- K. Navickas, D. Stanikūnas
- Mano ūkis
Pasauliui pasukus atsinaujinančios energetikos plėtros kryptimi, vyksta teigiami ekonominiai ir socialiniai pokyčiai: kuriamos ir diegiamos naujos technologijos, gaminami nauji įrenginiai, o kartu sukuriama naujų darbo vietų. Susiformavo nauja energetikos verslo šaka, kuri turi didelę įtaką ne tik energijos rinkai, bet ir pasaulinei bei atskirų šalių ekonomikai. Tiesa, diegiant naujas technologijas, tenka remti atsinaujinančios energijos objektų statybą, kuro, degalų ir pagamintos energijos gamybą. Patirtis parodė, kad šis rėmimas keleriopai atsiperka išaugus užimtumui, gyventojų, įmonių ir biudžeto pajamoms.
Daugumai šalių, tarp jų ir Lietuvai, tenka energinius išteklius importuoti, dėl to atsiranda tam tikra priklausomybė nuo juos eksportuojančių šalių. Atsinaujinantys energijos ištekliai paprastai yra vietiniai, todėl plėtojant atsinaujinančią energetiką, stiprinamas vidinis energetinis ir ekonominis potencialas, didinama energetinė nepriklausomybė. Pastaruoju metu populiaru ir tikslinga atsinaujinančius energijos šaltinius naudoti kaip papildomus privačiuose namuose, pramonės įmonėse, valstybinėse įstaigose ir kariniuose objektuose. Tai padidina energijos tiekimo patikimumą, padeda išvengti avarijų energijos tiekimo pertrūkių metu.
Naudojimas ir perspektyvos
Naivu tikėtis, kad per artimiausius 10-20 metų atsinaujinantys energijos šaltiniai pakeis tradicinius. Mineralinių energijos šaltinių taikymas turi gilesnes tradicijas ir nusistovėjusias rinkas; dauguma atsinaujinančiųjų energijos šaltinių technologijų yra dar tik kuriamos, jos brangesnės už tradicines; kai kurios šalys turi ribotus atsinaujinančios energijos šaltinių išteklius; sparti energetinės biomasės žaliavų rinkos plėtra gali sukelti maisto produktų rinkos sutrikimus ir kainų augimą. Atsinaujinančios energetikos plėtrai įtakos turi įvairūs politiniai, socialiniai ir ekonominiai veiksniai.
Europos Sąjunga propaguoja darnų energetikos sektoriaus vystymąsi, harmoningai prisidėdama prie energijos tiekimo saugumo, konkurencingumo ir aplinkos apsaugos uždavinių įgyvendinimo. Taip pat siekiama paspartinti naujų technologijų skverbimąsi į rinką ir skatinti investicijas, kad būtų lengviau pereiti nuo efektyvesnių technologijų demonstravimo prie prekybos jomis. Skleidžiami geriausios praktikos pavyzdžiai, kuriamos informavimo, švietimo ir mokymo struktūros. Juk ir
Europos Sąjungos Sutartis numato, kad šalių ekonominės plėtros politika turi būti grindžiama aplinkosauginiais kriterijais. Europos Komisijos Baltojoje knygoje „Energija ateičiai, atsinaujinantys energijos šaltiniai" planuojama 2010 metais pasiekti 12 procentų energijos gamybos lygį iš atsinaujinančiųjų šaltinių Bendrijos energijos balanse.
Kai kuriose atsinaujinančios energetikos srityse stebimi nemenki proveržiai. Pavyzdžiui, vėjo energetikos plėtra pranoko visus lūkesčius. Baltojoje knygoje buvo planuota, kad 2010 m. Europos valstybėse vėjo jėgainių galia sudarys 40 tūkst. MW, tačiau jau 2008 metais pasiekta 65 tūkst. MW, o 2010 metais numatoma pasiekti 86 tūkst. MW lygį. Tačiau ne visose šalyse ši plėtra vyksta vienodai, du trečdaliai įrengtosios galios tenka Vokietijai (apie 24 tūkst. MW) ir Ispanijai (apie 17 tūkst. MW).
Labai didelis proveržis Saulės elektros energetikos srityje. ES šalyse 2008 metais fotojėgainių galia pasiekė 9,7 tūkst. MW ir manoma, kad 2010 metais pasieks 18 tūkst. MW. ES planuose buvo numatyta daug kuklesnė plėtra - 3 tūkst. MW 2010 metais. Lyderės šioje srityje, kaip ir vėjo energetikoje, yra Vokietija, instaliavusi 5,4 tūkst. MW, ir Ispanija - 3,4 tūkst. MW. Šiose valstybėse yra sutelkta apie 90 proc. ES fotoenergetikos pajėgumų.
Neįgyvendintas liks ambicingas ES siekis 2010 m. šilumos gamybai naudoti 100 mln. m2 saulės kolektorių plotą. Statistiniai šaltiniai skelbia, kad 2008 m. buvo įrengta vos 28,5 mln. kv. m, o 2010-aisiais galima tikėtis 38 mln. m2. Apie 11 mln. m2 turi įsirengusi Vokietija, po 4 mln. m2 - Austrija ir Graikija, po 1,5 mln. m2 - Prancūzija, Italija ir Ispanija. Metinė šiluminės energijos gamyba saulės kolektoriuose ES šalyse siekia 20 mlrd. kWh.
ES turi ribotas hidroenergijos plėtros galimybes dėl įvairių aplinkosauginių reikalavimų, jau išnaudotų išteklių ir pan. Tačiau ir ši energetikos sritis plėtojama, statant mažąsias jėgaines (iki 10 MW galios). 2008 metais ES šalyse veikė 12,6 tūkst. MW galios mažosios hidroelektrinės, kurios per metus pagamina apie 43,5 mlrd. kWh elektros energijos. Daugiausia jų yra Italijoje (2,6 tūkst. MW), Prancūzijoje (2 tūkst. MW), Ispanijoje (1,9 tūkst. MW), Vokietijoje (1,4 tūkst. MW) ir Austrijoje (1,2 tūkst. MW).
Biomasės energetika Europos Sąjungoje vystoma dviem kryptimis:
- elektros ir šilumos gamyba, naudojant kietąjį biokurą ir biodujas;
- biodegalų gamyba motorinėms transporto priemonėms.
Energijos gamybai naudojamos biomasės energetinis potencialas 2008 m. Europos Sąjungoje pasiekė 97,6 mln. tonų naftos ekvivalentu (tne). Iš jų didžiausią dalį sudarė kietasis biokuras - 71,7 mln. tne, biodegalai - 11,6, biodujos - 7,5, municipalinės atliekos - 6,8 mln. tne. Deginant kietąjį biokurą kogeneracinėse jėgainėse buvo pagaminta apie 58 mlrd. kWh elektros energijos. Daugiau kaip po 10 mlrd. kWh per metus gamina Vokietija ir Suomija. Apie 9 mlrd. kWh - Švedija, Austrija ir Lenkija - per 3 mlrd. kWh. Lietuva - vos 60 tūkstančių kWh. Dabartinės tendencijos rodo, kad ES šalys nepasieks savo įsipareigojimų biomasės energetikos srityje - vietoj planuotų 149 mln. tne, bus pasiektas 108 mln. tne energetinis potencialas.
Kol kas didžiausiu atsinaujinančios energijos naudojamu ištekliu ES išlieka įvairių rūšių biomasė (apie 66 proc.). Apie 21 proc. atsinaujinančios energijos išteklių balanse sudaro hidroenergija, 7 - vėjo energija, 4,7 - geoterminė energija ir vos per 1 proc. - Saulės energija.
Atsinaujinančios energijos naudojimo plėtra Lietuvoje
Europos Tarybos reglamente Nr. 74/2009 nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. kaimo plėtros programose turės būti numatytos veiklos rūšys, priskiriamos 6 prioritetinėms sritims, iš kurių 2 yra susijusios su atsinaujinančiais energijos ištekliais bei jų inovacijomis. Rengiant nacionalinius planus šalys yra raginamos atsinaujinančią energetiką plėtoti darniai. Tai reiškia, kad atsinaujinančių išteklių naudojimas neturi sukelti grėsmės aplinkai ir žmonėms, turi būti diegiamos efektyvios technologijos, užtikrinančios tvarią energetiką, naudojami vietiniai, o ne importuojami ištekliai, ir turi būti atsižvelgiama į vietinių regionų poreikius, kad pagaminta energija būtų efektyviai naudojama. Deja, yra ir blogų pavyzdžių, kurie sudaro sąlygas visuomenės negatyviam atsinaujinančios energetikos plėtros vertinimui. Kai kurie iš tokių projektų būna parengti siekiant asmeninės naudos, neatsižvelgiant į visuomenės poreikius ir interesus.
Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas yra vienas pagrindinių Lietuvos energetikos politikos tikslų, numatytų Energetikos įstatyme ir Nacionalinėje energetikos strategijoje, kuriuose numatyta siekti, kad 2010 m. atsinaujinančių energijos išteklių dalis sudarytų 12 proc. bendrųjų energijos sąnaudų. Atsinaujinantys energijos ištekliai 2025 metų bendrame šalies pirminės energijos balanse turėtų sudaryti 20 proc. Elektros energetikos įstatyme numatoma skatinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių, vietinių bei atliekų energijos šaltinių, numatoma teikti pirmenybę taip pagamintai elektros energijai.
Nacionalinėje kaimo 2007-2013 plėtros strategijoje nurodoma, kad atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas yra svarbus kovoje su klimato kaita. Strategijoje teigiama, kad Lietuvoje labai svarbu įgyvendinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo projektus, nes naudojami šie šaltiniai sumažins kuro importą, CO2 bei kitų dujų išmetimą į atmosferą ir sukurs daugiau darbo vietų kaime energetikos srityje kaime. Siekiant paspartinti vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą energijos gamybai, būtina daugiau investuoti į energijos gamybos įrangą ir skatinti diegti naujas technologijas, užtikrinančias efektyvų išteklių naudojimą, bei pritaikyti turimą įrangą, kad ja būtų galima gaminti elektros ir šilumos energiją iš vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių.
Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonėse su atsinaujinančios energijos gamyba remiama pagal šias priemones: 1 krypties - „Žemės ūkio valdų modernizavimas", „Miškų ekonominės vertės didinimas"; 3 krypties - „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos", „Parama verslo kūrimui ir plėtrai", „Kaimo atnaujinimas ir plėtra".
Priklausomai nuo priemonės ir sąlygų, finansuojama nuo 40 iki 65 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.
Žinių svarba diegiant atsinaujinančius energijos išteklius
Biokuro ir biodegalų gamyba nėra absoliučiai švari. Biodegalų gamybos metu susidaro dideli kiekiai įvairių šalutinių produktų (rapsų išspaudų, glicerolio, žlaugtų ir pan.). Iš esmės tai gera žaliava pašarų ar chemijos pramonei. Tačiau, esant didelėms gamybos apimtims, nenaudojant šalutinių produktų perdirbimo ir panaudojimo, gamybos šalutiniai produktai tampa atliekomis. Be to šalutinių produktų perdirbimo technologijos yra sudėtingos, brangios ir imlios energijai. Todėl, rengiant biodegalų gamybos projektus, reikia įvertinti visą gamybos ciklą ir numatyti visas reikalingas priemones gamybos taršai mažinti.
Pastaruoju metu yra pastebimas labai aktyvus domėjimasis atsinaujinančiais energijos ištekliais, galinčiais pakeisti iškastines žaliavas. Įsisavinamos naujos rūšys, gamybos technologijos, kuriama ir diegiama nauja technika, energijos konversijos technologijos ir naudojimo sistemos. Formuojasi aktyvi ir plati rinka, kurioje gali pasireikšti žaliavų gamintojai, technologijų ir technikos kūrėjai. Šiems uždaviniams įgyvendinti neužtenka ankstesnių žinių ir įprastų technologijų. Taip pat aktualu paruošti naujos kartos biologus, agronomus, žemės ūkio inžinierius ir biokuro pramonės technologus, kurie išmano ir geba kurti naujas biožaliavų ir biokuro technologijas ir įrangą.
Atsinaujinančiai energetikai yra būdinga labai plati gamybos apimčių ir galingumų skalė. Šia energetika gali užsiimti tiek didelės kompanijos, tiek patys energijos vartotojai, siekiantys pasigaminti pigesnės energijos, kuro ar degalų. Todėl atsinaujinančios energijos žinios reikalingos ne tik energetikos profesionalams, bet ir kitų sričių žmonėms, galintiems gaminti ir tiekti žaliavas, projektuoti, konstruoti, statyti ir prižiūrėti įrenginius.
Žinios reikalingos ir smulkiesiems energijos gamintojams bei vartotojams. Jie turi išmanyti tas technologijas ir įrenginius kuriuos diegia savo sodybose, mokėti juos prižiūrėti, palaikyti gaminamos energijos kokybės rodiklius.
Atsinaujinančios energijos technologijos yra labai skirtingos ir įvairiapusės. Jų skirtumai atsiranda dėl išteklių, konversijos ir naudojimo būdų bei priemonių įvairovės. Dauguma atsinaujinančios energijos technologijų yra dar tik kūrimo stadijoje, trūksta žinių ir žmogiškųjų išteklių diegiant šios srities projektus. Pastebimas nesusikalbėjimas tarp verslininkų ir politikų, tarp statytojų ir savivaldos, tarp energetikų ir gyventojų. Ir tai atsitinka ne vien dėl skirtingų interesų, bet ir dėl žinių stokos.
Žinios ypač reikalingos būsimiems energijos gamintojams. Kuo daugiau jų gamintojas turės, tuo sėkmingiau galės pasirinkti tą atsinaujinančios energijos šaltinių rūšį, kuri geriausiai tinka jo ūkiui ar įmonei. Nemažiau svarbu pasirinkti tinkamiausią priemonę paramai ir gauti iš to didžiausią naudą. Be to, reikia išmanyti technologijas ir įrenginius, kuriuos numatoma diegti ūkyje, mokėti juos prižiūrėti, palaikyti gaminamos energijos kokybės rodiklius.
Šiuo metu vyksta įvairūs nemokami mokymai, tarp jų ir ES lėšomis finansuojami pagal projektą „Atsinaujinantys energijos ištekliai ir technologijos žemės ūkyje" dviem temomis - „Saulės, vėjo ir geoterminės energijos sistemų panaudojimas ūkininko sodyboje" ir „Biomasės energijos šaltinių gamyba ir panaudojimas ūkininko sodyboje". Tiems, kurie domisi šia sritimi arba planuoja gaminti energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, yra gera galimybė išplėsti savo akiratį.