Agronomijos mokslų magistras Aurimas Snarskis savarankiškai ūkininkauti pradėjo prieš penkerius metus. Dabar jo dirbamos žemės plotai siekia 550 ha, o pridėjus dar ir mamos Algenijos Snarskienės ūkio žemę, plotai išsiplečia iki 750 ha. Rapsai, kviečiai, salykliniai miežiai ir cukriniai runkeliai - tai pagrindiniai jo ūkyje Kalnaberžėje, Kėdainių rajone, auginami augalai.

Vos įregistravęs ūkį, Aurimas gavo jaunojo ūkininko ūkio įsikūrimo paramą, vėliau ūkį modernizavo ir plėtė tris kartus naudodamasis supaprastinta paramos teikimo tvarka. Visi trys projektai buvo skirti technikai įsigyti: pirktas teleskopinis krautuvas, skutiklis, purkštuvas, priekaba ir kiti padargai. Apyvartinių lėšų ūkyje nuolat trūksta, tad įgyvendindamas projektus ūkininkas ima kreditus iš banko ir ne kartą naudojosi Žemės ūkio paskolų garantijų fondo paslaugomis.

„Dabar mamos ūkiui vieną nemažą projektą esame parengę, ir vėl matau, kad neišvengiamai reikės naudotis Žemės ūkio paskolų garantijų fondo paslaugomis", - sako Aurimas ir priduria, kad be tokios pagalbos sunku būtų ryžtis didelėms investicijoms. Jis prisipažįsta ne kartą sau sakęs: viskas, reikia padaryti pertrauką, sustoti ir nebeinvestuoti, bet taip neišeina: ūkiui būtinai kažko prisireikia. Štai ir dabar, rudens darbymečiui einant į pabaigą, ūkininkas planuoja rengti didesnės apimties ūkio modernizavimo projektą ir pirkti naujos technikos kitų metų sezonui.

Derlius - trečdaliu mažesnis

Šis sezonas, kaip ir daugeliui žemdirbių, Aurimui nebuvo iš gerųjų: derlius mažesnis visais 35 procentais užderėjo. Pavyzdžiui, pernai kviečių derliaus vidurkis siekė 7 t/ha, o šiemet tik apie 4 t/ha tepribyrėjo. Ta pati situacija ir su rapsais - netekta trečdalio derliaus. Kad bus prasti metai, buvo matyti jau pavasarį. Iš 150 ha žieminių rapsų po žiemos liko tik apie 50 ha, kiti plotai iššalo, teko juos atsėti vasariniais. Kviečiai taip pat buvo žiemos gerokai nuvarginti - 100 ha teko iš naujo atsėti, o kiti plotai išretėję buvo, bet dar ne tiek, kad ryžtųsi aparti, tad nusprendė juos palikti. Jau tada, pavasarį, apžvelgęs kviečių laukus, didesnio kaip 4 t/ha derliaus nė neplanavo.

„Kuli, kuli, o sandėlyje kaip nedidėja grūdų krūva, taip nedidėja. Nors dienos per javapjūtę buvo geros ir per dieną po 50 ha pavykdavo sudoroti, bet sandėliuose aruodai menkai tepapilnėjo", - prisimena Aurimas. Kadangi kviečių kaina rinkoje šoktelėjo, ūkininkas planavo derlių ilgai nelaukęs parduoti. Bet tuo metu užgriuvo kiti rūpesčiai ir darbai: cukrinių runkelių nuėmimas, rudeninė sėja. Per darbymečius ūkio šeimininkui dažniausiai tenka dirbti ne kuo kitu, o tiekėju: čia sugedo, čia sulūžo, čia subyrėjo, turi kuo greičiau gauti reikalingą detalę, suremontuoti ir paleisti techniką į darbą. Kol su viskuo susitvarkai, žiūrėk, jau kviečių kaina pakrito. Ir vėl galvosūkis: ar skubėti parduoti, ar dar palaukti.

Na, bet kai visi javai po stogu, jau vis tiek ramiau - sandėliuose telpa visas ūkio derlius. O štai rapsų nesandėliuoja - po valymo ir džiovinimo juos iš karto parduoda. Šiemet ir kviečiams, ir rapsams buvo pasirašęs išankstines pardavimo sutartis - maždaug trečdaliui planuoto derliaus. Sutartis įvykdė 100 proc., nors tai, įvertinus rudeniop išaugusias kainas, buvo nuostolinga. „Yra kaip yra. Kaipgi nevykdysi? Juk sutartį pasirašei savo noru, niekas tavęs prievarta nevertė", - sako Aurimas.

Ūkininkas pasidžiaugia, kad bent cukriniai runkeliai (jų augina 45 ha) šiemet gerai užderėjo, pirmo kasimo etapo (rugsėjo antroje pusėje) derlius buvo 55 t/ha, o cukringumo vidurkis viršijo bazinį - siekė 16,5 proc. Orai buvo puikūs, pavyko runkelius labai švariai nukasti. Cukrinius runkelius augina treti metai - jų plotus išplėtė tada, kai dalis augintojų traukėsi iš šios srities. Ir nesigaili - ir derliai geri, ir pelnas neblogas. „Nesudėtinga juos auginti, jau išmokau: 3-4 purškimai nuo žolių, du kartai - nuo ligų, jei darbus atlieki laiku - puikiai auga. Šiemet pavyko sustabdyti lapų ligų plitimą: lapai stiprūs ir žali buvo, net gaila kasti", - aiškina Aurimas.

Žieminių kviečių ir rapsų rudeniniam tręšimui normas šiemet truputį pamažino - pirmiausia dėl to, kad mažesnis derlius buvo, tad ir mažiau maisto medžiagų iš dirvos su augalais išnešta. Be to, ir trąšų kainos pakilusios. Kaip rodo jo patirtis, geriausia trąšas pirkti lapkričio mėnesį - tuomet rinkoje nusistovi pačios palankiausios kainos. Šiemet ūkininkas iš rudens planuoja išbarstyti trąšas ir į tuos plotus, kur pavasarį sės cukrinius runkelius.

Veislių atranką padarė žiema

Praėjusi atšiauri žiema padarė neblogą žiemkenčių veislių atranką, tad šiemet Aurimas sėjo tas veisles, kurios pasirodė žiemkentiškiausios. Augina Julius, Skagen, Briliant, Aron. Pastaroji veislė jo nė karto nenuvylė - Aron kviečiai ištvermingi žiemą, labai ankstyvos brandos, todėl puikiai tinka auginti ten, kur po jų planuojama sėti žieminius rapsus. Rapsus augina ir linijinių, ir hibridinių veislių. Pasak ūkininko, akivaizdžiai skiriasi jų ištvermingumas ir augimo jėga: hibridai greičiau vystosi, yra stipresni, jų šaknys jau spalio pradžioje būna tokios stiprios, kad augalas yra visiškai pasirengęs žiemoti.

Nors Aurimas pats yra diplomuotas agronomas, bet konsultantų ūkyje jam vis tiek prireikia. „Niekada nespėji sekti visų naujienų ir žinoti reikalingą informaciją, kai dirbi kasdienius darbus savo ūkyje. Pasitikiu „Baltic Agro" agronomų konsultacijomis", - sako Aurimas, pats šioje kompanijoje kažkada dirbęs. Be to, kartu su kitais kolegomis ūkininkais samdo nepriklausomą agronomą konsultantą iš Danijos, kuris atvažiuoja į ūkį, įvertina laukus ir pateikia profesionalias rekomendacijas. Pasak Aurimo, konsultantas turi turėti autoritetą, patirties, žinių, ne vienus metus būti dirbęs šioje srityje, o ne ką tik iš studijų suolo pakilęs.

„Gaila, kad Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kėdainių r. biure nėra agronomo. Juk Kėdainiai - tikrai agrarinis rajonas, čia yra daugybė stiprių augalininkystės ūkių. Deja, dabar situacija tokia, kad geras agronomas dirba komercinėje kompanijoje", - apgailestauja Aurimas.

Trečios kartos agronomas

Paklaustas apie žemdirbių kooperaciją, Aurimas pripažįsta, kad kol kas sunkiai ją įsivaizduoja. Pirmiausia dėl to, kad lietuviai yra tikri individualistai, kiekvienas žiūri pirmiausia savęs. Be to, kooperuotis kai kuriose srityse tiesiog nėra galimybių dėl specifinių gamtos sąlygų. Tarkime, vokiečiams bepigu susikooperavus pirkti techniką, juk, pavyzdžiui, rudeninė sėja pas juos tęsiasi gerą mėnesį, o Lietuvoje - vos dvi savaites, tai kaip įmanoma technika pasidalyti, kai visiems vienu metu prireikia? „Žinoma, yra kolegų, su kuriais bendrauju ir kuriais tikrai pasitikiu. Pastebiu, kad paprastai žiemą, kai daugiau laiko visi turime, pradedame galvoti apie Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos reikalus, apie žemdirbiško solidarumo stiprinimą, tačiau ateina pavasaris, ir vėl visi po savo laukus išsisklaidome", - šypteli ūkininkas.

Aurimas - jau trečios kartos agronomas. Ir jo tėtis, ir senelis buvo agronomai. Galbūt ir meilė žemei yra paveldėta iš kartos į kartą. „Kaip dabar atsimenu: dar studijų metais būdavo renka dirvoje akmenis, kur radęs paviršiuje likusių grūdų, kruopščiai juos užžeria žeme. Dabar dažnai man širdį suspaudžia: taip sunkiai dirba, o didelių pelnų kaip nėra, taip nėra. Tada pagalvoju - kur link aš pasukau tą savo vaiką..." - ištryškusią ašarą nubraukia mama. Bet Aurimas ramina ją sakydamas, kad toks jo pasirinktas kelias - nelengvas, bet prasmingas. „Kai matau brandžias varpas nokinantį kviečių lauką, man širdis atsigauna", - sako jaunasis ūkininkas.