Nelyginant degtukai nuskabytos brandžios pušys, mūsų kraštams nebūdingų kenkėjų nustekentos eglės, be rudens nurudę kaštonai, džiūstantys uosiai - ženklai, primenantys, kad kintantis klimatas kelia grėsmę miškams. Pokyčius lemiančios priežastys neatsirado per vieną kartą, todėl viena karta jų ir neišgydys. Vienintelė išeitis - prisitaikyti: veisti ir formuoti klimato pokyčiams atsparesnius miškus.

Miškų vaidmuo klimato kaitos periodu labai reikšmingas - jie absorbuoja dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Siekiant neutralizuoti kuo daugiau anglies dvideginio, reikėtų didinti miškų plotus. Tačiau panašu, kad įsisiūbuojant klimato kaitos procesams daug pastangų reikės vien tam, kad būtų išsaugoti esami miškų plotai.

Klimatologas, Vilniaus universiteto docentas Egidijus Rimkus perspėja, kad per ateinantį šimtmetį pasaulyje vidutinė metinė temperatūra pakils maždaug 2 ^oC, o mums reikėtų tikėtis 3-4 ^oC pakilimo. Lietuvoje didžiausi temperatūros pokyčiai numatomi žiemą - jos šiltės. „Gali atrodyti, kad tas kelių laipsnių pokytis menkas, tačiau išties tai labai daug. Mokslininkų skaičiavimu, iki 2 ^oC žmonija dar sugeba prisitaikyti, o toliau jau sudėtinga.

Padarius prielaidą, kad per artimiausius 50 metų klimato pokyčiai bus didesni nei 2 ^oC, yra pagrindo baimintis: ko gero tai būtų globalinio masto katastrofa. Jei žmonija ir toliau judės tuo pačiu tempu - tik kai kurios šalys bandys kažką daryti, o kitos nesiims jokių veiksmų, - galime sulaukti ir dar didesnių pokyčių, nešančių skaudžias pasekmes", - neguodžia klimatologas.

Mokslininkas pastebi, kad klimato kaitos sąvoka neretai klaidingai suprantama kaip vien tik vidutinės metinės temperatūros augimas. Iš tiesų pagrindinė grėsmė - vadinamųjų klimato ekstremumų daugėjimas: karštas vasaras keis šaltos žiemos, po kelių šiltų žiemų, per kurias gamtos „imunitetas" šalčiams apsilps, vėl smogs šalta žiema, daugės sausrų ir liūčių. Ekstremalių reiškinių gausėjimą stebime ir mūsų šalyje. Pasak doc. dr. E. Rimkaus, praėjusi liepa buvo karščiausia per 230 metų. Išskirtinai daug šią vasarą užfiksuota ir dienų su perkūnija. Klimatologas perspėja, kad ateityje tokių vegetacijai palankių (karštų ir drėgnų) vasarų kaip praėjusi, galime nebesitikėti, veikiausiai užklups sausros.

Nors kintant klimatui dėl šiltesnės aplinkos ir didesnio anglies dvideginio kiekio augs miškų kaip medienos šaltinio produktyvumas, žalos miškams kintančios gamtinės sąlygos pridarys kur kas daugiau. E. Rimkaus nuomone, ekstremalių gamtos reiškinių ateityje daugės. Prognozuojama, kad vakarinėje šalies dalyje, pajūrio regione, stiprių vėjų daugės žiemą, pietinėje - vasarą. Didėjantis sausringumas kels didesnį gaisrų pavojų, ypač antroje vasaros pusėje. Dėl šiltėjančių žiemų vabzdžiams - miško kenkėjams susidaro geresnės žiemojimo sąlygos, mažiau jų iššąla, todėl numatomas jų populiacijų gausėjimas.  

„Nušienavo" nespėjusį subręsti mišką

Kaip stipriai gamta gali kerštauti stichijomis, praėjusį rugpjūtį patyrė Pietryčių Lietuvos miškai. Paprasčiausia suskaičiuoti prarastą medieną - jos naktį praūžęs škvalas „prigamino" netoli milijono kietmetrių (ktm). Tačiau žala miškui kaip ekosistemai - nesuskaičiuojamai didesnė.

Skaudžiausiai škvalas, miškininkų pramintas „Bite", smogė Valkininkų urėdijos miškams. Urėdijoje, kurioje per visus metus iškertama apie 78 tūkst. ktm medienos, škvalas per vieną naktį prilaužė 90 tūkst. ktm., plynai reikės iškirsti apie 380 ha miško. Kadangi iki škvalo urėdija jau buvo iškirtusi daugiau kaip pusę metinės normos - apie 40 tūkst. ktm, metinė kirtimo norma šioje urėdijoje išaugo beveik dvigubai. Siekiant stabilizuoti situaciją rinkoje, sumažintos kirtimų apimtys kitose urėdijose. Dalis urėdijų šiemet važiuoja į škvalo nusiaubtas vietas gamintis medienos, o kitąmet skolą atiduos - leis šiemet nukentėjusioms urėdijoms gamintis medienos savo miškuose.

Dar didesnius nuostolius Valkininkų miškuose skaičiuoja privačių miškų savininkai - netoli 150 tūkst. kietmetrių. Labiausiai nukentėjusioje Vėžionių girininkijoje privatiems miškams pridaryta apie 100 tūkst. ktm. žalos. Buvusio girininkijos eigulio Juozo Tatulio miške 3 ha miško škvalas išguldė medžius nesirinkdamas, dar 9 ha plote paliko maždaug kas antrą medį. „Miškuose dirbau 42 metus, šie plotai sodinti mano eiguliavimo pradžioje, tad jiems - apie 50 metų. Buvo gražus geras miškas, jam nebereikėjo jokios priežiūros, jau buvo galima tik gėrėtis jo augimu. Jaunas miškas labai imlus darbui. Mūsų smėlynuose netruks užželti lendrūnas, nuo kurio želdinius reikės gelbėti kokius 5-7 metus, vėliau reikės tepti repelentais, kad jaunų medelių nepažeistų žvėrys. Aš atkurti šio miško jau nebespėsiu", - atsidūsta miškininkas.

Verčia peržiūrėti miškininkystės principus

Valkininkų miškų urėdas Arvydas Strazdas kito tokio stipraus škvalo neprisimena - vos per pusvalandį vėjas niekais pavertė miškininkų kelių dešimtmečių darbą. Nuostoliai skaičiuojami ne tik dėl mažesnės sugadintos medienos vertės, didesnių medienos ruošimo kaštų ir prarastų jaunuolynų. Užuot investavus į priešgaisrinę miško apsaugą, miško kelių priežiūrą ar rekreacinių objektų gausinimą, urėdijai teks atkurti neplanuotai didelius miško plotus. A. Strazdas prognozuoja, kad per vienus metus atkurti visų nuniokotų miškų nepavyks, teks papildomai plėsti daigynus, kad pavyktų užsiauginti reikiamą daigų kiekį - ne tik sau, bet ir privačių miškų savininkams.

Urėdas pastebi, kad anksčiau tokie stiprūs vėjai pavojų keldavo tik arčiau jūros, Vakarinėje šalies dalyje esantiems miškams, o Dzūkijos miškininkai gyveno ramiai. Tačiau pastarojo škvalo pavyzdys verčia sunerimti visos šalies miškininkus ir miško savininkus. Tiesa, A. Strazdas įsitikinęs, kad Pietryčių Lietuvos pušynai atsparesni vėjams nei Vakarų Lietuvos eglynai ar lapuočių miškai - jei toks vėjas būtų prasiautęs ten, pasak jo, skaičiuotume kur kas didesnius nuostolius. Stebėdamas, kaip stipriai škvalas pažeidė įvairias miško vietas, Valkininkų miškų urėdas svarsto, kaip ateityje reikėtų išvengti tokių skaudžių pasekmių.

„Mažiau nukentėjo tie jauni medynai, kurie buvo neretinti. Tankus miškas turėjo geresnę atsvarą prieš vėjo gūsius ir tartum privertė vėją pakilti aukštyn. O štai ugdomaisiais kirtimais praretinti miškai buvo smarkiai išlaužyti. Turbūt dėl to, jog išretintuose miškuose buvo palikti gražesni medžiai, į kurių tankesnę lają įsisukęs vėjas juos lengviau nulaužė", - aiškina miškininkas.

Ypač smarkiai nukentėjo medynai, įsiterpę į žemės ūkio plotus - per laukus įsibėgėjęs vėjas vertė medžius nesirinkdamas. Miško pakraščiuose, kur vėjas nespėjo taip smarkiai įsibėgėti, medžiai beveik nenukentėjo.

Retai augantys medžiai, pasak miškininko, turėtų būti atsparesni vėjui, tačiau tokio rezultato reikėtų siekti ne ugdomaisiais retinimo kirtimais, o iš karto veisiant retesnius medynus. Tiesa, dėl didesnio medžių šakotumo jų mediena gali būti mažiau patraukli pramonei. „Bet juk nebūtinai visi miškai turi būti eksploatacinio pobūdžio - pramonė juk gali prisitaikyti. Akivaizdu, kad ateityje reikia auginti abiotiniams ir biotiniams veiksniams atsparesnius miškus, todėl verta peržiūrėti miškininkystės principus. Visų pirma turime suformuluoti atsparaus medžio sąvoką: kokia turėtų būti jo šaknų sistema, kokia laja bei kitos savybės, ir pagal tai taikyti savo veiklą - kaip atkurti, ugdyti miškus, kad jie būtų atsparesni", - svarstymais dalijasi A. Strazdas.

Tvarus miškas formuojamas sodinant ir ugdant

Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyr. specialistė Zita Bitvinskaitė apie būsimų miškų atsparumą aplinkos poveikiui pataria galvoti jau sodinant mišką. Pastebėta, kad vienarūšiai medynai lepesni, ypač gryni eglynai. Specialistė prisimena, kad prieš porą dešimtmečių 70 proc. visų iškirstų valstybinių miškų buvo atkuriama vien egle. Vėliau eglynų vertingumu suabejota - dėl paviršinės šaknų sistemos eglynuose po stipresnio vėjo gausu vėjavartų. Net jei vėjas nėra toks stiprus, kad eglę išverstų, lengvai išjudinamos eglės šaknys, dėl ko apsilpęs medis tampa lengvu grobiu kenkėjams ar ligoms. 

Pušys vėjavartoms atsparesnės dėl gilesnės šaknų sistemos, tačiau pušynuose dažnesnės vėjalaužos. Formuojant aplinkos poveikiui atsparesnius medynus, patariama spygliuočius mišrinti su lapuočiais. Net ir pats neatspariausias ekstremaliems gamtos reiškiniams lapuotis beržas, palikus augti jį kartu su spygliuočiais, didina medynų atsparumą.

Dar vienas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį veisiant miškus - želdinių tankis. Z. Bitvinskaitė prisimena, kad dar neseniai stengtasi sodinti kuo tankesnius pušynus, tačiau ji įsitikinusi, kad verčiau rinktis optimalų tankį - iš pernelyg tankių želdinių užaugs lepesnis miškas.

Atsparesnius medynus galima formuoti ne tik juos sodinant, bet ir ugdant. Paaugusiam miškui labai svarbu formuoti pamiškes, medynus praretinant 40-80 m atstumu nuo miško krašto. Tokie pakraščiuose augantys medžiai būtų tvirtesni, kilus škvalui susilpnintų pagrindiniam medynui tenkančią vėjo jėgą. Pamiškes reikėtų formuoti ir sodinant naujus medynus - kraštuose turėtų būti sodinama daugiau lapuočių, krūmų.

Dar viena atsparaus miško formavimo priemonė - įvairiaamžių medynų veisimas. Savaiminį miško žėlimą galima derinti su dirbtiniu želdinimu: visų pirma leidžiama miškui užsisėti savaime, vėliau papildoma jaunesniais, neretai ir kitos rūšies, sodmenimis. Nuspręsti, ar verta palikti mišką savaiminiam atžėlimui, Z. Bitvinskaitė pataria pagal miškotvarkos projekte nurodytus medyno duomenis - jei aplinkiniai medynai vertingi, pravartu pradžioje leisti užsisėti savaime.

Vietinės medžių sėklos „prisimena", kokiomis sąlygomis augo jų pirmtakai, todėl iš jų išaugę medžiai bus geriau prisitaikę prie vietovės sąlygų. Tačiau Z. Bitvinskaitė pastebi, kad leisti miškui atželti savaime, - nereiškia palikti jo likimo valiai.

Ąžuolynų vietoje - bukų giraitės?

Nors smarkiems vėjams lapuočiai medžiai atsparesni, kintančios aplinkos sąlygos jiems kenkia kitaip. Z. Bitvinskaitė pasakoja, kad prieš keletą metų prasidėjo masinis uosynų džiūvimas. Šiandien pažeistus uosius jau puola grybinės ligos, kurios galutinai nustekena pažeistą medį. Džiūvimo priežastys svarstomos: galbūt jį sukėlė dėl kelių karštų vasarų pažemėjęs gruntinis vanduo. Daugiausia uosynų išdžiūvo Šiaurės Lietuvoje. Problemų būta ir su ąžuolais, tiesa, šiandien jų padėtis jau stabilizuota. Dėl ko išdžiūvo ištisi ąžuolynai, pasakyti sunku - gal dėl užsikimšusių vandens indų, galbūt dėl kritusio gruntinio vandens lygio. Kol nėra nustatytos tikslios šių procesų priežastys, Z. Bitvinskaitė pataria į šias medžių rūšis žiūrėti atsargiai ir veisti juos tik greta kitų medžių rūšių.

Šylant klimatui, keičiasi įprastinė vietinių medžių rūšių pusiausvyra: lapuočiams sąlygos gerėja, todėl jų daugėja, spygliuočiams šiltesnis klimatas nepatinka, todėl jie silpsta, traukiasi į Šiaurę. Z. Bitvinskaitė svarsto galimybę: užuot aklai stengiantis išlaikyti medžių rūšis, kurioms pas mus nebepatinka augti, pasižvalgyti naujų medžių rūšių. Maumedis, bukas, platanalapis klevas, dar vadinamas jovaru, - tai tik keletas medžių pavyzdžių, kuriems galbūt patiktų mūsų pasikeitusios gamtinės sąlygos. Maumedis, pasak miškininkystės specialistės, itin kantrus medis, mėgstantis augti vėjo prapučiamose vietose. Iki šiol mūsų miškuose jo beveik nesodinta.

Nestinga entuziastų, įsitikinusių, kad pas mus labai gerai augtų platanalapiai klevai. Vienas tokių - Kėdainių miškų urėdas, kuris platanalapį vežasi iš įvairių Europos šalių ir sodina bandomuosius želdinius, kad galėtų įrodyti šios medžio rūšies pranašumus. Eksperimentų, pasak Z. Bitvinskaitės, vertas ir paprastasis bukas. Iki šiol Lietuvoje yra vos pora buko giraičių, tačiau, specialistės įsitikinimu, vertėtų įveisti jų ir daugiau bei pasižiūrėti, kaip pas mus patinka šiam šiltesnių kraštų medžiui.

Z. Bitvinskaitė pastebi, kad užsiimti tokiais bandymais galėtų ne tik mokslininkai. Privataus miško savininkai taip pat galėtų atkurti miškus nevietinių medžių rūšimis, tokiomis kaip maumedis ar bukas, tereikia tokius miško želdinius oficialiai įforminti kaip bandomuosius. „Masiškai bandomų želdynų gal ir nereikėtų auginti, tačiau nebandydami prarandame galimybę auginti galbūt vertingesnes ir ekstremaliems gamtos reiškiniams atsparesnes medžių rūšis", - tikina Z. Bitvinskaitė.

Šiluma „parsiveda" kenkėjus

Vabzdžių - miško kenkėjų mūsų miškuose daugėja ne tik dėl to, kad jie neiššąla per pašiltėjusias žiemas. Šiltesnis klimatas ir dėl kintančių gamtinių sąlygų apsilpę medžiai vilioja į mūsų miškus pietiniams kraštams būdingus miško kenkėjus. Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorius entomologas Algimantas Žiogas tikina, kad paskutiniais metais tokių nekviestų svečių mūsų miškuose daugėja ir ateityje dar daugės. Didelius eglynų plotus Jurbarko, Šakių, Rokiškio, Kėdainių, Šiaulių urėdijose šiemet pažeidė netikrasis eglinis skydamaris (Physokermes piceae). „Eglė - šiaurinis augalas, Lietuva - viena piečiausių jos augimo vietų. Šylant orams eglės pas mus apsilpo, todėl jas ir užpuolė šie kenkėjai", - aiškina profesorius A. Žiogas šiųmetę netikrojo eglinio skydamario invaziją.

Mūsų miškuose plinta ir daugiau šilumamėgių vabzdžių - miško kenkėjų rūšių. Neporinis verpikas (Lymantria dispar) maitinasi viskuo, kas žalia, pritrūkus maisto miške, nesibodi ir į daržus užsukti. Anksčiau, profesoriaus pasakojimu, šie kenkėjai gyveno tik Kuršių Nerijoje, žemyne jiems būdavo per šalta. Prieš daugiau nei dešimtmetį, po kelių šiltų žiemų ir vasarų, šie vabzdžiai pastebėti jau ir Šilutės miškuose. Šiemet jų plitimas vėl atsinaujino - pastebėti Marijampolės miškuose, didelis židinys formuojasi Žemaitijoje, Varniuose.

Dėl kenkėjų - „turistų" paskutiniu metu nesveikuoja ir kaštonai: nesulaukę rudens nurudo ir numetė lapus, o rudenį neretai pastebėti vėl žydintys. Prof. A. Žiogas pasakoja, kad kaštonai, būdami nevietiniai medžiai, ilgą laiką mūsų kraštuose neturėjo kenkėjų. Prieš porą dešimtmečių Balkanuose atsiradusi keršoji kandelė (Gracillariidae), šiltėjant klimatui atkeliavo ir į mūsų parkus.

Dar vienas kenkėjas, atkeliavęs į mūsų miškus iš pietų - Pušinis verpikas (Dendrolimus pini). Anksčiau, pasak profesoriaus, mūsų miškuose jis buvo retas, maždaug prieš 15 metų pastebėti pirmi rimtesni populiacijos pagausėjimai, vėliau vėl sumažėjo. Pernai vėl pastebėtas pušinio verpiko plitimas, todėl šiemet Varėnos miškų urėdijoje iš lėktuvų nupurkšta apie 6 tūkst. ha miškų.

Profesorius pastebi, kad kenkėjai, mintantys žaliąja mase, kur kas pavojingesni spygliuočiams, lapuočiai numeta lapus, o pavasarį atsigauna. Pušis pakenktus spyglius taip pat gali „pasikeisti", o štai eglėms tokių kenkėjų invazijos dažniausiai būna pražūtingos. Dėl kenkėjų apsilpsta ir lapuočiai: neretai per anksti numeta lapus, rudenį pradeda leisti ūglius, krauti žiedus, per žiemą ūgliai nušąla, medis apsilpsta ir vilioja kitus kenkėjus ar ligas.

Naikinti brangu, bet nenaikinti brangiau

Valstybinių miškų valdytojai, paskaičiavę, kiek nuostolių miško kenkėjai gali jiems pridaryti, ryžtasi imtis brangių kovos priemonių Tokių kaip biologinių preparatų purškimas iš lėktuvų. Tuo tarpu privataus miško savininkams, kurių vidutinė miško valda vos apie 5 ha, biologinės priemonės neįkandamos. Tačiau mūsų kraštams nebūdingų kenkėjų invazijos neretai priverčia griebtis už galvos ir ilgametę patirtį turinčius miškininkus - nežinia nei kaip, nei kokiomis priemonėmis kovoti su šiomis „naujovėmis".

Profesorius A. Žiogas pasakoja, kad net ir nesiimant priemonių miško kenkėjai neplistų iki begalybės. Pasak jo, per 7 m. kenkėjų židinys natūraliai nuslopsta, nes jų užsiveisia per daug ir pradeda trūkti maisto. Pusiausvyrą gamtoje atstato ir natūralūs jų priešai. „Dažniausiai gamta ima tvarkytis savaime: jei pasidaugino vienų kenkėjų, tai iš paskos dauginasi juos parazituojantys kenkėjai - svarbiausia išlaukti", - aiškina profesorius. Tačiau kai kalbama apie naujas, vietovei nebūdingų kenkėjų rūšis, šis savireguliacijos mechanizmas gali šlubuoti.

Nebūdingų vietovei kenkėjų invazijos miškams itin pavojingos dėl to, kad miškus užpuolusius kenkėjus parazituojantys vabzdžiai iš paskos ateina gerokai pavėlavę. Paukščiams nepažįstami vabzdžiai taip pat nepatrauklūs - tad kenkėjai plinta nestabdomi. Iki šiol natūralių priešų pas mus neatsirado nei kaštoninei keršajai kandelei, nei pušiniam ar neporiniam verpikui, nei netikrajam egliniam skydamariui.

Tikėtis, kad daugėjant pietinių kenkėjų iš mūsų miškų trauksis tie, kuriems tinka vėsesnis klimatas, pasak prof. A. Žiogo, neverta - jei jau kartą vabzdžiai prisitaikė prie čionykščių sąlygų, taip lengvai nebeišeis.

Siekiant, kad naujai sodinami miškai būtų atsparesni kenkėjams, patariama laikytis tų pačių principų, kaip ir saugant ateities miškus nuo neigiamo abiotinių veiksnių poveikio: miškas turi būti įvairiarūšis, įvairiaamžis. Vienarūšiuose ir vienaamžiuose medynuose kenkėjams labai daug tinkamo maisto, tad čia susidaro itin palankios sąlygos jiems išplisti.