Nuo ankstesnių siekių padidinti derlių ir produktyvumą, sumažinti produkcijos savikainą sodininkystės mokslas vis labiau atsisuka į vartotoją ir jo poreikius, įtraukdamas į tyrimus tokias temas kaip skonis, sveikata, nauda, aplinkai draugiškos technologijos.

Kalbant apie žemės ūkį ir konkrečiai apie sodininkystę, vis dažniau vartojami terminai „transgeniniai augalai", „genomai", „biotechnologijos", „genų inžinerija", „nanotechnologijos", aktyviai diskutuojama apie pesticidus ir maisto saugą. Ar nepavargome nuo skambių žodžių? Paprastam žmogui dažnai šie terminai ir procesai nelabai suprantami, todėl gąsdina, verčia abejoti mokslo nauda ir pasiekimais, kartu meta šešėlį ir sodininkystės verslui. Metas atsisukti į vartotoją, juk jis lemia sukurto produkto ar idėjos sėkmę ir reikalingumą.

Vartotojo poreikiai - svarbiausi

Daugelio šalių sodininkai kartu su socialinių mokslų specialistais atlieka išsamias vartotojų apklausas, kurių rezultatus būtų galima pritaikyti koreguojant auginamų veislių sudėtį, naujų produktų iš vaisių kūrimą, nukreipiant tam tikrus produktus atskiroms visuomenės grupėms, pateikiant vaisius kaip funkcinį maistą.

Pasaulyje obuolių vartojimas mažėja, ypač tarp jaunimo, todėl didelis dėmesys skiriamas būtent augančios kartos poreikiams nustatyti, ieškoma priemonių kuo efektyviau reklamuoti vaisius kaip madingą ir ypač naudingą produktą. Siekiama, kad vaikai ir jaunimas vaisius ar jų produktus rinktųsi vietoj greito maisto ar įvairių užkandžių, todėl akcentuojamas išorinis patrauklumas ir skonis. Vaisiai ar jų produktai ruošiami taip, kad juos būtų galima iškart suvalgyti pertraukėlių metu ar iškylose. Amerikiečių rašytoja Marion Harlang dar 1875 m. rašė: „Švieži vaisiai ir uogos, kiekvienas savo sezono metu, - pigiausias, elegantiškiausias ir nuostabiausias desertas, kurį galite pasiūlyti savo šeimai ir svečiams. Pyragaičiai ir uogienės turėtų būti įstatymo uždrausti nuo birželio iki pat rugsėjo."

Siūloma išskirti kelias vartotojų grupes. Be minėtosios jaunimo grupės, dar siūloma išskirti jaunas šeimas, pagyvenusius žmones, biurų ir pramonės darbuotojus ir kt. Šioms grupėms taikyti ne tik skirtingas vaisių vartojimą skatinančias rinkodaros priemones, bet ir pasiūlyti jų poreikius atitinkančias veisles ir produktus. Pavyzdžiui, dabar populiarios kietu minkštimu, traškios konsistencijos ir sultingų obuolių veislės labiau skirtos jaunimo grupei, o vyresnio amžiaus vartotojai renkasi minkštesnius ir miltingesnius vaisius.

Nustatant veislių patrauklumą, buvo atlikti tarptautiniai vartotojų tyrimai, kuriuose išryškėjo skirtumai ir tarp geografinių regionų. Lietuvoje gerai žinoma obuolių veislė Ligol palyginti prastai įvertinta Pietų Europoje, kur labiau mėgstamos saldžios veislės, tačiau ji buvo tarp pirmųjų Lenkijoje ir Vokietijoje. Nustatyta, kad Vokietijos ir Olandijos pirkėjas yra orientuotas į kainą. Tai sukelia problemų augintojams - verčia juos mažinti savikainą, dažnai kokybės sąskaita. Visiškai kitoks vartotojas Prancūzijoje ir Šveicarijoje - čia svarbiausia kokybė. Todėl šiam segmentui reikia aukščiausios rūšies ir saugių vaisių.

Šiuo metu daugelyje šalių vartotojas diktuoja savo norus. Pavyzdys - JAV sukurta obuolių veislė Honeycrisp. Ji turi įvairių bėdų: nepakankamai derlinga (surenkama vos pusė prekinio derliaus, palyginti su kitomis veislėmis), labai pramečiuoja (kas antri metai būna be derliaus), vaismedžiai turi problemų su fotosinteze ir maisto elementų įsisavinimu. Tačiau Honeycrisp obuoliai labai skanūs, todėl vartotojai juos tiesiog dievina ir moka gerokai brangiau, negu už kitų veislių obuolius. Taigi, nors augintojams tikrai sunku susitvarkyti su šios veislės kaprizais, jie ją sodina ir augina, nes gali gerai uždirbti. Amerikiečių duomenimis, per 50 proc. naujai veisiamų sodų užsodinami būtent Honeycrisp. Šios veislės pavyzdžiu grindžiamas ir „pakartotinio pirkimo" terminas. Vartotojas, ką nors pamėgęs, vėl ir vėl ieško to paties ir yra pasirengęs mokėti brangiau.

Visos jėgos - naujoms veislėms kurti

Augintojų, prekybininkų ir vartotojų nuomonės dažnai skiriasi. Augintojas mielai dirbtų su nepramečiuojančiomis derlingomis veislėmis, atsparesnėmis pagrindinėms ligoms, kurių vaismedžius lengviau genėti ir formuoti, nereikia retinti užuomazgų, be to, svarbu, kad vaisiai puikiai laikytųsi. Prekybininko norai kitokie: nepriekaištinga prekinė išvaizda, transportabilumas, ilgai išsilaikanti kokybė nepritaikytomis sąlygomis. O vartotojui tereikia sveiko ir saugaus produkto, gero skonio ir gražios išvaizdos. Universalių, visiems tinkamų ir visų poreikius tenkinančių veislių vis dar nėra.

JAV, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos stipriuose sodininkystės centruose sutelktos selekcininkų ir genetikų, agrotechnikų ir molekulinės biologijos specialistų jėgos. Šie centrai jau dabar kasmet pasiūlo naujų veislių, be to, yra sukūrę metodus, kaip manipuliuoti vaisių spalva, blokuoti nokimo procesus, vaisiuose didinti vertingų mitybai ar sveikatai medžiagų kiekį. Planuojama, kad naujas proveržis obuolių auginime įvyks per artimiausius dešimt metų.

Techninės naujovės ir inžineriniai sprendimai

Sodininkystė reikalauja ypač daug rankinio darbo. Tai iškelia vaisių savikainą, kartu didėja galutinė kaina ir gali mažėti vartojimas. Kita problema - kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Mažinat rankinio darbo apimtis, kuriama vis daugiau mechanizuotų priemonių. Obuolių skynimo kombainas jau naudojamas ir Lietuvoje, Rinkevičių sodininkystės ūkyje Biržų r. Tačiau net ir dirbant su kombainu, vaisiai skinami rankomis. Kongrese buvo pristatytas prancūzų obuolių skynimo kombaino prototipas, kuris videokameromis atskiria obuolius ir vakuuminėmis „rankomis" juos nuskina. Tiesa, tai tik prototipas, nes jo darbo greitis dar mažesnis negu vieno žmogaus. Tačiau pradžia yra - mechanizmas bus tobulinamas ir galbūt greitai išriedės į verslinius sodus.

Bandymuose tiriami ir savaeigiai autonominiai purkštuvai. Juose įdiegta GPS kontrolė, todėl mašinos be vairuotojo važinėja ir dirba sode. Tiesa, šią mašiną bandę vokiečiai juokauja, kad per sezoną prarado ketvirtadalį vaismedžių, nes sodas - tai ne laukas, kiekvienas mašinos nukrypimas nuo kurso reiškia išlaužtus medžius.

Kalbant apie purkštuvus, artimesnė perspektyva, kai kur jau ir įdiegta, kada naudojant infraraudonuosius spindulius skenuojami vaismedžiai eilėse ir, trūkstant medžio ar esant jiems mažesniems, automatiškai uždaromi ar atidaromi purkštukai, didinamas ar mažinamas oro srautas. Tyrimai rodo, kad, naudojant tokį purkštuvą, darbinio skysčio ir kartu cheminių preparatų sunaudojama vos ne perpus mažiau, o nutekėjimą galima sumažinti net iki 90 procentų.

Stengiamasi mechanizuoti ir kitus rankinio darbo ar cheminių preparatų reikalaujančius darbus, pavyzdžiui, užuomazgų retinimą. Jau sukurtos ir tobulinamos retinimo mašinos, tačiau kol kas prie jų reikia derinti vaismedžių vainiko formas, o ne atvirkščiai. Mechanizuoti darbus sode yra sudėtinga vien todėl, kad vos ne visi sodai yra unikalūs, skiriasi vaismedžių formavimas, sodinimo sistemos, vaismedžių aukštis ir plotis. Todėl kyla klausimas, ką lengviau pritaikyti - mašinas prie sodo ar sodą sodinti pagal siūlomos technikos parametrus?

Vaisių prekiniam paruošimui ir jų rūšiavimui dabar pritaikomi prietaisai, anksčiau tarnavę išskirtinai mokslui. Su artimųjų infraraudonųjų spindulių spektroskopu nustatomas vaisių sunokimo lygis, vidiniai minkštimo pokyčiai ir defektai, prietaisu „SmartNose" įvertinamas vaisių kietumas. Šie ir kiti prietaisai diegiami į vaisių rūšiavimo linijas.

Ar bus perversmas laikymo technologijose?

Dar neseniai pažangiausias vaisių laikymas buvo kontroliuojamos atmosferos (CA) saugyklose. Sumažinus deguonies kiekį iki 2 proc., stabdomi vaisių fiziologiniai procesai - vėlinamas sunokimas. Net ir mūsų tipinė rudeninė obuolių veislė Auksis šiomis sąlygomis išlaikoma iki balandžio-gegužės mėnesio. Tobulinant saugyklas, atsirado ULO technologijos, kur palaikomas dar mažesnis deguonies kiekis ir dar labiau pratęsiamas laikymo periodas.

Tačiau pastarąjį dešimtmetį plinta naujos laikymo koncepcijos. Mokslininkams išsiaiškinus vaisių nokimą lemiančius procesus ir ypatingą etileno vaidmenį, atsirado galimybės blokuoti etileno sintezę ir taip sustabdyti vaisių senėjimą. To pasiekiama panaudojus 1-metilciklopropeno (1-MCP, komercinis pavadinimas „SmartFresh") dujas. Dujomis vieną parą apdorojus obuolių kamerą, vaisiai laikosi ne prasčiau, negu brangios įrangos ir preciziškos kontrolės reikalaujančiose ULO saugyklose. Be to, paveiktus „SmartFresh" vaisius galima laikyti aukštesnėje temperatūroje - taupomi energetiniai resursai.

Naudojant šias dujas, vaisius galima skinti vėliau, geriau sunokusius, nusispalvinusius ir įgavusius tikresnį skonį. Paprastomis laikymo sąlygomis, pavėlavus nuskinti obuolius, jų laikymo terminai gerokai sutrumpėtų, o laikymosi metu būtų patirti nemaži nuostoliai dėl natūralios masės netekties ir puvinių. Tiesa, kyla problemų su kriaušėmis - veislės Konferencinė vaisius paveikus dujomis, nokimo procesai užblokuojami negrįžtamai: kokios kriaušės buvo nuskintos, tokios jos ir lieka, net išimtos iš saugyklos nenoksta ir būna nevalgomos. Naujas iššūkis mokslui - kaip vėl sužadinti etileno sintezę kriaušėse ir jas sunokinti iki vartojimo brandos.

Sodininkystės mokslui iškyla problemų, kuomet jis vertinamas pagal šiuo metu dominuojančių fundamentinių mokslų skalę, antrame plane paliekant taikomųjų mokslų reikšmę. Dėl šios priežasties sodininkystės tyrimuose per daug linkstama prie biologijos ar fundamentinių krypčių. Naujas pasaulinis požiūris sako, kad sodininkystės mokslas turi duoti tiesioginę naudą augintojui, perdirbėjui ir vartotojui.