23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2010/12
Žiemos bėdos tvarte
  • A. Rutkauskas
  • Mano ūkis

Dažnai baigiantis ganiavai, vieni iš mūsų anksčiau, kiti kiek vėliau, treti per vėlai atsimename, kad vieną dieną teks uždaryti savo bandą į tvartą ir pradėti tvartinį laikotarpį, per kurį prasidės nauji darbai, o taip pat ir nauji vargai.

Tiesa, dalis Lietuvos ūkininkų pieninių karvių bandą laiko tvarte ištisus metus, nes nėra galimybių jos išginti. Jei prieš pasirenkant tokią gyvulių laikymo technologiją tvartas buvo rekonstruotas, tuomet tai nėra blogai. Jei tvartas tokiam laikymui nėra pritaikytas, ūkis gali patirti nemažų nuostolių.

Lietuvoje paplitę ir saitinio, ir palaido laikymo būdai. Abi technologijos turi ir privalumų, ir trūkumų, tačiau iš pradžių vertėtų aptarti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad žiemą išvengtume problemų.

Nesvarbu, ar banda didelė, ar maža, vasarą, kai gyvuliai ganosi, tvartus reikėtų dezinfekuoti, nepamirštant kruopščiai mechaniniu būdu nuvalyti paviršių, nes ir pati geriausia dezinfekcinė medžiaga nepaveiks po nešvarumais pasislėpusių patogeninių mikroorganizmų. Galima naudoti įvairias medžiagas, tačiau viena iš laiko patikrintų priemonių yra kalkės. Jų tirpalu balinamos sienos, lubos ir kiti paviršiai.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad į tvartus uždarytiems gyvuliams gali stigti šviesos, todėl patartina nuvalyti dulkes, prilipusius nešvarumus nuo langų bei kitų šviesos šaltinių. Taip pat reikia patikrinti gyvulių stovėjimo vietas, girdyklas, jų sandarumą, mėšlo šalinimo įrangą.

Laikymo būdų ypatumai

Kaip jau minėta, kiekvienas iš laikymo būdų turi ir privalumų, ir trūkumų. Palaidai laikomos karvės gali pasivaikščioti, po apsiveršiavimo joms greičiau atsistato gimda, pradeda funkcionuoti kiaušidės, greičiau pastebima ruja. Tačiau palaidos karvės daugiau vaikšto, tad ir traumų dėl aštrių paviršių, kampų ar tarpusavyje besigrumdamos dažniau patiria. Taip pat jei karvių imuninė sistema nėra stipri, jos lengviau apsikrečia infekcija, kurios sukėlėjų aplinkoje apstu.

Tvartuose, kuriuose gyvuliai laikomi palaidai, turėtų būti įrengta atskira patalpa apsiveršiavusioms karvėms. Jas būtina atskirti, kad po apsiveršiavimo, kol dar nėra atsistačiusi gimda, nepatektų endometritą sukeliančio užkrato. Dėl šios ligos patiriama nemažų ekonominių nuostolių, nes dažnai gydymas užsitęsia, vėluoja ruja ir karvės blogiau apsivaisina. Endometritu sergančios karvės tampa infekcijos nešiotojomis bandoje, tad užsikrėtus kitoms karvėms nuostoliai dar labiau padidėja.

Dėl išvardytų priežasčių daugiau karvių suserga ir mastitu. Jei nėra galimybės apsiveršiavusių karvių laikyti kitoje patalpoje, rekomenduojama suformuoti atskirą gardą toje tvarto dalyje, kurioje yra mėšlo prieduobė, kad mėšlo šalinimo skreperis iš gimdos ištekėjusias išskyras nubrauktų į prieduobę. Jei bandoje yra karvių, kurios serga nagų ligomis, jas taip pat reikėtų atskirti, o jei atskirti galimybės nėra, rekomenduojama nagų vonelėse naudoti labiau koncentruotus tirpalus. Kai kuriuose Lietuvos ūkiuose dauguma karvių ir telyčių veršiuojasi tvartiniu laikotarpiu, todėl labai padidėja gimdos ligų tikimybė. Norint to išvengti, reikėtų daugiau dėmesio skirti šių ligų profilaktikai.

Iki ir po veršiavimosi - didesnis dėmesys

Ypač dėmesingai reikėtų prižiūrėti karves prieš apsiveršiavimą. Lietuvoje jau senokai kalbama apie vadinamojo tranzitinio periodo karvių šėrimą, kuris ypač svarbus besiruošiant apsiveršiavimui ir naujai laktacijai. Šio periodo metu padarytos klaidos yra pačios skaudžiausios. Viena iš dažnai pasitaikančių klaidų yra gyvulių nupenėjimas. Karvės šeriamos racionu (koncentratais, kukurūzų silosu), kuriame per daug energijos, nutunka, todėl tampa jautresnės daugumai medžiagų apykaitos sutrikimų sukeltų ligų (parezei, hipokalcemijai, ketozei, šliužo dislokacijai, užsilaikiusiai placentai, metritams). Svarbu teisingai keisti apsiveršiavusios karvės racioną, palaipsniui didinant koncentratų kiekį.

Gimdos susirgimams užkertamas kelias, kai besiveršiuojanti karvė tinkamai prižiūrima, t. y. ūkininkas ar ūkio darbuotojas, stebintis veršiavimąsi, turėtų žinoti pagrindinius veršiavimosi fiziologinius principus ir neskubėti padėti karvei, jei jos lytiniai takai dar nėra tam pasiruošę. Dėl panaudotos jėgos gali plyšti tarpvietė, gimda, užsilaikyti nuovalos. Jei veršiavimasis vyko sklandžiai, reikia stebėti lochijas, kurios teka iš gimdos iki 3 savaičių po apsiveršiavimo. Nepatekus užkratui, lochijos būna rausvos, šokolado spalvos. Atsiradę balti dribsniai rodo, kad į gimdą pateko infekcija, todėl būtina kuo greičiau pradėti gydymą.

Yra keletas būdų kaip galima pagreitinti gimdos involiuciją (atsistatymą) po apsiveršiavimo. Vienas iš jų - atlikti gimdos masažą, kurio metu ne tik masažuojama gimda, bet ir įvertinama jos būklė bei atsistatymo laipsnis. Galima naudoti gimdą sutraukiančius preparatus ir sergančioms endometritu, ir sveikoms karvėms. Juos reikėtų naudoti keletą kartų. Jei karvės serga gimdos uždegimu, endometriumas neišskiria hormono prostaglandino, kuris lizuoja (tirpdo) kiaušidėje esantį geltonkūnį. Todėl vėliau pasireiškia ruja arba ji būna nevisavertė. Endometritu sergančioms karvėms reikėtų 1-2 kartus suleisti sintetinių prostaglandinų. Kad greičiau pradėtų funkcionuoti kiaušidės, galima panaudoti vitaminų A, D3, E injekcijas po oda, praėjus mėnesiui po apsiveršiavimo.

Jei ūkyje nėra nuolat dirbančio veterinarijos specialisto, bent vieną kartą per savaitę reikėtų jį kviesti, kad būtų atliktas rektinis apsiveršiavusių karvių tyrimas. Tokiu būdu bus greičiau diagnozuojamos gimdos ir kiaušidžių ligos bei pradėtas gydymas. Jei gimdos uždegimas negydomas arba gydomas netinkamai, uždegiminis procesas pereina į lėtinę formą, kurią sunku išgydyti. Tuomet reikėtų į gimdą leisti jodo preparatų.

Profilaktikos priemonės žiemą

Kovojant su gimdos uždegimus sukeliančiais mikroorganizmais, didelę reikšmę turi aplinka, todėl ir palaido, ir pririšto laikymo tvartuose karvių guoliavietes reikia periodiškai dezinfekuoti. Rinkoje gausu dezinfekuojančių produktų. Vienas iš populiariausių Stalosan F. Tai rudi milteliai, kuriais barstomi tvartų paviršiai. Taip sumažinamas gyvulio laikymo vietos užterštumas mikroorganizmais (bakterijomis, virusais, mikroskopiniais grybais), amoniako, vandenilio sulfido ir kitų dujų bei drėgmės kiekis. Preparatą ypač patartina naudoti, esant infekcinių ligų rizikai (jauniklių laikymo vietose, intensyvios gyvulininkystės tvartuose). Nedideliais kiekiais patekęs į virškinimo traktą jis pavojaus nekelia. Milteliais reikėtų barstyti guoliavietes, vietas, kuriose atliekamas endometritu sergančių karvių rektinis tyrimas. Rekomenduojama 1 m2 paviršiaus ploto pirmąsias 3 dienas kasdien berti po 50 g miltelių (saują), vėliau - kartą per savaitę, tačiau kiekvienas ūkis gali pasirinkti barstymo dažnumą pagal savo poreikius.

Kai kurie ūkiai guoliaviečių dezinfekcijai naudoja gesintų kalkių ir medžio pjuvenų mišinį. Kitur guoliavietės vieną kartą per savaitę barstomos tik gesintomis kalkėmis. Norint sumažinti laiko sąnaudas, ties priekinėmis gyvulio kojomis galima paberti didesnį minėto mišinio kiekį: besikeldamos karvės priekinėmis kojomis vis pastums dalį paberto mišinio užpakalinės kūno dalies link. Taip naudojant minėtas medžiagas, galima sumažinti ir nagų ligų pavojų, ir sergamumą endometritu ar mastitu bei pastarųjų ligų paplitimą bandoje.

Tvarto mikroklimatas

Kitas labai svarbus veiksnys gyvulių komfortui yra patalpos temperatūra ir drėgmė. Esant didelei oro drėgmei, šalto laikymo tvartuose padaugėja kvėpavimo sistemos ligų, o jei tvartas šiltas, - tai jame idealios sąlygos mikroorganizmams daugintis.

Dėl netinkamo mikroklimato gyvulių produktyvumas sumažėja iki 30 proc., pablogėja jų sveikata, padaugėja susirgimų, sumažėja priesvoriai, o pašarų sąnaudos padidėja 15-20 proc. Palaido laikymo tvartuose optimali temperatūra yra nuo -7 iki +17 °C.

Norint sumažinti oro drėgnumą, reikėtų sudaryti optimalias sąlygas pasyviajai ventiliacijai, kuomet tvarte įrengiami vertikalūs apšiltinti ortakiai (kaminai), kad šiltas oras galėtų kilti į viršų ir nesusidurtų su šalto oro slenksčiu. Jei to neįmanoma padaryti, vertėtų įrengti aktyviąją ventiliaciją. Tam tikslui naudojami ištraukiamieji ventiliatoriai. Jau nemaža dalis ūkių Lietuvoje turi ventiliatorius, kuriuos naudoja vasaros metu, tačiau tikslinga juos naudoti ir žiemą norint sudaryti optimalų mikroklimatą. Kai kur patalpos ventiliuojamos atidarant langus ar duris. Jei fermoje įrengtos užuolaidos, dažniausiai ventiliacijos problemos sprendžiamos dar projektuojant ar rekonstruojant pastatą.

Dažniausiai pasitaikančios ligos

Kartais kai kurių ligų neįmanoma išvengti, nors tvartas vasarą buvo dezinfekuotas, taikytos užkrečiamų ligų profilaktikos priemonės. Viena iš tokių rizikingų ligų - ketozė, diagnozuojama ir stambiuose, ir smulkiuose ūkiuose. Tai labai pieningų ir gerai įmitusių karvių liga. Gyvuliai gali susirgti ne tik dėl gausaus šėrimo užtrūkimo metu, bet ir dėl angliavandenių trūkumo pašaruose.

Labai svarbu laiku diagnozuoti ketozę, o dar geriau ją numatyti, kad būtų laiku taikomos profilaktikos priemonės. Norint išvengti ketozės, būtina nuolatinė šėrimo specialisto priežiūra ne tik sudarant racionus, bet ir esant bet kokiems pieno rodiklių nukrypimams nuo įprastos ūkiui normos ar padaugėjus gyvulių susirgimams.

Ketoze sergančioms karvėms galima sugirdyti gliukozės pakaitalų. Dažniausiai vartojami monopropileno glikolis, kalcio propionatas ir natrio propionatas. Karvės kepenys naudoja šias medžiagas gliukozei gaminti. Populiariausias iš preparatų yra propileno glikolis. Jis gali būti skystas, t. y. girdomas, arba milteliai, kurie gyvuliams šeriami su pašaru. Propileno glikolio gydomoji dozė yra nuo 300 iki 500 g per dieną. Pastaruoju metu rinkoje siūloma pašarinių priedų, kuriuose itin daug energijos. Į kai kurių iš šių priedų sudėtį taip pat įeina propileno glikolis. Rekomenduojama jų duoti prieš pat apsiveršiavimą ir po jo.

Dar viena dažna tvartinio laikotarpio liga - parezė po apsiveršiavimo. Nustatyta, kad iki 79 proc. veršingų karvių bandoje trūksta kalcio. Dėl to jos sunkiai veršiuojasi, dažnai serga pogimdymine pareze, joms užsilaiko placenta (nuovalos) ir išsivysto gimdos uždegimas, mastitas, jos blogai apsivaisina, mažėja produktyvumas. Dažniausiai pareze karvės suserga, praėjus 2-3 dienoms po apsiveršiavimo. Pastebėjus, kad pakito karvės elgsena, stovėsena, ji nenoriai keliasi arba visai nesikelia, reikėtų kviesti veterinarijos specialistą.

Kai kurie autoriai pataria 2-3 savaites kasdien tuo pačiu metu matuoti apsiveršiavusių karvių kūno temperatūrą. Tai vienas iš būdų greitai diagnozuoti susirgimus ir laiku imtis profilaktikos bei gydymo priemonių. Tačiau reikėtų atminti, kad sveikam gyvuliui nepakanka vien gero pašaro ar gražiai įrengto tvarto. Tik visuma priemonių gali užtikrinti gyvulio sveikatingumą ir maksimalią naudą pieno ūkio savininkui.