23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2010/10
Kokia mokesčių našta tenka verslui
  • J. Žukovskis, I. Vidrevičienė
  • Mano ūkis

Praėjusiais metais „Mano ūkio“ puslapiuose (2009 m. Nr. 7) analizavome labiausiai paplitusias smulkaus verslo formas Lietuvoje ir jas gretinome. Apžvelkime, kaip per vienus metus pasikeitė ekonominės sąlygos, kokios pokyčių tendencijos, kaip skiriasi įvairių verslo formų mokesčių našta, kokią veiklos formą geriausia pasirinkti norint pradėti savo ekonominę veiklą Lietuvoje.

Verslo formų apmokestinimo palyginimas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma nėra lengva suprasti Lietuvos mokesčių sistemą. Yra daugybė teisės aktų, kurie nustato įpareigojimus verslo subjektams. Pagrindiniai iš jų – įstatymai, tačiau dar egzistuoja Vyriausybės nutarimai, Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo, Ūkio ministerijų įsakymai, Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymai bei komentarai. Visi jie vienaip ar kitaip nustato tam tikras verslo sąlygas, daro įtaką apmokestinimui, kartais suteikia lengvatų, mažina mokesčius, bet dažniau didina verslo subjektų mokestinę naštą.

Mokesčių naštos įvertinimas pakankamai sudėtingas procesas. Be to, esant kelioms dešimtims įvairių mokesčių, jų taikymas, dažnai yra painus. Apmokestinama dviejuose verslo lygiuose: įmonės (organizacijos) ir fizinio asmens. Iš pradžių apmokestinama organizacija, o po to fizinis asmuo (akcininkas, dalininkas, savininkas), gaunantis iš organizacijos jau apmokestintą pelną. Be to, apmokestinimui taikomos skirtingos apmokestinimo bazės, t. y. vertės, nuo kurių skaičiuojami mokesčiai. Vieni, kaip antai pelno mokestis, skaičiuojami nuo įmonės pelno, o kiti, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokestis – nuo darbuotojo darbo užmokesčio arba joms prilygintų pajamų. Socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos dvejopai: iš darbuotojo darbo užmokesčio išskaičiuojant 9 proc.; priskaičiuojant papildomai 30,98 proc. nuo darbuotojui priskaityto darbo užmokesčio – vadinamoji darbdavio įmoka.

Dar sudėtingiau, kai reikia vertinti leidžiamus ir neleidžiamus atskaitymus įmonėse, skaičiuojant pelno arba pajamų mokestį individualią veiklą vykdantiems asmenims. Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamas priskaitytas darbo užmokestis ir visi mokesčiai, tokie kaip socialinio draudimo darbdavio įmokos, įmokos į Garantinį fondą, taršos mokestis, nekilnojamojo turto, žemės ir žemės nuomos ir kiti. Bet apmokestinamojo pelno nemažina pelno mokestis ir pridėtinės vertės mokestis (išskyrus kai kuriuos atvejus). Gyventojų pajamų mokestis, 9 proc. įmokos socialiniam draudimui, kaip ir darbuotojų darbo užmokestis, mažina įmonės apmokestinamąjį pelną ir atitinkamai pelno mokestį. Tokia painiava gali klaidinti specialaus išsilavinimo neturinčius arba mažiau patyrusius verslininkus, o tai, savaime aišku, gąsdina ir dažniausiai lemia jų pasirinkimą: arba visai nesiimti verslo, arba „tūnoti šešėlyje“ ir visai nemokėti mokesčių.

Paini mokesčių sistema

Ne išimtis ir 2010 metų verslo apmokestinimo sąlygos. Po vadinamosios „naktinių mokesčių reformos“ teisingai apskaičiuoti mokesčius gali tik labai patyrę specialistai. Net socialinio draudimo tarnyba centralizuotai nustojo konsultuoti telefonu, kai juos užgriuvo savarankiškai dirbantys asmenys, nesuprantantys, kiek, kaip ir kada reikia mokėti privalomojo sveikatos ir socialinio draudimo mokesčius. O ką reiškia neapmokestinamojo minimumo apskaičiavimo algoritmas..? O metinė pajamų deklaracija GPM 308? Suprasti neužtenka nei aukštojo išsilavinimo, nei dešimtimis metų skaičiuojamos darbo patirties. Jeigu jau 2009 metų verslo subjektų apmokestinimo naštos apskaičiavimo algoritmas buvo sunkiai suprantamas, tai 2010 metais jis tapo nepalyginti sudėtingesnis.

Žmonės imasi verslo, kad patenkintų savo ir kartu kitų visuomenės narių poreikius, o ne tam, kad sėdėtų ir skaičiuotų mokesčius. Verslininkus gąsdina ne mokesčių suma, bet neskaidrios, nesuprantamos, per daug reglamentuotos mokesčių apskaičiavimo procedūros ir painios taisyklės. Jeigu verslininkai sėdi ir skaičiuoja mokesčius, tuo laiku jie negamina, neaptarnauja, nesirūpina klientais, t. y. kitais bendrapiliečiais ir tais pačiais biurokratais. Taip jie nesukuria pridėtosios vertės ir atitinkamai mažiau sumoka mokesčių. Tegu verslūs žmonės dirba, kuria vertę, siūlo reikalingas prekes ir paslaugas, dalyvauja mainuose ir patenkina vartotojų poreikius. O tie, kam priklauso skaičiuoti mokesčius, tegu juos skaičiuoja. Verslą trikdo situacijos, kai mokestis įvedamas, o po kelių mėnesių atšaukiamas ar keičiamas arba suskaidomas į skirtingus tarifus, kai dviejų valstybės institucijų konsultantai vieni nuo kitų siuntinėja interesantus, užuot patys išaiškinę, kaip mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį.

Našta kasmet auga

Analizuojant mokesčių naštą, kuri teko verslui 2010 metais, pasirinktos šešios lengviausiai registruojamos teisinės-organizacinės verslo formos (žr. lentelę): 1) verslininkas, įsigijęs verslo liudijimą, papildomai dar dirba pagal darbo sutartį ir yra draustas socialiniu draudimu; 2) verslininkas dirba tik įsigijęs verslo liudijimą; 3) verslininkas įregistruoja ūkininko ūkį; 4) verslininkas įregistruoja individualią veiklą (vadinamoji veikla „pagal pažymą“); 5) verslininkas įkuria individualią įmonę arba 6) verslininkas įkuria vieno akcininko uždarąją akcinę bendrovę, kurioje pats įsidarbina pagal darbo sutartį. Kad palyginimas būtų aiškesnis, įsivaizduokime, kad asmuo iš visų veiklų uždirbo (atliko tam tikrų paslaugų) vienodai, t. y. po 3 000 litų per mėnesį, arba 36 000 litų per metus.

Dabartiniu metu veiklos su verslo liudijimais yra palyginti mažiausiai apmokestinamos. Asmuo, vykdantis žemės ūkio paslaugas, iš anksto sumokėjęs gyventojų pajamų mokestį ir įsigijęs verslo liudijimą, bei dar kažkur dirbantis pagal darbo sutartį, moka mažiausiai mokesčių – tik apie 6 proc. savo gautų pajamų, o asmuo, turintis verslo liudijimą, bet nedirbantis pagal darbo sutartį, papildomai privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, kurios skaičiuojamos nuo pusės valstybės nustatomos bazinės pensijos ir per metus sudaro 2 160 Lt. Tokio asmens mokestinė našta sudaro 12 proc. pajamų sumos.

Ūkininko veikla šiuo metu prilyginama individualiai veiklai. Šios dvi veiklos formos turi vieną bendrą bruožą. Deklaruodamas ir apskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį, asmuo gali 30 proc. sumažinti savo apmokestinamąsias pajamas ir tik nuo skirtumo mokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Be to, ūkininko apmokestinimas priklauso nuo ūkininko valdos dydžio (pavyzdyje pateiktas ūkis, kurio dydis viršija 14 EDV). Privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo sumos, ne mažesnės kaip 9 600 Lt (minimali alga 800 Lt x 12 mėn.) ir ne didesnės kaip 14 040 Lt (Vyriausybės nustatyta draudžiamųjų pajamų dydžio suma 1 170 Lt x 12 mėn.). Privalomojo draudimo įmokų dydis yra 6 proc., o valstybinio socialinio draudimo – 16 proc. nuo per kalendorinius metus gautų pajamų. Tad bendra ūkininko mokesčių našta sudaro 19 proc. ūkininko pajamų.

2010 metais, palyginti su 2009-aisiais, sumažėjo uždarųjų akcinių bendrovių ir juose dirbančių akcininkų mokestinė našta. Tai lėmė santykinai sumažėjęs įmonių pelno mokestis nuo 20 iki 5 proc. (vienetams, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų) ir ta aplinkybė, kad nuo akcininkui mokamų dividendų nereikia mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. 2009 metais tas mokestis buvo 6 proc. pajamų. Bendroji verslininkų, vykdančių veiklą per uždarąsias akcines bendroves, našta sumažėjo 11 procentinių punktų nuo – 39 (2009 m.) iki 28 procentų.

Nors individualią veiklą „pagal pažymas“ vykdančių asmenų mokestinė našta, palyginti su 2009 metais, sumažėjo 3 procentiniais punktais, jie turi mokėti palyginti daug (29 proc. nuo pajamų). Šios veiklos apmokestinimo ypatybė yra tai, kad socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos turi būti mokamos nuo pusės apmokestinamųjų pajamų.

Labiausiai 2010 metais pablogėjo individualių įmonių savininkų veiklos sąlygos. Verslininko dalis, palyginti su 2009 metais, sumažėjo 15 procentinių punktų. O tai reiškia, kad lygiai tiek pat išaugo valstybės ir fondų gaunama dalis. Šių verslininkų pajamos, išmokamos jiems kaip darbo užmokestis, buvo apmokestintos socialinio draudimo įmokomis (26,3 proc. nuo pajamų) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokomis (9 proc. nuo pajamų). Jeigu verslininkas iš individualios įmonės norėtų išimti visas uždirbtas pajamas, mokesčiai sudarytų 50 proc. visų pajamų. Tokių verslininkų tikriausiai nedžiugins ir nuo 15 iki 5 procentų sumažėjęs pelno mokestis 2010 metais, palyginti su 2009-aisiais, minėtų verslo formų apmokestinimo našta padidėjo 3–4 procentiniais punktais. Vidutiniškai verslininkų pajamos po apmokestinimo sumažėjo nuo 77 iki 73 procentų. Atitinkamai valstybės pajamos turėjo padidėti nuo 23 iki 27 procentų nuo verslininkų pajamų.