Sumaitotų gyvulių vaizdai meilės vilkams neįkvepia. Tik ar tikrai geriausia išeitis - griebtis šautuvo? Juk aplaidaus ūkininko neprižiūrimų gyvulių nepjauti gali tik žioplas vilkas. Kitas klausimas: ar „praretinę" vilkų Karšuvoje, tikrai galėsime jaustis ramūs dėl Labanoro prieigose ganomų gyvulių? Be to, nežinia ar tokiu atveju dėl pasėliuose pagausėjusios žaliaėdžių kompanijos džiūgautų žemdirbiai. Patarimas universalus: savo turtą visų pirma turime saugoti patys.

Skirtingai į vilką žiūri gyvulių ir augalininkystės ūkių augintojai. Pirmiesiems tai - pavojų keliantis plėšrūnas, antriesiems - pasėlių „kenkėjų" reguliuotojas. „Vilkai - geriausi augalų draugai", - įsitikinęs prof. Edmundas Lekevičius iš Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro. Mokslininkas pastebi, kad vilkas - kertinė rūšis, daranti didžiulę įtaką visai ekosistemai. Kaip pavyzdį jis mini seniausią pasaulyje nacionalinį Jeloustono (Yellowstone) parką JAV, kuriame, išnaikinus vilkus, prisiveisė labai daug šiaurinių elnių, jie nualino pakrančių augmeniją, padidėjo dirvos erozija, upeliuose pakilo drumstumas, išnyko lašišos, bebrai. Prieš dešimt metų parke vėl apgyvendinus vilkus pusiausvyra atkurta.

Pokariu Lietuvoje vilkų buvo 7 kartus daugiau nei dabar - apie 1 700. Šernų ir stirnų - penkiskart mažiau. Tačiau didelės tragedijos, pasak prof. E. Lekevičiaus, anuomet nebuvo - ir tokiam kiekiui vilkų mūsų miškuose maisto pakako. Pasakyti, koks vilkų skaičius šalies teritorijoje optimalus - sudėtinga. Mokslininkas skaičiuoja: iš viso 250 vilkų, maždaug 50 patelių atsiveda po 5 vilkiukus. Per 10 metų atsiranda apie 2 500 vilkiukų. Iki brandos išgyvena apie 10 proc. - vadinasi, tie patys 250. Todėl prasmės šaudyti vilkus, anot mokslininko, nėra - populiacija susireguliuoja savaime. „Jei per metus nušaunama 20-30 vilkų, tai neturi didelės įtakos populiacijai, tačiau 50 vilkų - per daug, populiacija gali mažėti", - nuogąstauja E. Lekevičius.

Išnykimas negresia

Vilkų medžioklė mūsų šalyje ribojama nuo 2005 m. Iš pradžių leista sumedžioti 20 vilkų, po trejų metų kvota padidinta iki 30, dar po metų - iki 40. Šį sezoną Aplinkos ministerija buvo leidusi sumedžioti 60 vilkų. Tai sukėlė nerimą nevyriausybinėms aplinkosauginėms organizacijoms, jų spaudimo dėka vasario pradžioje Aplinkos ministras grąžino kvotą į ankstesnį lygį - 40 vilkų.

Aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos departamento direktorius Laimutis Budrys pastebi, kad vilkai viešai linksniuojami dukart metuose: vasarą, kai mokydami jauniklius išskerdžia ūkininkų gyvulius, ir žiemą, kai diskutuojama dėl medžioklės kvotos. Vilkams skiriamas išskirtinis dėmesys: kiekvienais metais atliekamas populiacijos būklės stebėjimas, genetiniai tyrimai. Aplinkos ministerijos specialistas įsitikinęs, kad išnykimas vilkams mūsų šalyje negresia. Jo nuomone, pats efektyviausias būdas apsisaugoti nuo vilkų žalos - reguliuoti jų populiaciją medžiokle.

„Mes įlindę iki ausų į tą reguliavimą, medžiotojas taip pat yra tos gyvosios grandinės dalis. Jei išmestume tą grandį, gali kilti nemažai problemų, kaip kad nutiko Kuršių Nerijoje su šernais. Jei 3-5 metus šalyje visiškai nemedžiotume vilkų, kiltų problemų dėl kitų rūšių išlikimo", - tikina L. Budrys.

Bendros statistikos, kiek žalos vilkai pridaro naminiams gyvuliams, nėra. Žalą ūkininkams bei gyvajai gamtai planuojama apibendrinti Vilkų valdymo plane, kurį artimiausiu metu bendradarbiaudami su mokslininkais ir visuomenininkais planuoja sudaryti ministerijos specialistai.

Vienas opiausių problemos aspektų - kas turėtų kompensuoti vilkų padarytą žalą. L. Budrio įsitikinimu, turėtų būti sukurtas specialus žalos kompensavimo mechanizmas: reikėtų įkurti specialų fondą, tobulinti savivaldybių aplinkos apsaugos programą ir pagal ją kompensuoti žalą ūkininkams. Tačiau aplinkosaugininkas įsitikinęs, kad visų pirma reikėtų šalinti ne pasekmes, o priežastis, todėl svarbiau kompensuoti ne patirtą žalą, o prevencinių apsaugos priemonių diegimą.

Nušauti vilką - ne kiekvienam

Ne paslaptis: medžioklė - prestižinis užsiėmimas, prieinamas ne kiekvienam mirtingajam. Tad pasigirsta abejonių, ar kvota nėra didinama būtent dėl medžiotojų intereso. Medžiotojas Eugenijus Tijušas prieštarauja: „Sumedžioti vilką labai sunku. Tam reikia kur kas daugiau nei vien tik ministerijos leidimo." Ilgametę patirtį turintis medžiotojas prisipažįsta, kad pačiam neteko nė vieno pilkojo nušauti.

Nebijodamas būti nepopuliarus tarp kolegų medžiotojų, E. Tijušas sako, kad skaičiuoti vilkų žalą gyvajai gamtai - pernelyg siauras požiūris. Medžiotojams reikėtų susirūpinti tuomet, jei vilkų labai padaugėtų ir jie imtų kelti grėsmę medžiojamų kanopinių vienos ar kitos rūšies išlikimui. Bet vertinant dabartinę populiaciją kaip optimalią, kalbėt apie žalą medžioklės ūkiui, žalą gamtai - pernelyg primityvu.

Kitose Baltijos šalyse vilkų sumedžiojama gerokai daugiau: Latvijoje per sezoną nušaunama apie 200, Estijoje - 100-150 vilkų. Todėl numatytas 60-ies vilkų limitas, E. Tijušo įsitikinimu, mūsų šalyje buvo optimalus. Didžioji dalis vilkų, pasak jo, sumedžiojama visiškai atsitiktinai, specialių medžioklių entuziastai nerengia. Ir būtent tai, kad tokiose bendrose medžioklėse vilkų medžioklės kvota išnaudojama vis greičiau, byloja apie stabilią, galbūt net gausėjančią populiaciją.

Žalos ūkininkams atlyginimas, E. Tijušo įsitikinimu, neturėtų būti medžiotojų rūpestis. „Kai valstybė įsipareigojusi saugoti rūšį, kuri daro žalą, valstybė ir turi surasti, kaip tą žalą kompensuoti, žalos atlyginimo atsakomybė tenka jai", - įsitikinęs medžiotojas. Medžiotojai pagal nustatytą tvarką privalo atlyginti medžiojamų kanopinių žvėrių ir bebrų padarytą žalą. Priežasčių, kodėl į šią medžioklės įstatymo nuostatą nebuvo įtrauktas vilkas, E. Tijušas pataria teirautis įstatymo leidėjų.

Į pagalbą - aviganiai šunys

Kanopinių žvėrių mūsų miškuose netrūksta, tad akivaizdu, kad gyvulius vilkai pjauna ne iš bado. Giriose gali likti nors ir trys vilkai, bet jei nakčiai jų panosėje paliksite avelę - jai galas. Visų pirma savo turtą turime saugoti patys.

Vienas pirmųjų vilkų apsaugos Lietuvoje entuziastų Andrejus Gaidamavičius tikina, kad pati efektyviausia priemonė saugant gyvulius nuo vilkų - aviganiai šunys. Tam tinka maždaug 40 veislių šunys, vieni patikimiausių - Podhalės aviganiai. Praėjusiais metais visuomeninė organizacija „Baltijos vilkas" 4 ekologinius ūkius aprūpino šios veislės šuniukais. Tiesa, šie šunys nepigūs - su dokumentais gali kainuoti iki 1 800 litų. Tačiau „nekilmingą" galima nusipirkti tris kartus pigiau. Netolimoje ateityje planuojama pradėti veisti šiuos šunis Lietuvoje, tad įsigyti juos bus paprasčiau ir pigiau.

Podhalės aviganiai nuo mažens turi būti auginami prie gyvulių, geriausia prie jauniklių. Per pirmas 3-4 savaites šuniukas turi apsiprasti su savo naująja šeima - banda. Geriausia prie bandos pratinti 2 mėn. amžiaus šuniukus, idealu, jei jie to paties amžiaus, kaip ir gyvulių jaunikliai. Svarbu, kad priprastų prie visos bandos, o ne prie kelių gyvulių, nes juos paskerdus likusi banda šuniui neberūpės. Žmogų šuo turi matyti kuo rečiau, kad geriau apsiprastų su banda. Priešingu atveju turėsite draugą, bet ne sargą. 8 mėnesių amžiaus Podhalės aviganiui jau galima patikėti bandos apsaugą. Jei užuot vijęsis šeimininką šuo lieka su banda - auklėjimas pavyko. Grumtynės su aviganiu vilkui baigtųsi pralaimėjimu, todėl matydamas, kad banda saugoma, jis tiesiog atsitraukia.

A. Gaidamavičius pataria nuo vilkų saugotis ir kitomis priemonėmis. Efektyvu naudoti specialų elektrinį piemenį, kuris ne tik trenkia elektros srove, bet ir gąsdina vilką. Mat įprastą elektrinį piemenį vilkai dažnai prašoka nepastebėję. Jei nėra galimybių įsigyti specialaus piemens, patariama bent jau įprastinį piemenį „papuošti" vėliavėlėmis. A. Gaidamavičius įsitikinęs: ūkininkas, kurio gyvuliai saugomi specialiu elektros piemeniu ir aviganio šuns, gali miegoti ramiai - vilkai jo gyvuliams nebaisūs.

Pietinėse Europos šalyse prilygsta egzotikai

Daugelyje Europos šalių, ypač pietinių, vilkų beveik nelikę. Daugiausia - dėl tinkamų buveinių sunaikinimo. Pavyzdžiui, Vengrijoje nėra pastovios vilkų populiacijos. Pavienės vilkų šeimos gyvena netoli Slovakijos, Serbijos, Kroatijos sienų. Vilkų medžioklė šioje šalyje draudžiama nuo 1996 m. Dauguma visuomenės ir medžiotojai norėtų, kad vilkų populiacija šalyje būtų atkurta. Deja, daugelis ankstesnių vilkų buveinių šiandien yra per tankiai apgyvendinta ir suskaldyta, kad būtų galima atkurti populiaciją. Duomenys apie vilkų buveines kaupiami, remiantis medžiotojų, laukinės gamtos tyrinėtojų bei saugomų teritorijų reindžerių stebėjimais.

Pagal gyvūnų išmatas atliktą DNR analizę, Vengrijoje buvo identifikuotos kelios vilkų šeimos, tačiau vėliau ir jos išsikraustė į Slovakiją. Tad natūralu, kad ūkininkų gyvuliams vilkai Vengrijoje pakenkia labai retai, o tokie reti atvejai susilaukia didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.

Švedijoje vilkų maždaug tiek pat, kiek pas mus, tačiau pasiskirstę jie gerokai didesniame šalies plote. Populiacijos reguliavimas remiasi išsamiais moksliniais tyrimais, ir tai yra svarus indėlis sveikos vilkų populiacijos šioje šalyje išsaugojimui. Šiemet, pirmą kartą per 45 metus, Švedijoje leista vilkų medžioklė - leista nušauti 20 vilkų. Tačiau vilkų medžioklės išsiilgę medžiotojai buvo tokie aktyvūs, kad daugiau nei pusė kvotos buvo išnaudota per porą pirmųjų medžioklės dienų. Šalies aplinkosaugininkai dėl to kreipėsi į Europos Komisiją, Švedijai gresia sankcijos dėl ES aplinkosaugos teisės pažeidimų.

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2011/03