Prieš dvidešimtmetį pradėta plėtoti mėsinė galvijininkystė taip ir neįgavo pagreičio. Plėtra stojo dėl akivaizdžiai per žemų galvijų supirkimo kainų ir sumažėjusios paramos. Nerimą mėsinių galvijų augintojams kelia ir reikalavimas nuo 2013 metų panaikinti papildomą su gamyba susietą tiesioginę paramą.

Kad netektų mėsinių galvijų įrašyti į Raudonąją knygą, pastangas deda ir augintojai, ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), parengusi specialią mėsinės galvijininkystės plėtros programą, kuri būtų finansuojama iš perskirstytų 3,5 proc. tiesioginių išmokų ir kitų šaltinių.

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) statistikos duomenimis, grynaveislių galvijų banda didėja, tačiau mišrūnų akivaizdžiai laikoma mažiau: nuo 2007 m. mišrūnų skaičius nuo 96 086 sumažėjo iki 76 793, t. y. apie 20 procentų.

Programa skirta ne tik nenašioms žemėms „įdarbinti"

Pagal programos projektą numatyta teikti paramą mėsinių galvijų bandoms, auginamoms mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, saugomose ar nenaudojamose pievose ir žolynuose.  Pasak ŽŪM Žemės ir maisto ūkio departamento Gyvulininkystės ir veterinarijos skyriaus vyriausiojo specialisto Vincento Bučelio, programą numatoma įgyvendinti nuo 2011 m., t. y. parama augintojus pasiektų kitų metų pabaigoje. „Tikimės palankaus Europos Komisijos sprendimo, nes neprašome papildomų lėšų, o tik perskirstome jau mokamą paramą", - teigiamo atsakymo laukia specialistas.

Vienoje iš šios programos priemonių mėsinių galvijų augintojus numatyta remti pagal specialiąją schemą, mokant išmoką už 1 ha arba gyvulį, priklausomai nuo sąlyginių gyvulių (SG) tankio 1 ha. Bendra suma, kurią numatoma perskirstyti paramai už mėsinius galvijus, kitais metais sudarys 29,5 mln. Lt (arba 2,5 proc. nuo bendro metams numatyto tiesioginių išmokų finansinio voko), o 2012 ir 2013 m. kasmet po 41,3 mln. Lt (3,5 proc. visos tiesioginių išmokų sumos). Programa numatyta trejiems metams.

Įgyvendinant ją, numatyta remti ir veislininkystės darbus (galvijų įvertinimą, įrašymą į kilmės knygą), mėsinių veislių bulių įvertinimą pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes, genominę mėsinių galvijų selekciją pagal raumeningumo ir mėsos kokybės genetinius žymenis.

Remiantis programos projektu, skatinamoji parama už elitinius A kilmės knygos galvijus galėtų siekti 800 Lt. Mažiausia išmoka (100 Lt) būtų mokama už įvertintus grynaveislių galvijų, pieninės ir mėsinės veislės IV kartos ar kelių mėsinių veislių mišrūnus. „Tokia schema buvo taikoma, tačiau pernai dėl krizės lėšos veislininkystės programai buvo sumažintos nuo 14 iki 8,5 mln. Lt. Todėl šios paramos buvo atsisakyta. Gavus leidimą, išmokos vėl bus mokamos", - sako V. Bučelis.

Tiksliai, kokio dydžio išmokos bus mokamos mėsinių galvijų augintojams, kol negautas EK atsakymas, nėra apibrėžta. „Kai bus gautas teigiamas atsakymas, pirmiausia bus kuriamos paramos teikimo taisyklės. Realu, kad išmokos mėsinių galvijų augintojams bus mokamos kitų metų rudenį. Preliminariai išmoka galėtų siekti nuo 222 iki 300 Lt vienam galvijui", - skaičiuoja V. Bučelis. Parama būtų teikiama už grynaveislį mėsinį galviją, pieninės ir mėsinės veislės, dviejų mėsinių veislių mišrūną. Programoje numatyta didesnes išmokas mokėti mažesnių bandų savininkams, kad būtų skatinama kurti šeimos ūkius.

Lietuvoje laikoma 250 mėsinių galvijų bandų, registruota iš viso 9 097 galvijai, iš jų - 3 746 karvės. Vidutinis bandos dydis - 36 galvijai. Veisiama 10 mėsinių galvijų veislių, daugiausia (3 007) Limuzinų, antroje vietoje (2 309) pagal skaitlingumą - Šarole, trečioje (1 579) - Aubrakai.

Iš ūkio - į prekybos tinklą

Gera žinia mėsinių galvijų augintojus pasiekė praėjusį mėnesį, bet ne iš Briuselio. Po kelių savaičių derybų LMGAGA, aplenkiant perdirbėjus, susitarė su IKI prekybos tinklu dėl kokybiškos mėsinių galvijų mėsos tiekimo į prekybos tinklus.

Antrąją lapkričio savaitę keturiose Kauno ir keturiose Vilniaus parduotuvėse pirkėjai galėjo įsigyti šviežios lietuviškos mėsinių veislių galvijų mėsos. IKI prekybos direktorius Darius Malakauskas pabrėžia, kad iki šiol prekystaliuose buvo galima rasti tik išbrokuotų pieninių karvių jautienos. „Mėsinių galvijų mėsos, tiekiamos iš „Krekenavos mėsos", pradėjome siūlyti prieš pusantro mėnesio. Rezultatai nuteikia optimistiškai. Taigi, manome, kad išskirtinės kokybės maisto pirkėjas įvertins ir ūkininkų tiekiamą natūralią produkciją", - sėkmės tikisi D. Malakauskas pridurdamas, kad IKI siekia sustiprinti savo, kaip išskirtinės ir kokybiškos produkcijos tiekėjo, pozicijas.

LMGAGA ir IKI projektas, įgyvendinamas remiantis Šveicarijos kompanijos „Vianco" patirtimi, gimė neatsitiktinai. „Iniciatyva buvo abipusė, mes irgi ieškojome, kaip už savo ūkiuose užaugintą produkciją gauti tinkamą kainą ir pasiūlyti ją platesniam vartotojų ratui. Iki šiol kokybiškos mėsinių galvijų mėsos lietuviai galėjo įsigyti tik per asmenines pažintis su ūkininkais. Vartotojų, galinčių mokėti didesnę kainą už geresnę kokybę, jaučiame, daugėja", - augančius vartotojų reikalavimus mėsos kokybei pabrėžia LMGAGA tarybos sekretorius Nikolajus Dubnikovas.

Galvijų realizavimo grandinėje nebeliko perdirbėjo. Galvijų transportavimo, skerdimo, vertinimo paslaugą IKI perka iš „Krekenavos mėsos", t. y. susitarimas galioja tik tarp augintojo ir prekybininko. Per mėnesį numatyta realizuoti apie 12 t kokybiškos jautienos, užaugintos šalies ūkiuose. „Tai pradžių pradžia. Kai jau sukirtome rankomis, formuosime kiekius, galvijų srautus pagal regionus, kad logistika būtų optimali", - komentavo LMGAGA direktorius Darius Dzekčiorius.

Susitarimas dėl galvijų supirkimo kainos augintojus taip pat tenkina. Susitarta, kad už mėsinių galvijų (grynaveislių ar mišrūnų) mėsą, kuri atitinka aukščiausias E, U, R kategorijas ir I, II bei III riebumo klases, ūkininkas gaus 20 proc. daugiau negu vidutinė rinkoje siūloma kaina. „Iki šiol kainas diktavo tik perdirbėjas. Jos netenkina augintojo, tai rodo ir visi statistiniai  duomenys: nelikus rėmimo programų mėsinių galvijų augintojams, karvių-žindenių ir mėsinių galvijų, ypač auginamų ekologiškai, mažėja. Nėra tinkamos kainos - ūkininkai neaugina", - akcentuoja N. Dubnikovas. Jis įsitikinęs, kad dėl sąnaudų neatitinkančios galvijų supirkimo kainos didėja ir veršelių eksportas.

Jis tiki projekto sėkme, nes iki šiol Lietuvos vartotojas neturėjo progos paragauti tokios mėsos. Šis susitarimas turėtų įkvėpti augintojus plėsti bandas ir patikėti geromis perspektyvomis. Ateityje viliamasi sukurti mėsinių galvijų ir mišrūnų realizavimo sistemą. „Sieksime Lietuvą paversti steikų kraštu ir garantuosime, kad į parduotuves pateks tik geros kokybės mėsiniai galvijai ir mišrūnai", - N. Dubnikovas tiki, kad lietuviai įvertins kokybiškos jautienos skonį.

Kooperacija pasiekė ir gyvulininkystės sektorių

Žingsnį galvijininkystės sektoriui stiprinti jau žengė ir pieno gamintojus vienijantys kooperatyvai, kurie siekia įkurti antrojo lygio kooperatyvą galvijų eksportui ir importui vykdyti. Iniciatyvą savo lėšomis ir pastangomis suvienyti jau veikiančius pieno kooperatyvus naujai veiklai ėmėsi Plungės r. kooperatyvas „Pieno gėlė". Kooperatyvo bazė kursis buvusiame gyvulininkystės parodų centre Algirdiškėse.

„Turime patirties ne tik vienijant pieno gamintojus. Anksčiau tarpininkaudavome eksportuojant veršelius. Nesame naujokai, o įkurto kooperatyvo „Bulius.Lt" veikla stringa, todėl ir ėmėmės iniciatyvos įkurti antrojo lygio kooperatyvą, į kurį pirmiausia jungsis jau veikiantys pieno kooperatyvai", - apie sprendimą steigti antrojo lygio kooperatyvą pasakoja „Pieno gėlė" valdybos pirmininkas Andriejus Stančikas.

Idėją palaiko dauguma pieno gamintojus vienijančių kooperatyvų, tačiau sprendimą įstoti į naująjį darinį turi priimti kooperatyvų valdybos. „Tam reikia laiko. Kai visų idėjos išsikristalizuos, registruosime naują kooperatyvą, į kurį galės stoti kiti kooperatyvai, taip pat ir „Bulius.Lt". Nepaisant to, veiklą jau pradėjome. Bandome rinkti gyvulius, turime partnerius, kam juos parduoti", - veiklos pradžią komentuoja A. Stančikas. Į darbą jau įsitraukė devyni pieno kooperatyvai, kurie bendradarbiauja ne pirmi metai.

Pasak A. Stančiko, kooperatyvo steigėjų galvose kirba daug idėjų. Svarbiausias iš tikslų - organizuoti prekybą (eksportą, importą) gyvuliais (veršeliais, veislinėmis telyčiomis, nupenėtais buliais). „Iš įkurto centro gyvulius galės įsigyti ir Lietuvos augintojai, - patikslina A. Stančikas. - Galėtume organizuoti ir bulių aukcionus, kaip tai daroma užsienyje. Juose dalyvautų ir užsienio, ir mūsų šalies perdirbėjai. Taigi pardavėjas bus garantuotas, kad tai bus rinkos kaina, o ne ta, kuri naudinga perdirbėjui."

A. Stančiko teigimu, kooperatyvas kuriasi labai palankiu metu: pastebimai didėja veislinių pieninių telyčių paklausa, už jas siūloma labai patraukli kaina. Kaimyninės šalys ieško lietuviškų gyvulių, mat jie yra ne tokie lepūs ir atsparesni ligoms. „Taigi tikėtina, kad gimusios telyčios bus auginamos ilgiau ir parduodamos veršingos. Iki šiol jų kaina buvo labai maža, tad dažniausiai bandos pakaitai ūkininkai nereikalingas telyčias parduodavo", - galimybes augintojams gauti daugiau pajamų vardija A. Stančikas.

Intensyviausiai veislinių telyčių ir galvijų Lietuvoje ieško turkai, kurie iš kitų ES šalių jų neperka dėl ligų. Tarp potencialių gyvulių eksporto šalių minima ir Baltarusija, Izraelis, Olandija. „Pieno gėlė" bandys atnaujinti ryšius su Ispanija.

Nuo lauko ir prekystalio

Kad galima ūkininkauti ir nesikooperuojant, pavyzdžių Lietuvoje yra, tiesa klestinčio verslo pavyzdžių - vienetai. Panevėžio r. ūkininkaujantį Arūną Čimolonską galima vadinti drąsiu žmogumi. Jis milijoninėmis investicijomis (savo ir ES paramos lėšomis) ūkį modernizavo iš esmė ir sukūrė visą industriją: pats augina, perdirba ir parduoda. Pasak Arūno, nuo kooperacijos kartą nusvilęs jis veiklos bendromis pajėgomis baidosi tarsi velnias kryžiaus. „Žinau, ką auginu, gaminu ir parduodu. Kai dirbu vienas, galiu būti garantuotas dėl kokybės", - skeptiškai apie lietuvišką kooperaciją atsiliepia ūkininkas.

Jau prabėgo metai, kai Panevėžyje jo įkurtoje parduotuvėje verda prekyba: pardavėjos vos spėja suktis ir aptarnauti pirkėjus. Tarsi ant mielių auga ten pat gaminamų virtinių paklausa. „Žmonių antplūdis būna prieš šventes ir po laidų apie prekybos centruose parduodamų produktų kokybę, - pasakoja A. Čimolonskas. - Rizika pasiteisino. Investicijos pranoko lūkesčius. Pats netikėjau, kad taip gali būti."

Produktų asortimentas platus: rūkyti kiaulienos gaminiai, vyniotiniai, šviežia jautiena, virtiniai su įvairiais įdarais, triušiena, vištiena, daržovės, bulvės, duona. Kiaulienos ir jos produktų kainos įkandamos, anot ūkininko, bent 0,50 Lt/kg mažesnės negu prekybos centruose, o kokybė natūrali, kaimiška, mat kiaulės penimos ne pagreitintu būdu, o auginamos pusę metų iki 100 kg. Svilinamos taip kaip įprasta mūsų kaime. Jautienos kokybės taip pat nė iš tolo negalima lyginti su prekybos centrų produkcija. Tiesa, nupenėtų mėsinių galvijų mėsos kaina laikoma aukšta. „Tinkamo realizacinio svorio galvijų neturime tiek daug. Išskirtinės kokybės jautieną perka žmonės, kurie vertina tokią mėsą ir žino jos vertę", - pabrėžia ūkininkas. Beje, po pietų produkcijos lentynose nebelieka. Vertinantys natūralų, tikro skonio gaminį panevėžiečiai į eilutę išsirikiuoja nuo ankstyvo ryto. Per savaitę Vaivadų skerdykloje paskerdžiami 1-2 galvijai. Kiaulės skerdžiamos ūkyje įrengtoje skerdykloje. Paprastai savaitei užtenka 100-150 bekonų.

Arūno verslui pradžią davė kiaulininkystė. 1999 m. pradėjęs ūkininkauti panevėžietis augino 40 paršavedžių. „Tuomet viską darėme rankomis, o 2003 m. atėjo toks momentas, kai reikėjo spręsti, arba dirbti iš esmės, arba nieko nedaryti, nes darbo buvo daugiau negu naudos. 2004 m. pradėjome investuoti, pirmiausia į kiaulininkystę", - ūkio atgimimo pradžią prisimena Arūnas. Dabar dviejose ūkio kiaulidėse auginama apie 3,5 tūkst. kiaulių, laikoma 400 paršavedžių. Šėrimas, mėšlo šalinimas automatizuotas.

Mėsine galvijininkyste panevėžietis susidomėjo, uždarbiaudamas Švedijoje. Šaltojo tipo karvidė mėsiniams iš Švedijos atvežtiems galvijams jis pastatė 2005 metais. Tačiau užsidegimas geso, entuziazmas pradėjo blėsti, nes kiaulių supirkimo kainos smigo žemyn šviesos greičiu. „Atrodė žlugsiu, paskolų grąžinti nebuvo iš ko, nes atsiskaitymas už gyvulius vėluodavo porą mėnesių ir ilgiau. Tuomet mintį statyti skerdyklą ir imtis perdirbimo pakišo ūkyje apsilankęs dabartinis žemės ūkio ministras. Dar po metų įsteigiau parduotuvę. Rezultatai labai geri ir jaučiuosi daug stipriau", - tvirtai ant kojų stovi ūkininkas.

Galvijams laikyti pastatyti taip pat du tvartai: viename laikomos 135 karvės-žindenės, kitame auginamas prieauglis (per 300). „Kol neturėjome prekybos, su galvijais vargome kaip ir visi. Pusvelčiui pardavinėjome perdirbėjams ir tris mėnesius laukdavome pinigų", - numoja ranka Arūnas.

Ūkininkas dar dirba 800 ha žemės ir visus reikalingus pašarus taip pat užsiaugina pats. Jo ūkyje dirba 15 žmonių, skerdykloje ir prekybos vietose - dar 25. Pasak ūkininko, tokiais pasiekimais negalėtų pasigirti, jei ne ES parama. Įgyvendinti 3 KPP 2007-2013 m programos projektai (du pagal supaprastiną tvarką), jau įpusėtas ir ketvirtasis.

Pirkėjas atrado pats

Kitą išeitį, kaip išgyventi valdant perdirbėjams, surado Kupiškio r. ūkininkas Henrikas Gineika. Jis savo ūkyje užaugintų mėsinių galvijų mėsą fasuoja vakuumo pakuotėse ir parduoda tiesiai iš ūkio. „Na jei kokiame mieste atsiranda daugiau pirkėjų, mėsos paketus nuvežu pats, dažniausiai į Vilnių ar Kauną", - netuščiažodžiauja šeimininkas.

Rudenėjančiais lapais nubarstyta sodyba kiekvieną jos gyventoją apgaubia ramybe. O jų čia išties daug: tvenkinyje turškiasi žąsys, vienas ant kito sustatytuose narvuose rudeniškais gardumynais mėgaujasi triušiai, šalia, kaimynystėje, plunksnas kedena fazanai ir kiti dekoratyviniai paukščiai, aplink kojas meiliai murkdamos glaustosi katės. Tvarte šiltai šiaudų pataluose kriuksi kiaulės, o kiek toliau už trobos ganosi rudaplaukių Limuzinų banda. „Čia mano pragyvenimo šaltinis", - žvilgsniu nutolsta ūkio šeimininkas.

Galvijai nuo 1992 m. ūkininkaujančio Henriko ūkyje atsirado... iš nuobodulio. Pasak jo, žiemą nebuvo ką veikti, tad ir nusipirko 5 telyčias ir vieną bulių Vokietijoje. „Taip ir prasidėjo. Vėliau įsigijau dar 12 telyčių. Dabar laikau beveik 150 galvijų, kuriuos auginu ekologiškai", - pasakoja H. Gineika.

Tarsi norėdamas sau įteikti kalėdinę dovaną, pernai gruodžio 22 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai Henrikas pateikė paraišką ES paramai gauti. Planavo pirkti mėsos išpjaustymo įrangą. Projektą patvirtino ir per tris mėnesius viename iš seno dvaro palivarko pastatų buvo įrengtas modernus skerdenų išpjaustymo cechas. Žvelgiant į trobesio išorę net neįtartum, kad už dešimtmečius skaičiuojančių sienų tviska nerūdijantis plienas. Investicijos į įrangą (mėsmalę, šaldytuvus, vakuumavimo ir kitą įrengimus) bei patalpų remontą su parama siekė 160 tūkst. Lt. „Gyvuliai skerdžiami šalia ūkio veikiančioje skerdykloje, o išpjaustomi čia", - paaiškina galvijų augintojas.

Pirmoji produkcija pirkėjus pasiekė šį rugpjūtį, o pirmieji kokybiškos jautienos ragautojai, pasak Henriko, buvo draugai ir pažįstami, vėliau jų draugai ir pažįstami. „Dabar užsakymus gauname internetu, prieš tai paskelbiame, kada bulių skersime", - dėsto kupiškėnas. Per mėnesį paskerdžiama iki trijų galvijų, t. y. tiek, kiek yra užsakymų. Mėsa brandinama apie 5 dienas.

„Perdirbėjai už ekologišką produkciją mokėjo grašius. Dabar tikrai daugiau lieka, negu parduodant perdirbėjui", - pagrindinę priežastį organizuoti prekybą iš ūkio nurodo Henrikas. Kupiškėnas valdo 300 ha (iš jų 100 ha ganyklos), tad visus reikalingus pašarus užsiaugina pats, o grūdų dar lieka parduoti. Ūkyje kartu su mėsos išpjaustytoja dirba trys žmonės. Pasak jau 20 metų dešras gaminančio Henriko, gerai būtų modernizuoti ir senąsias rūkyklas, kad pirkėjams galėtų pasiūlyti ir rūkytų mėsos gaminių.