Nors daugelis ūkininkų aplinkosauginius reikalavimus pasitinka su išankstine negatyvia nuostata, iš tiesų ūkininkavimas ir aplinkosauga turėtų ne trukdyti, o padėti vienas kitam. Jei užuot baksnoję pirštu į skirtybes bandytume įžvelgti bendrumų, galbūt rastume naujų galimybių ar net naujų ūkininkavimo formų, teikiančių didesnę naudą tiek pačiam ūkininkui, tiek jį supančiai gamtinei aplinkai.

Aplinkosauginių ribojimų piktinami ūkininkai ar žemės savininkai retsykiais ironizuodami tarsteli, jog gal vertėtų visą šalį paskelbti saugoma teritorija ir išguiti iš ten žmones - esą šitaip gamta būtų saugoma efektyviausiai. Anaiptol. Šis radikalus siūlymas su tiesa tikrai prasilenkia. „Ir 100 ha javų lauko, ir 100 ha apleistų žemių yra mirties zona, neskaitant kelių graužikų ar vabzdžių. Tiek vienas, tiek kitas 100 ha gali reikšti prarastus retų orchidėjų laukus, griciukų ar pempių gyvenamas vietas", - tikina visuomeninės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas" direktorius Žymantas Morkvėnas. Pasak jo, neįmanoma pasverti, kuri blogybė aplinkai kenkia labiau: laukų palikimas dirvonuoti ar žemės prievartavimas pernelyg intensyvia žemdirbyste. Štai, pavyzdžiui, pasaulyje nykstantis paukštis stulgys išnykimo ribą pasiekė dėl abiejų priežasčių: dalis jo gyvenamų plotų buvo numelioruoti ir paversti intensyvios žemdirbystės zona, kiti plotai buvo apleisti. Todėl šiuo metu stulgys gyvena vos 9 pasaulio valstybėse, viena iš jų - Lietuva.

Nuogąstavimai, kad perdėtai saugant retas rūšis Raudonąją knygą gali papildyti „ūkininkų" rūšis, Ž. Morkvėno įsitikinimu, nepagrįsti. Aplinkosaugininkai supranta: jei išnyktų ūkiai, pasmerktume myriop prie susiformavusių sąlygų prisitaikiusias retas rūšis. Nors svaičiojimai apie sočius vilkus ir sveikas avis nerealūs nei gamtoje, nei žemės ūkyje, pusiausviros ieškojimas - šioje situacijoje vienintelė išeitis.

Darome didžiulę įtaką mus supančioms ekosistemoms, tad neturime teisės išsižadėti atsakomybės už retų rūšių išlikimą. Stambieji ūkininkai veikiausiai šypsosi į ūsą: „Bepigu tiems trihektariams su keliais paukščiukais ar vabaliukais terliotis, o mes džiaugiamės, jei spėjame savo tūkstančiuose hektarų visus būtinus darbus nudirbti". Tačiau Europoje apstu pavyzdžių, liudijančių, kad anaiptol ne ūkio dydis lemia jo draugiškumą aplinkai. Pasaulio gamtos fondo „Metų ūkio 2010" apdovanojimą už atsakingą ūkininkavimą pelniusių ūkininkų Hakan ir Teris Li Eriksonai) (Hakan ir Teri Lee Eriksson) iš Švedijos ūkis plyti šimtuose hektarų. Ūkininkų šeima įrodė, kad pasitelkus modernias technologijas aplinkai draugiški gali būti ir stambūs ūkiai.

Biologinės įvairovės nykimas - globali problema, nepaisanti valstybių sienų. Latvijos gamtos fondo tarybos narys Ainaras Auninšas (Ainrs Auninš) pastebi, kad Latvijos žemės ūkiui taip pat tenka didžiulė atsakomybė už retų agrariniame kraštovaizdyje gyvenančių paukščių rūšių, tokių kaip stulgys ar griežlė, išsaugojimą. Aplinkosaugininko įsitikinimu, tiek Lietuvai, tiek Latvijai vertėtų pasimokyti iš Vakarų Europos šalių klaidų, kur ilgą laiką skatinant intensyvų žemės ūkį, didelė dalis agrariniame kraštovaizdyje gyvenančių retų rūšių buvo stumiamos į nebūtį. Nors A. Auninšas džiaugiasi, kad Europos žemės ūkio politika atsigręžė į gamtą ir šiandien skatinamas ne kuo intensyvesnis, bet aplinkai palankesnis žemės ūkis, tačiau nuogąstauja, kad pačioje Latvijoje ūkininkų motyvacija dar nėra tokia stipri kaip galėtų būti. Tiesa, jis pastebi, kad visuomeninėms organizacijoms šviečiant ūkininkus, situacija gerėja: „Ūkininko požiūris smarkiai pasikeičia, kai jis randa laiko pasivaikščioti po laukus ir savo akimis pasižiūrėti, kokių retų paukščių gyvena jo pievose".

Finansinė parama ir/ar aplinkosauginis sąmoningumas

Aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimo ūkiuose finansinis skatinimas mūsų šalyje pradėtas dar prieš įstojat į Europos Sąjungą. „Stažas" netrumpas, tačiau vargu ar kas ryžtųsi tvirtinti, kad per šį laiką aplinkosauga mūsų ūkiuose tapo norma. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko rajono konsultavimo biuro konsultantė Laima Andriuškevičiūtė pastebi, kad rajono ūkininkai įgyvendina vos trejetą iš viso sąrašo agrarinės aplinkosaugos veiklų: 10 ūkininkauja ekologiškai, dar keli ūkininkai per žiemą laiko ražienas ir tvarko natūralias pievas. Šios veiklos domina tik mažiau derlingus plotus valdančius ūkininkus, kiti verčiau renkasi intensyvesnį ūkininkavimą. Konsultantės įsitikinimu, priemonių populiarumą lemia išmokos dydžio ir išlaidų darbams įgyvendinti santykis: populiariausios tos veiklos, kurias įgyvendinus ūkininkui „atlieka" daugiausiai. Norint, tarkime, sutvarkyti griovius, reikalinga speciali technika, neretai dalį darbų tenka atlikti rankomis, brangus biomasės pašalinimas. Mokami 345 Lt už ha nepadengia šių išlaidų, nebekalbant apie ekonominį ūkininko motyvavimą, todėl ši ir panašaus pobūdžio agroaplinkosauginės veiklos susidomėjimo Jurbarke rajone nesulaukia.

Dar viena pasyvumo priežastis, pasak L. Andriuškevičiūtės, - ūkininkų žinių ir motyvacijos stoka. Į konsultantus kreipiasi jau motyvuoti ar bent jau sudominti ūkininkai, o štai kiti dažnai net nežino, kad gali savo ūkyje įgyvendinti tokias veiklas, nesupranta, kokių tikslų jomis siekiama.

Agrarinės aplinkosaugos priemones įgyvendinantiems ūkininkams daugiausia nepatogumų kelia ganymo bei šienavimo laikotarpių ribojimai. Pasak L. Andriuškevičiūtės savo technikos neturinčiam žmogui sunku ir išsinuomoti techniką - retas nori važiuoti į peraugusią pievą „dalgių laužyti. Nupjautos biomasės šalinimas iš laukų taip pat problemiškas. Gyvulius auginantys ūkininkai šių sunkumų tarytum turėtų išvengti - ganyti pradėti galima visu mėnesiu anksčiau. Tačiau L. Andriuškevičiūtė pastebi, kad čia susiklosto dviprasmiška situacija: daugelis vertingų pievų yra upių apsauginėse zonose, kur dėl eutrofikacijos pavojaus tręšimas organinėmis trąšomis ribojamas. Specialistė juokauja, kad įgyvendinti šias prieštaringas sąlygas būtų galima nebent paupių lankose ganant karves su pauodegėse parištais maišeliais.

Prognozuoti, kiek ūkininkų toliau vykdytų agrarinės aplinkosaugos veiklas nutraukus ES paramą, konsultantė nesiryžta. Jei nerasime daugiau motyvų, skatinančių ūkine veikla nekenkti gamtinei aplinkai, naivu tikėtis, kad aplinkai palankus ūkininkavimas neapleis mūsų ūkių kartu su europine parama.

Naujų galimybių paieška

Kaimyninėje Latvijoje ūkininkai jau pramoko skaičiuoti ne tik gaunamą paramą, bet ir kitus piniginius argumentus. Latvijos kaimo konsultavimo ir mokymo centro tarybos narys Kasparas Zurinsas (Kaspars Zurins) pastebi, kad Latvijos ūkininkai investicijas į aplinkos tausojimą jau išmoko vertinti kaip turinčias ilgalaikę perspektyvą ir išpešti iš jų realios naudos. Pavyzdžiui, motyvas atsakingai tvarkyti ir racionaliai naudoti mėšlą ne vienam ūkininkui atsirado atidžiau perskaičiavus ūkio išlaidas trąšoms. Racionalaus ūkininkavimo propagavimas, K. Zurinso įsitikinimu, yra efektyvesnis skatinimas nei bet kokie paramos mechanizmai. Štai, pavyzdžiui, pagal Nitratų direktyvą teikiama parama Latvijoje gali pasinaudoti tik Lielupės baseino teritorijoje (apie 20-25 proc. šalies teritorijos) veikiantys ūkininkai, tačiau direktyvoje numatytų reikalavimų laikosi ir daug kitų ūkininkų, nes supranta, kad tai naudinga patiems ūkiams.

Aplinkosaugininko Ž. Morkvėno nuomone, agrarinės aplinkosaugos skatinimo sistema turėtų būti taip subalansuota, kad ūkininkams naudą teiktų net ir panaikinus išmokas. Jis ragina aklai neprisirišti prie mūsų šalyje taikomo finansinio skatinimo mechanizmo, o verčiau ieškoti naujų galimybių, kurios pačios savaime be papildomo skatinimo sukurtų kaimo žmogui sąlygas išgyventi iš savo aplinkai draugiškos veiklos. Tai galėtų būti aplinkai palankių alternatyvių veiklų (perdirbimo ūkyje, biokuro gamybos, kaimo turizmo) kūrimas bei vystymas. Galėtų būti ir unikalių ūkininkavimo vietų išnaudojimas marketingo sumetimais - kuriant išskirtinius produktus ir sumaniai akcentuojant jų kilmę. Augantis valgytojų susidomėjimas lėkštės turiniu - svarus motyvas atsirasti saugomų teritorijų vardais „pakrikštytiems" gaminiams.

Nupjautos biomasės šalinimą iš laukų, keliantį galvos skausmą daugeliui agrarinės aplinkosaugos programose dalyvaujančių ūkininkų, Ž. Morkvėnas vertina kaip dar vieną galimybę. Jei tik atsirastų norinčių ir galinčių investuoti į granuliavimo ar briketavimo įrenginius, nupjauta peraugusi žolė galėtų virsti kaloringu kuru. Taip būtų išsprendžiama ne tik biomasės šalinimo iš laukų problema, bet ir diegiama ūkiuose nauja alternatyvi veikla, pajamos iš kurios ateityje galbūt galėtų sudaryti ūkio biudžeto dalį.

Atsižvelgiant į tai, kad agroaplinkosaugines veiklas dažniausiai įgyvendina smulkūs ūkiai, kuriems investuoti į biokuro gamybą būtų sudėtinga, regionuose būtų galima organizuoti centralizuotą biomasės surinkimą. Ž. Morkvėnas įsitikinęs, kad tokia sistema būtų racionalesnė, nes ūkininkams būtų mokama ne už betikslį žolės pašalinimą iš laukų, o už paruoštą žaliavą biokurui. Jei lygiagrečiai šiai sistemai toliau sėkmingai plėstųsi ir biokuru kūrenamų regioninių katilinių tinklas, šitokiu būdu apsirūpindami vietiniu kuru ne tik prisidėtume prie nacionalinių tikslų atsinaujinančios energetikos srityje įgyvendinimo, bet galbūt atsirastų prielaidos ir centralizuoto šildymo pigimui regionuose.

„Rūpestis gamta prigimtinis kiekvienam ūkininkui",

- įsitikinęs ūkininkas Romualdas Starevičius iš Bernatonių (Kauno r.). Beveik pusė jo ūkio žemių yra Nevėžio kraštovaizdžio draustinyje, tačiau, ūkininko akimis, tai veikiau privalumas nei trūkumas. Iš esmės nekeisdamas savo įprastinio ūkininkavimo, jis jau trejus metus naudojasi parama už dvi savo valdose įgyvendinamas agrarinės aplinkosaugos priemones. 40 ha plote, esančiame draustinyje, ūkininkas laikosi Natura 2000 teritorijose taikomų apribojimų. Dar 20 ha plote aplink sodybą pagal „Kraštovaizdžio tvarkymo" programą palaikomos natūralios pievos. Nei vienai, nei kitai priemonei įgyvendinti specialių veiksmų ūkininkas sako nesiėmęs. Draustinyje esančias pievas nuomoti ir tvarkyti jis pradėjo tiesiog dėl ganyklų trūkumo. Aplink sodybą dirbamas žemes ganyklomis ūkininkas pavertė taip pat dėl savo poreikių - tiesiog iš čia arčiau parsivaryti karves į tvartą melžimui.

Prie ganymo ir šienavimo apribojimų ūkininkas išmoko prisitaikyti. Teritorijose, kur ganiavą galima pradėti vėliau, gano bandos prieauglį (kad išvengtų pieno sumažėjimo), o nušienautą peraugusią žolę verčia ne šienu, o šienainiu, mat pastebėjo, kad šiam jo karvės turi didesnį apetitą. R. Starevičius prisimena, kad prieš keletą metų, kai buvo itin sausos vasaros, būtent šie drėgni, iš pirmo žvilgsnio ūkininkavimui nepalankūs plotai ir maitino jo bandą, nes kituose plotuose žolė vidurvasariu išdegė.

Kad tvarkant pievas gerėja vietinės augalijos ir gyvūnijos būklė pastebi ir pats ūkininkas: kadaise šalavijas čia jau buvo išnykęs, o dabar vėl džiugina žiedais. Nevėžio lankos, kuriose ūkininkauja Romualdas, patinka ir griežlei - globaliai nykstančiam, bet mūsų agrariniame kraštovaizdyje dar gyvenančiam paukščiui. Kadangi pradedant agroaplinkosaugines veiklas išmokos nebuvo pagrindinis ūkininko motyvas, pasibaigus paramai jis neketina keisti savo veiklos. Priešingai, kadangi planuoja plėsti savo 60 galvijų bandą, gali būti, jog ateityje tvarkys dar didesnius retiems paukščiams gyventi tinkamų pievų plotus.

Viliantis, kad šis darnaus ūkio sugyvenimo su aplinka pavyzdys galėtų būti užkrečiamas, dešimtyje Lietuvos ūkių aplinkosaugininkų iniciatyva įsteigti demonstraciniai ūkiai. Tai - oficialiai baigiamasis porą metų „Baltijos aplinkos forumo" ir Lietuvos ornitologų draugijos vystyto projekto etapas. Tačiau projekto iniciatoriai tikisi, kad iš tiesų tai tik gerųjų pokyčių ūkiuose pradžia, mat nuo šiol bet kuris aplinkosauga susidomėjęs ūkininkas galės įgyvendinamas priemones bei saugomus paukščius pamatyti savo akimis, „gyvų" pavyzdžių turės ir žemės ūkio konsultantai. Kiekvienas galės išsirinkti sau artimiausią ūkį: auginama nuo tradicinių galvijų iki retų veislių avių, plotas nuo 5 iki 100 ir daugiau ha, o išsibarstę jie nuo Žuvinto iki Biržų, nuo Rusnės iki Švenčionių.

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2011/01