Aplinkoje yra daug gamtinės kilmės ir dėl pramonės veiklos susidarančių organinių junginių, keliančių pavojų gyviems organizmams ir žmonijai. Šie organiniai junginiai patenka į aplinką, dirvą, vandenį, orą ir oro srautų nešami pasklinda tūkstančių kilometrų spinduliu. Pavojingiausi iš jų - dioksinai, susidarantys aplinkoje degimo procesų metu.

Iš aplinkos su oru, vandeniu, maistu šie junginiai patenka į žmogaus organizmą. Jų kiekiai yra maži, tačiau sukelia lėtinius apsinuodijimus, kurie kartais gali pasireikšti net kitos kartos palikuonims.

Pagal cheminę sudėtį ir struktūrines formules toksiški organiniai junginiai skirstomi į tris grupes:

• policikliniai aromatiniai angliavandeniliai;

• polichlorinti bifenilai;

• dioksinai.

Pavojingiausi iš jų yra dioksinai. Terminas „dioksinai" apima dvi junginių grupes:

• polichlorodibenzodioksinus (PCDD);

• polichlorodibenzofuranus(PCDF).

Žinoma, kad abi grupes sudaro 209 junginiai. Junginiai tarp savęs skiriasi chloro atomų skaičiumi ir jų išsidėstymu molekulėje.

Paplitimas aplinkoje

Dioksinai specialiai nėra gaminami. Jie susidaro kaip šalutiniai produktai gaminant chloro organinius junginius ir kaip pramonės teršalai. Gaminant chloro organinius insekticidus dioksinų susidaro iki 5 ng/kg.

Kaip pramonės teršalai, Lietuvoje dioksinai susidaro:

■ deginant medicinines ir buitines atliekas bei gyvūnų kaulus;

■ deginant iškastinį kurą katilinėse ir biomasę jėgainėse;

■ gaminant popierių iš antrinių žaliavų;

■ rūkant mėsą;

■ deginant kurą ir atliekas privačiuose namų ūkiuose.

Daugiausia šių junginių susidaro degant buitinėms ir medicininėms atliekoms (įvairiems plastikiniams dirbiniams, indams, maisto produktų pakuotėms ir pan.), kuriose yra polivinilchlorido (-CHClCH2-)n.

Pavyzdžiui, sudeginant vieną toną atliekų į atmosferą išmetama apie 11-12 g dioksinų. Tobulinant atliekų deginimo technologijas įmonėse bei didinant degimo temperatūrą iki 1 200 ºC gaunamas menkas efektas - dioksinų kiekis nesumažėja, nes šie junginiai susidaro ne degimo metu (pakuroje), o kamine, vėstant dūmams.

Daugiausia dioksinų į aplinką patenka dėl pramonės taršos. Dideli dioksinų kiekiai gali būti išmetami ir dėl netinkamo atliekų deginimo, įvykus gaisrams pavojingų medžiagų saugyklose bei avarijoms pramonės įmonėse. Užterštos atliekos, sąvartynai, pramonės įmonių nuotekų, dumblo ar užterštų liekanų kaupimas ir laikymas taip pat yra potencialus taršos dioksinais šaltinis. Tačiau kartais dioksinų susidarymo priežastys (pvz., gaminant techninius riebalus) nėra išaiškintos.

Tarp šių junginių ypatingu patvarumu pasižymi 2, 3, 7, 8-tetrachlorobenzo [1,4] dioksinas. Visi kiti dioksinai taip pat labai patvarūs junginiai. Jie tirpūs riebaluose ir šiek tiek vandenyje. Dioksinų skilimo pusperiodis dumblo sluoksnyje yra dveji metai, dirvožemyje - daugiau kaip 20 metų, gyvuose organizmuose - iki 3-8 metų.

Išmetamų į aplinką dioksinų apskaita neatliekama. Žinoma, kad Lietuvoje per metus sudeginama apie 3 000 tonų kaulų, apie 300 tonų medicininių atliekų. Nėra apskaitos, kiek sudeginama panaudotos alyvos.

Apytiksliai įvertinus įvairius dioksinų susidarymo šaltinius teigiama, kad Lietuvoje į aplinką kiekvienais metais jų patenka apie 38-48 g, išreikštų toksiškumo ekvivalentu (1-TEQ).

Dioksinai susidaro beveik visų degimo procesų metu ir šių junginių kiekis labiausiai priklauso nuo to, kokios medžiagos yra deginamos.

Palankios sąlygos dioksinams susidaryti yra laisvų chloro radikalų ir organinės anglies buvimas, 200-450 ºC temperatūra, nevisiškas degimas, šarminė terpė. Pagrindinis rodiklis, rodantis, kiek susidarys dioksinų, yra chloro junginių kiekis deginamoje medžiagoje. Dabartiniu metu tarša šiais junginiais yra spartaus pramonės vystymosi ir su tuo susijusio didelės chlorintų organinių junginių gamybos ir naudojimo praėjusiame šimtmetyje pasekmės. Nuo 1970 m., paskelbus dioksinus ypač pavojingomis medžiagomis, tarša šiais junginiais šiek tiek sumažėjo.

Į orą su kietosiomis dalelėmis išmesti dioksinai pernešami į tolimus rajonus. Vėliau su krituliais nusėda ant pasėlių, patenka į dirvožemį, vandens sistemas, kaupiasi naminių gyvulių ir vandens gyvūnų organizmuose.

Dioksinų skandalai

Labai didelį pasaulio visuomenės susirūpinimą sukėlė 1976 m. šiaurės Italijoje įvykusi avarija. Jos metu iš chemijos gamyklos į aplinką pateko apie 2 kg 2, 3, 7, 8-tetrachlorodibenzo [1,4] dioksino. Po avarijos nelaimės teritorijoje, kur gyveno 37 tūkst. žmonių, buvo uždrausta vartoti javus ir kitus žemės ūkio produktus. Buvo sunaikinti galvijai (krito ir sudeginta apie 70 tūkst.), pašalintas viršutinis dirvožemio sluoksnis. Iki šiol šiame Italijos regione dažniau sergama onkologinėmis ligomis.

xxxxx

Per užterštą aplinką dioksinai patenka ir į maisto produktus. 1998 m. Belgijoje dioksinai rasti paukštienoje, į kurią pateko per pašarus. Europos Komisija uždraudė šalims pirkti iš Belgijos mėsos produktus ir kiaušinius. Į šį incidentą sureagavo daugelis šalių (Azijos šalys, Egiptas, JAV) ir tam tikrą laiką buvo uždrausta prekyba maisto produktais ne tik su Belgija, bet ir su kitomis ES šalimis.

xxxx

Olandijoje ir Vokietijoje geriamajame piene, išpilstytame į kartonines pakuotes, buvo rasta dioksinų ir furanų. Teigiama, kad šie nuodai į pieną pateko iš pakuočių, nes balinant celiuliozę (kartoninių pakuočių gamybos žaliavą) dalis balinimo proceso metu susidariusių dioksinų lieka pakuotėse ir iš jų patenka į pieną.

xxxx

Šveicarijoje taip pat buvo nustatyta dioksinų pašaruose. Užterštumo priežastis - pašarų priede esantis kaolinas.

xxxxx

Praėjusiais metais Vokietijoje kilo skandalas dėl pašarų užteršimo dioksinais, jiems gaminti panaudojus netinkamas riebalų rūgštis.

Toksiškumas ir poveikis žmogaus organizmui

Dioksinai - politoksinių medžiagų grupė, turinti panašų poveikį gyviems organizmams ir žmogui. Šios medžiagos kelia rimtą pavojų žmonijos egzistavimui. Pagal jų veikimo mechanizmą dioksinus galima vadinti „antiantioksidantais". Jie ne tik gali susilpninti žmogaus organizmo imunitetą, bet ir sukelti onkologines ligas.

Į dioksinų kenksmingumą žmogaus organizmui buvo atkreiptas dėmesys tada, kai Pietų Vietnamo gyventojų sveikatos būklė po vykusio karo (1962-1970 m.) tapo kritiška. Paaiškėjo, kad masinių susirgimų priežastis buvo karo metu panaudotas herbicidas - defoliantas (oranžinis reagentas), kurio sudėtyje buvo aptikta dioksinų priemaišų. Pietų Vietname buvo išbarstyta 52 tūkst. t defolianto, kuris labai efektyviai naikino medžių lapus ir krūmus, už kurių slėpėsi priešai. Apskaičiavus paaiškėjo, kad panaudoto defolianto (52 tūkst. t) kiekyje buvo 130-170 kg dioksinų. Iki tol apie šio herbicido (defolianto) toksiškumą nebuvo žinoma. Tik vėliau paaiškėjo, kad net ir labai menki dioksinų kiekiai sukelia onkologinius susirgimus, negimusių kūdikių mirtį, kūdikių gimimą su fizinėmis ir psichinėmis negaliomis. Jie labai silpnina arba visiškai sunaikina žmogaus imunitetą, pažeidžia įvairias organizmo funkcijas. Dėl šių įvykių daugelyje valstybių prasidėjo išsamūs dioksinų tyrimai, nustatant jų nuodingumą ir paplitimą gamtoje. Paaiškėjo, kad dioksinai yra daug toksiškesni už kadmį bei gyvsidabrį. Pavyzdžiui, 2, 3, 7, 8,-tetrachlorodibenzo [1,4] dioksinas yra apie milijoną kartų toksiškesnis už šiuos toksinius metalus. Žinoma, kad iki šiol Vietnamas yra labiausiai dioksinu užteršta vieta pasaulyje. Šioje šalyje ir dabar gausu apsigimimų ir onkologinių susirgimų.

JAV, Vokietijoje, Italijoje leistinos dioksinų normos vandenyje yra (1-5)∙10-14 g/l, dirvožemyje apie 10-8 g/kg. Oro tarša - (2-4)∙10-14 g/m3.

Į žmogaus organizmą daugiausia dioksinų patenka ne per vandenį ar orą, bet per maistą, ypač su riebia žuvimi ir mėsa, sviestu, sūriais. Vien tik žuvyje dioksinų gali būti iki 49 pg/g riebalų. Nemaži dioksinų kiekiai randami lašišininėse žuvyse. Teigiama, kad daugiau kaip 90 proc. dioksinų į žmogaus organizmą patenka per riebius maisto produktus.

JAV toksikologų nuomone, maitinantis įprastiniu maistu per dieną į žmogaus organizmą dioksinų gali patekti apie 10-11 g/kg kūno svorio. Jei vidutinis kūno svoris yra 70 kg, dioksinų kiekis būtų 7∙10-10 g per dieną. Paskaičiavus paaiškėja, kad per 70 žmogaus gyvenimo metų organizme susikauptų apie 0,02 mg dioksinų.

Manoma, kad su maisto produktais į žmogaus organizmą patenka daug daugiau dioksinų negu leistinas jų kiekis. Jie kaupiasi organizmo riebaliniame audinyje. Net labai maži dioksino kiekiai neigiamai veikia žmogaus sveikatą ir sudaro pavojų žmogaus gyvybei. Pirmiausiai jie paveikia tokias organizmo sistemas ir organus:

■ kepenis;

■ imuninę sistemą;

■ nervų sistemą;

■ dauginimosi funkcijas;

■ odą (išberia spuogais).

Pirmas apsinuodijimo dioksinais požymis yra chloraknės vystymasis. Chloraknė, priklausomai nuo dioksinų kiekio, gali išsivystyti po 2-3 savaičių, o kartais tik po kelerių metų.
Pirmieji chloraknės simptomai:

• pažeidžiami nagai ir blakstienos;

• oda tampa sausa, atsišerpetojusi.

Be to, tyrimais įrodyta, kad dioksinai veikia DNR, todėl pasižymi kancerogeninėmis ir teratogeninėmis (išsigimimai) savybėmis. Dioksinai priskiriami pirmai pavojingiausių kancerogeninių medžiagų grupei.

Vienas iš aiškiausiai pasireiškiančių dioksinų toksiškumo požymių yra fizinio ir protinio pajėgumo sumažėjimas.

Dioksinų susidarymo aplinkoje mažinimo būdai

• Mažinti buitines atliekas.
• Atliekas rūšiuoti (ypač būtina atskirti plastikinius indus bei pakuotes).
• Nedeginti buitinių atliekų, ypač su plastikinėmis pakuotėmis.
• Nedeginti žolės, šiaudų (juose gali būti pesticidų ir degimo metu išsiskirti dioksinai).
• Nedeginti degalų, ypač panaudotų.
• Sodų atliekas ne deginti, o kompostuoti.
• Nedeginti cheminėmis medžiagomis apdorotos medienos, medinių baldų atliekų.

Pasklidus į aplinką mažiau dioksinų, gerokai mažesnis jų kiekis pateks į mitybos grandinę ir žmogaus organizmą.

S. Urbienė

Mano ūkis, 2011/04