Biologinei įvairovei palankus ūkininkavimas orientuotas ne tik į tinkamą priemonių taikymą, kaip kad agrarinės aplinkosaugos programos, juo siekiama konkretaus rezultato - biologinės įvairovės būklės pagerėjimo. Siekiant saugoti biologinę įvairovę, labai svarbu, kad būtų ekstensyviai ūkininkaujama tam tinkamose didelės gamtinės vertės teritorijose.

Ūkininkavimas tokiose teritorijose reikalauja ne tik didesnio biologinės įvairovės ekspertų indėlio individualiai dirbant su ūkininkais, bet ir daugiau žinių, laiko bei žmogiškųjų išteklių sąnaudų iš pačių ūkininkų.

Preliminariais vertinimais nustatyta, kad didelės gamtinės vertės žemės ūkio teritorijos užima apie 15-25 proc. visos žemės ūkiui naudojamos teritorijos Europos Sąjungoje. 2005 m. nustatyta, kad Lietuvoje yra daugiau nei 40 tūkst. ha natūralių ir pusiau natūralių pievų. Pievas tyrę mokslininkai jau tuomet buvo sunerimę, kad daug tokių pievų nešienaujamos, todėl baigia užželti ir nyksta. Kartu nyksta retieji pievų augalai, buveinės, kuriose gyvena įvairūs gyvūnai, vabzdžiai. Šiandien dalis tokių pievų išnykusios, jų vietoje šmėžuoja karklai, krūmai, kai kur ir medžiai.

Eksperimentas Nemuno deltoje 

Nemuno deltos pievų laukė toks pat likimas - virsti nendrynais ir krūmynais. Pirmą kartą apleistose pievose išpjauti krūmai ir nušienauta 1995 metais. Nuo to laiko beveik kasmet pievos buvo šienaujamos arba ganomos. 2003 metais Lietuvos gamtos fondas nupirko 15 mėsinių galvijų ir atvežė juos į Rusnę  tam, kad jie ekstensyviai ganytųsi nendrėmis, nendriniu dryžučiu, viksvomis, kurių neėda lepesni pieniniai galvijai, apaugusiose pievose.

2005 m. Rusnės pievos buvo įtrauktos į tarptautinio projekto „Baltijos jūros lagūnų gamtinių buveinių kompleksų atkūrimas" demonstracinių vietovių sąrašą. Dauguma šlapiose pievose gyvenančių paukščių - perkūno oželiai, pempės, stulgiai, griciukai, tulikai  - peri žemoje žolėje, arba visai atvirose vietose.

Labai svarbu, kad ganomos bandos dydis būtų optimalus. Užliejamose vasaros polderių pievose žolė yra itin vešli, jei galvijų per mažai - jie nespėja jos visos nuėsti. Per didelis gyvulių tankis gali pakenkti paukščiams perėjimo metu - banda gali sumindyti lizdus. Paskaičiuota, kad Uostadvario polderio pievose optimalus tankis gegužės-birželio mėnesiais buvo 1 sąlyginis gyvulys į 1 ha pievos, o pasibaigus perėjimui - 3-4 gyvuliai.

Ganyti reikia pradėti kuo anksčiau pasibaigus potvyniui - dažniausiai gegužės pradžioje. Tilvikinių paukščių perėjimo vietose intensyviau ganyti galima, kai jau būna užaugę jų jaunikliai - po birželio 15 d. Ganymui taikoma vienintelė išimtis - gyvuliai neįleidžiami į viksvynus iki rugpjūčio 1 dienos, kol juose peri meldinės nendrinukės, šios vietovės atskirtos elektriniu piemeniu. Vėliau, po rugpjūčio 1 d., šie viksvynai nušienaujami ir ganomi. Nuganytus plotus patariama šienauti - po ganymo papildomai nušienavus pievas kuo vėliau rudenį, pavasarį jose žolė nebe tokia vešli. Tad nušienautuose plotuose galima ganyti intensyviai iki vėlyvo rudens. Toks kombinuotas ganymo ir šienavimo režimas taikomas panašioje vietovėje Danijoje, Tipernes gamtiniame rezervate, kuriame taip pat buvo beveik išnykę paukščiai, ir tik pradėjus ūkinę veiklą, paukščiai sugrįžo į pievas.

Visa Nemuno delta yra įtraukta į ekologinio tinklo „Natura 2000" sąrašą. Tačiau esamos agroaplinkosauginės priemonės nepritaikytos tokioms vietovėms. Atlikti bandymai rodo, jog pievas ganyti galima kur kas anksčiau nei birželio 15 d. ir taikyti visai kitokias sąlyginių gyvulių proporcijas. Ūkininkaujantiems šiame regione turėtų būti skiriamos didesnės išmokos, nes laikydamiesi apribojimų šiose vešliose pievose ūkininkai patiria kur kas daugiau nuostolių nei, pavyzdžiui, sausose pievose. Pritaikius priemones pagal vietovės savitumą, būtų galima sudominti ir įtraukti daugiau ūkininkų.

Kodėl reikia taip tvarkyti

Jei plotai apleidžami daugiau nei 5 metus, jie pavirsta tankiu nendrynu arba juose pradeda augti krūmai. Tokiose vietose jau ir žolinė pievų augalija baigia išnykti arba jau yra išnykusi. Mažiau nei 5 metus apleistuose plotuose nendrės dar tik pradeda augti, tačiau jos kasmet tankėja.

Apleistų pievų plotai, kuriuose tankiai suvešėjusios nendrės, pievų paukščiams perėti yra netinkami. Baltarusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje yra fiksuojama, kad meldinės nendrinukės peri viksvynuose su retomis nendrėmis, tačiau Lietuvoje tokie atvejai nėra žinomi. Yra ir kitas neigiamas apleistų pievų efektas pievų paukščiams. Metus ar daugiau laiko neganius ir nešienavus pievos, pernykštė žolė sukrinta sudarydama negyvos žolės sluoksnį. Mažo derlingumo pievose tai didelės reikšmės neturi, tačiau Uostadvario pievos yra labai derlingos, todėl akumuliuojasi didelis žolės sluoksnis. Per jį paukščiai negali pasiekti dirvos paviršiaus, kartu negali prieiti ir prie maisto - dirvoje gyvenančių bestuburių, griežlėms net ir bėgiojimas tampa sudėtingas. Tokiose apleistose pievose, nors jose neauga nendrės ir krūmai, pievų paukščių tankumas būna labai mažas, arba jie iš viso neperi. Ypač tai aktualu meldinei nendrinukei ir griežlei. Tilvikiniams paukščiams tai mažiau reikšminga, nes jie savo ilgais snapais lengviau gali prieiti prie dirvos paviršiaus net ir per senos žolės sluoksnį.

Pradėjus tvarkyti fondo pievas 2003 m. paukščių apskaita parodė, jog čia perėjo mažai pievinių paukščių. Pradėjus šienauti, iš nendryno ir driežutyno ėmė formuotis tipiška pieva: tankėjo žolinė augalija, kurios vidutinis aukštis paukščių perėjimo metu buvo apie 30 cm. 2003 m. čia suskaičiuotos vos 4 poros griežlių ir 1 pora griciukų. Pradėjus šienauti ir ganyti pievose atsirado globaliai nykstančių meldinių nendrinukių - 2004 m. čia girdėta 10 giedančių patinų. 2010 m. pievose perėjo 3 poros paprastųjų griciukų, 1 pora raudonkojų tulikų, girdėtas 1 griežlės patinas, giedojo 2 meldinės nendrinukės. Iš įprastų pievų paukščių užfiksuotos perint kelios poros pempių, perkūno oželiai, geltonosios kielės, dirviniai vieversiai, kiauliukės, pieviniai kalviukai, aplink griovius besidriekiančiuose nendrynuose stebėtos nendrinės startos, ežerinės nendrinukės, didžiosios krakšlės, mažosios krakšlės. Teritorijoje neperi, tačiau dažnai atskrenda maitintis nendrinės lingės.

Ganymas - mėsiniais galvijais

Ekstensyvus ūkininkavimas - viena pagrindinių priežasčių, kodėl išliko tokių didelę gamtosauginę vertę turinčių vietovių. Siekiant jas išsaugoti pasitelkiami galvijai. Herefordai - tai Škotijoje išvesti galvijai, itin plačiai auginami Vakarų Europoje pievoms prižiūrėti. Gyvulių išlaikymas nebrangus, nors žiemą gyvulius reikia laikyti tvartuose, nes vasaros polderius užlieja potvynio vanduo. Pagal specialų susitarimą Lietuvos gamtos fondas perdavė šiuos gyvulius vietos ūkininkams, kad šie pradėtų   aplinką tausojantį ūkininkavimą. Dėl to šios pievos tapo tinkamos net tokiam retam, pasaulyje nykstančiam paukščiui kaip meldinė nendrinukė. 55 ha ploto pievas Nemuno deltoje prižiūrėjo net šešios ūkininkų šeimos, tačiau dauguma jų paliko projektą nematydami perspektyvos mėsinėje gyvulininkystėje. Šiuo metu pievas prižiūri ūkininkų Nerijaus ir Editos Katučių šeimos ganydami jose herefordų veislės galvijus.

Siekiant išsaugoti retas rūšis, mėsiniai galvijai pasitelkti ir Dzūkijoje. 2006 m. Lietuvos gamtos fondas nupirko 6 galovėjų veislės mėsinius galvijus iš Vokietijos ir patikėjo juos Dzūkijos ūkininkams. Šie ekstensyviam ūkininkavimui itin tinkami galvijai iki šiol „prižiūri" balinių vėžlių draustinius. Galvijai nuėda balinių vėžlių gyvenimui tinkamas pelkes, kad šios neapaugtų krūmais, taip pat „nušienauja" šlaitus, kur vėžliai deda kiaušinius. Nuėsdami net ir šiurkščias kitų galvijų nemėgstamas viksvas, nendres ir krūmus, galovėjai palaiko gamtines buveines, kurios yra tinkamos baliniams vėžliams, varliagyviams. Šiandien ūkininkai Stasė ir Tachyras Chadijevai prižiūri 7 ha Kučiuliškės herpetologinio draustinio. Rima Bakšienė rūpinasi Veisiejų apylinkės Petroškų miške esančiomis balinių vėžlių buveinėmis.

Lietuvoje beveik nėra natūralios gamtos - tik pusiau natūrali. Tarpukario metais, iš Tado Ivanausko aprašymų, galime pagrįstai manyti, kad turėjome daug ir įvairios gamtos, bet ir sodybų buvo labai daug - tad gamta ir žmogus kažkaip sugyvendavo. Gaila, tačiau sovietmečiu sodybos buvo sunaikintos, kartu sunaikinant ir tradicijas, ir seniausius lietuvių ryšius su gamta. Be to, visiškai pasikeitė ūkininkavimo metodai - laukuose naudojama galinga technika, kuriai atvažiavus į pievą paukščiui ar vabzdžiui išsigelbėti nebelieka vilties.

N. Zableckis

Mano ūkis, 2011/10