Klausimas absurdiškas tik iš pirmo žvilgsnio. Žemės ūkio veikla stipriai veikia vandens telkinių būklę. Būtent iš žemės ūkio į Baltijos jūrą patenka maždaug pusė visų azoto ir fosforo junginių, kurių dideli kiekiai sukelia eutrofikaciją, keliančią pavojų vandens augalijai ir gyvūnijai. Veiksmingiausia priemonė siekiant sumažinti neigiamą žemės ūkio poveikį vandens telkiniams - tinkamas mėšlo tvarkymas ir racionalus tręšimas.

Fosforas ir azotas - svarbūs elementai gyvybės vandenyje vystymuisi, tačiau į vandens telkinius patekę dideli šių medžiagų kiekiai sukelia eutrofikaciją. Telkinyje priauga daug dumblių, juos skaidydamos bakterijos sunaudoja deguonį, sukelia jo trūkumą. Sutrikdomi įprasti ekosistemos ryšiai, skatinamas augalų bei gyvūnų rūšių nykimas.

Mažinti neigiamą žemės ūkio poveikį Baltijos jūrai - ir nacionalinis, ir tarptautinis tikslas. Pernai patvirtintoje Nacionalinėje Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategijoje numatyta švelninti žmogaus veiklos sukeliamą jūros ekosistemos kitimą bei mažinti į jūrą patenkančio azoto ir fosforo junginių kiekį. Pasiekti šių tikslų tikimasi sumažinus ir žemės ūkio objektų sukeliamą taršą. Baltijos jūros būklę veikia visų aplink ją esančių šalių žemės ūkis, tad siekiant spręsti šią problemą vienijamos tarptautinės pajėgos. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba dalyvauja dviejų tarptautinių projektų, kuriais siekiama mažinti žemės ūkio sukeliamą taršą Baltijos jūrai ir visam regionui, veikloje: „Baltic Compass" ir „Baltic Deal". Tarp šių projektų užduočių - taip pat ir ūkininkui bei aplinkai palankiausi mėšlo tvarkymo sprendimai.

Reikalavimai - ne iš piršto laužti

„Kiekvienas ūkininkas, kuris neteisingai tvarko mėšlą ar srutas, prisideda prie Baltijos jūros taršos", - įsitikinęs doc. Julius Taminskas, Vilniaus universiteto Geologijos ir geografijos instituto Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos vadovas. Šiuo metu taikomi reikalavimai mėšlo tvarkymui ir tręšimui mokslininkui atrodo racionalūs: svarbu laikytis tręšimo laiko apribojimų, antraip didžioji dalis maistinių medžiagų bus ne įsisavintos augalų, o išplautos į vandens telkinius. Tręšimo normos irgi neprasilenkia su logika. Apsauginių juostų palaikymas ūkininkams jau „įaugęs į kraują", mat ši aplinkosauginė priemonė pradėta taikyti jau prieš kelis dešimtmečius. Paskutiniu metu daugelyje vandens telkinių pakrančių atsisakyta žemės ūkio veiklos, išskirtinio kraštovaizdžio vietovėse noriai kuriasi gamtos ramybės išsiilgę piliečiai. Tačiau tai, J. Taminsko įsitikinimu, nereiškia grėsmės vandens telkiniams mažėjimo - daugelyje pakrančių sodybų neteisingai tvarkomos buitinės nuotekos vandens ekosistemoms grasina ne mažiau nei netinkamas mėšlo tvarkymas.

J. Taminskas pastebi, kad skirtingose vietovėse skiriasi ir vandens ekosistemų jautrumas, todėl racionaliausia būtų diferencijuoti apribojimus ir kiekvienu konkrečiu atveju taikyti efektyviausias priemones. Mokslininkai rengia siūlymus, kad būtų galima taikyti skirtingus apribojimus mėšlui skirtingose teritorijose tvarkyti, atsižvelgiant į kiekvieno upės baseino savitumą, dirbamų žemių bei šlapynių kiekį jame. Šlapynės gali atlikti labai reikšmingą vaidmenį filtruojant iš vandens telkinių ir dirvožemio maistines medžiagas, užsienio šalyse įgyvendinami tokie bandomieji projektai, planų tuo užsiimti yra ir pas mus.

Stebėdamas užsienio patirtį, mokslininkas pastebi, kad dalyje Europos Sąjungos šalių mėšlo tvarkymui galioja laisvesni reikalavimai nei pas mus, tačiau daugeliu atvejų stipresnė pačių ūkininkų motyvacija. „Ten nėra tokio kaip pas mus griežto draudimo, bet patys ūkininkai turi daugiau žinių ir jaučia pareigą pasirūpinti tuo, kas už jų kiemo ribos. Be abejo, jie moka skaičiuoti, todėl yra suinteresuoti tręšti laukus racionaliai - kad kuo daugiau medžiagų pasisavintų augalai, o ne būtų išplauta į vandens telkinius. Deja, pas mus dar dažnai pasitaiko aklo priešinimosi draudimams, pernelyg nesvarstant apie galimą jų naudą", - pastebėjimais dalijasi J. Taminskas.

Skuodo ūkininkai mėšlides įsirengia iš anksto

Nuo šių metų mėšlas ūkiuose turi būti tvarkomas laikantis pakeisto Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti aprašo. Pagal jį keliomis savaitėmis sutrumpėjo tręšimo periodas, uždrausta tręšti srutomis ir skystu mėšlu savaitgaliais bei švenčių dienomis, pagriežtėjo reikalavimai šių trąšų skleidimo technikai. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Skuodo rajono biuro gyvulininkystės konsultantė Karolina Mitkuvienė pastebi, kad daugiausia nerimo tarp ūkininkų pasėjo atsiradęs reikalavimas sudaryti tręšimo planus mažesniems - 100 ha ploto ūkiams (anksčiau tai buvo 150 ha ir didesnių ūkių prievolė). Specialistė neabejoja: dideliems ūkiams tręšimo planai būtini, taip jiems ir patiems lengviau orientuotis, o štai mažiesiems, kur susitvarko vos pora žmonių, tai per didelis įpareigojimas. K. Mitkuvienės tikinimu, daugelis ūkių Skuodo rajone sunaudoja mėšlą savo laukams tręšti, tokių stambių gyvulininkystės ūkių, kurie galėtų parduoti mėšlą, nėra. Be to, dirbami palyginti nemaži plotai, kuriems patręšti reikia ir daug mėšlo. „Mūsų žemės nėra našios, todėl ūkininkai dirba gana nemažus plotus. Vidutiniškai vienai karvei tenka apie 1,5 ha žemės. Pagal reikalavimus galėtų būti 1,7 SG hektare. Taigi plėstis dar tikrai yra kur, normų mūsų ūkininkai neviršija", - pasakoja K. Mitkuvienė.

K. Mitkuvienės įsitikinimu, tai, kad ribojamas tręšimo laikas, logiška, juk ūkininkai siekia ne tik organinėmis atliekomis atsikratyti, bet ir suteikti kuo didesnę naudą savo laukams. Tačiau griežtas tręšimo periodo nustatymas dienų tikslumu, konsultantės tikinimu, daugeliui ūkininkų atrodo abejotinas. Efektyviau, jų manymu, būtų vertinti kiekvienu konkrečiu atveju: jei dirva neužšalusi, neužmirkusi ir neužsnigta, kodėl gi jos nepatręšti ir „ne pagal grafiką".

„Daugelis ūkininkų supranta organinių trąšų naudą ir siekia tvarkyti jas racionaliai. Tręšti natūraliomis trąšomis ne tik pigiau, bet tokios trąšos geriau veikia ir dirvos struktūrą, o juk ūkininkų planai - ilgalaikiai. Tad jie mielai investuoja į geresnį mėšlo ir srutų tvarkymą, o ši investicija jiems gana greit atsiperka - nuo 5 iki 10 metų", - pasakoja K. Mitkuvienė. Tačiau ne tik siekis taupyti trąšoms skatina Skuodo ūkininkus atsakingai tvarkyti mėšlą ir srutas. Didelę paspirtį, kaip ir visos Lietuvos ūkininkams, davė ES parama Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti. Šiuo metu mėšlidėms įsirengti Skuodo ūkininkai taip pat aktyviai naudojasi teikiama parama pagal supaprastintą paramos teikimo tvarką. Mėšlidei, kaip nesudėtingam statiniui įrengti, galima gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas".

Konsultantė džiaugiasi, kad Skuodo rajone gausu ūkininkų, tvarkančių ūkio mėšlą ir srutas atsakingai, pagal Nitratų direktyvos reikalavimus - beveik pusė visų biuro klientų. Nors daugelis ūkininkų įsirengė mėšlides naudodamiesi ES parama, esminis motyvas, konsultantės įsitikinimu, tai, kad nuo 2012 m. pagal kompleksinius paramos reikalavimus, jei ūkiuose nebus mėšlidžių, bus mažinamos išmokos. Daugelis ūkininkų apie privalomas mėšlides galvoja iš anksto.

Įsirengus mėšlidę sumažėja rūpesčių

Skuodo rajono ūkininkas Steponas Jonkus, kartu su sūnumi ūkininkaujantis 200 ha plote ir auginantis 100 melžiamų karvių, džiaugiasi, kad praėjusią vasarą įsirengęs skystojo mėšlo mėšlidę išsivadavo nuo anksčiau jį kamavusių su mėšlo tvarkymu susijusių rūpesčių. „Mėšlidė didesniam ūkiui tikrai yra būtina. Jos neturint, atsiranda visokios papildomos problemos: čia griovys, čia kanalas, čia Šventosios upė - visų bijok", - patirtimi dalijasi ūkininkas. Skystojo mėšlo mėšlidę S. Jonkus įsirengė naudodamasis parama Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti.

Visą ūkyje susidariusį mėšlą ūkininkas sunaudoja ūkio laukams tręšti. Daugiausia ūkininko laukuose žalienų. Jos sunaudojamos pašarams ruošti, S. Jonkus yra kooperatyvo „Pašarai" narys. Mėšlui į laukus išvežioti ūkininkas pats susimeistravo ir prisitaikė srutvežį; kad nereikėtų trąšų pilti į vieną vietą, su sūnumi sukonstravo paskleidimo įrangą. Tiesa, ūkininkas įsitikinęs, kad vien skystuoju mėšlu laukus patręšti nepakanka, todėl papildomai dar beria salietros. Didelių nepatogumų dėl mėšlo tvarkymo nuostatų bei tręšimo ribojimų ūkininkas sako nepatiriantis, didžiausias vargas buvo, kai ketino statyti fermą - prieš tai teko užversti ir kanalizuoti apie 250 m ilgio kanalą.

S. Jonkus - žemės ūkyje ne naujokas, kaip pats sako, visą amžių dirbo agronomu. Jis prisimena, kad kolūkio laikais, priešingai nei dabar, laikytasi nuostatos būtent ant užšalusių laukų vežti mėšlą. Dabartinis ribojimas tręšti laukus žiemą ūkininkui atrodo vertas diskusijų: ar tikrai dirvai mažiau žalos, kai rudenį ar pavasarį ji „išmurkdoma" vežant mėšlą?

Ūkininkas įsitikinęs, kad iš visų blogybių tenka rinktis mažiausią, o ūkininkavimas be žalos gamtai - utopija. „Didelių čyderstvų gamtai mes nedarėm ir neturėdami mėšlidės, bet visai kaip niekur nieko tvarkytis irgi neišeina. Kaip kad nori miesčionys, žalieji, kad mes būtume kone angelėliai ant žemės - taip niekad nebus. Mes gi čia ne atostogaujam, o dirbam ir pragyvent iš to darbo turim", - aiškina ūkininkas Steponas Jonkus. 

Ūkininkė Lina Vertinskienė iš Alytaus r., turinti 60 melžiamų karvių ūkį, taip pat visą mėšlą sunaudoja savo ūkio laukams (150 ha) tręšti. Dažniausiai šių trąšų jai visiškai pakanka, jei ir perka papildomai, tai labai mažai. Jokių papildomų nepatogumų dėl mėšlo tvarkymo reikalavimų ar dėl tręšimo ribojimų ūkininkė sako nepatirianti - visi jie sutampa su paprasta ūkininkavimo logika. Neramu L. Vertinskienei tik dėl sugriežtėjusios tręšimo planų sudarymo tvarkos. Mat anksčiau jos ūkiui, kaip neviršijančiam 150 ha limito, tręšimo planų rengti nereikėjo. Ūkininkės L. Vertinskienės įsitikinimu, ši nuostata taikoma per griežtai. Jos manymu, tręšimo planų pakaktų išsireikalauti iš stambiųjų ūkininkų, o tokiuose smulkesniuose, kaip jos ūkis, kur esti natūrali pusiausvyra, - planai nebūtini, nes čia susidaro būtent tiek mėšlo, kiek reikia turimiems laukams patręšti.

L. Vertinskienės ūkyje mėšlidė ir srutų rezervuaras atsirado dar prieš 5 metus. Ūkininkė džiaugiasi, kad anuomet ryžosi pasinaudoti parama, kurios pakako ne tik mėšlidei ir srutų rezervuarui įrengti, bet ir nusipirkti teisingam mėšlo tvarkymui būtinos technikos: mėšlo krautuvą, kratytuvą, srutvežį.

Ūkininkė įsitikinusi, kad tręšimo mėšlu apribojimai nepatogumų kelia tik tiems ūkininkams, kurie neturi mėšlidžių. Problemų kyla ir tiems, kurie neteisingai apskaičiavo mėšlo kiekius, ir dėl šios priežasties, arba tiesiog taupydami, įsirengė per mažus rezervuarus. Kadangi L. Vertinskienei pavyko šių klaidų išvengti, pavasario, kol bus galima tręšti laukus, ji laukia ramiai - įrengtų talpyklų tikrai užteks.

Aplaidumo minutės vertinamos tūkstančiais litų

Kaip ūkininkai laikosi mėšlo bei srutų tvarkymo ir tręšimo reikalavimų, kontroliuoja rajonų aplinkos apsaugos agentūrų specialistai. Pasak Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno rajono agentūros vedėjo Vytauto Rimo, neatsargumas tvarkant srutas ir mėšlą ūkininkui gali būti labai brangus. Pažeidėjui skiriama bauda ir iškeliamas ieškinys dėl žalos gamtai, kuris, dažniausiai, kelis kartus didesnis už baudą. Kaip pavyzdį aplinkosaugininkas mini atvejį, kai užklimpus srutas vežusiam traktoriui ,šios išsiliejo į upelį, o ūkininko sąskaita už žalą gamtai kas minutę augo po tūkstantį litų: 10 minučių - 10 tūkst. litų.

Be vykdomų nuolatinių stebėjimų, kaip laikomasi tręšimo planų ir nustatytų normų, aplinkosaugininkams tenka aplankyti ūkius ir gavus skundą. Dažniausiai, pasak V. Rimo, aplinkiniai gyventojai skundžiasi dėl tręšimo metu kylančio nemalonaus kvapo. Išmatuoti kvapo stiprumo aplinkosaugininkai neturi galimybės, tačiau tokie skundai tampa priežastimi pasidomėti, ar tręšiama tikrai laikantis reikalavimų. Nors draudimas tręšti laukus mėšlu ir srutomis savaitgalį bei švenčių dienomis įsigaliojo tik nuo šių metų, ūkininkai, pasak aplinkosaugininko, šių nuostatų laikėsi ir iki šiol, vengdavo tręšti karštomis dienomis. Kadangi sanitarinės zonos iki gyvenviečių nėra didelės, esant tos krypties vėjui laukų tręšimas gyventojams tikrai gali kelti nepatogumų, todėl aplinkosaugininkai rekomenduoja ūkininkams kuo greičiau patręštus laukus aparti.

Ar dirvožemis nepertręšiamas organinėmis medžiagomis, nustatoma pagal drenažinį vandenį. Pasak V. Rimo, iš drenažinių griovių imami mėginiai ir tiriama medžiagų koncentracija. Tiesa, aplinkosaugininkas pastebi, kad toks metodas nėra labai patikimas, nes į drenažinius griovius vanduo patenka iš daugelio skirtingų laukų, ir pastebėjus pažeidimų nelengva nustatyti, kuriame iš jų viršytos tręšimo normos. Tačiau jis džiaugiasi, kad paskutiniais metais tokių pažeidimų neužfiksuota, prieš keletą metų už per gausų tręšimą yra tekę nubausti gyvulininkystės bendrovę. Pastebėjus, kad organinių medžiagų koncentracija per didelė, uždrausta laistyti šiuos laukus srutomis, vėliau kompleksas įsigijo mobilią tręšimo įrangą, problema buvo išspręsta.

V. Rimas pastebi, kad smulkesnieji ūkiai mėšlą tvarko tinkamai, problemų kyla tik su stambiaisiais, dažniausiai - dėl srutų tvarkymo ir tręšimo. Tačiau aplinkosaugininkas įsitikinęs, kad daugeliu atveju pažeidimai nėra piktavališki: vienas ūkininkas su technika pravažiavo per arti upelio, kitam netyčia traktorius užklimpo. Neglosto aplinkosaugininkai ir per mažus rezervuarus įsirengusių ūkininkų. Šie, stokodami vietos mėšlui kaupti, dažnai ir nesilaikydami ribojimų, veža mėšlą ir srutas į laukus. Vasarą tai piktina aplinkinius gyventojus, žiemą daug maistinių medžiagų nuplaunama nuo užšalusios dirvos.

2020 m. planuojama 62 kW galios biodujų jėgainių

Šalies mastu susidarantys didžiuliai mėšlo kiekiai reiškia ir galimybę išgauti didelius biodujų kiekius. Ši kuro rūšis labai universali, gali būti įvairiai pritaikoma: išgaunama šiluma ir elektra, gali būti naudojama kaip kuras transporte, išvalytos dujos gali būti įpurškiamos į bendrus gamtinių dujų tinklus. Remiantis Lietuvos energetikos instituto 2009 m. pabaigoje parengta ataskaita „Šalies savivaldybėje esamų atsinaujinančių energijos išteklių ir komunalinių atliekų panaudojimas energijai gaminti", didžiausi mėšlo kiekiai, viršijantys 80 tūkst. tonų per metus, susidaro Panevėžio, Šakių, Pakruojo, Pasvalio, Radviliškio, Kėdainių, Marijampolės, Šiaulių ir Kauno rajonų savivaldybėse. Studijoje teigiama, kad pakankamas žaliavos kiekis bioreaktoriams įrengti yra didesniuose ūkio subjektuose, kur auginama daugiau kaip 1 000 galvijų, 10 000 kiaulių ar 30 000 paukščių.

Remiantis minėta ataskaita, iš visų galimų biodujų žaliavų kaloringiausias yra skystas kiaulių mėšlas - 6,48 kWh/m³. Nesmarkiai pagal šį parametrą atsilieka ir paukščių bei galvijų mėšlas - 5,98 kWh/m³. Šiuo metu Lietuvoje yra 10 kogeneracinių elektrinių, kuriose elektros energija gaminama naudojant biodujas, jų bendra instaliuota galia siekia 12 MW. Keturiose elektrinėse biodujos išgautos naudojant gyvulių mėšlą: UAB „Beržų kompleksas" (Jonavos r.), UAB „Kurana", kur kitos organinės atliekos maišomos su srutomis (Pasvalyje), UAB „Lekėčiai" (Šakių r.), ŽŪB „Vyčia" (Kauno r.).

Realu, kad po kelerių metų stambiems kiaulininkystės ūkiams galimybė užsiimti šia alternatyvia veikla gali virsti prievole. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekte numatyta nuostata, kad nuo 2016 m. daugiau nei 12 tūkst. kiaulių auginančiose įmonėse turės būti įrengtos organinių atliekų apdorojimui skirtos biodujų jėgainės.

Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje numatyta per artimiausią dešimtmetį daugiau nei penkis kartus padidinti biodujų panaudojimą energijai išgauti. 2020 m. Lietuvoje turėtų veikti tiek biodujų jėgainių, kad jų bendra instaliuota galia sudarytų 62 kW. Tikslai, regis, ne kuklūs. Tačiau palyginimui žvilgtelkime į šios srities lyderius. Vokietija - viena labiausiai biodujų panaudojimą išvysčiusių šalių. 2009 m. Vokietijoje veikė 4 600 biodujų jėgainių, kurių bendra instaliuota galia siekė 1 740 MW. Tiesa, pagrindinė žaliava, iš kurios gaminamos biodujos, Vokietijoje yra energetiniai augalai, tačiau maždaug ketvirtadalį sudaro gyvūninės atliekos, dar 15 proc. - žemės ūkio subproduktai.

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2011/02