Nereikalingos žolės tvarkymas civilizuotais metodais teiktų keliariopos naudos: uždirbtume versdami ją biokuru, didintume iš atsinaujinančių šaltinių išgaunamos energijos kiekį ir prisidėtume prie biologinės įvairovės išsaugojimo.

Pernykštę žolę pirmykščiu deginimo metodu „tvarkantys" žemės savininkai rizikuoja ne tik pelnyti baudą, bet ir netekti dalies ar visos paramos tiesioginėmis išmokomis bei paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos (KPP) priemones. Tiesioginių išmokų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotų administravimo bei kontrolės taisyklėse numatyta, kad būtina laikytis geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, tarp kurių - reikalavimas nedeginti žolės bei ražienų laukuose.

Žolės ir ražienų deginimas laikomas tyčiniu reikalavimų pažeidimu, todėl tokie pažeidėjai netenka tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenas ir pasėlių plotus, bei paramos pagal KPP 2007-2013 m. vadinamąsias plotines priemones. Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) duomenimis, 2010 m. paramos dėl žolės deginimo neteko 60 pareiškėjų. Kai nustatoma, kad žemės savininkas nusidėjo atlikdamas ir daugiau sunkių pažeidimų, jis netenka visos paramos sumos. Pernai šitaip nutiko vienam žolės padegėjui. Kitiems 59 pareiškėjams buvo pritaikyta 23 proc. sankcija. „Remiantis sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodika, žolės deginimas visuomet laikomas dideliu, sunkiu ir pastoviu poveikiu, tad prie standartinės 20 proc. sankcijos nuo einamųjų metų išmokos, pridedami dar papildomi 3 proc.", - aiškina NMA atstovė Aistė Mileikaitė.

Latvijoje - pigi gamtotvarkos priemonė

Pavasarinio žolės padeginėjimo problema aktuali ir Latvijoje. Tačiau mūsų kaimynų aplinkosaugininkai retkarčiais vis dar naudoja senos žolės nudeginimą kaip apleistų vietovių tvarkymo priemonę. „Kai tai daroma tikslingai, vieną kartą toje vietoje, prižiūrint specialistams, tai labai patogus ir pigus metodas panaikinti nebereikalingą seną žolę", - aiškina Latvijos gamtos fondo atstovas Ainaras Auninšas (Ainars Auninš). Pasak jo, šią priemonę galima taikyti tik anksti pavasarį, geriausia kovo mėnesį, - vos tik nutirpus sniegui, kai daugelis paukščių dar neparskridę. Tokia priemonė turi būti iš anksto numatyta gamtotvarkos plane.

Latvijos aplinkosaugininkams sunku išaiškinti vietiniams gyventojams, kuo skiriasi stichinis žolės padeginėjimas, už kurį baudžiama, ir planingas, taikomas kaip gamtotvarkos priemonė. Tokiais atvejais, pasak A. Auninšo, būtinas vietinių savivaldybių leidimas. Jį ne visuomet pavyksta gauti, tad kartais tenka šią pigią priemonę keisti brangesnėmis. Aplinkosaugininkas įsitikinęs, kad jei tik viskas atliekama tinkamai, šis tvarkymo metodas teikia daugiau naudos nei žalos. Tokią priemonę galima naudoti tik vieną kartą, tad labai svarbu, kad po žolės nudeginimo, teritorijoje būtų vykdomos kitos tvarkymo priemonės, kad ji vėl neužželtų ir būtų pasiekta reali nauda.

Tokios priemonės taikymo mąstai numatomi kiekviename konkrečiame projekto gamtotvarkos plane. Ją atliekant situaciją griežtai prižiūri ugniagesiai. Pavyzdžiui, praėjusiais metais, A. Auninšo žiniomis, tokia priemonė Latvijoje visai nebuvo taikoma. Kiek anksčiau Latvijos gamtos fondas įgyvendino projektą, kurio metu tvarkė apleistas vietoves ir per 3 sezonus degindami seną žolę pašalino 400 ha plote. A. Auninšas tikina, kad Latvijos aplinkosaugininkai šia priemone nepiktnaudžiauja - taiko ją tik tuomet, kai neišvengiama.

Aplinkos apsaugos agentūros Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Markauskas žino, kad šitaip pigiai retsykiais tvarkosi ne tik latvių, bet ir lenkų aplinkosaugininkai, tačiau Lietuvoje šis metodas netaikomas. Aplinkosaugininkui tokia praktika atrodo ydinga, jo įsitikinimu, deginant žolę keliamas pavojus kur kas didesnis nei sutvarkius apleistą teritoriją gaunama nauda. Nors tokiais atvejais žolė deginama ne stichiškai, o pasitelkus specialistų brigadas, griežtai prižiūrint, kad ugnis neišplistų į kitas teritorijas, G. Markauskas nuogąstauja, kad gamtai pakenkiama - ypač pakenkiama smulkiajai faunai, kuri nespėja išbėgioti iš degančių plotų.

Biokuras iš žolės

Jei pavasariui pradėtume ruoštis rudenį ir susitvarkytume peraugusią žolę iš anksto, gal pavasariop mažiau ką užkluptų noras pasišildyti prie pernykštės žolės laužo. Peraugusi, pašarui nebetinkama žolė bei užliejamų pievų žolė - žaliava biokurui. Skaičiuojama, kad nupjovus 1 ha peraugusios žolės, susidaro apie 6 t biomasės. Užliejamose pievose derlius mažesnis - apie 2 t/ha. Skaičiuojama, kad vidutinė pievų žolės energetinė vertė (20 proc. drėgnumo) - apie 17,6 MJ/kg. Panaudodami žolę kaip biokurą, išvengtume ne tik „papildomų išlaidų" - baudų už pavasarinį žolės deginimą, bet ir galėtume uždirbti papildomų pajamų. Poveikio aplinkai svarstyklės taip pat pakryptų į kitą pusę: užuot išrūkinę dar nespėjusią prakusti smulkią gyvūniją, sutvarkę apleistas pievas, sukurtume daugiau retoms rūšims gyventi tinkamų vietų.

Žemės ūkio ministerijos Melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiasis specialistas Remigijus Bagdonas įsitikinęs, kad žolė - puikia žaliava biokurui. Specialistas pastebi, kad visų biokuro rūšių panaudojimas mūsų šalyje įsibėgėja vangiai. Jis įsitikinęs, kad esminis argumentas pereinant tiek prie žolės, tiek prie kitų rūšių biokuro - kaina. Kol dujos bei iškastinis kuras pigesni už biokurą (įvertinant investicijas, kurias reikia įdėti norint pritaikyti katilines jo panaudojimui) - tol nerealu tikėtis, kad savanoriškai bus pereinama prie biokuro naudojimo. Skatinant spartesnį biokuro naudojimą efektyvus, specialisto įsitikinimu, galėtų būti „pyrago ir botago" metodas. Kadangi esame įsipareigoję prisidėti įgyvendinant globalius aplinkos taršos mažinimo planus, biokuro naudojimas galėtų būti skatinamas parama. Kitas būdas - taikyti didelius mokesčius už atmosferos teršimą ir taip skatinti investuoti į mažiau taršių technologijų diegimą. R. Bagdonas įsitikinęs, kad ekonominiai argumentai, skatinant biokuro naudojimą, - svariausi.

Pasak R. Bagdono, regioninėse biokuru kūrenti pritaikytose katilinėse galima kūrenti ir iš žolių pagamintą biokurą. Daugiau problemų sukelia šiaudų kuras, nes jį kūrenant susidaro daug pelenų, šlakų - reikalingi specialiai pritaikyti katilai. Su žolės biokuru šiuo atveju paprasčiau, geriausia kūrenti jį sumaišius su medienos biokuru.

Žolės vertimas kuru skatinamas parama

UAB „Naujoji šiluma" direktorius Vytenis Daunoravičius įsitikinęs, kad biokuro gamyba - ne vien verslininkų reikalas, mat valstybė turi ambicingų planų ir įsipareigojimų šioje srityje. Verslininkas pastebi, kad investuoti į alternatyvaus kuro gamybą ryžtasi retas verslininkas, nes reikalingos didelės investicijos. Jo skaičiavimais, 2 t granulių per valandą gaminančios linijos įrengimas gali kainuoti apie 2 mln litų. „Iš kur tokie atliekami pinigai pas eilinį žmogų", - retoriškai klausia jis. Viena vertus, jis džiaugiasi, kad biokuro gamyba skatinama parama, kita vertus, pastebi, kad iš tiesų biokuro gamybos vystimąsi mūsų šalyje ši parama skatina vangiai, nes ja labai sudėtinga pasinaudoti. Anot jo, daug potencialių biokuro gamintojų atgraso didelės dalies savo lėšų reikalavimas bei įnašas bankui. Be to, pastebi verslininkas, įsibauginę bankai taip pat šiandien į tokius projektus žiūri įtariai, todėl sunku gauti paskolas.

V. Daunoravičius įsitikinęs, kad biokuro gamybos plėtojimas neštų ir socialinę naudą. Jo skaičiavimais, prie 2 pamainomis 2 t/val. galingumu dirbančios biokuro granuliavimo linijos galėtų dirbti 10 žmonių.

NMA duomenimis, per visą KPP laikotarpį buvo gauta 50 paraiškų biokuro gamybai ir išmokėta 1,154 mln. litų: pagal priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos" gautos 7 paraiškos, išmokėta 587 134 Lt, o pagal priemonę  „Parama verslo kūrimui ir plėtrai" gautos 43 paraiškos, išmokėta 566 954 Lt. Planuojama, kad parama biokuro gamybai bus skiriama ir šiemet. Pagal priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos" paraiškos bus renkamos nuo gegužės 1 d., priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai" paraiškas numatyta rinkti nuo rugpjūčio 1 dienos.

Šilutės ūkininkų patirtis

Šilutės rajonas - vienas iš nedaugelio iki šiol nedujofikuotų vietovių. Žvalgytis biokuro gamybos galimybių čia skatina ne tik alternatyvaus kuro paieškos, bet ir būtinybė sutvarkyti rajone esančius polderius. Tokia papildoma veikla užsiima 70 Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybės ūkininkų vienijantis žemės ūkio paslaugų kooperatyvas „Pamario žiedas". Žolės kuro granulių įrenginį kooperatyvas pasistatė prieš metus, granulių gamyba dar tik įsibėgėja, gaminama nedideliais tempais - apie 700 kg/val. Visos kooperatyvo pagamintos granulės lieka šalies viduje: didžioji dalis pagal sutartį parduodama vienai stambiai įmonei, likusi nedidelė dalis - privačių namų savininkams. Žaliava granulių gamybai surenkama tik iš švariausių laukų, kruopščiausių ūkininkų - kad būtų išvengta technikos gedimų bei prastovų.

„Tradiciškai ūkininkaujantiems ūkininkams jau nebereikia tiek dag pašarų kaip anksčiau, gyvulių auginama gerokai mažiau. Turime kelis tūkstančius ha užliejamų pievų, tad sugalvojome, kad geriausias būdas panaudoti jų žolę - gaminti biokurą", - aiškina ŽŪPK direktorius Kęstutis Andrijauskas. Jis įsitikinęs, kad pavieniams ūkininkams investuoti į granuliavimo įrenginius neverta - reikia kooperuotis. „700-1 000 kg/val. gaminančiam įrenginiui mažiausiai reikia turėti apie 2 tūkst. t žaliavos - tam reikalingi nemaži plotai. Supirkimo kaina šiai dienai nėra tokia didelė, kad apsimokėtų be paramos investuoti ir gaminti vienam", - patirtimi dalijasi kooperatyvo direktorius. Parduoti biokuro granules kooperatyvui pernai pavyko po 350-380 lt/t, šiemet kaina šoktelėjo ir pasiekė 450 Lt/t. Tačiau tokia kaina, K. Andrijausko skaičiavimais, dar per maža, kad visiškai atpirktų sąnaudas ir pradines investicijas, mat kooperatyvas įrenginį pirko tik iš savo lėšų. Kad granulių gamyba pradėtų duoti pelną, jų kaina turėtų siekti bent 500 Lt už toną.

Lygiagrečiai turi plėstis ir biokuro katilinių tinklas

Šilutės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Jonas Jaunius apgailestauja, kad šiandien mūsų šalyje vystyti veiklą smulkiems biokuro gamintojams neperspektyvu. Viešojo konkurso būdu kurą šildymui perkančios įmonės turi pirkti kurą iš stambiųjų tiekėjų, nes smulkūs negali užtikrinti, jog paruoš reikiamą kuro kiekį. Todėl, jo įsitikinimu, pavieniai smulkūs biokuro gamintojai alternatyvų turėtų nebent susivieniję.

J. Jaunius nuogąstauja, kad prielaidų pigti centralizuotam šildymui, pradėjus naudoti biokurą, nebūtų. Nepaisant net to, kad pats kuras būtų pigesnis, tačiau katilinės pritaikymui reikia labai didelių investicijų.

Skeptikų nuomone, biokuro gaminti neverta, nes neturime, kur efektyviai jį panaudoti - trūksta pritaikytų katilinių. Tačiau akivaizdu, kad abi šios sritys - biokuro gamyba ir pritaikytų katilinių tinklas - turėtų plėstis lygiagrečiai.

Kol nėra griežtų įpareigojimų, pritaikyti katilines biokurui jų valdytojams trūksta ryžto. Postūmį čia vėlgi stengiamasi suteikti Europos pinigais. Parama regioninių katilinių modernizavimui ir pritaikymui kūrenti biokuru teikiama pagal ES Sanglaudos skatinimo veiksmų programos Aplinkos ir darnaus vystymosi prioritetą. Naudojantis šia parama biokuru kūrenti pritaikyta Radviliškio miesto katilinė, naudojama nebe 100, o 39 proc. dujų, likusi dalis - biokuras. Taip pat šiuo metu modernizuojamos Utenos, Alytaus, Naujosios Akmenės, Panevėžio, Zarasų, Vilniaus, Šiaulių miestų ir rajonų katilinės. Norą modernizuoti katilines taip pat yra pareiškusios Varėnos, Druskininkų, Kazlų Rūdos, Upytės kaimo katilines administruojančios įmonės.

Žolės šalinimo nauda

Nušienauta peraugusios žolės biomasė - rimtas galvosūkis ir aplinkosaugininkams, ir agrarinės aplinkosaugos priemones įgyvendinantiems ūkininkams. Tam, kad būtų pasiektas norimas efektas, tarkime, atkurtos paukščių buveinės, nušienauta biomasė turi būti pašalinama iš laukų. Ši prievolė kainuoja nemažai laiko ir, be abejo, pinigų. Jei nušienauta žolė būtų panaudojama kaip žaliava biokurui, pavyktų ne tik šienavimo išlaidas kompensuoti, bet gal net papildomos naudos uždirbti.

Kaip pavyzdį galima minėta Žuvinto biosferos rezervatą, kur bendradarbiaujant gamtininkams ir komunalininkams, pasiekta dvejopa nauda. Gamtininkai džiaugiasi, kad užšalus ežero pakrantėms pavyko išvalyti nendrių ir kitų žolių brūzgynus, komunalininkai džiaugiasi galėdami apsirūpinti pigiu vietiniu kuru. Visa tvarkant pievas nukirsta biomasė keliauja į biokuru kūrenti pritaikytą Simno miestelio katilinę, kur maišoma su medienos drožlėmis ir kūrenama. „Žuvinto nendrynai tvarkomi siekiant abipusės naudos - gamtai ir vietos bendruomenei. Mums, gamtininkams, labai svarbu išlaikyti tinkamą ūkininkavimo balansą su maksimalia nauda gamtai, o savivaldybės įmonė irgi turi savų tikslų - naudoti pigų kurą ir sumažinti kūrenimo sąnaudas, taigi ir kainą, kurią moka gyventojai už šildymą", - aiškina Žuvinto biosferos rezervato direktorius A. Pranaitis.

Rezervato direktorius įsitikinęs, kad geriausiai šlapynes galėtų prižiūrėti vietos ūkininkai, tačiau pastebi, kad juos neretai gąsdina būtent prievolė sutvarkyti biomasę: pašarinė jos vertė menka, būdų kitaip ją panaudoti neranda. Jis įsitikinęs, kad pelkių žolynus versti būstų šildymui tinkamu kuru ( briketais ar granulėmis) verta. Šiuo metu Žuvinto biosferos rezervato direkcija, drauge su kitomis aplinkosauginėmis organizacijomis, pradeda įgyvendinti projektą, kurio metu siekiant užtikrinti nykstančių agrarinio kraštovaizdžio paukščių apsaugą bus skatinamas aplinkai palankus ūkininkavimas. Planuojama, kad projekto metu vietos ūkininkams bus sudarytos sąlygos perdirbti pelkių žoles į biokurą, specialiai šiuo tikslu bus sutvarkyti  privažiavimo į pelkę keliai.

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2011/04