Vaizdingose Nevėžio pakrantėse ūkininkaujantis Romualdas Starevičius stengiasi saugoti šios unikalios vietovės vertybes: tvarko apleistas pievas, taip atkurdamas retiems augalams ir paukščiams tinkamas teritorijas. „Jei jau kartą prikišome nagus, taikydami aplinką savo poreikiams, esame už ją ir atsakingi", - įsitikinęs ūkininkas.

Romualdas Starevičius save kukliai vadina smulkiu ūkininku ir tikina, kad visas nuosavos žemės valdas gali apžvelgti iš savo kiemo. 20 ha žemės, prieš 20 metų jam skirti pagal Valstiečių ūkio įstatymą, - visas nuosavos žemės plotas. Anuomet, atkūrus nepriklausomybę, ūkininkas sako buvęs vienas iš trijų pirmųjų Kauno rajone savarankiškai veikti pradėjusių ūkininkų.

Turimos žemės nepakanka 34 melžiamoms karvėms ir dar beveik tiek pat prieauglio išmaitinti, tad dar apie 80 ha jis nuomojasi. Aplink Bernatonius, kur gyvena R. Starevičius, išsinuomoti žemės ne taip jau paprasta - didžiąją dalį žemių yra išsinuomojusi stambi žemės ūkio bendrovė. Tad išrankumas renkantis žemes - prabanga, kurios R. Starevičius negali sau leisti. Tenka džiaugtis smulkiais žemės ruoželiais, dažniausiai išsibarsčiusiais ir atskirtais vienas nuo kito neišnuomotos žemės ruožais, o savo planus ūkininkui tenka derinti su 12 žemės savininkų. Įkalbėti juos visus ilgalaikei draugystei - nelengva užduotis, todėl ūkininkui sudėtinga pasinaudoti paramos galimybėmis.

Plėsdamas gyvulių bandą ūkininkas stokojo naujų ganyklų, todėl ėmėsi tvarkyti apleistas Nevėžio lankas. Čia plotelių savininkų ypač daug, ne visi ir žinomi. Anksčiau, kai sunku būdavo rasti sodybą, kurioje nebūtų laikomi  bent keli galvijai, šiuose ploteliuose gyvulius ganė pavieniai kaimo gyventojai. Vėliau, stojus „tvartų tuštėjimo metui", pievos buvo apleistos. R. Starevičius pasakoja, kad per dešimtmetį lankose ne tik žolių ir krūmų priaugo, bet sužėlė net karklų tvoros, kadaise žymėjusios nuosavybės ribas.

Išskirtinio grožio kampelis

Ūkininkaudamas išskirtinio grožio gamtos kampelyje, R. Starevičius jaučiasi atsakingas už jo išsaugojimą. „Nuo seno natūralių pievų pas mus beveik nėra, gal tik Nevėžio lankos. Anksčiau čia buvo miškas, jį iškirto, augalai ir gyvūnai prisitaikė prie naujų sąlygų. Todėl negalime mes dabar tų plotų apleisti, jei jau kartą žmogus prikišo nagus, reikia jais nuolat rūpintis", - akina ūkininkas. Šio atsakomybės jausmo vedamas Romualdas stengiasi ūkininkauti aplinkai draugiškais metodais, aktyviai vykdo aplinkosaugines veiklas, naudojasi joms skatinti skirta parama.

Didelė dalis ūkininko ganyklų - apie 40 ha - patenka į Nevėžio kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Tačiau dėl saugomos teritorijos kaimynystės ūkininkas nesisieloja, žvelgia į tai kaip į galimybę ir nuo 2007 m. šiuose plotuose laikosi Natura 2000 teritorijose taikomų apribojimų. Už tai jam atlyginama parama pagal 2007-2013 m. Kaimo plėtros programos II krypties priemonę „NATURA 2000 išmokos".

Trečius metus R. Starevičius dalyvauja ir KPP programoje „Kraštovaizdžio tvarkymas". Ūkininkas gauna paramą pagal pirmąją veiklos sritį „Natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas". Natūralias pievas ūkininkas palaiko aplink sodybą plytinčiame 20 ha nuosavos žemės plote, nuo kurio kadaise ir pradėjo ūkininkauti. Anksčiau čia buvo dirbamos žemės, tačiau vėliau ūkininkas nusprendė, jog šiame netoli sodybos esančiame plote jam patogiau turėti piendavių karvių ganyklas, kad nereikėtų iš toli jų ginti į tvartą melžimui. Šios pievos nepatenka į draustinio teritoriją, apribojimai dėl ganymo čia švelnesni, todėl jos nuganomos visiškai.

Ūkininkas prisipažįsta, kad gaunamos paramos numatytiems darbams  jam ne visuomet pakanka. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą jis atvirai prisipažįsta „kritęs į balą" - juk taip gausiai žolė žėlė. Nupjauti - tik smulkmena, kur kas daugiau sąnaudų reikia ją išvežti. Ūkininkas juokauja, kad jei būtų jaunesnis, tikrai sugalvotų, ką su ta nupjauta žole daryti - tikriausiai gamintų kurą ir naudotų vietoj malkų.

Dėl ribojimų verkti nereikia, pakanka prisitaikyti

Ūkininkas pastebi, kad daugiau ūkininkų imtųsi tvarkyti apleistas teritorijas ir naudotųsi agrarinės aplinkosaugos paramos priemonėmis, jei būtų atsisakyta kai kurių, jo galva, ne visai racionalių apribojimų. Ūkininkas įsitikinęs, kad žolę rupšnojantys gyvuliukai retiems paukščiams netrukdo išsiperėti - juk natūralioje gamtoje paukščiams niekada nebūna visiškos ramybės. Į pievas, kuriose privalu laikytis aplinkosauginių ribojimų, gyvulius ūkininkas gali išginti tik po birželio 15 dienos.

Prie jų ūkininkas išmoko prisitaikyti. Tačiau į Natura 2000 teritorijas patenkančias ganyklas ūkininkui atvedus gyvulius žolė čia jau būna peraugusi. Nuo tokios maistingos žolės gyvuliai labai greit pasisotina ir labai mažai jos suėda. Tokiu atveju, norint nuganyti didesnį plotą, reikia ir didesnės bandos.

Šiuose plotuose ūkininkas gano bandos prieauglį. Gyvuliai palaidi ganomi 10 ha aptvertame plote. Tvoras ūkininkas užsitvėrė prieš 8 metus, šis ganymo metodas pasirodė patikimesnis už žmogiškų ydų turintį piemenį. Tiesa, tvoras beveik kasmet tenka remontuoti - pavasarį jas pažeidžia į Nevėžio krantą išlipusios ledo lytys.

Gyvuliams aptvare nuėdus pirmąją žolę, ūkininkas perkrausto galvijus į naują vietą, o jų priežiūrą patiki elektriniam piemeniui. Melžiamų karvių čia ūkininkas negano, nes pastebėjo, kad nuo tokios peraugusios žolės mažėja jų pieningumas. R. Starevičius įsitikinęs, kad norint vystyti agroaplinkosaugines veiklas, geriau apsimoka auginti mėsinius galvijus, mat šie ne tokie įnoringi pašarui.

Šienauti pievas galima nuo liepos vidurio iki rugsėjo pabaigos. Išmoko ūkininkas ir prie šio ribojimo prisitaikyti, dėl jo neabejoja - mat saugant retus paukščius vėlesnė šienapjūtė neišvengiama. Pastebėjęs, kad vėlai nupjautos žolės šienas gyvuliams nepatinka, jis ruošia šienainį - šiam jo gyvuliai turi geresnį apetitą. Vien žole galvijai sotūs nebūna, dar 25 ha plote ūkininkas augina javus.

Pasibaigus paramai, pievų neapleis

R. Starevičius turi netrumpą aplinkosauginių priemonių įgyvendinimo patirtį. Pirmą kartą šia parama  jis pasinaudojo dar 2004 m. pagal Nitratų ir pagal Pieno direktyvas. Tada ūkininkas turėjo 19 melžiamų karvių ir pagal abi direktyvas gavo virš pusantro šimto tūkstančio litų. Jų užteko ne tik ilgai išsvajotam arteziniam šuliniui, bet ir melžimo aikštelei bei pieno aušintuvui. Pagal Nitratų direktyvą įsigijo mėšlakratę, vakuuminę bačką srutoms vežti ir dar dalis lėšų  liko mėšlidės statybai. R.Starevičiaus ūkis - vienas iš nedaugelio ūkių, kuriame mėšlidė įrengta po tvartu. Inžinieriaus išsilavinimą turintis ūkininkas apgalvojo, kad jam tiks tie patys 2,5 m gylio mėšlo rezervuaro pamatai ir mėšlidės statybai.

Ūkininkas tikina, kad dėl to tvartas bus šiltesnis. Praktiškai tuo įsitikinti jis dar neturėjo progos - vis pritrūksta lėšų tvarto statybų pabaigtuvėms. Pats juokaudamas jas vadina „amžiaus statybomis", mat užsitęsė jos gerokai ilgiau nei planuota. Tačiau tikisi, kad jau kitą žiemą jo piendavės džiaugsis nauja „žiemos rezidencija".

Melžiamų karvių bandą ūkininkas planuoja plėsti - kad užpildytų naująjį tvartą, turėtų būti apie 60 melžiamų karvių ir dar tiek pat prieaugio - kad galėtų nuolat atnaujinti bandą. Kadangi ganyklų plėsti nebus galimybių, ateityje veikiausiai pašarams teks sunaudoti ir visą prižiūrimose teritorijose nušienautą žolę. Net ir tuo atveju, jei parama nebebūtų teikiama, ūkininkas sako būsiantis priverstas prižiūrėti šias pievas. Tad jei viskas priklausys nuo jo valios, krūmynai griežlės pamėgtose lankose nebeužžels.  

Sutvarkyti plotai vilioja ir „begalvius"

Parama už agroaplinkosauginių priemonių įgyvendinimą - nemenka paspirtis, tačiau vis tik - ne pagrindinis ūkininko motyvas. Svaresni argumentai - aplinkosauginis sąmoningumas bei nauda ūkininkaujant. Prižiūrėdamas iš pirmo žvilgsnio ūkininkauti ne itin patrauklius drėgnus plotelius, jis apsidraudžia nuo „bado"  sausringomis vasaromis. Porą ankstesnių vasarų, nušienavus pirmąją žolę, atolas ūkininko ganyklose dėl kaitros ir sausros nebeataugdavo, tad bandą maitino ir gelbėjo tik šie drėgni ploteliai. Jei nebūtų turėjęs tokių „atsarginių" plotų, būtų tekę dar vasarą pradėti šerti žiemai paruoštą šieną. Tiesa, praėjusią vasarą tokios grėsmės nebuvę - priešingai, teko sukti galvą, kur dėti gausiai sužėlusius žolynus. 

Deja, prižiūrėtos teritorijos, ypač esančios įspūdingose gamtos vietose, vilioja ne tik paukščius. R. Starevičius pastebi, kad jo sutvarkytos lankos įtrauktos į raudondvariečių pasivaikščiojimų bei šunų vedžiojimo maršrutą. Neretai nekviesti svečiai įsigudrina po šias vietas ir džipais bei keturračiais pasivažinėti. Negelbsti net tvoros. Šeimininkui tik daug rūpesčio, kol išgąsdintus paleistus gyvulius susirenka. Ūkininkas tikina, kad ieškoti ir bandyti auklėti šiuos piktadarius - bergždžias darbas. Reikėtų budėti prie teritorijos, stebėti, fiksuoti pažeidėjus, tačiau tuomet  nebeliktų laiko ūkininkauti. Užtat daržų, kuriuos nutrypia jo išgąsdinti gyvuliai, savininkai sparčiai susiranda „kaltininką" ir už patirtą žalą atlygio reikalauja. Ūkininkas įtaria, kad dėl prašalaičių neatsakingumo pernai krito trys jo telyčios - ar kažkas užšėrė, ar pačios priėdė nekviestų svečių laužavietės likučių.

Ūkininkas džiaugiasi stebėdamas, kaip kaimynystėje vyksta geri pasikeitimai. Kadaise jo pievose buvo botaninis draustinis, kuriame augo šalavijas. Vėliau, kai pievos liko apleistos, užžėlė dilgėlėm, gervuogėm, šalavijas pranyko. R. Starevičius džiaugiasi, kad per porą ūkininkavimo dešimtmečių gamtinę pusiausvyrą jam pasisekė atkurti taip, kad šiuose laukuose vėl žydi šalavijas.

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2011/05