Radviliškio rajone ūkininkaujantis Gintautas Buračas nuo gimimo augo ir gyveno kaime, tačiau tikru ūkininku tapo tik 2005 m. Jo entuziazmas, drąsa, noras dirbti šiuolaikiškai ir gautoji Europos Sąjungos parama per keletą metų leido išpuoselėti savo rankomis kurtą ūkį.

Kaunetiškiuose įsikūrusio G. Buračo ūkis yra mišrus. Jis augina javus ir rapsus: maždaug po 20 ha žieminių rapsų, kviečių, miežių, vasarinių rapsų, kukurūzų, 10-15 ha - avižų, mišinių karvių šėrimui. Gyvulininkystės ūkį sudaro 78 galvijai, iš jų - 56 karvės, auginamos pienui.

Mišrus ūkis - didelis privalumas, sako pats ūkininkas: „Kai prieš keletą metų buvo stipriai kritusios pieno kainos, mane gelbėjo grūdai. Kai buvo iššalęs beveik visas žieminių rapsų derlius, o kviečių derlius buvo 50 proc. mažesnis, išgyventi padėjo pienas."

Gintautas supranta, kad gerokai mažiau vargo būtų, jeigu turėtų tik augalininkystės ūkį, tačiau jo rajone žemės nenašios, todėl sunku būtų išgyventi. Žemės Radviliškio rajone oficialiai yra vadinamos vidutinio našumo, nors anksčiau jos buvo priskirtos prie nenašių. G. Buračas stebisi, kad šalia esantys Raseiniai, Kelmės rajonas, su kuriuo Kaunetiškiai beveik ribojasi, gauna išmokas už nenašią žemę, o jis - negauna, nes priklauso Radviliškio rajonui.

Nuosavos žemės ūkininkas turi apie 100 ha, 40 ha nuomojasi iš žmonių, likusią dalį - iš valstybės. Šią dalį jis norėtų nusipirkti. „Turėdamas savo žemės apie 160 ar 200 ha, jeigu dar ir savininkai parduotų, savo ūkį galėčiau vadinti optimaliu", - sako Gintautas.

Paramą panaudojo prasmingai

Ūkis įregistruotas 2001 m., bet rimtai G. Buračas ūkininkauja nuo 2005-ųjų. Tais metais jis susirgo erkiniu encefalitu. Atsigavęs po sunkios ligos jautėsi lyg iš naujo gimęs. Pasitaręs su žmona Rasa, tėvais, Gintautas atsisakė vairuotojo darbo ir nutarė plėsti ūkį, kuris yra visai netoli abiejų sutuoktinių gimtųjų vietų.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (2004 m.), jau buvo atsiradusi galimybė gauti paramą. Gintautas vienas pirmųjų parašė Standartų laikymosi projektą.

Gavęs ES paramą, pirmiausia pradėjo 60 vietų tvarto statybą. Didesnio statyti negalėjo, nes trūko žemės. Tada įsirengė gręžinį, sumontavo melžimo linijas, nusipirko šaldytuvą pienui, į kurį melžiamas pienas patenka tiesiai be sąlyčio su aplinkos oru. Iš pradžių turėjo 16 karvių, netrukus banda po truputį pradėjo didėti. 

Po metų G. Buračas parengė antrąjį projektą „Pieno ūkio modernizavimas ir Nitratų direktyvos reikalavimų įgyvendinimas" pagal Kaimo plėtros 2007-2013 m. programą. Už šiam projektui skirtas lėšas nusipirko pašarų ruošimo techniką, traktorių, pastatė srutų rezervuarą. Įgyvendinęs šį projektą, Gintautas parengė dar vieną - pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas". Įsigijo šienapjovę, barstytuvą. „Tad gyvulininkystės ūkis jau visiškai sutvarkytas", - kelerių metų pastangas reziumuoja ūkininkas.

Pašarais galvijams Buračai pasirūpina savame augalininkystės ūkyje. Užaugina apie 600-700 t žolės ir 200 t kukurūzų. „Kukurūzų galėtume daugiau auginti, bet jų laukus supa miškai, nuo šernų neįmanoma apsiginti", - kliūtį auginti kukurūzus nurodo Gintautas.

Siloso į ritinius ūkininkas nebesuka. Sako turįs  dar prieš dvejus metus susuktų. „Nelabai man patinka tai. Kyla problemų, ką daryti su plėvelėmis, kurių krūvos susidaro. Ir apskritai vien medžiagoms reikėtų apie 15 tūkst. litų. Dabar laukus nupjovę suformuojame pradalges, žolė per dieną apvysta, tada su rinktuvine priekaba, kurioje yra smulkinimo peiliai, iškart krauname, parsivežame ir silosuojame. Ir pieno savikaina neišauga. Už 10 tūkst. Lt siloso 600 tonų suslegiame.  O sutaupytus pinigus ūkio modernizacijai skiriu", - savąsias ūkininkavimo subtilybes aiškina G. Buračas.

Ūkio plėsti neketina

Buračams 2007 m. teko išgyventi krizę. Kai pieno kainos buvo nukritusios iki 57 ct už litrą, o reikėjo mokėti paskolą bankui (860 tūkst. Lt), šeimai buvo sunkiausias metas. „Pasisekė bent tiek, kad nereikėjo imti kredito kreditui dengti. Taip neilgai būčiau gyvavęs. Bet po truputį viskas išsisprendė, kai sugrįžo pinigai už investicinius projektus", - nelengvą laikotarpį prisimena ūkininkas.

Gintautas ir Rasa atvirai sako, kad dabar yra priversti taupyti. Dar likusi 160 tūkst. Lt paskola bankui trejiems metams. Daugiau kreditų imti nenori, stengiasi verstis iš uždirbamų pinigų. „Kai 2007 m. paėmiau kreditą, velnias gavosi. Nuo tada daugiau stengiuosi taip nerizikuoti", - Gintautas, regis, gerai išmoko verslo pamokas.

Šiemet ketina rengti dar vieną projektą paramai gauti, nes reikia dar vieno traktoriaus ir naujo kombaino. Samdomų darbininkų Gintautas neturi, ūkyje tvarkytis padeda žmona ir mama. Vasarą, per patį darbymetį, kviečiasi draugus į talką. Anksčiau dar talkindavo tėvas, tačiau jis prieš pusantrų metų mirė. „Kaime nėra žmonių, kuriuos būtų galima pasisamdyti. Verčiamės patys. Todėl bandos daugiau nedidinsiu. Tik gerindamas pašaro kokybę bandysiu kelti karvių produktyvumą, tuomet mažiau galvijų reikės", - savo planus dėsto G. Buračas.

Plėsti gyvulininkystės ūkio jie su žmona neplanuoja ir dėl to, kad namie auga dvi paauglės dukros, kurios kol kas nelinkusios ūkininkauti. Tad savoms jėgoms darbo ir taip per akis.

Labiausiai nori stabilumo

Kol kas viską, ką uždirba iš žemės, G. Buračas į ją atgal ir sudeda. Tik neseniai apsižvalgęs pamatė, kad kol ūkį susitvarkė, namai vos ne griūti pradėjo. Teks juos remontuoti.

Tačiau šeima nesiskundžia gyvenimu, tik stabilumo labai norėtų, ypač, kad taip stipriai nesvyruotų pieno kainos. „Kai rašėme prašymą paramai, pieno litras kainavo daugiau kaip 90 ct. Kai paramą gavome, kaina krito iki 57 ct, - prisimena Rasa. - Tai kaip turėjome gyventi?"

Jų ūkio pieno kvota - apie 300 t. Produkciją prieš metus pradėjo tiekti „Žemaitijos pienui". G. Buračas patenkintas - bendrovė laiku atsiskaito, kaina - 87 ct už litrą, plius priemoka už riebumą, tad gaunasi apie 1,1 Lt už litrą. Tiesa, šiemet prognozuojama, kad pieno kainos vėl bus šiek tiek mažesnės.

Kasmet ūkininkas dar parduoda 150-200 t javų, visus rapsus - apie 70 t. „Iš pieno gyvename, perkame trąšas, o už grūdus galime toliau investuoti į ūkį. Tai - mišraus ūkio privalumas. Gyventi tik iš pieno, esant tokioms nepastovioms kainoms, būtų sunku", - gyvenimiška patirtimi dalijasi Gintautas.

Tenka imtis veterinaro darbo

Aplinkybių verčiami Buračai išmoko patys pasirūpinti gyvulių sveikata.  Veterinaro darbas, sako R. Buračienė, - viena sunkiausių pareigų. Jiedu  su vyru jau daug ko išmoko prižiūrėdami ir gydydami karves, tik dar nepavyksta atsukti karvės gimdoje apsisukusių veršiukų, jei pasitaiko toks netipiškas gimdymas. Netoliese gyvenančią  veterinarę Buračams sunku prisikviesti, nes ji pati turi ūkį. O iš toliau  niekas nevažiuoja, nes neapsimoka.

„Patys geriausiai matome, ar karvė sutinusi, ar apsiėdusi, ar nesmagi stovi. Aišku, yra gerų specialistų, bet yra ir tokių, už kuriuos mes tikrai geriau  gyvulio problemas išmanome. Vienas toks išvažiuodamas sako: man pas jus per toli važinėti, nes per daug protingi esate", - Rasa išdėstė svarbiausią motyvą, kodėl tenka imtis veterinaro darbo.

Dabar šeima veterinarą kviečiasi tik tuomet, kai reikia sėklinti karves. Šis atvažiuoja iš Baisogalos, nuo kurios iki Kaunetiškių yra per 30 km. Rasa ateityje ketina išmokti ir šio darbo. „Spręsime, ar verta pačiai mokytis sėklinti specialiuose kursuose, ar geriau pirkti veislinį buliuką už 4 tūkst. litų. Tie pinigai greitai atsipirktų, nes vienos karvės sėklinimas 200-300 Lt kainuoja. Tik nežinau, kaip jį reikėtų išauklėti, kad savo pareigas gerai atliktų", - juokiasi ūkio šeimininkė.

Selekcinis mokestis negąsdina

Irena Janulienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio rajono biuro vadovė, negaili komplimentų ūkininkui: „Gintautas - šaunus, iniciatyvus jaunas ūkininkas. Jis viskuo labai domisi, yra imlus naujovėms, viską daro pats ir visur suspėja. Gintautas - asmenybė, tikras kaimo grynuolis, mylintis savo darbą, savo aplinką ir labai daug dirbantis. Per tiek ūkininkavimo metų jis ir pats daug ko išmoko, buvo aktyvus Konsultavimo tarnybos renginių dalyvis, domėjosi kaimyninių gyvulininkystės ūkių patirtimi. Ūkininkas, gavęs informacijos ir žinių, vis tik  privalo turėti  savo nuomonę, įvertinti  finansines galimybes ir priimti tinkamus savo ūkiui sprendimus. Gintautas būtent toks ir yra."

Jis atidžiai seka visas žemės ūkio naujienas ir turi savo nuomonę apie daugelį dalykų. Lietuvoje daug diskusijų sukėlė ketinamas įvesti selekcinis užmokestis už naujas augalų veisles, tačiau Gintautas jam neprieštarautų: „Jeigu žmonės sėklą sukūrė, tai kodėl už tai nesumokėti? Ypač, jeigu sėkla perspektyvi. Juk tai kaip autorinis darbas."

Jis mano, kad ir 5 proc. apmokestintos pajamos iš žemės ūkio veiklos yra normalus tarifas. „Tačiau jeigu būtų nustatytas, kaip planuota, 10-15 proc. tarifas, manyčiau, kad to jau būtų per daug. Juk mūsų verslas po atviru dangumi", - samprotavo Gintautas.

Buračai dirba daug ir sunkiai - tokia visų ūkininkų duona. Vasarą darbai darbus veja, tik žiemą kiek lengviau tampa, kai nėra lauko darbų. Tačiau ir šaltuoju metų laikotarpiu atokvėpio ne tiek daug - pailsėti neleidžia gyvulių ūkis. Tačiau Gintautas nesigaili, kad kažkada atsisakė vairuotojo darbo ir pradėjo dirbti savo ūkyje: „Nemanau, kad būtų buvęs geresnis gyvenimas dirbant samdomą darbą. Kai baigsiu modernizuoti ūkį, darbai dar palengvės."

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2011/05