Per du dešimtmečius žemdirbių savivalda Lietuvoje sustiprėjo, tačiau ne tiek, kiek norėtų patys žemdirbiai. Apie žemdirbių savivaldos plėtrą, santykius su valdžia ir žemdirbių interesų gynimą kalbamės su Žemės ūkio rūmų pirmininku Broniumi MARKAUSKU.

Ar žemdirbių savivaldai Lietuvoje lemta tapti realia - visiškai nepriklausoma, turint omeny tai, kad šiuo metu Žemės ūkio rūmų veikla iš dalies yra finansuojama valstybės?

Žemdirbių savivalda Lietuvoje egzistuoja, tai tikrovė, o ne mitas. Pirmiausia tai stiprios pačių žemdirbių organizacijos, pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga, šakinės pieno, grūdų ir kitų gamintojų organizacijos. Jos tinkamai atstovauja žemdirbių interesams. Nereikia pamiršti kaimo plėtros organizacijų, kaip antai, Kaimo bendruomenių sąjunga, Kaimo turizmo asociacija. Žinoma, visada norisi geresnio rezultato. Tačiau į šią problemą reikėtų žvelgti keliais aspektais: kaip žemdirbių savivaldos organizacijos vykdo savo veiklą, ar tinkamai gina narių interesus ir iš ko gyvena (kokia jų finansinių išteklių kilmė). Savivaldos finansavimo užtikrinimas yra opiausias klausimas, o dėl pagrindinės organizacijų funkcijos - žemdirbių interesų atstovavimo - priekaištauti būtų neteisinga. Lobistinė žemės ūkio organizacijų veikla Lietuvoje labai ryški ir labiausiai koncentruota. Ką pastaraisiais metais pavyko padaryti žemdirbių labui? Pirmiausia, pavyko užsitikrinti didesnes išmokas, pasiekti paprastesnio paramos administravimo. Vyriausybės įvykdyta mokesčių sistemos reforma, įvedant privalomus mokesčius žemdirbiams, po metus trukusių diskusijų tapo švelnesnė: vieni mokesčiai įšaldyti, kiti supaprastinti arba sumažinti; jie tapo suprantamesni, aiškesni.

Ar būtume nuveikę daugiau, ar kitokia būtų Žemės ūkio rūmų elgsena, jei savivaldos finansavimą užtikrintų patys žemdirbiai? Kalbu apie kartas nuo karto pasigirstančius priekaištus, kad Žemės ūkio rūmai per dažnai linksta į kompromisus, nusileidžia Vyriausybei ar Seimui. Tokie vertinimai ne visada objektyvūs, nes be kompromisų joks lobizmas ir savivalda nėra įmanomi. Buvo metas, kai Žemės ūkio rūmai klausimus kėlė kategoriškai ir ėmėsi atitinkamų priemonių, tačiau rezultatai nebuvo geresni.

Visiškai sutinku, kad daug sudėtingiau vykdyti veiklą, kai patys žemdirbiai neužtikrina savivaldos finansavimo. Apie visuotiną privalomą savivaldos mokestį, kurį mokėtų visi žemdirbiai, kalbame jau kelerius metus. Aktyvieji žemdirbiai pritaria, kad toks mokestis turi būti, bet siekis neįgyvendinamas dėl objektyvios priežasties. Privalomos narystės idėja prieštarauja įstatymams ir Konstitucijai. Einant tuo keliu kiltų pavojus įteisinti privalomą narystę ne tik visuomeninėse, bet ir politinėse organizacijose, partijose. Tai būtų grįžimas atgal. Mums reikia sukurti tokį modelį, kuris žadintų pareigą mokėti mokesčius savo savivaldos organizacijai.

Žemės ūkio rūmai nėra išlaikytiniai, mes sugebame uždirbti lėšų, kad galėtume veikti, o valstybės finansavimą gauname už konkrečių funkcijų atlikimą. Šios lėšos sudaro 25 proc. Žemės ūkio rūmų biudžeto. Dauguma žemdirbių organizacijų, kurios dirba kasdien, padaro savo darbą, rimtų pretenzijų joms nekeliama. Galbūt turi kilti konfliktinė situacija, kad patys žemdirbiai pajustų būtinybę kažką keisti, kai matys, kad jų interesai nėra ginami.

Žemdirbių savivaldos pertvarka numato ir dalies funkcijų perėmimą iš valdžios institucijų. Kurių funkcijų perėmimas įmanomas artimiausiu metu ir nekelia didelių problemų?

Funkcijų perėmimas iš valstybės vyksta labai lėtai, bet kartu išvengiama nepageidautinos trinties. Štai Vokietijos vyriausybė 2003 metais priėmė radikalų sprendimą dėl ministerijai nebūdingų funkcijų perdavimo žemdirbių savivaldai. Abejoju, ar Lietuvoje taip bus. Einame neskubėdami, todėl procesas vyksta sklandžiai. Mes irgi nesame pasiruošę perimti visų funkcijų iš karto. Labai svarbus žingsnis žengtas veislininkystės srityje. Rezultatas kol kas netenkina, bet savivaldos užuomazgų šioje srityje jau yra. Gyvulių veislininkystės asociacijos Žemės ūkio rūmuose jau yra sudariusios komitetą, svarsto savo veiklą, ieško finansavimo šaltinių. Kitas žingsnis turėtų būti gyvulių produktyvumo kontrolės funkcijų perėmimas. Ši paslauga brangsta, išlaikyti esamą sistemą brangu, todėl reikia eiti sujungiant šią funkciją su veislininkystės asociacijų vykdomomis funkcijomis, jų finansinius ir žmogiškuosius išteklius.

Labai logiškas būtų savivaldybių žemės ūkio skyrių funkcijų perdavimas Žemės ūkio rūmams. Mums šie skyriai atrodo keistas darinys, nes administravimo požiūriu jie pavaldūs savivaldybėms, o jų funkcijos finansuojamos iš valstybės biudžeto. Kur skyriams vadovauja aktyvūs žmonės, ten ir veikla vyksta gerai, o kitur - tik formaliai. Kadangi taip yra nuo seno, atrodo, kad kitaip ir būti negali. Tačiau išanalizavę matome, kad skyrių veikla nėra efektyvi.

Valstybė vis neišsprendžia apleistų ir dirvonuojančių žemių mažinimo kausimo. Nuspręsta didinti mokestį už šias žemes, tačiau nesutariama, kas jį administruos. Rūmai galėtų imtis šios funkcijos. Mes manome, kad Nacionalinio kaimo tinklo administravimas, kaip ir Žemdirbių mokymo metodikos centro veikla, taip pat turėtų būti perduoti žemdirbių savivaldai.

Galėtume vykdyti ir kai kurias aplinkosaugos funkcijas, visų pirma tas, kurios susijusios su žemdirbiams taikomų reikalavimų įgyvendinimu. Mes labiau negu aplinkos apsaugos departamentai suinteresuoti, kad ūkininkas paisytų šių reikalavimų. Būtų kur kas efektyviau patarti ūkininkui ir jį konsultuoti, kad jis tuos reikalavimus atitiktų, negu bausti, kad jų nesilaiko.

Jums tenka girdėti, kad Nacionalinis susitarimas, kurį pasirašė ir Žemės ūkio rūmai, turėjo užtikrinti paramą verslui mainais į Vyriausybės palaikymą. Ar šis susitarimas davė tai, ko tikėjotės?

Šiandien šimtu procentų esu įsitikinęs, kad pasirašydami Nacionalinį susitarimą žengėme teisingą žingsnį. Juk įšaldyti žemdirbių pajamų ir pelno yra šio susitarimo išdava. Apgailestauti galima tik dėl to, kad per vėlai įsijungėme į šį procesą. Susitarime buvo daug mums palankių dalykų, nors ne visi įgyvendinti, pavyzdžiui, pažadas mažinti biurokratines kliūtis ir kontrolę verslui. Susitikimai su ministrais ir problemų aptarimai buvo naudingi ir paspartino kai kuriuos procesus.

Manome, kad galime kalbėti apie naujo susitarimo parengimą. Mes turime labai aiškių siekių, pavyzdžiui, dėl statybų leidimų, reikalavimų taršos monitoringui. Kol kas sunkiai įsibėgėjame, bet jei būtų nacionalinis susitarimas, reikalai pajudėtų. Pasigendame ir valstybės pozicijos dėl Bendrosios žemės ūkio politikos ateities po 2013 metų. Ją būtina suformuluoti, nes ne Žemės ūkio rūmai ir ne Žemės ūkio ministerija, o Vyriausybė ir Prezidentė turės apginti mūsų šalies interesus.

Nacionalinio susitarimo kritikai pernelygt viską supaprastina, kai sako, kad pasirašydami susitarimą Žemės ūkio rūmai atsisakė galimybės organizuoti protesto akcijas. Tai nevykęs pasakymas. Pirma, niekas neatėmė galimybės iš žemdirbių organizacijų rengti protestus, bet kuri iš jų ar drauge susitarusios yra laisvos priimti atitinkamus sprendimus. Antra, jei situacija pakryptų visiškai nepalankia žemdirbiams linkme, dalyvavimo susitarime galima atsisakyti. Trečia, Žemės ūkio rūmai atlieka tarpininko funkciją tariantis dėl reikalavimų įgyvendinimo su valdžios institucijomis, o dalyvavimas nacionaliniame susitarime sudaro didesnę galimybę šiam tikslui pasiekti.

Žemės ūkis krizės laikotarpį išgyveno palyginti nesunkiai. Tačiau šiemet matome, kad pradelstos žemdirbių skolos siekia 300 mln. litų. Ar tai reiškia, kad 2011 metais žemdirbių laukia dar rimtesni išmėginimai?

Statistika rodo, kad 2009 metais žemės ūkio gamyba, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo, o šiemet gamybos apimtys krito, bet ūgtelėjo kainos, todėl žemės ūkis neblogai atlaikė sunkmetį. Tačiau įvertinę ilgesnį - 5-6 metų laikotarpį - matome, kad gamyba vis mažėja, nors galimybių gaminti daugiau tikrai yra, tuo labiau, kad paklausa didėja. Mažėjanti pieno ir mėsos gamyba kelia didelį nerimą, o kalbant apie perspektyvą, pasigendu rimtos Vyriausybės strategijos. Atskirų pastangų yra, bet ar jos duos rezultatų? Nemanau, kad kiti metai Lietuvos žemdirbiams bus kriziniai. Grūdų sektorius labai priklauso nuo derliaus ir pasaulinių rinkų, ir niekas negali prognozuoti, kas bus iš tikrųjų. Pamenu, 2007-ųjų pradžioje „Žaliojoje savaitėje" ES žemės ūkio komisarė iš tribūnos pasakė, kad pagaliau žemdirbiai pradeda gauti tinkamą atlygį už savo sunkų darbą. Praėjo vos 3 mėnesiai ir visos kainos nuvažiavo žemyn.

Tai, kad kitais metais neišvengsim bankrotų žemės ūkio sektoriuje, dar nereikš krizės. Gal skamba bauginančiai, bet bankrotas kai kuriais atvejais yra logiška išdava. Bankrotus sukelia ne vien situacijos blogėjimas. Pripažinkime, kad ne visi kaimo žmonės gali būti ūkininkais ir su tuo reikia susitaikyti.

Kaip žemdirbių savivalda gali sušvelninti situaciją? Pirmiausia, būtina užtikrinti deramą žemdirbių interesų atstovavimą ir jų teisių gynimą santykiuose su supirkėjais, perdirbėjais, kredito įstaigomis. Siekiame, kad būtų parengtos tipinės grūdų supirkimo-pardavimo sutartys, nes pagal šiandienines žemdirbys atsiduria prastesnėje situacijoje. Su bankais susitinkame ir deramės dėl atskirų ūkininkų, kuriems padedame sureguliuoti piniginius srautus. Bet nesame pajėgūs daryti įtaką rinkai, o ji šiandien yra svarbiausias veiksnys. Pieno kainos šiandien neblogos, tikimės sektoriaus atsigavimo, bet kas bus po pusės metų, niekas nežino. Dėl produkcijos supirkimo kainų ir tiesioginių išmokų galima kovoti, tačiau ne dėl pasaulio derliaus, produkcijos atsargų, meteorologinių sąlygų. Didelę įtaką žemės ūkio sektoriui daro spekuliacijos biržose. Manau, Europos Komisija turėtų imtis priemonių jas suvaldyti, nes šie procesai iškraipo kainas ir atneša nuostolių.