Žemės ūkio produkcijos gamyba yra viena iš jautriausių hidrometeorologiniams reiškiniams ekonominės veikos sferų. Pastaraisiais metais dėl globalios klimato kaitos daugėja nepalankių žemės ūkiui hidrometeorologinių reiškinių ir didėja jų neigiamo poveikio žemės ūkiui mastai, ypač žemės ūkio pasėliams, todėl labai aktualu valdyti šių reiškinių keliamas rizikas.

Klimato kaita, tikėtina, turės įtakos ir gyvulininkystės sistemoms. Jas pažeidus, gali sustiprėti jau egzistuojantys neigiami veiksniai, lemiantys gyvulininkystės produkcijos kiekį ir kokybę. Prie tokių veiksnių priskiriamas spartus populiacijos ir ekonomikos augimas, reikalaujantis vis didesnio maisto produktų (tarp jų ir gyvulinės kilmės) kiekio, konkurencija dėl ribotų išteklių (žemės, vandens, biokuro).

Šiuo metu pasaulio gyventojų racione 30 proc. baltymų sudaro gyvulininkystės produktai. Prognozuojama, kad šis kiekis ateityje tik didės. Klimato kaita turi ilgalaikes pasekmes pieno, mėsos, vilnos produkcijai, atsiliepia ganykloms ir pievoms. Dėl karščio sukeltų stresų gyvuliai praranda apetitą, mažiau ėda, dėl to sulėtėja jų augimas, mažėja produktyvumas. Didėjančios temperatūros poveikis yra įvairus, priklausomai nuo to, kada ir kur tai pasireiškia. Žiemos mėnesiais pakilusi temperatūra gali sumažinti gyvulių, laikomų lauke, patiriamą šalčio stresą. Šiltesnis oras sumažina energijos, reikalingos gyvulių mitybai ir komfortui, poreikį.

Tokie tiesioginiai klimato kaitos padariniai kaip temperatūros kilimas ir kritulių kiekio pokyčiai gali sukelti ir žinomų infekcinių bei parazitinių, ir naujų ligų protrūkius. Kai kuriose vietovėse gali atsirasti naujų ligų pernešimo kelių. Gali būti ir netiesioginių klimato kaitos padarinių, pavyzdžiui, pašarų išteklių pokyčiai, kuriuos sukeltų ganyklų derlingumo mažėjimas, ekosistemų atsparumas, sausėjimas, vandens stoka, grūdų produkcijos sumažėjimas. Kiti netiesioginiai padariniai galėtų kilti dėl pašarų trūkumo, atsiradusio didėjant pašarų, maisto produktų, biologinio kuro, laisvų žemės plotų poreikiui.

Gyvulininkystė tradiciškai yra prisitaikiusi prie įvairių aplinkos ir klimato pokyčių dėl to, kad remiasi žiniomis apie aplinką, kurioje yra plėtojama. Tačiau žmonių populiacijos didėjimas, urbanizacija, aplinkos tarša ir padidėjęs pašarų žaliavų poreikis mažina adaptacijos mechanizmų efektyvumą. Be to, visuotinio atšilimo keliami pokyčiai gali vykti pernelyg greitai, todėl žmonių bendruomenės ir gyvūnai gali nespėti natūraliai adaptuotis.

Įvairių ekspertų nuomone, gyvulininkystės verslui prisitaikyti prie klimato kaitos gali padėti šios priemonės: ● gyvulininkystės gamybos pokyčiai; ● naujos veisimo strategijos; ● rinkos pokyčiai; ● administraciniai ir įstatymų pokyčiai; ● mokslo ir technologijų vystymas; ● gyvulių augintojų švietimas ir informavimas; ● gyvulininkystės sistemos (ne visi gyvulių augintojai pajėgtų pasinaudoti brangiomis technologijomis, kurios padėtų prisitaikyti prie kintančio klimato, bet galima panaudoti pigesnes ir gana efektyvias priemones).

Egzistuoja ir daugiau priemonių, kurios gali sušvelninti neigiamus kintančio klimato padarinius. Pavyzdžiui, ganyklose pravartu įrengti pavėsines ar pasodinti medžių, kurių paūksmėje gyvuliai galėtų slėptis nuo tiesioginių saulės spindulių. Troškuliui numalšinti būtina įrengti girdymo sistemą. Natūralus pavėsis ar ventiliacija yra pigesnės priemonės karščio stresui sumažinti negu dirbtinė ventiliacija ar kondicionavimas. Sumažinus gyvulių skaičių ir padidinus laikomų produktyvumą, gamyba taptų efektyvesnė. Be to, sumažėtų šiltnamio dujų emisija. Keičiantis klimatui, rekomenduojama keisti gyvulių bandų struktūrą, t. y. vietoje smulkių gyvulių laikyti stambesnius. Kad būtų efektyviai naudojami vandens ištekliai, reikėtų įrengti sistemas lietaus vandeniui surinkti, gerinti irigacijos sistemas.

Šiltnamio dujų emisijos iš gyvulininkystės ūkių mažinimas

Nesiimant jokių priemonių, klimato kaitos pokyčiai per tam tikrą laiką viršys natūralių ir žmogaus kontroliuojamų sistemų galimybes prisitaikyti. Žinant, kiek daug išsiskiria šiltnamio dujų ir kaip nelengva šį kiekį sumažinti, pastangų reikia iš visų gamybos sektorių, galinčių nors kiek pagerinti esamą situaciją.

Žemės ūkis yra vienas iš svarbiausių sektorių, ir visi žemdirbiai, ūkininkai, gyvulių augintojai gali ir turi kartu siekti sumažinti užterštumą. Šiltnamio dujų emisiją mažinančios priemonės yra lengvai įdiegiamos ir nebrangios.

Gyvulininkystė yra ir tiesioginis šiltnamio dujų šaltinis, tačiau klimatą ji gali veikti ir netiesiogiai. Dėl pastarojo poveikio mažėja bioįvairovė, skurdėja dirva, didėja vandens ir oro tarša. Iš visų klimato kaitos priežasčių gyvulininkystei tenka 18 proc. Dėl šios veiklos išsiskiria 9 proc. šiltnamio dujų (CO₂ ekvivalentu), 65 proc. visos žmonijos išskiriamo azoto oksido, kuris yra 296 kartus didesnis globalinio atšilimo agentas negu CO₂, ir 20 proc. metano, kuris yra 23 kartus didesnis globalinio atšilimo agentas negu CO₂.

Yra trys pagrindiniai šiltnamio dujų emisijos iš gyvulininkystės šaltiniai: gyvulių (daugiausia galvijų) žarnyno fermentacija, mėšlas (ir kitos atliekos) ir pašarų gamyba (žemės naudojimas). Mažesnės gyvulininkystės sistemos palieka mažesnį „ekologinį pėdsaką" negu didesnės pramoninės. „Ekologinis pėdsakas" suprantamas kaip žmogaus poreikis naudoti ekosistemos išteklius (energijos ir oro) ir planetos galimybės juos atkurti. Šis poreikis išreiškiamas biologiškai aktyvios žemės ir vandenyno plotais, reikalingais žmonių populiacijos suvartotiems ištekliams atnaujinti ir teršalams absorbuoti bei neutralizuoti.

Dėl gyvulininkystės veiklos atsirandančių šiltnamio dujų emisija gali būti mažinama įvairiomis priemonėmis. Reikėtų subalansuoti gyvūnų mitybą, tinkamai tvarkyti mėšlą ir optimizuoti pašarinių kultūrų auginimą.

Faktai apie metano (CH₄) emisiją

• Metano įtaka klimato atšilimui sudaro 15-20 proc. Pagal svarbą ir įtaką metanas yra antroje vietoje. Jo poveikis daugiau kaip 20 kartų didesnis negu anglies dvideginio (CO₂).
• Atrajotojai išskiria 1/5 metano, esančio atmosferoje. Galvijai metano išskiria 2-3 kartus daugiau negu kiti atrajotojai.
• Metanas galvijų prieskrandžiuose išsiskiria natūralaus virškinimo metu, bakterijoms skaidant anglies dvideginį ir vandenilį. 2-12 proc. visos su atrajotojų pašaru gautos energijos tenka metanogenezei.
• 15 proc. metinės CH₄ emisijos tenka atrajotojams (tai sudaro 7,7×107 t), šis santykis didėja 1 proc. per metus.

Faktai apie azoto junginių emisiją

• Azotas, patenkantis į gyvulininkystės gamybos ciklą, yra iš dalies fiksuojamas gyvuliniuose produktuose ir augaluose. Likutis patenka į aplinką daugiausia kaip nitratai (NO₃) ir amoniakas (NH₃), taip pat azoto (N₂) ir jo oksido (N₂O) dujos.
• Galvijininkystė yra didžiausias antropogeninio amoniako šaltinis. 25 proc. azoto, išskiriamo su galvijų šlapimu ir išmatomis, arba 20 proc. viso gaunamo, netenkama amoniako pavidalu.
• Į atmosferą patenka apie 54 mln. t per metus (ribos nuo 23 iki 88 mln. t) amoniako, iš kurio 22 mln. t (ribos nuo 20 iki 61 mln. t) išsiskiria dėl gyvulininkystės veiklos. Galvijininkystės dalis amoniako emisijoje sudaro apie 13 mln. t per metus.
• Galvijų ir kiaulių tvartuose bei ganyklose amoniakas per kelias valandas susidaro iš šlapalo, veikiant fermentui ureazei.
• Suirus šlapalui (tam didžiausią įtaka turi ureazės aktyvumas), susidaręs amoniakas yra pusiausvyroje su jonizuotu amoniu. Ši vandeninė pusiausvyra priklauso nuo temperatūros ir pH.
• Nejonizuotas NH₃ vandeninėje aplinkoje, t. y. srutose, šlapimo šulinėliuose po grindimis ir kitur, yra pusiausvyroje su dujiniu NH₃, priklausomai nuo temperatūros.
• Skystyje ties paviršiumi esantis amoniakas garuoja į aplinkos orą ir šis garavimas priklauso nuo temperatūros ir oro judėjimo greičio.

           Iššūkiai

Siekiant mažinti šiltnamio dujų emisiją ir prisitaikyti prie klimato kaitos, reikės keisti tvartų ir kitų įrengimų konstrukciją, pavyzdžiui, apšiltinti stogą, sienas; naudoti kintamos formos, greitai perstumdomas pastatų konstrukcijas; fermose įrengti dirbtinos ar natūralios ventiliacijos sistemą.

Atliekų tvarkymo ir kitai įrangai gaminti bus naudojamos atsparios agresyviai aplinkai medžiagos, pavyzdžiui, korozijai atsparios kompozitinės medžiagos - anglies pluoštas, metalo keramika ar metalo glazūra.

Dėl kylančios temperatūros aštrės kvapų problema, todėl didės išlaidos kvapų neutralizavimo sistemoms įrengti. Požeminio vandens, ypač gruntinio, atsargos tiesiogiai priklauso nuo klimato sąlygų. Požeminio vandens lygių stebėjimai (1962-2006 m.) rodo, kad beveik visoje Lietuvoje gruntinio vandens paviršius jau 15 metų yra žemiau vidutinio daugiamečio lygio. Itin žemi metiniai lygiai buvo 2003-2004 ir 2006 metais. Pastarasis dešimtmetis apibūdinamas kaip itin nevandeningų metų laikotarpis. Gamtiniai ištekliai, įvertinti pagal 2006 m. gruntinio vandens lygius, sudarė 101 142 77 m³/d, arba 117,1 m³/s ir buvo net 20 m³/s mažesni už vidutinius (138 m³/s) išteklius.

Vandens reikmės

• Melžiamai karvei per parą vidutiniškai sunaudojama 100 l vandens, iš šio kiekio
• 80 l reikia skirti girdymui.
• Plovimui gali būti sunaudojama iki 30 l/m² vandens.
• Personalo buities reikmėms per pamainą reikia 70 l vandens kiekvienam darbuotojui.
• 1 litrui pieno pagaminti reikia 800 l vandens.
• Vandeniu skiedžiamos organinės atliekos.

Naujausi pokyčiai rodo, kad klimato kaita jau daro įtaką ligoms atsirasti. Jas galima suskirstyti į dvi grupes. Pirma, tai nereglamentuojamosios ligos, t. y. ES veterinarijos teisės aktuose nereglamentuojamos ligos, kurios turi įtakos gyvūnų gyvenimo sąlygoms ir sukelia patologijas, (pavyzdžiui, parazitinės ligos), mitybos sutrikimus, saulės smūgį arba dehidrataciją. Tai gali veikti ūkio ekonomiką. Tiesa, oficialiai teigiama, kad gyvūnų sveikatos būklė, susijusi su užkrečiamomis infekcinėmis ligomis, lieka nepakitusi.

Kita grupė - reglamentuojamosios ligos - tai tarptautiniuose ir ES veterinarijos teisės aktuose numatytos ligos, kurias sukelia patogenai, specifinės oro sąlygos ar jų sukėlėjus perneša laukiniai gyvūnai. Šios ligos svarbios, nustatant gyvūnų sveikatos būklę šalyje. Tarp jų yra nemažai užkrato pernešėjų platinamų ligų (pavyzdžiui, Rifto slėnio karštligė, mėlynojo liežuvio liga, afrikinė arklių liga, afrikinis kiaulių maras, Vakarų Nilo karštligė ir kitos).

Šiltėjant klimatui gausėja ligų sukėlėjų, gyvūnai tampa jiems jautresni. Be to, susidaro palankios sąlygos ligoms plisti. Pastebėta, kad daugėja užkrečiamųjų ligų, kurias sukelia šiltoje aplinkoje besidauginantys sukėlėjai.

Infekcinių ligų (pavyzdžiui, paukščių gripo) dinamikai įtakos gali turėti ir pasikeitę laukinių vandens paukščių migracijos keliai. ES 2006 m. pradžioje patyrė, kad dėl kai kuriose vietovėse išsilaikiusio labai šalto oro trūko maisto ir užšalo atviri vandens telkiniai. Tai privertė laukinius vandens paukščius pakeisti skridimo kelius. Dėl to labai patogeniškas H5N1 potipio paukščių gripas atsirado ES. Kai kurios laukinių paukščių rūšys jau sutrumpino savo migravimo atstumus,  ir dėl to kai kurios infekcinės žuvų ligos gali paplisti naujose vietovėse.

Laukiniams gyvūnams tenka svarbus vaidmuo perduodant gyvūnų ligas (pavyzdžiui, paukščių gripą, pasiutligę, klasikinį kiaulių marą ir tuberkuliozę). Sumažėjus vandens, gyvūnai telksis prie neišdžiūvusių vandens telkinių, todėl susidarys palankios sąlygos nuolatinei patogenų cirkuliacijai.

Keičiantis klimatui, susidarys palankios sąlygos ne tik bakterijoms ir virusams, bet ir parazitams daugintis. Keisis užkrečiamųjų ligų, kurias platina užkrato pernešėjai, pavyzdžiui, uodai ir erkės, pernešimo pobūdis, nes pasikeis pernešėjų geografinis arealas, aktyvumo laikotarpis ir populiacijos dydis.

Nors šiuo metu sunku tiksliai prognozuoti, tačiau manoma, kad bendras maliarijos išplitimo dėl lokalizuotos klimato kaitos pavojus visai nedidelis, ypač ten, kur yra atitinkamos sveikatos priežiūros tarnybos ir gerai valdoma uodų kontrolė.

Uodų platina ir daugiau ligų, kurios gali kilti joms nebūdingose vietose. Kaip pavyzdį galima pateikti 2007 m. Čikungunijos viruso sukeltą karštligės protrūkį Europoje. Taigi kai kuriems užkrato pernešėjams ilgai išlikus aktyviems, gali susidaryti sąlygos ateityje Čikungunijos ar net Dengės karštligės protrūkiams kilti lokaliai.

Pastebėta erkių paplitimo pokyčių. Jų arealo riba slenka į šiaurę. Be to, žiemoms sušvelnėjus, erkių populiacija gali pagausėti, dėl to padidėtų pavojus užsikrėsti Laimo liga ir erkiniu encefalitu.

Taip pat yra pranešimų apie smėlinių muselių, kurios perneša Leishmania sp., geografinio paplitimo pokyčius. Reikia atlikti daugiau tyrimų, kad būtų nustatyta klimato kaitos rizika tolesnei naujų ligų epidemiologijai, tačiau tikslūs skaičiavimai gali užtrukti daugelį metų.

Tikėtina, kad didės graužikų, vabzdžių ir kitų kenkėjų populiacija. Graužikų, gyvenančių žmonių aplinkoje, skaičius priklauso nuo maisto gausos ir galimybių apsigyventi patalpose. Lauko graužikų populiacija gali keistis cikliškai, ji labiau priklauso nuo klimato pokyčių.

Manoma, kad nariuotakojų (utėlių, blakių, musių, plaukagraužių) populiacija smarkiai didės. Taip atsitiks ir dėl klimato kaitos, ir dėl padidėjusio kenkėjų atsparumo insekticidams. Nariuotakojai gali stipriai pakenkti gyvulininkystės produkcijos gamybai. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad tvartinių musių (Stomoxys calcitrans) apniktų karvių pieno produkcija gali sumažėti 15-30 procentų.

Didėjant sausrų pavojui, tikėtina, kad  mažės žaliųjų pašarų atsargos, prastės jų konservavimo sąlygos.

Galimybės

Šiltėjant klimatui, bus galima taikyti pigesnius gyvulių auginimo būdus, pavyzdžiui, suaugusius ilgiau auginti lauke, o prieauglį - ištisus metus lauko nameliuose. Nereikės brangių kapitalinių pastatų, pakaks šaltų, pusiau atviro tipo tvartų. Kai kurias gyvulių rūšis bus galima auginti diendaržiuose. Atsiras daugiau galimybių taikyti ekstensyvias, ekologiškas auginimo sistemas. Keisis ir gyvulių mityba, nes didės auginamų pašarų įvairovė, ilgės ganymo periodas.

Klimato kaita turės įtakos ir auginamų gyvulių rūšims. Atsiras naujų produktyvių veislių. Bus palankios sąlygos auginti egzotinius šiltųjų kraštų gyvūnus. Galvijų banda didės, o kiaulių - mažės. Bus didinama ir vietinių veislių gyvulių populiacija. Išsiplės gaminamų gyvulininkystės produktų asortimentas (pavyzdžiui, gali didėti kumelių, avių, buivolių pieno ir jo produktų pasiūla).

Kintantis klimatas keis ir įprastas gyvulininkystės atliekų tvarkymo sistemas. Šiltesnėje aplinkoje mėšlas greičiau fermentuojasi, todėl pasigamina geresnės kokybės organinės trąšos. Mėšlas bus laikomas trumpiau, dėl to mažės investicijos į mėšlo laikymo ir tvarkymo įrenginius. Gyvulininkystės ūkiuose neabejotinai plėsis biodujų gamyba. Šiuo metu biogeneratorių plitimą stabdo žema žiemos temperatūra, nes mikrobiologiniams procesams reikia šilumos.

I. Skurdenienė, V. Ribikauskas

Mano ūkis, 2011/02