Net ir rūgštesnius dirvožemius pakenčiantys augalai - avižos, rugiai, rapsai - pakalkintuose užaugina gerokai gausesnius derlius. Kalkinimas - visuotinai pripažinta strateginė priemonė rūgščių dirvožemių cheminėms savybėms pagerinti ir augalų, ypač ankštinių, kviečių ir miežių, produktyvumui padidinti.

Rūgščiuose dirvožemiuose fosforo trąšos pereina į netirpius aliumofosfatus ir jos tampa neprieinamos augalams. Iki šiol prioritetiniais kalkinimo požiūriu buvo laikomi priemolio dirvožemiai, kurių pH mažiau negu 5,5, ir priesmėliai, kurių pH mažiau negu 5,0. Pagal šią kalkinimo teoriją Lietuvoje praėjo trys kalkinimo turai, įdiegta dulkių kalkinių trąšų skleidimo technologija. Dėl intensyvaus ir ilgalaikio kalkinimo (1965-1990 m. laikotarpiu - po 160-200 tūkst. ha kasmet) sąlygiškai rūgščių dirvožemių plotas buvo sumažintas iki 18,6 proc., iš jų labai rūgščių - iki 1,5, vidutinio rūgštumo - iki 10,1 procento.

Nekalkinti dirvožemiai neišvengiamai rūgštėja, nes kalcis, kuris buvo įterptas su kalkinėmis trąšomis, palaipsniui išsiplauna iš ariamojo sluoksnio gilyn (tyrimais nustatyta, kad per metus išsiplauna 193-251 kg ha^-1 kalcio), dalį jo (8-17 kg ha^-1) augalai paima derliui formuoti. Taip pat dirvožemio rūgštėjimą skatina azoto trąšos, rūgštieji lietūs ir šiltėjantis klimatas. Nebekalkinamas dirvožemis kasmet parūgštėja po 0,1-0,2 pH.

Delsiant šiandien, vėliau bus brangiau

Kalkinimu negalima sustabdyti ar pakreipti kita linkme vyraujančio dirvožemio proceso, bet laikinai galima sudaryti sąlygas gauti didesnį augalų derlių. Pirmaisiais nepriklausomybės metais dėl energetinių išteklių trūkumo dirvos buvo beveik nekalkinamos, o pastaruosius trylika metų (1997-2010 m.) kalkinimo darbai visai sustojo. Dirvos rūgštėja, pH palengva grįžta į pirmykštę būklę. Labiausiai rūgštėja prieš kalkinimą buvusių labai ir vidutiniškai rūgščių Vakarų Lietuvos dirvožemių ariamasis sluoksnis. Vakarų Lietuvoje per 1995-2006 m. laikotarpį sąlygiškai rūgščių (pH<5,0) dirvožemių vidutiniškai padaugėjo 8,7 proc., o rūgštokų (pH 5,6-6,0) - 2,9 proc. Dirvožemius, kurių pH yra 5,0 ir mažiau, būtina kalkinti kuo greičiau, nes tokiems dirvožemiams pakaktų mažiau kalkinių trąšų (2-4 t ha^-1 CaCO₃). Neatlikus šių darbų dabar, po kelerių metų šiuose dirvožemiuose atsistatys aliuminio kiekis, t. y. kalcio dėka buvęs sujungtas aliuminis pereis į judrias, augalams toksiškas formas, ir tada kalkinimui reikės skirti kur kas daugiau lėšų.

Pastaruoju metu dėl ekonominių aplinkybių per 15 metų susilpnėjęs ir galiausiai sustojęs pakalkintų dirvožemių rūgštėjimo reguliavimo procesas patvirtina mokslinės prognozės būtinumą ir svarbą apie ekonomiškiausią palaikomojo kalkinimo technologiją. Tuo labiau, kad esamu momentu Lietuvoje daugiau kaip 2 mln. ha žemės ūkio naudmenų yra privatūs, o rūgštūs dirvožemiai Lietuvoje jau sudaro nuo 6,7 iki 31 procento.

Kokią kalkinę trąšą pasirinkti palaikomajam kalkinimui?

Palaikomojo kalkinimo tikslas - sugrąžinti dirvožemio reakciją į optimalią būklę, kasmet kompensuojant dirvožemyje kalcio nuostolius dėl jo išsiplovimo ir sukaupimo derliuje. Švedijoje, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, koks kalkinimas atliekamas, parenkamos atitinkamos mineralinės ir cheminės sudėties bei rupumo kalkinės trąšos. Lietuvoje minėtu požiūriu nebuvo daroma skirtumo, ar dirvožemis kalkinamas pirmą kartą, ar kalkinama periodiškai. Pagrindinė ir bene vienintelė kalkinė trąša buvo dulkieji klintmilčiai (dalelės smulkesnės negu 1 mm skersmens). Pabrangus energetiniams ištekliams, klintmilčiai tapo vieni iš brangiausių. Imta naudoti trupintas klintis ir dolomitmilčius (jų dalelės 2 mm skersmens). Šioms kalkinėms trąšoms barstyti tinka visos mineralinių trąšų išcentrinio barstymo mašinos, tačiau šių trąšų veiksmingumas dirvožemyje, palyginus su dulkiais klintmilčiais, gerokai mažesnis. Dulkiųjų kalkinių trąšų sąlytis su dirvožemiu yra pats didžiausias, todėl kalcis greičiau pereina į dirvožemio sorbuojamąjį kompleksą.

Europos šalyse palaikomajam kasmetiniam dirvų kalkinimui plačiai naudojamos granuliuotos kalkinės trąšos bei atliekami dulkiųjų, skystųjų ir granuliuotų kalkinių trąšų efektyvumo palyginimo tyrimai. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų tyrimų centro (LAMMC) Vėžaičių filiale 2009 m. atlikti preliminarūs granuliuotų kalkinių trąšų efektyvumo tyrimai dirvožemio savybėms ir augalų derliui. Naudotos šiandieninėje rinkoje siūlomos granuliuotos kalkinės trąšos, kurių cheminė sudėtis tokia: CaO - 43 proc.; MgO - 2,5 proc.; Fe₂O₃ - 1 proc.; K₂O - 1,7 proc.; SO₃ - 2,4 proc. Tyrimai atlikti vidutinio rūgštumo (pH_KCl 4,97±0,20, judriojo aliuminio 10,16±4,32 mg kg^-1) moreninio priemolio nepasotintajame balkšvažemyje. Dirvožemis vidutiniškai sukultūrintas, fosforingas (P₂O₅ - 159±4,89 mg kg^-1), didelio kalingumo (251±15,73 mg kg^-1), vidutinio azotingumo (suminio N - 0,13±0,004 proc.) bei turintis S - 1,09±0,07 mg kg^-1, Fe - 5 209±149,63 mg kg^-1, mainų Ca - 1 877±210,02 mg kg^-1 ir Mg - 204±10,69 mg kg^-1. Granuliuotų kalkinių trąšų efektyvumui įvertinti pasirinkti kalcį mėgstantys augalai - vasariniai miežiai Luokė. Kalkinės trąšos išbertos pavasarį ir įkultivuotos 8-10 cm gyliu. Miežiams tręšti naudotos azoto trąšos - kalcio amonio salietra.

Tyrimai atlikti pagal schemą:

• nekalkinta, netręšta;
• nekalkinta, tręšta N₄₀ (prieš sėją) + N₃₀ (3-jų lapelių tarpsniu);
• kalkinta 1 000 kg ha^-1 granuliuota kalkine trąša, tręšta N₄₀ (prieš sėją) + N₃₀ (3-jų lapelių tarpsniu);
• kalkinta 870 kg ha^-1 dulkiaisiais klintmilčiais, tręšta N₄₀ (prieš sėją) + N₃₀ (3-jų lapelių tarpsniu).

Pagrindinis dirvožemio rūgštėjimo matas gamtoje: vandenilio H⁺ jonų koncentracija dirvožemio tirpale. Šis rodiklis pasirinktas dirvožemio rūgštumo kaitai įvertinti tręšiant granuliuotomis trąšomis ir dulkiais klintmilčiais. Kalkinės trąšos (806 kg CaCO₃) pavasarį (2009 04 29) išbertos ir įterptos į mažai drėgmės (5-7 proc.) turintį 10 cm storio dirvožemio ariamąjį sluoksnį. Vėliau (nuo gegužės 14 d.) dirvožemio drėgmė 0-10 cm gylyje kito nuo 13 iki 16 proc., o 10-20 cm gylyje - nuo 18 iki 23 proc. Tai optimali dirvožemio drėgmė ir augalų fiziologiniams procesams, ir Ca bei Mg jonų perėjimui į dirvožemio sorbuojamąjį kompleksą.

Įdomu tai, kad dirvožemio pH rodiklio lauktų esminių pokyčių per tris mėnesius nenustatyta nei pakalkinus dulkiaisiais klintmilčiais, nei granuliuotomis trąšomis. Nustatytos tik pH rodiklio didėjimo tendencijos. Mažus pH pokyčius lėmė nepakankama dirvožemio drėgmė ir per mažas vienkartinis CaCO₃ kiekis (806 kg).

Tyrimų laikotarpiu vasarinių miežių derlius iš esmės priklausė nuo azoto trąšų. Tręštame dirvožemyje grūdų derlius gautas 3,6 karto didesnis, palyginti su netręštu. Bandyme nuo panaudotų azoto trąšų gauti statistiškai patikimi miežių grūdų derliaus priedai. O didžiausias (4,283 t ha^-1) grūdų derlius gautas tręštame azoto trąšomis ir kalkintame dulkiaisiais klintmilčiais dirvožemyje.

Siekiant palaikyti dirvožemio cheminę būklę optimaliame lygyje, reikia atsiminti, kad kalkinimas agroekosistemoje turi būti nenutrūkstamas procesas, užtikrinamas kasmetiniu palaikomuoju kalkinimu (tręšimu). Svarbu, kad kalkinių trąšų rūšis, kiekis ir frakcijos stambumas palaikomajam kalkinimui būtų parinktas atsižvelgiant ne tik į jų įterpimo galimybę, bet ir į esamą dirvožemio rūgštumą bei norimą efekto pasiekimo greitį. Aišku viena: kalkinimas ir šiandien išlieka aktualus!