Mus supančioje aplinkoje (ore, dirvoje, vandenyje) yra daugybė sunkiųjų metalų. Vandenyje esančius metalus absorbuoja smulkieji vandens gyvūnai, vėliau - žuvys. Per žuvis, vartojamas maistui, jie patenka į mitybos grandinę. Dalį dirvožemyje esančių metalų įsisavina pašariniai augalai ir daržovės. Per augalinius produktus sunkieji metalai patenka į mitybos grandinę, per pašarinius augalus - į gyvulių organizmą ir gyvulinius maisto produktus, per juos - vėl į maisto grandinę.

Kasdien į žmogaus organizmą su įprastu maistu, vandeniu, oru patenka įvairūs sunkiųjų metalų ir kitų elementų kiekiai. Daugelis elementų yra būtini normaliai organizmo gyvybinei veiklai. Trūkstant mineralinių medžiagų (K, Ca, Mg, Zn, Cu, Mn, Se) žmogaus organizme gali išsivystyti įvairūs sutrikimai, todėl jų kiekis organizme turi atitikti nustatytas rekomenduojamas paros normas (Lietuvos higienos norma HN 119).

Plėtojantis pramonei ir žemdirbystei, didėjant transporto srautams, į aplinką patenka vis didesni įvairių sunkiųjų metalų kiekiai, vyksta lėtas jų (taip pat ir kitų pavojingų medžiagų) kaupimasis aplinkoje. Įvairių šalių mokslininkai (ekologai) teigia, kad nuodingų medžiagų kaupimasis prilygsta „lėtajai" katastrofai visoje planetoje. Gyvuose organizmuose, taip pat ir žmogaus organizme, vyksta lėtas sunkiųjų metalų kaupimasis, todėl net ir labai maži kiekiai yra kenksmingi. Dėl sunkiųjų metalų gali išsivystyti sudėtingi, sunkiai pagydomi pakitimai, sutrikti daugelio organų veikla. Sunkieji metalai pasižymi lėtiniu poveikiu, jie pagreitina aterosklerozės išsivystymą, piktybinių navikų susidarymą ir sukelia kitus organizmo pažeidimus.

Iš sunkiųjų metalų patys pavojingiausi žmogaus organizmui yra švinas (Pb), kadmis (Cd) ir gyvsidabris (Hg). Jie nepriklauso prie gyviesiems organizmams būtinų elementų.

Ypač didelis pavojus žmogaus organizmui kyla dėl to, kad toksiškų elementų poveikį sunku nustatyti. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) ir Jungtinė maisto kodekso komisija nurodo, kad maisto produktuose reikia nuolat tikrinti sunkiųjų metalų koncentracijas, atkreipiant ypatingą dėmesį į švino, kadmio ir gyvsidabrio kiekius.

ŠVINAS

Aplinkoje dideli švino kiekiai susidaro dėl pramonės veiklos ir įvairių transporto priemonių srautų. Dėl pramonės veiklos kasmet į vandenis patenka apie 500-600 tūkst. t švino, į orą - dar apie 400 tūkst. t. Daugiausia švino į orą patenka degant angliai, su autotransporto išmetamosiomis dujomis, taip pat deginant šiukšles. Į vandens telkinius ir orą - iš pramonės įmonių skleidžiamos taršos. Oro užterštumas švinu priklauso nuo vietovės. Didžiuosiuose miestuose jis sudaro 2 μg/m³, mažuose - 1 μg/m³, o kaimuose - 0,5 μg/m³.

Nustatyta, kad kasmet transporto priemonės išmeta apie 260 tūkst. t švino, ypač didelė jo koncentracija žolėje ir dirvoje netoli automagistralių. Degant benzinui švinas išmetamas kartu su dujomis ir nusėda čia pat, ant kelio dangos. Po lietaus su nuo kelių dangos nutekėjusiu vandeniu jis gali patekti į vandens telkinius, geriamojo vandens šaltinius ir taip juos užteršti.

Ore pasklidę švino junginiai vėliau nusėda ant žemės. Švinas į dirvožemį patenka taip pat su fosforo, azoto trąšomis, organinėmis trąšomis ir įvairiais pesticidais. Taip švino junginiais užteršiami augalai, vaisiai, daržovės. Teigiama, kad vidutinis švino kiekis daugelyje augalų gali būti 2-3 mg/kg. Per augalinius maisto produktus švinas patenka į žmogaus organizmą, per užterštą vandenį - į gyvūnų, žuvų organizmą ir taip įsijungia į žmonių mitybos grandinę.

Nors aplinkos užteršimas švinu yra nemažas, pagrindiniuose maisto produktuose (pagal įvairių šalių tyrimus) susikaupia palyginti nedideli švino kiekiai. Lietuvos žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų centro duomenimis (2001-2003 m.), švino kiekis daržovėse taip pat nedidelis: bulvėse - 0,02; kopūstuose, morkose, burokėliuose, svogūnuose - 0,01; pomidoruose - 0,08 mg/kg. Didžiausi švino kiekiai gali kauptis žuvyse, moliuskuose (nuo 0,2 iki 2,5 mg/kg), sugautuose iš užterštų vandens telkinių.

Pavojų gali sukelti švinas, esantis geriamajame vandenyje. PSO dokumentuose teigiama, kad leistina švino koncentracija geriamajame vandenyje yra iki 50 μg/l, tačiau daugelio ES valstybių atskirose vietovėse švino kiekis vandenyje viršija normą. Teigiama, kad ir dabar pagrindinis taršos šaltinis - senų vandentiekio vamzdžių sujungimai lydiniais, kurių sudėtyje yra švino. Tokie vamzdžiai ypač pavojingi, jei vandens pH<7 (minkštas). Minkštame vandenyje švinas šiek tiek tirpsta ir pereina į geriamąjį vandenį. Jei gyvenamajame rajone yra minkštas geriamasis vanduo, daugiau švino būna tik pradėjus naudoti vandentiekio vandenį, ypač ryte. Jo kiekis gali siekti net 100 mg/l - tai 6-10 kartų didesnis kiekis negu paros vidurkis. Jei vanduo kietas (pH>7), ant vamzdžio sienelių susidariusios kalcio ir magnio apnašos izoliuoja šviną ir į vandenį jis beveik nepatenka.

Žinoma, kad švino kiekis chloruotame vandenyje yra didesnis, nes švinas, veikiamas oksidanto (šiuo atveju chloro jonų Cl^-), iš lydinio pereina į tirpią formą. Tad siekiant apsaugoti geriamąjį vandenį nuo švino, vandentiekio vamzdžiai dabar daromi iš plastiko.

Dažnai švino būna namų sąlygomis pagamintame alkoholyje ir kituose gėrimuose, jei naudojama įranga, suvirinta naudojant šviną. Tokie gėrimai gali būti ūminio apsinuodijimo priežastis. Be to, į maisto produktus šio metalo gali patekti ir iš emaliuotų indų, kai emalio sudėtyje yra švino, ypač verdant ar laikant juose rūgščius produktus.

Lietuvoje didžiausią leistiną švino koncentraciją (DLK) maisto produktuose nurodo ES Komisijos reglamentas Nr. 1881. DLK karvių piene ir vaikams skirtame piene yra iki 0,02 mg/kg. Grūduose leidžiama iki 0,2 mg/kg, žuvų mėsoje - iki 0,3 mg/kg. Didžiausia švino koncentracija yra leidžiama galvijų subproduktuose - iki 0,5 mg/kg.

Pavojingiausi - organiniai švino junginiai

Manoma, kad kiekvieno suaugusio žmogaus organizme susikaupia apie 7-15 mg švino, tačiau jo kiekis labai priklauso nuo mitybos įpročių. Atskirų šalių mokslininkų duomenimis, išsivysčiusių šalių užterštose vietovėse į žmogaus organizmą per parą patenka iki 0,3-0,4 mg švino.

Pastaraisiais metais ES šalyse atlikti tyrimai parodė, kad švino į žmogaus organizmą per parą gali patekti nuo 0,36 iki 1,24 µg/kg kūno svorio. PSO pasiūlė, kad švino laikinai leistina savaitės norma (LLSN) gali būti 25 μg/kg kūno svorio (ES Komisijos reglamentas Nr. 1881). Vaikams, pagyvenusiems žmonėms, ligoniams toks kiekis gali sukelti sveikatos sutrikimus.

Tyrimais nustatyta, kad didesnioji švino dalis į žmogaus organizmą patenka su maistu. JAV atliktais maisto produktų tyrimais įrodyta, kad pagrindiniai švino šaltiniai yra vynas, maisto priedai, kalcio priedai, jūrinės žuvys, metaliniai indai (kuriems gaminti naudojamas švinas). Nustatyta, kad normaliai maitinantis patenkantis švino kiekis yra apie 10 kartų mažesnis negu leistinas PSO, tačiau miestuose ir užterštuose rajonuose šie kiekiai gali būti didesni. Pavojus sveikatai kyla, kai į organizmą patenkančio švino kiekis pasiekia 0,8 mg per dieną ribą. Jeigu kasdien į žmogaus organizmą patenka po 2 mg švino, tai per kelis mėnesius žmogus pajunta sveikatos sutrikimus, jei kiekis siekia 10 mg, apsinuodijama per porą savaičių.

Į žmogaus organizmą gali patekti ir organiniai, ir neorganiniai švino junginiai. Daug pavojingesni yra organiniai švino junginiai. Iš virškinamojo trakto švino rezorbcija į kraują priklauso nuo kelių veiksnių, pirmiausia - šio junginio cheminės formulės. Švino organiniai junginiai (tokie kaip tetraetilšvinas) absorbuojami 90 proc. Šis junginys yra lakus ir patenka į žmogaus organizmą kvėpuojant, labai greitai rezorbuojasi į kraują ir pasklinda po visą organizmą. Tetraetilšvinas kaupiasi smegenyse, todėl pažeidžiama centrinės nervų sistemos veikla.

Pirmi apsinuodijimo tetraetilšvinu požymiai yra nemiga, pilvo skausmai, nuovargis, pykinimas, metalo prieskonis burnoje, seilėtekis, vėliau - nervinis pakrikimas, kuris gali baigtis mirtimi.

Neorganiniai švino junginiai rezorbuojasi tik iki 5-10 proc. Švino rezorbcijos laipsniui turi įtakos įvairūs mitybos veiksniai. Maistas, kuriame mažai baltymų ir daug angliavandenių, padidina švino rezorbciją. Vitamino D, geležies, vario ir magnio trūkumas taip pat padidina rezorbciją. Jeigu maiste yra pakankamas kiekis riebalų, švino rezorbcija yra mažesnė, nes riebalai apgaubia švino turinčias daleles ir jos sunkiau patenka į kraują. Ypač didelę reikšmę turi kalcio kiekis. Su gyvūnais atlikti bandymai parodė, kad esant pakankamam kalcio kiekiui maiste, organizmas švino įsisavina daug mažiau.

Švino rezorbcija priklauso nuo virškinamojo trakto būklės. Jeigu aktyvūs virškinimo fermentai (ypač tripsinas), rezorbcija yra didesnė, nes jie suskaldo švino baltyminius ir riebalinius junginius iki laisvų švino jonų, kurie lengvai patenka į kraują. Šis procesas ypač aktyvus sumažinus maisto kiekį arba badaujant. Švino rezorbciją padidina lėta žarnyno peristaltika. Esant lėtai peristaltikai, švino į kraują patenka 2-3 kartus daugiau.

Kai virškinamajame trakte mažai maisto (valgant mažiau negu įprastai), tada į kraują rezorbuojama iki 60 proc. patekusio švino. Esant normaliam maisto kiekiui žarnyne į kraują rezorbuojasi tik 3-5 proc. patekusio švino.

Daugiausia susikaupia kauluose

Jeigu organizmas rezorbuoja daugiau švino negu gali jo pašalinti, prasideda jo kaupimas. Medicininėje literatūroje nurodoma, kad pirmiausia švinas kaupiasi kepenyse, vėliau inkstuose. Inkstai dalį švino (apie 40 proc.) sugeba pašalinti, kita dalis kaupiasi. Pagrindinis kaupimasis vyksta inkstuose, vėliau ir kituose organuose, tačiau didžiausi organizme rezorbuoto švino kiekiai (iki 90-95 proc.) susikaupia kauluose. Iš kaulų švinas pašalinamas tik per 25-30 metų. Kitos kaupimosi vietos yra dantys, nagai, plaukai. Dantyse susikaupęs švinas labai stabilus ir beveik iš jų nepasišalina, todėl pagal vaikų pieninių dantų tyrimus galima spręsti apie jų organizmo užterštumą. Plaukų būklė taip pat gali būti aplinkos užterštumo švinu indikatorius. Teigiama, kad minimalus švino kiekis žmogaus plaukuose - apie 6 μg/g.

Ypač svarbus veiksnys, lemiantis švino absorbciją, yra žmogaus amžius. Vaikų ir paauglių organizmas šviną (esantį ir organiniuose, ir neorganiniuose junginiuose) absorbuoja daug didesniais kiekiais negu suaugusio žmogaus organizmas.

Medikų duomenimis, tiriant apsinuodijimus švinu pastebėta, kad jis labiau pažeidžia vaikų centrinę nervų sistemą, o suaugusiųjų - inkstus ir kepenis. Apsinuodijimai švinu gali būti ūminiai ir lėtiniai. Jie vienodai kenkia visam žmogaus organizmui, nes sutrikdo ląstelėse vykstančius procesus - baltymų, angliavandenių apykaitą ir kt.

Ūminio apsinuodijimo neorganiniais švino junginiais požymiai:

• pykinimas;
• vėmimas;
• aštrūs pilvo skausmai;
• pilvo pūtimas;
• vidurių užkietėjimas.

Ūminio apsinuodijimo metu pažeidžiami inkstai ir kepenys.

Jeigu įvyksta ūminis apsinuodijimas švino organiniais junginiais, pažeidžiama nervų sistema. Nors šie apsinuodijimai reti, tačiau stebimi tokie požymiai: euforija; susijaudinimas; regėjimo sutrikimas; sąmonės praradimas.

Mažina protinį aktyvumą

Dažniausi apsinuodijimai švinu yra lėtiniai, esant nuolatiniam sąlyčiui su metalu gamybinėmis sąlygomis. Vykstant lėtiniam apsinuodijimui veido oda tampa žemės pilkumo, nes paveikiamos smulkiosios kraujagyslės, sutrinka kraujo cirkuliacija. Ant dantenų dažnai susidaro melsvai pilkšvos spalvos švino sulfido (PbS) juosta, ryškiausia priekinių dantų srityje.

Stebint dirbančiuosius su švinu ar jo panaudojimu susijusiose įmonėse (gumos, dažų, akumuliatorių gamyba ir pan.) paaiškėjo, kad dažniausiai šie žmonės serga anemija. Paprastai anemijos forma pasireiškia hemoglobino sintezės sutrikimu ir eritrocitų gyvavimo laikotarpio sutrumpėjimu, nes švino jonai su fermentuose esančiomis -SH grupėmis sudaro patvarius junginius, todėl fermentai negali atlikti savo funkcijų. Šiuo atveju švinas veikia kaip inhibitorius, blokuodamas kraujo gamybai gyvybiškai svarbių fermentų veiklą.

Plačiau ištirtas švino poveikis nervų sistemai. Nustatyta, kad švinas pakenkia smegenų kraujagyslių lygiuosius raumenis, dėl šių pokyčių vystosi psichikos sutrikimai. Be staigių psichikos nukrypimų, žinomi ir švelnesni simptomai. Dėl švino poveikio kraujagyslėms atsiranda galvos skausmai, sumažėja protinis aktyvumas, sutrinka atmintis, padidėja agresyvumas. Švino poveikis atminties sutrikimams buvo įrodytas atliekant bandymus su pelėmis.

PSO duomenimis, didesnis nei 70 μg/100 ml švino kiekis kraujyje sukelia lėtinį inkstų uždegimą. Kai švino kiekis kraujyje yra 50-60 μg/100 ml, pasireiškia anemija, o kai pasiekia ≥120 μg/100 ml - žmogus miršta.

Daug tyrimų atliekama siekiant nustatyti švino poveikį vaikų sveikatai. JAV atlikus vaikų kraujo tyrimus nustatyta, kad daugelio kraujyje švino yra daugiau negu 10 μg/100 ml. Pagal iškritusių pieninių dantų tyrimus JAV nustatyta, kad pradinių klasių mokiniai, kurių dantyse rasta daugiau švino, blogiau mokėsi, buvo nervingi, pasižymėjo agresyvumu, turėjo žemesnį intelekto koeficientą.

Bandymai, atlikti su gyvūnais, parodė, kad švino kaupimasis organizme gali būti sumažintas vartojant pilnavertį maistą, kuriame yra pakankamai Ca, Cu, Mg, baltymų, vitamino C. Nustatyta, kad šviną gerai sujungia mažo molekulinio svorio baltymai, turintys daugiau sulfhidrilinių (-SH) grupių. Tokiomis savybėmis pasižymi išrūginiai pieno baltymai. Geriausiai šviną sujungia ir padeda išskirti iš organizmo pektinas.

KADMIS

Iš sunkiųjų metalų kadmis daugiausia naudojamas, todėl labiausiai paplitęs ir aplinkoje. Paprastai ore gali būti iki 0,002 μg/m³, pramonės centrų ore - iki 0,350 μg/m³. Kadmio leistina ribinė koncentracija (LRK) vandenyje yra 1,0 μg/l, tačiau nutekamuosiuose vandenyse jo kiekis daug didesnis (gali būti iki 5 μg/l). Iš pramonės įmonių užterštų nutekamųjų vandenų Cd, patekęs į vandens telkinius, kaupiasi dumble. Kadmis yra toksiškas vandens mikroorganizmams. Jeigu vandenyje kadmio susikaupia apie 2 μg/l, žūsta planktonas. Kaupiasi moliuskų ir kitų vandens gyvūnų organizmuose - čia jo kiekis gali šimtus kartų viršyti vandenyje esantį kiekį ir pasiekti net 200-300 mg/kg.

Dirvožemyje taip pat yra kadmio (Lietuvos dirvožemyje kadmio kiekis - apie 0,6 mg/kg), jis įsijungia į biologinę augalų akumuliaciją. Augalai iš dirvos pasisavina iki 70 proc. jame esančio kadmio. Kadmio kaupimasis daržovėse priklauso nuo dirvožemio savybių, daugiausia jo kaupia salotos, špinatai, porai, česnakai, bulvės, burokėliai, morkos, ridikėliai, mažiausiai - pupos, agurkai, kaliaropės, kopūstai.

Tyrimų duomenys rodo, kad vartojant įprastą maistą kadmio patenka mažiau negu leistinas kiekis (pagal ES Komisijos reglamentą Nr. 1881 LLSN yra 7 µg/kg kūno svorio per savaitę).

Geriamajame vandenyje kadmio leidžiamas kiekis iki 1 μg/l, tačiau jei vamzdžiai sulydyti su kadmio junginių turinčiais lydmetaliais, tada vandenyje jo kiekis padidėja. Karvių piene, kaip ir vandenyje, kadmio kiekis nesiekia 1 μg/kg, bet jei pašaruose yra daug kadmio, jo kiekis piene gali padidėti. Be to, kadmiu gali būti užteršiamas pienas, laikomas netinkamose talpose, kai jas gaminant naudoti kadmio turintys lydmetaliai.

Didžiausios leistinos kadmio koncentracijos (DLK) maisto produktuose nurodytos norminiuose dokumentuose (ES Komisijos reglamente Nr. 1881). Didžiausios koncentracijos leidžiamos galvijų inkstuose (iki 1,0 mg/kg), kepenyse (iki 0,5 mg/kg), moliuskuose (iki 1,0 mg/kg). Vaisiuose ir daržovėse leistinas kadmio kiekis yra 4 kartus mažesnis, lyginant su lapinėmis daržovėmis (iki 0,2 mg/kg). Sėlenose, gemaluose, kviečių gemaluose ir ryžiuose DLK yra 0,2 mg/kg. Įvairių galvijų mėsoje DLK yra 0,05 mg/kg. Pieno produktuose kadmio kiekis yra nežymus, todėl DLK nenurodomas. Remiantis atliktų tyrimų rezultatais teigiama, kad Lietuvoje kadmio kiekis neviršija DLK (0,1 mg/kg įvairiuose maisto produktuose).

Poveikis žmogaus organizmui

Į žmogaus organizmą 75 proc. kadmio patenka su augaliniais maisto produktais. ES Komisijos reglamentas Nr. 1881 nurodo, kad leistinas kadmio kiekis yra 7 μg/kg kūno svorio per savaitę (1 μg/kg kūno svorio per dieną). PSO, FAO teigia, kad per dieną su užterštu maistu žmogus gali gauti nuo 50 iki 150 μg kadmio, per savaitę - net 500 μg.

Tyrimai, atlikti su žiurkėmis, leido nustatyti, kad žiurkiukų organizmas rezorbuoja kadmio 80 kartų daugiau negu suaugusių žiurkių. Šių ir kitų tyrimų pagrindu buvo padaryta išvada, kad vaikų organizme, lyginant su suaugusiais, kadmis gali kauptis intensyviau.

Žmogaus organizme kadmis pasiskirsto nevienodai. Pagrindinės jo kaupimosi vietos yra kepenys (20 proc.) ir inkstai (30 proc.). Sukauptas kadmis iš organizmo pasišalina labai sunkiai, pašalinimo periodas yra 20-30 metų.

JAV, Vokietijoje, Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad 50 metų amžiaus žmonių organizme susikaupia iki 10 mg kadmio. Japonijos mokslininkų tyrimai rodo, kad kadmio kaupimasis žmogaus organizme vyksta nuolat.

Jeigu į organizmą per parą kadmio patenka daugiau negu 1 μg/kg kūno svorio, prasideda lėtinis apsinuodijimas. Organizme kadmis pakeičia cinką ir kitus mikroelementus baltymuose, jungiasi su fermentais, todėl sumažėja daugelio fermentų aktyvumas, nervinių impulsų perdavimas, ląstelių membranų pralaidumas, sutrinka vitaminų įsisavinimas. Tokie apsinuodijimai buvo dažni 1940 metais Anglijoje, Prancūzijoje, JAV ir kitose šalyse. Epidemijų priežastys - limonadai, sultys, vynas ir kiti produktai, laikyti talpose, pagamintose su kadmio priemaišomis.

Nuolatinis lėtinis apsinuodijimas sukelia inkstų nepakankamumą, sutrikdo jų funkcijas. Jeigu žmogaus organizme yra per didelis kadmio kiekis, pagelsta dantys, prie dantenų susidaro šviesiai rudi kadmio vainikėliai.

Vykstant lėtiniam apsinuodijimui išsivysto tokie organizmo pokyčiai:

• hipertonija;
• išeminė širdies liga;
• aterosklerozė;
• inkstų nepakankamumas;
• faringitas ir kitos kvėpavimo takų ligos, o rūkantiesiems - net plaučių vėžys.

Vienas pavojingiausių kancerogenų

Labai užterštuose rajonuose į organizmą patenkančio kadmio kiekis gali siekti net iki 150 μg/parą. Tada labai greitai gali sutrikti inkstų funkcijos, jie iš organizmo, ir ypač kaulų, pradeda šalinti kalcį ir fosforą, sutrinka šių medžiagų apykaitos procesai. Blogiausia, kad minėtas procesas (dėl pakitusios inkstų veiklos) negrįžtamas. Vykstant šiems pokyčiams retėja žmogaus kaulai (visas skeletas), o procesą lydi skausmai. Dėl nepakeliamo skausmo „Itai-Itai" pavadinta liga susirgo daug žmonių, kai vienoje Japonijos įmonėje, įvykus avarijai, į geriamąjį vandenį ir į augalams drėkinti skirtą vandenį pateko nuotekos su kadmiu. Šiuo vandeniu buvo laistomi ryžiai, tad juose šio metalo susikaupė 10 kartų daugiau (apie 3,4 mg/kg) negu įprastai.

Tarptautinė mokslinė agentūra, tirianti vėžinius susirgimus, priskyrė kadmį prie vienų iš pavojingiausių, I grupės, kancerogenų. Jis sukelia plaučių, šlapimo pūslės, krūties onkologines ligas. Didžiausias pavojus kyla rūkantiesiems, nes ypač daug kadmio sukaupia tabako lapai. Paskaičiuota, kad surūkius 20 cigarečių į organizmą patenka iki 2,0 μg kadmio. Nerūkantys absorbuoja nuo 15 iki 30 proc. kadmio, esančio dūmuose, kiekio. Be to, su maistu patekęs kadmis įsisavinamas tik 5 proc., su oru - net 80 proc., todėl ir nerūkantys miesto gyventojai dažnai jaučia organizmo sutrikimus, jiems dažnai diagnozuojamos įvairios kvėpavimo takų ligos dėl miestų ore padidėjusio kadmio kiekio.

Nors nustatytas leistinas kadmio kiekis - 7 μg/kg kūno svorio per savaitę, tačiau paaiškėjus kadmio kancerogeniškumui, mutageniškumui ir teratogeniškumui Europos Maisto saugos tarnyba (EFSA) reikalauja, kad kadmio kiekis per savaitę turi būti mažinamas iki 2,5 μg/kg kūno svorio. Kadmio toksinį poveikį galima sumažinti vartojant pilnavertį maistą, turintį daugiau mineralinių medžiagų, ypač cinko.

S. Urbienė, G. Kemežienė

Mano ūkis, 2011/07