Šešėlinė arba oficialiai neapskaityta ekonomika egzistuoja visose šalyse ir priklausomai nuo savo dydžio vienaip ar kitaip veikia šalies ekonominę plėtrą, žmonių gerovę bei šalies politiką. Esant dideliam šešėlinės ekonomikos mastui šalyje, įstatyminė ir mokestinė bazės negali būti efektyvios. Mokesčių našta yra didinama oficialiai apskaitomai ekonomikai, tuo tarpu šešėlinės ekonomikos dalyviai išvengia mokesčių, taip skurdindami šalies biudžetą.

Šešėlinės ekonomikos masto didėjimą skatina ne vien siekis išvengti mokesčių mokėjimo, bet ir valstybės prekybos ar kainų kontrolė.

Jungtinių Tautų Ekonomikos Komisija Europai (UNECE), nagrinėdama šešėlinę ekonomiką prekyboje, pažymi, kad šios veiklos vertinimą lemia šie reiškiniai:

• maršrutinė prekyba;
• prekių įsigijimas kertant sieną;
• juodoji rinka, kontrabanda - nelegali prekyba;
• atsiskaitymas grynaisiais ir be mokėjimo sąskaitų - neteisingai pateikiama apyvarta, sukčiavimas pridėtinės vertės mokesčiu.

Maršrutinė prekyba - tai veikla, kurioje verslininkai perka prekes užsienyje ir importuoja jas perpardavimui turguose arba mažose parduotuvėse. Maršrutinė prekyba turi įtakos importo ir eksporto statistiniams duomenims, kadangi šiuo atveju prekės dažniausiai importuojamos be deklaracijos, siekiant išvengti muitų mokesčių. Didelės apimties maršrutinė prekyba vyrauja tranzitinėse šalyse.

Prekių įsigijimas kertant sieną yra veikla, kai privatūs asmenys perka prekes užsienyje dėl mažesnių mokesčių ir importuoja šias prekes savo reikmėms. Šios prekės yra nedeklaruojamos, siekiant išvengti muitų mokėjimo. Nors šiuo atveju asmenys nuslepia savo veiklą nuo mokesčių institucijų, siekdami išvengti mokesčių mokėjimo, tačiau tokia veikla yra neproduktyvi ir nėra nelegalios ekonomikos dalis. Tačiau prekių įsigijimas, kertant sieną, gali turėti įtakos tarptautinės prekybos statistikai. Tokia prekyba gali būti neįtraukta į eksportą, eksportuojančios šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) bus netiksliai įvertintas, taikant išlaidų metodą, o importuojančios šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) bus pervertintas, taikant išlaidų metodą, jei prekyba yra įtraukta į vartojimo apytikrius skaičiavimus.

Maršrutinė prekyba ir prekių įsigijimas kertant sieną 2008-2009 metais buvo ypač būdingi Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriuje dėl PVM lengvatų panaikinimo mėsai. Todėl šių reiškinių nagrinėjimas 2009 metų kontekste gana aktualus.

Ne visiems sektoriams grėsmė vienoda

Žemės ūkis pasižymi savitumu ir skiriasi nuo pramonės įvairiais aspektais:

• iki 2009 m. žemės ūkio įmonės ir ūkininkai nemokėjo pelno mokesčio;
• PVM mokėtojų yra tik apie 9 tūkst. fizinių ir juridinių subjektų (apie 5 proc. ūkių);
• valstybės paramos intensyvumas verčia ūkio subjektus pateikti tikslius duomenis apie žemės naudmenas, galvijus, avis, pieno gamybą;
• didelę įtaką produkcijos apimtims turi gamtinės klimatinės sąlygos.

Visa tai mažina šešėlinės ekonomikos, susijusios su mokesčių slėpimu, mastą, nors kaip tik šiame sektoriuje produkcijos apskaita yra nepakankama ir netiksli.

Gamyba ir vartojimas - du neatsiejami procesai, darantys įtaką vienas kitam ir nusakantys pasiūlos ir paklausos santykį. Šio santykio verčių analizė leidžia daryti prielaidas apie tam tikrų produktų šešėlinės ekonomikos mastus. Vargu ar esant pakankamam apsirūpinimui bei mažesnėms kainoms oficialioje prekyboje galima alternatyvi šešėlinė prekyba. Lietuvoje pertekliniais laikytini pienas ir pieno produktai, jautiena, grūdai ir jų produktai, kiaušiniai. Tuo tarpu kiauliena, paukštiena, daržovės, vaisiai ir uogos yra papildomai importuojamos gyventojų poreikiams patenkinti. Produkto vertė iš esmės nusako ne tik didėjančio importo grėsmes, bet ir galimus neoficialios prekybos mastus. Viena iš šešėlinės ekonomikos galimų formų - perteklinė žemės ūkio produkcija (skirtumas tarp užaugintos ir supirktos), kuri toliau gali būti parduodama nemokant PVM.

Santykis tarp pagamintos ir supirktos produkcijos (prekingumo lygis) rodo, kad superkama mažiausiai bulvių, daržovių, kiaulių, grūdų ir pieno. 2008 metais 415 tūkst. kiaulių buvo eksportuota. Tai padidino prekingumo lygį daugiau kaip 70 procentų.

Daugumos žemės ūkio produktų kainos Lietuvoje yra mažesnės už vidutines ES šalyse (išskyrus kiaušinius ir kiaulieną), tačiau didesnės nei kaimyninėje Lenkijoje (išskyrus jautieną ir grūdus). Tad esant Lietuvos rinkoje aukštoms kiaulienos, kiaušinių ir kitų produktų supirkimo kainoms, galima tiek maršrutinė prekyba, tiek masinis gyventojų prekių įsigijimas kaimyninėje šalyje. Eksporto ir importo analizė rodo, kad Lietuvos pieno gamintojai, galvijų augintojai, paukštynai ir vaisių bei daržovių perdirbėjai labai priklauso nuo išorinių rinkų situacijos.

Didžiausia grėsmių tikimybė egzistuoja mėsos ir vaisių-daržovių sektoriuose. Kaip tik šiais produktais daugiausia ir prekiaujama turguose, kurie yra vienas iš pagrindinių šešėlinės ekonomikos virsmo objektų.

Turgaus prekyba mėsa 2008 metais sudarė 334 mln. Lt arba apie 17 proc. visų mėsos pardavimų šalyje. Turguose didžioji dalis mėsos yra kiauliena.

Žemės ūkio ir maisto produktų rinkoje galima išskirti prekybos schemas, kurios rodo pagrindinius šešėlinės ekonomikos elementus. Turgaus specifika pasižymi tuo, kad beveik visi prekeiviai nemoka PVM, kas sudaro konkurencinį pranašumą prieš mažmeninės prekybos įmones ir perdirbimo įmones.

Šios schemos egzistuoja visada, tačiau priklausomai nuo sąlygų (muitų tarifų, PVM skirtingo mokesčio ir t. t.) jų mastai nėra pastovūs.

Prielaidos žemės ūkio ir maisto produktų šešėlinės ekonomikos augimui susiformavo 2008 m. pabaigoje, kai gerokai sumažėjo kaimyninės šalies Lenkijos zloto kursas. Nuo 2009 m. pradžios išaugęs PVM tarifas žaliai mėsai labiausiai paveikė mėsos sektorių, kur beveik pusei gaminamos produkcijos PVM padidėjo 14 procentinių punktų, o nuo rugsėjo mėnesio dar papildomai 2 proc. punktais. Šios dvi priežastys pakeitė dalies Lietuvos vartotojų pasirinkimą. Per 2009 metus mažmeninė prekyba prarado daugiau kaip 20 proc. apyvartos. PVM tarifų skirtumas 14-18 procentinių punktų tarp Lenkijos ir Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų šalių rinkose buvo lemiamas veiksnys išaugusiai maršrutinei prekybai ir prekių įsigijimui kirtus sieną.

PVM lengvatinius tarifus maisto produktams taiko du trečdaliai ES šalių, o jų tarifas labai artimas kaimyninių šalių tarifams. Taip siekiama išvengti rinkos pranašumų kitos šalies atžvilgiu. Apie tai plačiau rašyta praėjusiame žurnalo „Mano ūkis" numeryje. Lietuvoje 2009 metais susiklostė priešinga situacija - krizės laikotarpiu mėsos perdirbimo įmonės palaipsniui prarado turėtas rinkos pozicijas.

Skirtingų mokesčių politikos įtaka

Lietuvos laisvosios rinkos institutas nustatė, kad 2005 metais šešėlinė ekonomika sudarė 21,4 proc. šalies BVP. Žemės ūkio sektoriuje ši dalis turėtų būti daug mažesnė, nes didelė dalis ūkių ir bendrovių, kurių pajamos viršija 100 tūkst. litų, 2007 metais sudarė apie 10 proc. Tad šešėlinės ekonomikos dalis, susijusi su mokesčių mokėjimo vengimu, galėtų būti tik apie 2 proc. sukuriamo žemės ūkyje BVP, apytikriai apie 150 mln. Lt. Palyginus su pramonės sektoriais, tai labai nedaug.

Dėl skirtingų mokesčių politikos, apmokestinant vartotoją PVM, kainų skirtumas toje pačioje rinkoje gana didelis: prekyboje - 21, turguje - 0 proc. (neskaitant fiksuoto mokesčio užsiimti prekyba bei turgaus administracines rinkliavas). Turgus, lyg laisva ekonominė zona, kur už nedidelį savivaldybių nustatytą mokestį laisvai realizuojama perpirkta žemės ūkio produkcija. Mokesčių politika yra palanki turgui, todėl kainų tendencijas diktuoja prekeiviai. Dėl PVM pakeitimo padidėjus mėsos kainoms, 2009 metų sausio mėnesį turgaus kainos taip pat išaugo, nors tam priežasčių nebuvo.

Mėsos dominavimas turgaus prekyboje iš dalies patvirtina šio produkto šešėlinės ekonomikos grėsmes. Kokia yra vieno turgaus taško, prekiaujančio mėsa, vidutinė apyvarta: ar ji neviršija tos ribos, kai tampama PVM mokėtoju? Atlikus tyrimą Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio turguose, atsižvelgiant į šių miestų gyventojų skaičių bei bendrą šalies turgaus prekybą mėsa, tapo akivaizdu, kad visuose stambiuose miestuose prekyba mėsa turėtų būti apmokestinta PVM tarifu. Apklausos duomenimis, apie 60 proc. prekiaujančių mėsa apklaustųjų dienos pajamos yra didesnės kaip 500 Lt. Prekiaujant 200 dienų per metus gauname 100 tūkst. Lt pajamų.

Prekiaujančių daržovėmis ir vaisiais dienos pajamos daug mažesnės nei mėsos, todėl šių produktų prekeiviai neturi esminės įtakos mokesčių praradimams.

Šalies savivaldybės 2009 metais buvo nustačiusios fiksuotus pajamų mokesčius, kurie keliasdešimt kartų mažesni nei būtų gauta turguje parduotos mėsos PVM mokesčio. Didžiausių miestų turgaviečių šešėlinės prekybos 2009 m. rezultatas - daugiau kaip 32 mln. Lt, kurių netenka savivaldybės.

Mažmeninės prekybos ir mėsos perdirbimo įmonės, taikančios 21 proc. PVM tarifą, nėra vienodose konkurencinėse sąlygose prieš turgaus prekeivius (šie nemoka PVM) arba gyventojus, perkančius produkciją Lenkijoje (šioje šalyje taikomas 3-7 proc. PVM). Dėl skirtingų sąlygų 2009 m. mėsos pardavimai mažmeninėje prekyboje sumažėjo per 20 proc., o turguje išaugo 3 procentus.

Taigi didžiausia šešėlinės ekonomikos grėsmių tikimybė egzistuoja mėsos ir vaisių-daržovių sektoriuose. Kaip tik šiais produktais daugiausia ir prekiaujama turguose, kurie yra vienas iš pagrindinių šešėlinės ekonomikos virsmo objektų. PVM tarifų taikymo praktika rodo, kad du trečdaliai ES šalių net ir krizės laikotarpiu maisto produktams taiko sumažintus tarifus, o Lietuvoje mokesčius mokantys rinkos dalyviai palaipsniui praranda vartotojus vidaus rinkoje. Juos palaipsniui nukonkuruoja šešėlinės ekonomikos verslas. Įvežtinės produkcijos konkurenciniai pranašumai šešėlinės ekonomikos verslo pavidalu išryškėja turguje, kur mokesčiai, palyginus su mažmenine prekyba, skiriasi beveik penktadaliu, o kainų skirtumas apie 10 proc. Kasmet Lietuvos biudžetas vien iš mėsos prekybos turguose praranda apie 60 mln. Lt, kurie nusėda pas turgaus prekybos tarpininkus.