Didelė konkurencija pienininkystės sistemoje ūkių savininkus skatina daugiau išlaidų skirti mineralinėms trąšoms, koncentruotiems pašarams bei mechanizuotiems siloso gamybos metodams, ir visa tai - ganymo sąskaita. Tačiau tyrimai rodo, kad intensyviau naudojant ganyklas, didėja ūkių konkurencingumas.

Daugelyje Europos šalių pieno ūkiuose per pastaruosius 30 metų galvijų ganymas pastebimai sumažėjo, o ūkių, kur galvijai nuolat laikomi tvarte, daugėjo. Tačiau ši situacija pamažu keičiasi maždaug nuo 1990 metų, atsiradus ES Nitratų, Vandens direktyvų reikalavimams, kurie pirmiausia nukreipti į aplinkosaugos bei vandens kokybės reguliavimą. Manoma, jog tolesniame Bendrosios žemės ūkio politikos vystyme agroaplinkosaugos priemonės palaipsniui taps vis svarbesnės, griežtesnės ir nustatys naujus ūkininkavimo prioritetus.

Tokiame kontekste šiais metais, rugpjūčio pabaigoje, Europos žolininkystės federacijos 23-ojoje mokslinėje konferencijoje, vykusioje Vokietijoje, Kylio mieste, diskutavo žolininkystės tyrėjai - jų buvo apie 400, iš daugelio Europos šalių. Pagrindinis konferencijos dalyvių dėmesys buvo skirtas žolininkystės raidai besikeičiančiame pasaulyje: pradedant nuo žolynų, klimato ir socioekonomikos keitimosi, žolininkystės valdymo sistemų ateities ir baigiant žolynų ekosistemų priežiūra ir ganymo sistemomis.

Daugiau ganyti - apsimoka

Pasauliniu lygiu atlikti pienininkystės ūkių palyginimai rodo, kad ganyklų produkcijos naudojimo didinimas pieno ūkių sistemoje atrodo labai konkurencingas. Tarptautiniai konkurencingumo tyrimai rodo, kad bendrosios pieno gamybos sąnaudos Danijoje ar Olandijoje yra apie 50-60 proc. didesnės negu Airijoje, Prancūzijoje bei Anglijoje, kur daugiau naudojami ganomi žolynai. Ir kitose panašių klimato sąlygų šalyse ganymas yra patrauklesnis ekonominiu požiūriu, negu tvartinis galvijų laikymo (šėrimo) būdas. Tik situacijoje, kuomet daugiau negu 10 karvių ganoma viename hektare (galvijų tankumas 1 ha), šėrimas tvarte yra pelningesnis negu ganymas.

Bet kuriuo atveju, kai karvės daugiau suėda žolės, ūkininkui garantuotos didesnės pajamos. Ganymas ir pašarų gamyba žiemos laikotarpiui - tai viena kitą papildanti ganyklų naudojimo sistema. Taip naudojamose ganyklose išsaugoma jų botaninė sudėtis ir derliaus stabilumas. Pieno krypties ūkiuose, kurie sudaro didesniąją gyvulininkystės ūkių dalį Lietuvoje, reikalingi aukštesnės kokybės pašarai, negu auginant mėsinius ar kitus galvijus.

Ankštiniai taupo išlaidas azotui

Norint ūkyje gauti kokybiškus pašarus, labai svarbūs žolynų mišinių sudedamieji komponentai, žolynų ganymo ar pjovimo laikas ir kiti žolynų naudojimo aspektai. Ankštinių ir varpinių mišrūs žolynai produktyvesni, palyginti su grynai varpiniais žolynais. Žolininkystės tyrimus atliekant 17 Europos šalių, 28 vietose (tyrimuose taip pat dalyvavo ir LAMMC Žemdirbystės instituto darbuotojai), nustatyta, kad dobilų ir varpinių žolių mišiniai, šienaujami vienodu dažnumu, davė didelę naudą, palyginti su grynomis varpinėmis žolėmis, visose eksperimentų vietose.

Dobilų ir varpinių žolių mišinio derliaus nauda prilygo 150-350 kg/ha azoto trąšų. Dobilai žolių mišinyje leidžia sutaupyti daug brangių azoto trąšų. Žemdirbystės institute atlikus trumpalaikius žolynų tyrimus nustatyta, kad ankštinių ir varpinių žolių mišiniai buvo pranašesni negu gryni varpiniai.

Labai svarbūs yra žolynų sėjos būdai. Tyrimuose mišiniai buvo sėjami su skirtingais antsėliais (miežių ir žirnių) ir auginami žaliajam pašarui. Pirmaisiais žolynų augimo metais žirnių antsėlis darė didesnį poveikį žolynų sausųjų medžiagų derliui negu miežių. Tačiau miežių antsėlis labiau slopino piktžoles negu žirnių. Vertinant dvejų metų žolynų sausųjų medžiagų derlių, sėjos būdas raudonųjų dobilų ir svidrių mišinio derliams neigiamo efekto neturėjo. Liucernų ir svidrių mišinys buvo jautresnis bet kurio antsėlio įtakai.

Vertinant pagal labai svarbų pašaro kokybės rodiklį - baltymingumą, liucernų ir svidrių bei raudonųjų dobilų ir svidrių mišiniai, sėti su žirnių antsėliu pašarui, anksčiau - jau pirmais augimo metais - suformavo didesnį žalių baltymų derlių, negu sėti su miežių antsėliu, arba negu azoto trąšomis tręšiamas grynas svidrių pasėlis.

Užarus dvejų augimo metų žolynus, didžiausias azoto kiekis nustatytas raudonųjų dobilų liekanose, kuomet dobilų ir svidrių žolynas sėjos metais augo su miežių antsėliu pašarui. Dobilų šaknyse azoto buvo daugiau, tačiau tarp kitų dobilų ir svidrių žolynų patikimų skirtumų nebuvo.

Liucernų ir svidrių mišiniai su liekanomis daugiausia azoto paliko tada, kuomet augo be antsėlių. Toks žolynų auginimo būdas sėjomainoje labai aktualus mišriuose gyvulinkystės-augalininkystės ūkiuose. Kai pirmus metus žolynai sparčiai auga ir kaupia biologinį azotą, nuo kurio priklauso pašaro kokybė, užartos žolynų liekanos sukuria labai geras augimo sąlygas kitiems sėjomainos augalams. Pagrindinė priežastis - užartas didelis kiekis organinės medžiagos.

Tiesa, suartas žolynas sukelia didelę riziką išsiplauti azotui, kuris buvo sukauptas dirvožemyje žolių augimo metu. Tačiau jaunų žolynų azoto išsiplovimo nuostoliai paprastai būna maži, jie priklauso nuo pusiausvyros tarp azoto sunaudojimo ir dirvožemyje esančio biologinio azoto resursų. Žemdirbystės instituto eksperimento duomenimis, vasarinių kviečių derliai po dvejus metus augusių liucernų ir svidrių mišinio buvo pasiekti neblogi - iki 3,9 t ha^-1. Tyrimai buvo kartojami, todėl kviečių derliaus priedai skyrėsi dėl skirtingų meteorologinių sąlygų, kurios turėjo įtakos kviečių priešsėlio (žolių) formavimuisi, o kitais metais - ir kviečių grūdų brendimui. Bet derliaus priedai beveik visais atvejais buvo patikimai didesni, palyginti su netręštu grynų varpinių žolių priešsėliu.

Įvairiažolės daugiametėse ganyklose

Pienininkystės ūkiams naudinga žolynus turėti ne tik ariamoje žemėje (sėjomainoje), bet ir įveisti ilgalaikius ganomus žolynus. Žolynai su baltaisiais dobilais ar kitomis ankštinėmis žolėmis joms tinkamuose dirvožemiuose sudaro gerą prielaidą pigiau naudoti ganyklas. Kaip žinia, tokie žolynai turi ir tam tikrų trūkumų. Pavyzdžiui, ankstyvuoju vasaros laikotarpiu žolynų biomasėje būna žalių baltymų perteklius, tai sukelia disbalansą galvijų atrajojimo mikrobiologinėje sistemoje, kitaip tariant, neefektyviai naudojamas azoto perteklius. Tačiau naudojant įvairios sudėties ir amžiaus žolynus, galima minėtus trūkumus sušvelninti.

Mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad, reguliariai patręšus fosforo ir kalio trąšomis kiekvienų metų pavasarį, atsinaujinus žolių vegetacijai, yra įmanoma palaikyti geros kokybės ganyklą. Ganykla išlieka su pakankamu ankštinių žolių kiekiu ir gana stabiliu sausųjų medžiagų derliumi - vidutiniškai apie 6 t/ha. Ankštinės žolės suteikia žolynui daugiau stabilumo per visą ganymo sezoną.

Daugiametėse ganyklose neišvengiamai išplinta nesėtos augalų rūšys - įvairiažolės: paprastosios kiaulpienės, gysločiai, paprastosios kraujažolės ir kitos. Įvairiažolės taip pat gali atlikti labai svarbią funkciją žolynuose. Jos paprastai vertinamos dėl mineralinių medžiagų turtingos biomasės, giliai į dirvožemį įsiskverbiančių ir taip maisto medžiagas į viršutinį dirvožemio sluoksnį pakeliančių šaknų. Europos tyrėjai paprastai mano, kad jei įvairiažolės sudaro iki 40-50 proc., tai žolynai dar tinkami naudoti ir visai nebūtina jų atnaujinti.

Tačiau galimi ir kiti sprendimai, kuriuos kartais taiko ne tik mokslininkai, bet ir ūkininkai. Minėtos konferencijos dalyviai lankėsi viename šeimos ūkyje, kurio šeimininkas ne tik mielai priima mokslininkus atlikti tyrimus jo laukuose, bet ir pats gamyboje patikrina įvairias nuomones. To ūkio šeimininkas nutarė išbandyti žolynus su specialiai įsėtomis įvairiažolėmis, pasisėjo daugiamečių svidrių, baltųjų dobilų ir cikorijų.

Paprastoji cikorija (Chicorium intybus L.) yra populiari įvairiažolių ganyklinių mišinių tyrimuose naudojama žolė. Užsienio tyrėjų rezultatai parodė, kad cikorijų biomasėje yra dideli natrio, cinko, vario, geležies, kalcio, magnio ir sieros kiekiai, palyginti su liucernomis ir daugiametėmis svidrėmis. Taigi cikorijos žolių mišiniuose gali gyvulių racioną pagerinti mikroelementais. Tačiau tyrėjų žinios ir patirtis rodo, kad cikorijų produktyvumas skiriasi skirtinguose žolių mišiniuose, o išsilaikymas priklauso ir nuo ganymo dažnumo. Jei bus ganoma per dažnai, cikorijos gali visai išnykti, nors ir yra atsparios mindžiojimui, o ganant rečiau, gali sumažėti maistingumo vertė. Ar tokius netradicinius žolinius augalus verta įtraukti į ganyklas, vis dar reikia nuosekliai tyrinėti. Ir aplankyto ūkio šeimininkas išreiškė nuomonę, kad paprasčiau ir aiškiau dirbti su įprastais ankštinių ir varpinių žolynais.

Taigi, daugiametės žolės pašarų gamyboje yra svarbi ir būtina dalis gyvulininkystės ūkiuose. Žaliasis pašaras ar silosas iš daugiamečių žolių yra labai svarbūs pašarų komponentai sėkmingai ūkininkaujant ne tik dėl geros kokybės žolinių pašarų, bet ir dėl pigumo. Tačiau nereikia apsigauti - jei karvės ganosi vešlioje pievoje, tai dar nereiškia, kad žolė užauga pati ir ūkininkui nėra kas veikti!