šiose derybose svarbiausias Lietuvai klausimas yra sąžiningas tiesioginių išmokų dydis. Tačiau ir kvotų sistemos išsaugojimas yra labai svarbus, kadangi tiesiogiai susijęs su cukraus sektoriaus išlikimo Lietuvoje garantijomis. Turint omenyje, kad pati EK „Poveikio studijoje“ pateikia tris scenarijus, mažiausiai tikėtinas, ko gero, yra pirmasis scenarijus (kvotų sistemos panaikinimas 2015 m.). Labiausiai tikėtina baigtis – kompromisas tarp antrojo ir trečiojo scenarijaus (laipsniškas kvotų sistemos panaikinimas 2018 m. arba jos išsaugojimas iki 2020 m.). LCRAA mano, kad dabartinis cuk­raus režimas įrodė savo pranašumus, apsaugodamas ES cukraus vartotojus nuo pastaruoju metu pasaulyje vyraujančių aukštų cukraus kainų, jų svyravimo bei galimo cukraus deficito vidaus rinkoje. Brangstant cukraus gamybai pasaulyje ir didėjant cukraus suvartojimui, būtų neleistina naikinti turimą potencialą, jį kaip tik reikėtų stiprinti. Tam geriausiai pasitarnautų iki 2020 m. pratęstas dabartinio cukraus režimo galiojimas.