Tiuringijoje (Vokietija), apie 550 m virš jūros lygio įkurtame 100 ha natūriniame ūkyje, Kajus ir Kerstina Lybigai (Kay ir Kerstin Liebig) augina gyvulius, perdirba jų pieną, mėsą, čia pat turi kavinę ir nakvynės namus. Ūkis gyvuoja aštunti metai, nuo pat pradžių jame vyravo ožkininkystė. Šiuo metu ūkyje auginamos dar ir kiaulės, karvės, paukščiai, laukiniai žvėrys. Lybigai be šios veiklos jau nebeįsivaizduoja gyvenimo.

Tiuringijos krašte, Nordhauzeno regiono apylinkėse, ant aukštokos kalvos įkurdintas ūkis gairinamas vėjų iš visų pusių. Vieta labai tinkama ūkininkauti. Apie tai, kad Lybigų ūkis pasirinko ožkininkystės kryptį, byloja ir iš tolo ant pagrindinio ūkio pastato matomas užrašas: Ziegen – Alm Sophienhof (Sofijos ožkų ganykla). Ožkos Lybigų ūkyje yra ne tik pagrindiniai gyvuliai ir ūkio pasididžiavimas, bet ir pagrindinis ūkio veiklos variklis. Iš ožkų pieno, jį čia pat ūkyje perdirbus, gaminami itin paklausūs (taip tikino šeimininkas) sūriai, ožkų mėsa naudojama šeimynykščių ir ūkio svečių maistui, dalis skerdienos parduodama, na o ožkų pieno išrūgos naudojamos ūkyje auginamoms kiaulėms penėti. Kajus Lybigas pasakoja, kad bent kartą pers savaitę ūkyje skerdžiama kiaulė, iš kiaulienos gaminami tiuringiški patiekalai, dažniausiai – firminė Lybigų ūkio dešra. Ožkininkystė ir kiaulienos dešrų gamyba daugeliui lietuvių atrodytų nelabai suderinami dalykai, tačiau tik ne šiems vokiečiams.

Kajus ir Kerstina sako sąmoningai pasirinko natūrinio ūkio formą. „Dar mūsų ūkio veiklos pradžioje su žmona paskaičiavome, kad išvežiodami ūkyje užaugintą ar perdirbtą produkciją į prekybos taškus, prarastume ne tik daug laiko, bet ir lėšų. Parduoti savo ūkio produkciją tiesiai iš namų yra daug paprasčiau ir ekonomiškiau“, – tikina Kajus Lybigas. Jis sutinka, kad sumanymas įkurti ūkyje kavinę buvo rizikingas. Tačiau per kelerius ūkio veiklos metus susidarė nemažas nuolatinių lankytojų būrelis, tad pirkėjų Lybigų ūkyje pagamintiems mėsos, sūrio ir kitiems gaminiams netrūksta. „Jei būtų kitaip, vargu ar čia mes su jumis kalbėtume apie sėkmingą „Ziegen – Alm Sophienhof“ veiklą“, – juokavo K. Lybigas.

Lietuviškų ūkininkavimo ypatybių nesuprato

„Ziegen – Alm Sophienhof“ įvairiam klientų skoniui kasdien siūlo mėsos patiekalų iš ožkienos, kiaulienos, jautienos, laukinių žvėrių mėsos, paukštienos. Gausu ir dviejų rūšių pieno produktų, ypač sūrių, čia pat ūkyje keptų konditerijos gaminių, vietoje spaustų vaisių sulčių. Skanaujant Lybigų konditerijos gaminius, pokalbis pasisuko apie ūkininkų ir valstybės institucijų santykius. Ūkyje apsilankiusiems lietuviams (šiame ūkyje lankiausi su bendruomenių centrų atstovais iš Lietuvos – aut.) kėlė nuostabą ūkio pastatų išdėstymas, įvairialypė veikla, ir tai, kad pro kavinės langą gali matyti ožkų tvartą. Bet K. Lybigą gerokai nustebino klausimas, ar įstatymai, vietinių valstybės funkcionierių veikla netrukdo tokiai daugialypei veiklai? „Įstatymai ir reikalavimai tokiai veiklai kaip mūsų ūkyje yra labai griežti. Ypač kalbant apie aplinkosaugos reikalus. Ilgokai užtruko būtinų veiklai dokumentų tvarkymas. Tačiau jei viską padarai sąžiningai, net mintis nekyla, jog gali kas nors tavo veiklai sutrukdyti. Čia to nėra“, – tikino ūkininkas. K. Lybigas nelabai suprato lietuvių klausimų, ar lengva rasti kompromisą su valdininkais, ar labai priekabūs įvairių valstybinių įstaigų pareigūnai jo šeimos verslo atžvilgiu? Ūkininkas keletą kartų perklausė, ar teisingai supratęs klausimą, ir patikino, kad jokių problemų dėl to nėra. „Patikėkite, dar 2000-aisiais šioje kalvoje buvo tik pieva. O dabar – patys matote: stovi pastatų kompleksas, funkcionuojantis ir duodantis pajamų“, – sakė K. Lybigas ir, greičiausiai, nemelavo.

Orientuojasi į klientų poreikius

Šiame ūkyje stebino tai, kad kavine ir svečių namais virtęs pastatas sublokuotas su čia pat stovinčiu ožkų tvartu. Vos už keleto metrų nuo jų – dar vienas tvartas, kuriame kriuksi kiaulės, mūkia karvės. Pastato gale įrengta pieno perdirbimo ir sūrių gamybos patalpa. Netoliese, specialiuose aptvaruose, ganosi laukiniai žvėrys. Visiškai šalia įkurta poilsio zona ūkio svečiams, kurie ne tik mato, kas ir kaip ūkyje dirbama, užkanda, bet gali ir nakvynei pasilikti. Lankantis „Ziegen – Alm Sophienhof“ ūkyje, svečių čia netrūko, kavinė nė akimirką nebuvo tuščia.

Ūkininkas pasididžiuodamas svečiams iš Lietuvos rodė paklotus pamatus būsimam ekologiškam pastatui. Jis statomas Ledaer programos lėšomis, laimėjus paramą inovatyviam projektui. Tai bus šiaudų statinys, kuriame bus įkurdinta kavinė su poilsio patalpomis svečiams. „Pastebėjome, kad mūsų ūkio svečių, nepaisant net pasaulinio ekonominio nuosmukio, ne tik nemažėja, bet didėja. Būna momentų, kad pritrūkstame vietos svečiams, todėl ir ėmėmės šio projekto. Pastatas turėtų virsti ne tik svečių užeiga, bet ir savotiška vieta edukacijai – susipažinimui su vokiečių žemdirbių veikla“, – vardino ateities planus K. Lybigas.

Viena iš sudėtinių naujojo projekto dalių yra fermos su stiklinėmis sienomis įrengimas: lankytojai galės per sienas stebėti, kaip ūkyje dirbama, kaip auginami gyvuliai ir pan. Iš ES paramos fondų Lybigai tikisi gauti apie 45 tūkst. eurų (apie 155 tūkst. litų) paramą. Visas projekto įgyvendinimas kainuos apie 180 tūkst. eurų (apie 620 tūkst. litų). Tokios lėšos jo ūkiui nėra didelės, per keletą metų turėtų atsipirkti.

Šeimininkai atviravo, kad ūkis, bent jau šiuo metu, dirba rentabiliai ir jokių problemų neturi. Darbus nudirba maždaug 10 žmonių komanda: ūkyje dirba patys ūkio šeimininkai, karvių melžėja, gyvulių prižiūrėtojas, pora samdytų darbuotojų kavinėje. Lybigai noriai naudojasi, o į ūkį noriai atvažiuoja įvairių mokymosi įstaigų moksleiviai, besimokantys žemdirbiškų specialybių: jie ūkyje semiasi praktinių žinių. Dažnai praktikantai dirba be atlygio.

Ūkio veiklos spektras platus

Santūrūs vokiečiai nelinkę kalbėti apie ūkio pelningumą ar kitus finansinius reikalus. K. Lybigas papasakojo, kad laiko apie 130 melžiamų ožkų. Jas melžia apie 10 mėnesių per metus, kasdien iš ožkos gauna apie 4 litrus pieno. Yra ožkų, kurios per metus duoda apie 900 litrų pieno. Visos ožkos laikomos dar ir veisimui, todėl nuo lapkričio jos nebemelžiamos, o jau sausį Lybigai džiaugiasi nauja ožiukų vada. Vidutiniškai kiekviena ožka ūkiui padovanoja po porą ožiukų. „Tuomet būna sunkusis mūsų veiklos periodas. Tenka konkuruoti su mažyliais dėl suaugusios ožkos pieno“, – juokavo K.Lybigas. Ožkiukai tuomet atskiriami nuo motinų, tačiau pieno būtinai gauna – iki 2 litrų per dieną. Po 10 savaičių naujagimiai jau maitinami bendru pašaru ir specialiais javų mišiniais.

Ožkų ūkį K. Lybigas stengiasi kaskart atnaujinti, perka veislinius ožius, kainuojančius 1 tūkst. ar dar daugiau eurų (per 3,45 tūkst. litų). Bet ūkyje yra ir tokių ožių, kurie sulaukia 10 ar net 13 metų amžiaus. Tai, anot Kajaus, ypatingai produktyvūs patinai. Iš viso ūkyje auga per 200 ožkų. Dar auginama apie 200 avių, iš kurių apie 30 parduodama, o didžioji dalis skerdžiamos mėsos gaminiams.

Pašarus gyvuliams Lybigai ruošia patys. Pagrindinis visų gyvulių racionas – šienas, kartais naudojamas šienainis, vasarą – ganyklų žolė. Specializuotam pašarui ūkininkai naudoja kelių grūdų mišinį. Šiek tiek duoda ir mineralinių papildų, bet jokiais priedais, kurie skatintų produkcijos augimą, vokiečiai tikino nepiktnaudžiaujantys.

Nemažas dėmesys skiriamas pieno gamybai ir perdirbimui. Per parą jo surenkama apie 450 litrų. Vasarą sūrius Lybigai gamina kasdien, o žiemą – kas antrą dieną. Taip taupomos gamybos sąnaudos, nes leidžia orai. Gamindami sūrius, Lybigai ožkų pieno su karvių nemaišo. „Sutinku, pagaminti ožkos sūrį, ypač vieną iš mūsų firminių, reikia gerokai didesnių sąnaudų nei gaminti sūrį iš karvės pieno. Tačiau toks sūris ir gerokai brangesnis (net iki 30 proc.) už sūrį iš karvės pieno. Mums tai atsiperka“, – šypsosi šeimininkas.

„Gyvuojame aštuonerius metus. Klientų nestokojame. Vasarą jie į mūsų ūkį atvyksta autobusais. Mums patiems ši veikla patinka, tad ko gi daugiau ir bereikia“, – išlydėdami svečius iš Lietuvos kalbėjo Kajus ir Kerstina Lybigai.

D. Mikelionis

Mano ūkis, 2011/01