Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta kritikos žodžių apie šalies veislininkystės sistemą, netrūksta ir pasiūlymų, kaip ją reorganizuoti. Kokia kryptimi bus formuojamos veislininkystės sistemos pokyčiai, kalbamės su Lietuvos veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos viršininku Arūnu JURGAIČIU.

Tarnybai vadovaujate metus, ką pavyko padaryti per šį laiką?

Pradėjęs dirbti, pataikiau į patį permainų sūkurį, todėl teko tęsti jau pradėtus darbus. Įgyvendinant LR Vyriausybės politiką ir atsižvelgiant į „Saulėlydžio" komisijos rekomendacijas mūsų tarnybos, kaip ir daugumos kitų valstybės institucijų veikla buvo optimizuota. Net 50 proc. sumažintas tarnybos specialistų skaičius, Žemės ūkio ministerijoje suformuotos veislininkystės politikos formavimo funkcijos (Tarnyba šią politiką įgyvendina); pakeistos veislininkystės savivaldos institucijoms - asociacijoms - skiriamo biudžetinio finansavimo nuostatos. Ūkininkams suteikta didesnė pasirinkimo laisvė, įdiegiant naują pieninių gyvulių produktyvumo apskaitos B metodą, kuris leidžia ūkininkui vykdyti produktyvumo kontrolę pačiam, taupant ir savo, ir biudžeto lėšas.

Siekiant, kad veislininkystės sistema funkcionuotų kuo skaidriau, Žemės ūkio rūmuose atkurtas Veislininkystės komitetas, į kurį įeina visų pripažintų veislininkystės institucijų atstovai. Komitetas teikia pasiūlymus dėl veislininkystės teisės aktų kūrimo ar tobulinimo. 2010 m. komitetui perduota funkcija skirstyti valstybės biudžeto lėšas pagal atitinkamas pagalbos veislininkystei kryptis.

Žemės ūkio ministerija kartu su Tarnyba ir Komitetu parengė Ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo programą 2010-2015 m. Pagrindinis programos tikslas yra sudaryti sąlygas visuomeninėms savivaldos organizacijoms plėstis bei prielaidas gerinti visų ūkinių gyvūnų veislines savybes, veiksmingiau naudoti genetinius išteklius, išsaugoti retų veislių gyvūnus, kontroliuoti, kad tiesiogiai ir genetiniu būdu nebūtų platinamos paveldimos ligos, tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą, optimizuoti pripažintų veislininkystės institucijų veiklą.

Pernai Žemės ūkio ministerijai buvo pateiktas naujas ūkinių gyvūnų veislininkystės įstatymo projektas, kuris pakeis šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymą. Įstatymo projektas parengtas, siekiant išplėsti šiuo metu galiojančio įstatymo reguliavimo ribas, kad jo paskirtis būtų reglamentuoti ne tik veislinių gyvulių, bet ir visų kitų ūkinių gyvūnų veislininkystę, genetinių išteklių saugojimą, iš dalies pakeisti gyvūnų įrašymo į kilmės knygas ar kilmės registrus nuostatas, kad į kilmės knygas ar kilmės registrus būtų įrašomi ne tik asocijuotų narių, bet ir visi kiti gyvūnai, kurie atitinka konkrečius, tai veislei nustatytus reikalavimus.

Tarnyba inicijavo veislinių gyvulių apskaitos duomenų bazių ir masyvų administravimą vienoje vietoje - VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre (ŽŪIKVC). Įmonei bus perduotas duomenų bazių ir masyvų administravimas bei taip siekiama įdiegti naujas programas. Planuojama Lietuvos avių augintojų asociacijoje sukauptus veislinių avių informacijos masyvų duomenis perkelti iki liepos 1 d., o Valstybinėje kiaulių veislininkystės stotyje - iki šių metų pabaigos. Be to, ŽŪIKVC numatyta įdiegti reproduktorių spermos apskaitos, ūkinių gyvūnų elektroninių pasų, elektroninę ūkinių gyvūnų judėjimo ir apskaitos sistemas. Tai leistų atsisakyti spausdintų gyvulių pasų.

Pagrindinis mūsų tikslas - veislininkystės procesą perduoti savivaldos organizacijoms. Tam reikės vieningų visų veislininkystės sistemos dalyvių pastangų.

Daug kalbama apie būtinus pokyčius veislininkystės sistemoje. Kaip ji turėtų veikti, kad būtų pasiektas norimas rezultatas? Ar savivaldos organizacijos (asociacijos), tokios, kokios jos yra dabar, pajėgios tinkamai atlikti veislininkystės darbą?

Atėjus finansiniam sunkmečiui, sumažėjęs finansavimas išryškino veislininkystės sistemos problemas. Dviračio išradinėti nereikia, pakanka panagrinėti kaimynų patirtį. Pavyzdžiui, Estijoje yra viena galvijų augintojų asociacija, kuriai priklauso veislininkystės įmonė, kaupianti bulių spermą ir vertinanti reproduktorius. Estai turi 95 tūkst. karvių, iš jų kontroliuoja 88 tūkst. Vidutinis jų produktyvumas 7 400 kg pieno. Prekybą sperma ir veisliniais gyvuliais vykdo pati asociacija. Beveik visas veislininkystės proceso (gyvulių apskaitos, vertinimo, produktyvumo kontrolės, duomenų saugojimo ir apdorojimo) išlaidas apmoka asociacija, tik 10 proc. šių išlaidų dengiama iš valstybės biudžeto.

Mūsų veislininkystės sistemoje duomenų saugojimą ir apdorojimą, iki 70 proc. gyvulių vertinimo ir produktyvumo kontrolės išlaidų, 100 proc. kilmės knygų tvarkymo sąnaudų finansuoja valstybė. Žinoma, gyvulių augintojams apmokėti veislininkystės proceso išlaidas būtų papildoma našta, tačiau gerai veikiančios asociacijos ir veislininkystės įmonės, tenkinančios ūkininkų poreikius ir pateisinančios lūkesčius, atsvertų sąnaudas geresniais gamybos rezultatais. Galbūt dabar ir yra tas metas, kai savivaldai reikia žengti žingsnius, keičiant veislininkystės sistemą. Lietuvoje yra 19 pripažintų veislininkystės institucijų. Jos labai įvairios, kontroliuoja skirtingo dydžio gyvulių populiacijas, turi nevienodą narių skaičių. Vienas iš būdų efektyviau atlikti veislininkystės funkcijas - vienytis ir kurti stambesnes struktūras, kurios leistų mažinti administracines išlaidas, geriau atstovauti žemdirbiams, sprendžiant veislininkystės įmonių perdavimo savivaldos žinion ar privatizavimo klausimus.

Užsienio ekspertai tikina, kad Lietuvoje asociacijų per daug. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Jei taip, kiek jų turėtų būti, kad darbas būtų efektyvus?

Svarbiau ne skaičius, o veiklos kokybė ir efektyvumas. Asociacijų atstovai, ypač tų pačių gyvulių rūšių, turėtų sėsti prie derybų stalo ir susitarti, kaip tinkamai atstovauti savo (taip pat ir visų Lietuvos ūkininkų) interesus. Matydami šią situaciją, kai asociacijos yra susiskaldžiusios, tarpusavyje konkuruoja, vertindami kitų šalių patirtį, Ūkinių gyvūnų veislininkystės programoje ir naujai kuriamame Ūkinių gyvūnų veislininkystės įstatymo projekte pasiūlėme prioritetą teikti vieningai veislininkystės institucijai. Šiandien daug veislininkystės institucijų nelabai padeda ūkininkui, nesiūlo patrauklių savo kokybe ir kaina paslaugų.

Gyvulių veislininkystės tikslas yra platinti aukštos veislinės vertės produkciją. Ne be pagrindo ir Žemės ūkio ministerijos strateginiame veiksmų plane greta karvių produktyvumo didėjimo yra nurodytas ir veislinių gyvulių pirkimo bei pardavimo santykis (1:1,5). Reikia tik pasidžiaugti, kad 2010 m. šis santykis (vertinant veislinių galvijų, kiaulių, arklių, avių ir ožkų prekybos rodiklius) buvo 1:2. Taip pat ir šiais metais veislinių gyvulių poreikis išlieka didžiulis - jie eksportuojami ir numatomi eksportuoti į Rusiją, Turkiją, Baltarusiją, Ukrainą. Tačiau pripažintų veislininkystės institucijų dėmesys šiam svarbiam komerciniam dalykui tikrai per mažas.

Komercinės veislininkystės įmonės priekaištauja valstybei dėl švaistomų lėšų, ar šie priekaištai pagrįsti? Taip pat jos apeliuoja, kad užsienyje viskas išrasta, taikomi modernūs selekcijos metodai, kuriuos Lietuva vargu ar kada galės leisti sau pritaikyti, tad kam išradinėti dviratį -- perkame spermą ir sėkliname.

Pateiksiu jau minėtos Estijos pavyzdį. Galvijų augintojų asociacijos valdomoje veislininkystės įmonėje laikoma 30 patikrintų bulių reproduktorių ir 120 tikrinamųjų bulių. Estai naudoja 35 proc. įvežtos bulių spermos, mes beveik tiek pat, bet pagamintos Lietuvoje. Taigi, santykis atvirkštinis. Kiek estai primelžia iš karvės - jau minėjau. Jų metodas - įvežti tik geriausios kokybės genetinę medžiagą, o gautus palikuonis vertinti vietos sąlygomis. Čia sunku daugiau ką bepridurti - mums reikia eiti tokiu pat keliu. Reikia pasinaudoti naujausių selekcijos metodų rezultatais, gerinti Lietuvos veislinių gyvulių populiaciją ir vertinti reproduktorius, nes kiekvienoje šalyje yra skirtingos gamtinės ir ūkinės sąlygos.

Didelė nepasitenkinimo banga kilo, paskelbus apie valstybinių veislininkystės įmonių sujungimą. Koks šių įmonių likimas?

Siekiant, kad didesnę valdymo ir funkcijų atlikimo įtaką Žemės ūkio ministerijos valdomoms įmonėms turėtų mūsų šalies ūkininkai, priimti sprendimai reorganizuoti valstybės įmones „Šiaulių regiono veislininkystė", „Šeduvos avininkystė", „Gyvulių produktyvumo kontrolė" į uždarąsias akcines bendroves.

Nutarta įkurti vieną bendrą įmonę. Šių veiksmų tikslas - koordinuoti veislininkystės paslaugų ūkininkams teikimą, pasiūlyti Lietuvoje pagamintą reproduktorių spermą už kainą, atitinkančią kokybę. Įmonių jungimas gali tapti papildomu stimulu gyvulių augintojų asociacijoms bendradarbiauti.

Nuo šių metų VĮ „Gyvulių produktyvumo kontrolė" tapo uždarąja akcine bendrove. Ar šis žingsnis žengtas tam, kad veislininkystės sistema ateityje pereitų į savivaldos rankas?

Taip, tačiau reikės gerokai pasukti galvas, kaip gyvulių produktyvumo kontrolės procesą perduoti savivaldai, nesutrikdant atliekamų funkcijų. Staigūs, neapgalvoti sprendimai gali sunaikinti daugelio metų gyvulių augintojų triūsą.

Koks veislininkystės sistemos modelis Lietuvoje būtų tinkamiausias, ar užsienio patirtis gali būti pritaikyta ir apskritai ar ji mums tinkama bei įmanoma pritaikyti?

Mes visą laiką nagrinėjame kitų šalių patirtį, aiškinamės, kaip buvo gauti vieni ar kiti rezultatai. Koks veislininkystės modelis yra tinkamiausias, geriausiai atsakytų patys ūkininkai. Lietuvoje tikrai yra tokių gyvulių augintojų, kurie stebina ir Olandijos, Vokietijos specialistus. Lietuva yra Europos valstybė, todėl geroji užsienio valstybių patirtis tikrai tinkama ir pritaikoma. O galų gale - stipri savivalda - stipri veislininkystė.

Gyvulių produktyvumo rodikliai Lietuvoje nėra stulbinantys, ar tam didesnės įtakos turi pati veislininkystės sistema, ar gyvulių priežiūra (šėrimas, reprodukcija ir pan.), t. y. patys gyvulių augintojai per mažą dėmesį skiria tinkamai ūkio vadybai, taip pat ir veislininkystei?

Gyvulių veislininkystė - tai kompleksas priemonių, naudojamų produktyvesniems gyvuliams gauti. Gyvulių veislininkystės pagrindiniai uždaviniai yra nuoseklus selekcinio darbo veiksmingumas ir turimų gyvulių veislių genetinio potencialo panaudojimas, produktyvumo didinimas ir ūkiškai naudingų savybių gerinimas. Tačiau to neįmanoma atlikti be pieninių galvijų produktyvumo apskaitos. Apie jos būtinumą ir naudą yra daug straipsnių parašyta, tačiau tenka apgailestauti, kad tik pusės visų galvijų produktyvumas kontroliuojamas, kai tuo tarpu kitose šalyse šis skaičius yra 80-95 proc. Visiems puikiai suprantama, kad veislinės telyčios perkamos tik iš bandų, kurių produktyvumas kontroliuojamas, o už tokią telyčią ūkininkas šiuo metu gauna iki 1 500 eurų (iki 5 175 litų). Taip pat noriu pažymėti, kad ir produktyvumo kontrolės atlikimas yra maksimaliai supaprastintas, įdiegtas elektroninis duomenų persiuntimas, pieno kiekio, sudėties ir kokybės rezultatus ūkininkas sužino po 1-3 dienų. Na, o šalyje iš 42,4 proc. laikomų kontroliuojamų karvių produktyvumas per paskutiniuosius kontrolės metus siekė 6 209 kg, 4,34 proc. riebumo ir 3,34 proc. baltymingumo pieno. Aišku, tai gana toli nuo Danijos, kur vidutiniškai iš 91 proc. kontroliuojamų karvių melžiama 9 079 kg, 4,3 proc. riebumo ir 3,45 proc. baltymingumo pieno, tačiau esame ne labai toli nuo Slovakijos, kurioje iš 80 proc. kontroliuojamų karvių melžiama 6 739 kg, 3,97 proc. riebumo ir 3,29 proc. baltymingumo pieno.

Per pastaruosius penkerius metus avių skaičius nuolat augo. 2006 metais šalyje buvo laikoma 29 tūkst., o 2010 m. - per 52 tūkst. avių. Nuolat auganti ėrienos paklausa skatina ūkininkus aktyviau imtis mėsinės avininkystės.

Vis labiau populiarėja ir Lietuvoje auginamų avių vilna. Atsiranda vis didesnė paklausa šiurkščiavilnių avių vilnai, kadangi ji lengvai veliasi, labai gerai formuojasi, gaminiai - kieti bei tvirti.

Kurį laiką vadovavote „Nemuno žirgynui", gerai žinote žirgų auginimo subtilybes. Žirgų augintojus vienijančių asociacijų Lietuvoje ypač daug, tad ar neplanuojama paskatinti jas taip pat jungtis?

Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje arklių augintojus vienija daugiau kaip 20 žirgų veislininkystės institucijų. Taigi, asociacijų skaičius nėra pagrindinis kriterijus, vertinant veiklos efektyvumą. Žirgininkų organizacijos galėtų panašiai, kaip ir galvijininkai, spręsti veiklos tobulinimo problemas. Tai administravimo, žirgų identifikavimo, darbingumo ir sportinių savybių vertinimo, parodų, aukcionų organizavimo ir kitų funkcijų jungimas ir įgyvendinimas. Geras istorinis pavyzdys - tarpukario Lietuvoje arklių auginimu ir veislių tobulinimu užsiėmė privatūs žirgų savininkai ir du valstybiniai žirgynai. Jų darbus jungė trys žirgų veisimo draugijos. Pastarųjų darbą koordinavo Žemės ūkio rūmai ir Žemės ūkio ministerija. Ir tuomet tarp arklių augintojų draugijų nebuvo išvengta trinties. Dėl šios priežasties 1937 m. visos draugijos buvo sujungtos į vieną Lietuvos arklių auginimo ir gerinimo draugiją.

Lietuvos veislinių žirgų populiacija yra nedidelė, tačiau mes turime kuo didžiuotis - mūsų šalyje išaugintų sportinių žirgų vardus galime aptikti Pasaulio sportinių žirgų augintojų federacijos suvestinėse.

Ačiū už pokalbį.

Daina Stanišauskienė

Mano ūkis, 2011/03