Ekologinės gamybos plotai pastaraisiais metais stabilizavosi, o pagaminamos ekologiškos produkcijos kiekiai po truputį didėja. Vieniems žemdirbiams traukiantis iš šios gamybos srities, jų vietą užima kiti, nusiteikę išgyventi ne iš išmokų, o iš realizuojamos produkcijos. Tokias pagrindines ekologinio ūkininkavimo plėtros tendencijas įžvelgia sertifikavimo įstaigos „Ekoagros" direktorė Ona KAZLIENĖ.

Kokie šių metų sertifikavimo rezultatai?

Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad šiemet ekologiškai ūkininkaujama 2 700 ūkių, bendras ekologinės gamybos plotas siekia 140 000 ha. Stabilizacija mus tenkina, nes kaip tik 2010-aisiais ir buvo galima tikėtis didžiausio nuosmukio, mat baigiasi įsipareigojimai ūkininkauti ekologiškai tiems ūkininkams, kurie į šią sritį atėjo pagal 2004-2006 m. programos priemonę „Agrarinė aplinkosauga". Nutraukta per pusantro šimto sutarčių, tačiau yra daugiau kaip 300 naujų pareiškėjų. Labiausiai džiugina išaugusios ekologiškos produkcijos supirkimo kainos - tai rodo augantį ekologinės gamybos rentabilumą. Štai speltinius kviečius žemdirbiai parduoda po 1 100 Lt/t, avižas - po 900 Lt/t, grikių kaina artėja prie 2 000 Lt/t. Smagu girdėti žemdirbius tvirtinant, kad jie ūkininkautų net ir tada, jei išmokos dar mažėtų. Nors manau, kad ekologija vienokia ar kitokia forma tikrai bus remiama ir po 2013 metų.

Ekologinio ūkininkavimo taisyklės nuolat keičiamos ir tobulinamos. Ar tai neerzina žemdirbių?

Reikia pripažinti, kad taisyklės keičiamos per dažnai, bet tai daroma toli gražu ne vien mūsų iniciatyva - tai būna ir Žemės ūkio rūmų siūlymai, pačių ūkininkų pageidavimai. Čia puikiai tiktų pasakymas: norėta, kad būtų geriau, o išeina kaip visada. Kasmet nuo 2007-ųjų leidžiame leidinį, kuriame smulkiai išdėstomi ir išaiškinami visi pakeitimai. Senus leidinius rekomenduojame tiesiog išmesti ir dirbant vadovautis tik naujausiu variantu. Laikas suprasti, kad europiniai pinigai duodami ne dykai - už juos reikia vienaip ar kitaip atidirbti. Šiuo atveju ūkininkas privalo „atidirbti" pildydamas dokumentus, skaitydamas visą pateikiamą informaciją. Jei žemdirbys nori parduoti ekologišką produkciją, jis privalo žinoti reikalavimus ir jų laikytis. Nuo šių metų Lietuvoje išduodamas europinio standarto patvirtinamasis dokumentas - jis keičia iki šiol buvusius sertifikatus. Pirmus metus ekologiškai ūkininkaujantys pareiškėjai, turintys pirmų metų pereinamojo laikotarpio statusą, visai negauna minėto patvirtinamojo dokumento. Jiems įteikiamas tik nutarimo išrašas, nurodantis, kad ūkininkas pradeda ekologinę gamybą. Senieji pareiškėjai, kurie dėl kokios nors priežasties neturi ekologiškos produkcijos (dažniausiai dėl to, kad ūkyje yra paralelinės produkcijos), taip pat gauna tik nutarimo išrašą. Logiška: jei neturi realizuojamos produkcijos, tai nereikia ir patvirtinamojo dokumento. NMA moka išmokas už visą ekologiškos gamybos plotą, kurį mūsų įstaigos tikrintojai apžiūri, įvertina ir nurodo nutarimo išraše.

Šalies ekologiniai ūkiai tarsi skyla į dvi grupes: pačių pirmųjų, kurie ekologinės gamybos ėmėsi iš idėjos, ir antrųjų, kurie į šią gamybos kryptį pasuko tuo metu, kai padidėjo išmokos. Ar įžvelgiate skirtumų tarp šių grupių ūkininkavimo kokybės?

Išskirčiau net tris grupes. Pirmoji - senieji ekologiniai ūkiai, kuriuos įkūrė ūkininkai entuziastai, ekologiją laikantys savo gyvenimo būdu. Paprastai tai garbaus amžiaus žmonės, dirbantys nedideliame šeimos ūkyje, auginantys produkciją sau, savo artimiesiems ir šiek tiek pardavimui. Deja, jie nesugebėjo nusipirkti naujos technikos, nemodernizavo ūkių. Antroji grupė - ūkininkai, pasukę į ekologiją tuomet, kai prasidėjo didelės išmokos. Ne kiekvienas atėjo pasvėręs savo galimybes, ir dabar tarp jų nemažai tokių, kurie laukia programos pabaigos. Trečioji grupė - tai žemdirbiai, perėję į 2007-2013 m. Kaimo plėtros programą, kuriuos tenkina sumažėjusios išmokos, nes jie mato, kad iš ekologinio ūkininkavimo galima sėkmingai pragyventi. Jie sugebėjo įsigyti reikalingos technikos, dirba taikydami naujas technologijas. Pirmieji praktiškai neturi produkcijos, antrieji pastaruoju metu iškrenta iš žaidimo, lieka trečiosios grupės žemdirbiai, kurie siekia produkcijos. Augančius produkcijos kiekius atspindi ir perdirbimo įmonių gausėjimas - šiemet jau 84 įmonės užsiima ekologiškos produkcijos perdirbimu.

Kas labiausiai kliūva sertifikuojant ūkius, kokias klaidas žemdirbiai daro dažniausiai?

Pastaruoju metu žodis sankcijos pakeistos švelnesniu terminu neatitiktys, bet tai nereiškia, kad mūsų reikalavimų kartelė leidžiasi. Dažniausia neatitiktis - paralelinė produkcija, paprastai nustatoma ūkiuose, kurie turi įprastinę ir ekologinę dalis, arba turi kelių statusų ekologinį ūkį. Labai norėtųsi, kad Lietuva priimtų nutarimą, neleidžiantį ekologiniuose ūkiuose turėti įprastinės gamybos dalies - nemaža dalis ES šalių tokius reikalavimus yra priėmusios. Antras pagal dažnumą pažeidimas - neleistinos dauginamosios medžiagos naudojimas. Įsigyjant ne ekologišką, o įprastinę sėklą, reikia gauti sertifikavimo įstaigos leidimą. Jei sėklai naudoti grūdai pirkti iš ekologiškai ūkininkaujančio kaimyno (ne sėklininkystės ūkio!), tai yra ne dauginamoji medžiaga, o tik paprasti grūdai. Taip pat dažnai fiksuojamas sėjomainos nesilaikymas: ekologiniuose ūkiuose tą pačią kultūrą tame pačiame plote galima auginti tik dvejus metus. Gyvulininkystės ūkiuose klaidos dažniausiai daromos įsigyjant gyvulius, šeriant juos netinkamais pašarais ir rišant.

Aptikus neatitikčių, ūkio šeimininkui pareiškiami įspėjimai ir suteikiama galimybė klaidas ištaisyti. Tačiau yra pažeidimų, už kuriuos baudžiama iš karto: pavyzdžiui, sintetinių trąšų ar pesticidų panaudojimas. Jokių nuolaidų nedaroma tais atvejais, kai produkcija iš karto tampa neekologiška - tai būtina, kad nebūtų apgaudinėjamas vartotojas, kurio interesų gynimas ir yra vienas svarbiausių mūsų įstaigos siekių.