Didžiausia žemės ūkio produkcijos importuotoja pasaulyje Rusija užsibrėžė tikslą iki 2020 metų apsirūpinti didžiąja dalimi žemės ūkio ir maisto produktų. Šis siekis įtvirtintas Rusijos apsirūpinimo maistu doktrinoje. Planuojama 2020 m. apsirūpinti grūdais ir bulvėmis - ne mažiau 95 proc., pienu ir pieno produktais - ne mažiau 90 proc., mėsa ir mėsos produktais - ne mažiau 85 proc., cukrumi, augaliniu aliejumi, žuvimi ir vėžiagyviais - ne mažiau 80 proc.

Iki šiol Rusija visiškai apsirūpina tik grūdais ir juos eksportuoja. Visuose kituose sektoriuose teks didinti gamybą, daugiausia mėsos sektoriuje, kadangi 2008 m. apsirūpinimo mėsa ir mėsos produktais lygis tesiekė 61 proc. Kad pasiektų užsiplanuotą minimalų apsirūpinimo lygį, cukraus gamybą teks padidinti 10 proc., pieno ir pieno produktų - 5 proc., žuvies ir vėžiagyvių - apie 9 proc. Daugiausia Rusija importuoja kiaulienos, paukštienos, jautienos ir pieno produktų. Pagrindiniai jos maisto produktų tiekėjai yra Europos Sąjunga (ES), Brazilija, Argentina, Ukraina ir Jungtinės Valstijos (JAV).

Pagrindiniai iš ES į Rusiją eksportuojami produktai yra: vynas ir vermutas, kiauliena, vaisiai, pieno produktai, iš jų didelę reikšmę užima sūriai, spiritiniai gėrimai. Pieno produktų rinkoje iš ES įvežama į Rusiją produkcija konkuruoja su ukrainietiškąja. Europietiška kiauliena stipriai konkuruoja su Brazilijos ir JAV tiekiama produkcija. O iš ES į Rusiją vežami švieži ir džiovinti vaisiai susiduria su Argentinos produkcijos spaudimu. Lotynų Amerikos šalys ir JAV yra išsikovojusios stiprias pozicijas įvežant į Rusiją jautieną ir vištieną.

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją apimtys nuosekliai augo iki pat 2008-ųjų pasaulio finansinės krizės pradžios. 2009 m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją apimtys sumažėjo beveik 14 proc., nuo 975 mln. eurų 2008-aisiais iki 839 mln. eurų 2009-aisiais. Nepaisant smarkaus prekybos apimčių sumažėjimo, Lietuvos užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais su Rusija balansas išliko teigiamas ir 2009 metais sudarė 674 mln. eurų.

Nuo 2006 metų Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją struktūroje vyksta pokyčiai, kadangi pradėjo mažėti pieno ir pieno produktų dalis bendrame žemės ūkio ir maisto produktų eksporte į Rusiją, o nuosekliai didėja gyvų gyvūnų eksportas į šią šalį. Lietuvos gamintojams tai reiškia prarandamą pridėtinę vertę, nepanaudojamus prikultus Lietuvoje grūdus pašarams ir neišnaudojamus mėsos perdirbimo pramonės pajėgumus. Iš Lietuvos išvežami gyvi gyvūnai, daugiausia kiaulės, o vietoj jų importuojama kiauliena iš Vokietijos ir Lenkijos.

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams viltingai žvalgantis į Rusijos rinką, pastarosios valdžia deda visokeriopas pastangas savo rinkai ir vidaus gamintojų interesams apsaugoti. Periodiškai Lietuvos eksportuotojai susiduria su tam tikro produkto eksporto apribojimais, aukštesniais kokybės reikalavimais. Konkurencija Rusijos rinkoje nuosekliai auga, o Lietuvos pieno pramonės įmonės konkuruoja su aukšto inovatyvumo lygio pasaulio kompanijomis. Be to, šios pieno perdirbimo kompanijos skelbia kooperacijos planus, tiek tarpusavyje, tiek su stambiomis Rusijos kompanijomis. Kitas ne mažiau svarbus veiksnys yra tai, jog pasaulinės pieno perdirbimo kompanijos perkelia gamybą arčiau potencialių rinkų. O pati Rusija, siekdama palaikyti bei padidinti šalies gamintojų konkurencingumą, imasi kolektyvinių iniciatyvų, kaip antai Rusijos, Kazachstano ir Ukrainos grūdų forumas bei Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos muitų sąjunga.

Rusijos, Ukrainos, Kazachstano partnerystė

Grūdų forumo sukūrimas ir Rusijos, Ukrainos, Kazachstano (RUK) grūdų sąjungos įkūrimas yra vienas esminių Rusijos konkurencingumo grūdų sektoriuje sustiprinimo instrumentų. Iš pradžių pasyviai dalyvavusi bendradarbiavime, 2010 metų pradžioje Ukraina atnaujino idėją dėl bendros grūdų sąjungos sukūrimo, pasiūlydama Juodosios jūros regione įkurti grūdų biržą. Pagrindinė šio pasiūlymo priežastis - galimybė daryti įtaką pasaulinėms grūdų kainoms. Kartu su naujos biržos kūrimu Rusija ketina statyti naujus grūdų terminalus Tolimuosiuose Rytuose ir suteikti daugiau galimybių tiekti grūdus geležinkeliu ir taip sumažinti grūdų gabenimo tarifus augintojams.

Šios sąjungos įsteigimas sujungia RUK sąlyginius pranašumus, kadangi šalys specializuojasi skirtingų grūdinių kultūrų auginime: Kazachstanas daugiausiai augina aukštos kokybės maistinius grūdus, Ukraina - pašarinius, o Rusija daugiau dėmesio skiria žemesnės kokybės grūdų auginimui. RUK darbas bendros grūdų rinkos atžvilgiu turėtų padėti išvengti spekuliatyvinių kainų svyravimų, dalyvavimą šiose rinkose padaryti aiškesnį bei labiau nuspėjamą, taip į grūdų auginimo sektorių pritraukiant daugiau investuotojų.

RUK sąjunga numato ne tik bendrą politiką grūdų rinkos atžvilgiu, bet ir infrastruktūros dalijimąsi. Pasaulinis žemės ūkio ir maisto produktų kainų kilimas 2006 - 2008 metais bei augantis RUK grūdų eksportas paskatino mintis, jog RUK šalys, tęsdamos grūdų auginimo bei eksportavimo augimo tendencijas, galėtų žymiai padidinti pasaulinę grūdų pasiūlą ir taip mažinti pasaulines grūdų, duonos bei mėsos (per pašarus) kainas. Kita vertus, norint padidinti apsėtų žemių plotus, reikalingas regionų fizinės bei komercinės infrastruktūros tobulinimas, kuris pagerintų grūdų saugojimą bei transportavimą. Didžioji dalis žemės ūkio pastatų bei technikos yra seni ir reikalauja remonto. Be to, dėl pasenusių auginimo technologijų, kurios nesikeičia nuo 8-ojo dešimtmečio, didelė dalis ūkių dirba nuostolingai ir negali išauginti didesnio grūdų derliaus. Šią situaciją gelbsti vadinamieji „naujieji operatoriai" - stambios, vertikaliai integruotos įmonės, kurių veikla apima žemės ūkį, jo produktų perdirbimą, paskirstymą, o kartais ir mažmeninę prekybą. Šios įmonės, pertvarkydamos senus ūkius, kartu atsineša ir investicijas, naujausias technologijas, geresnę valdymo patirtį bei naudoja importuotus aukštesnės kokybės sėklinius grūdus.

RUK žemės ūkiui naudinga ir šalių valdžių politika: pirmiausia - intensyvus savo ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių kreditavimas bei subsidijų politika, padedanti vietiniams gamintojams pasiekti tolimus pirkėjus. Antra, tai 2009 metais įkurtos valstybinės grūdų kompanijos, kurios valstybės mastu koordinuoja grūdų eksporto organizavimą, grūdų elevatorių ir terminalų plėtrą šalies uostuose ir ieško naujų rinkų grūdams. Vis dėlto grūdų eksporto augimą RUK regione gali mažinti šių šalių noras atkurti naminių gyvulių auginimo sektorių, sumažėjusį perpus po SSRS žlugimo. Išaugusi paklausa pašariniams grūdams gali sumažinti grūdų perteklių, skirtą eksportui. Taip pat įtakos gali turėti ir tai, kokių priemonių imsis šalys, norėdamos susitvarkyti su nepalankių oro sąlygų nulemtu grūdų derliaus sumažėjimu.

Jeigu grūdų sąjunga padės Rusijai sėkmingai konkuruoti pasaulinėje rinkoje, tai muitų sąjungos tikslas - pakelti apsirūpinimo maistu lygį bendradarbiaujant su šalimis kaimynėmis ir partnerėmis, daugiausia Baltarusija, kuri demonstruoja aukštą apsirūpinimo žemės ūkio produktais lygį.

Būtina pabrėžti, kad iššūkiai Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją plėtrai yra vienodi kaip ir kitoms pasaulio šalims. Tačiau tikėtina, kad teigiamos reikšmės turės praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje ir Rusijoje įsteigtos prekybinio-ekonominio bendradarbiavimo tarybos, kurios turėtų ne tik padėti abiejų šalių verslininkams užmegzti naujus bendradarbiavimo ryšius, bet ir įvardyti esamas kliūtis ekonominio bendradarbiavimo plėtrai ir teikti šalių vyriausybėms siūlymus dėl jų šalinimo. Pozityvia aplinkybe reikėtų laikyti ir kai kurių lietuviškų prekių pasiektomis pakankamai tvirtomis pozicijomis Rusijos rinkoje (pavyzdžiui, sūrių). Teigiamai reikia vertinti ir pakankamą Lietuvos eksporto į Rusiją diversifikavimą.