Vėjas, saulė, mėšlas, augalai ir atliekos - tai atsinaujinančios energijos šaltiniai, kuriais galima šildyti namus, vandenį ir panaudoti elektrai gaminti. Deja, bioenergijos gamybos plėtra Lietuvoje stringa. Priežasčių, kurios trukdo plėtoti alternatyvų žemės ūkio verslą, nemažai, tačiau bene svarbiausios - per maža ekologiškos energijos supirkimo kaina ir biurokratinės kliūtys.

Atsinaujinančios energijos gamyba plėtojama visame pasaulyje, net ir nafta turtingose valstybėse, mat neabejojama, kad iškastinis kuras, senkant jo šaltiniams, neišvengiamai brangs ir jo kaina viršys biokuro kainą. Bioenergijos gamybos projektai daugelyje valstybių skatinami, teikiant paramą, už ekologiškai švarią energiją mokant didesnę kainą. Be paramos tokius projektus būtų sunku įgyvendinti, nes įrengimai alternatyviai energijai išgauti brangūs, didesnė ir šios energijos rūšies savikaina.

Pasak ŽŪR pirmininko Broniaus Markausko, didinti bioenergijos gamybą svarbu ne tik dėl įsipareigojimų ES. „Sprendžiant iš kitų šalių ūkininkų patirties, žemdirbiai stengiasi turėti alternatyvų pajamų šaltinį. Juo galėtų būti biodujų gamyba. Kuri alternatyvios energijos rūšis turi daugiau pranašumų, pastaruoju metu vis dažniau ginčijamasi ir diskutuojama. Vėjo jėgainės minusų turi daugiau. Vėjo energetika nesukuria darbo vietų. Be to, vertinant pagal pateiktas paraiškas paramai gauti, vėjo malūnus stato ne žemdirbiai. Vėjo gaminama elektra kelia keblumų ir energetikams, nes jos srautas ne visada tolygus", - sako B. Markauskas.

Biodujų gamyba gali būti visapusiškai naudinga. Gaunama elektra, šiluma gali būti naudojama ir savo reikmėms, ir parduodama. Be to, gamybos metu susidaro vertingos atliekos - trąšos, o svarbiausia - tausojama aplinka. Tiesa, ar biodujų gamyba taps alternatyviu žemdirbių pajamų šaltiniu, bene labiausiai priklauso nuo bioenergijos supirkimo kainos. Nemažai kliūčių atsiranda ir dėl biurokratinių reikalavimų.

Biodujų gamyba Lietuvoje ir svetur

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Išteklių ir kokybės politikos departamento direktoriaus pavaduotojo Juozo Žuko nuomone, biodujų gamyba - bene vienintelė veiklos rūšis, galinti duoti naudos iš atliekų. „Ištekliai biodujoms gaminti žemės ūkyje neriboti - išvystyta ir gyvulininkystė, ir augalininkystė, ir perdirbamoji pramonė", - pabrėžia J. Žukas, pridurdamas, kad Lietuvoje 400 tūkst. ha žemės dirvonuoja.

Buitiniai Lietuvos vartotojai per metus sunaudoja 187 mln. m³ gamtinių dujų. ŽŪM skaičiavimais, jeigu biodujoms gaminti būtų panaudota tik trečdalis šalyje auginamų gyvulių ir paukščių mėšlo, tai sudarytų 25 proc. buitiniam vartojimui reikalingų dujų kiekio, t. y. 50 mln. m³. „Galimybės didėlės, tačiau jų neišnaudojame", - tvirtina J. Žukas.

ES mastu 68 proc. visų biodujų gamina dvi šalys - Vokietija (40 proc.) ir Jungtinė Karalystė (28 proc.). Skaičiuojant 1 tūkst. gyventojų, Vokietijoje pagaminama beveik 10 kartų daugiau biodujų energijos negu Lietuvoje. Skaičiuojama, kad Vokietijoje iki metų pabaigos veiks 5 300 biodujų jėgainių, o iki 2012 m. - 8 000.

Lietuvoje dirba tik 10 biodujų jėgainių. Jų bendra gaminamos elektros galia siekia 8,4 MW, arba 25,4 MW šiluminės galios. Tačiau daugiausia į biodujas perdirbamos vandens tiekimo bendrovių atliekos - dumblas. Tik kelios įmonės biodujoms gaminti panaudoja žemės ūkyje gaunamas žaliavas. Danams priklausantis Lekėčių kiaulininkystės kompleksas biodujas gamina iš kiaulių mėšlo ir šalutinių gyvūninių produktų. Bioetanolio gamybos atliekas (žlaugtus) ir kitas organines atliekas į biodujas perdirba ir Pasvalio „Kurana".

ŽŪM duomenimis, dar 14 biodujų jėgainių statomos arba projektuojamos. „Deja, daugiausia tokių projektų bando įgyvendinti sąvartynai", - informuoja J. Žukas. Biodujų gamyba ketina užsiimti ir Beržų, Josvainių kiaulių kompleksai, Pauliukų, Lukšių, Žibartonių žemės ūkio bendrovės, bendrovė „Grabupėliai", perdirbimo įmonė „Agaras" ir Alantos žemės ūkio mokykla. Savo jėgomis be paramos 1 MW biodujų jėgainę planuoja statyti kiaulių auginimo ir mėsos perdirbimo bendrovė „Cesta". „Nepaisant įgyvendinamų projektų, tai menki pasiekimai", - įsitikinęs ŽŪM atstovas.

Atsinaujinančios energijos finansavimas sustabdytas

Atsinaujinančios energijos gamybos (tarp jų ir biodujų) projektai gali būti finansuojami pagal kelias KPP 2007-2013 m. priemones, t. y. „Žemės ūkio valdų modernizavimo" (parama teikiama jėgainių savo reikmėms statyboms, deja, pateikta tik 1 paraiška), „Perėjimo prie ne žemės ūkio veiklos" ir „Paramos verslo kūrimui ir plėtrai" priemones. Jei projektai įgyvendinami pagal dvi pastarąsias priemones yra prievolė ne mažiau kaip 50 proc. pagamintos energijos parduoti tinklams. Paraiškų rinkimas pagal šias priemones buvo sustabdytas, nes prašoma paramos suma viršijo numatytas skirti lėšas. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) bene visus projektus paramai gauti (daugiausia vėjo jėgainėms statyti) atmetė dėl kainos nepagrįstumo ir nepatikimų ekonominio gyvybingumo rodiklių. Pasipiktinę paraiškų teikėjai užvertė NMA skundais, o ŽŪM ėmėsi koreguoti paramos pagal šias priemones taisykles.

ŽŪM Kaimo plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Palionis sako, kad pakeistų taisyklių projekte paramos atsinaujinančiai energijai gaminti nenumatyta. „Vyksta teisminiai ginčai, neaišku kaip jie pasibaigs, todėl tiesiog negalime palikti tų pačių taisyklių. Vienas iš siūlymų yra numatyti tik paramą biodujų gamybos projektams, bet ne elektros gamybai iš biodujų. Vis dar vyksta diskusijos, nes pačių biodujų pardavimo sistema nėra sutvarkyta", - aiškina M. Palionis. Jis tikina, kad kitąmet paramos atsinaujinančios energijos projektams klausimas vėl bus sprendžiamas, mat tikimasi, kad priėmus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, paaiškės ir kokia kaina ekologiška energija bus superkama, ar ji bus fiksuota bent penkeriems metams. „Tuomet nekils abejonių dėl kainos pagrįstumo", - svarsto departamento direktoriaus pavaduotojas.

Finansavimą biodujų jėgainių projektams įgyvendinti galima gauti ir iš Ūkio ministerijos kuruojančios Sanglaudos veiksmų skatinimo programos priemonę „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai". „Pagal šią priemonę finansuojami stambūs 18 mln. vertės projektai", - tęsia J. Žukas. Paramą pagal šią priemonę gavo „Kurana", „Vilniaus degtinė", ją numatyta suteikti ir Josvainių kiaulių kompleksui. Deja, ir šiai priemonei skirtos lėšos taip pat baigiasi, tačiau ieškoma naujų finansavimo šaltinių.

J. Žukas pabrėžia, kad bioenergijos projektams įgyvendinti numatyta parama Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekte. Numatyta patvirtinti Specialią programą, kurios lėšomis ir būtų finansuojami tokie projektai.

Anot jo, biodujų gamybos plėtrai paskatinti numatytos kelios lengvatos. Statantiems iki 1 MW biodujų jėgaines gyvulininkystės pastatų žemės sklypuose nereikia rengti detaliųjų planų. Be to, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymų projekte siūloma supaprastinti iki 500 kW biodujų jėgainių statybų leidimų išdavimo tvarką. Be to, siūloma panaikinti reikalavimą biodujų jėgainių savininkams privalomai turėti nuotolinio valdymo įrangą, kuri kainuoja apie 150 tūkst. litų.

Kaina: mokama ir pageidaujama

J. Žuko nuomone, žemdirbiai neskuba įgyvendinti bionenergijos gamybos projektų, nes neturi tvirtų garantijų dėl ekologiškos elektros supirkimo kainų. „Laukia didelis darbas su Energetikos ministerija, nes ji nelinkusi numatyti didesnės kainos už bioelektrą, jei ji gaminama objektuose, kuriems statyti buvo suteikta europinė parama", - sako ŽŪM atstovas.

Biodujų ir vėjo jėgainėse pagamintos elektros energijos supirkimo kainos (30 ct/kWh) žemdirbių netenkina. Vokietijoje už ekologišką elektrą mokama nuo 49 iki 70, Latvijoje - 59 ct/kWh. Lietuvos biodujų asociacijos (LBA) vadovo Virginijaus Štiormer teigimu, elektrą gaminti biodujų jėgainėse, pastatytose be paramos, apsimokėtų, jei jos kaina siektų 45 ct/kWh. „Jei neliktų paramos projektams įgyvendinti, nė vienas kompleksas ar įmonė nestatytų biodujų jėgainės, nes ekonominės naudos, esant 30 ct/kWh kainai, nėra. Gavus paramą projektui įgyvendinti skaičiuojama, kad investicijos atsiperka per 4-6 metus", - tikina V. Štiormer. LBA skaičiavimais, geriausia statyti didesnes kaip 150 kW pajėgumo biodujų jėgaines. Mažesniuose reaktoriuose pagamintų biodujų savikaina yra du kartus didesnė, o pigiausia jas gaminti 400-500 kW pajėgumo jėgainėse.

LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto (AAK) pirmininko Jono Šimėno teigimu, kainos - kintamas dalykas. Anot jo, tikėtis didesnės kaip 30 ct/kWh kainos už bioelektrą nereikėtų. „Gaila būtų, jei gera idėja žlugtų dėl per didelio apetito. Reikia pasverti galimybes, nes kaina atsiremia į vartotojo pirkimo galimybes. Kalbėti apie vokiškus tarifus per drąsu. Reikia siekti, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas būtų sotus", - tęsia AAK pirmininkas. Jo nuomone, visa atsinaujinanti bioenergija (dujos, elektra, šiluma) turėtų būti superkama nors 1 proc. brangiau negu iškastinis kuras.

J. Šimėnas pabrėžia, kad plėsti biodujų gamybą, ypač gyvulininkystės ūkiuose, svarbu ne tik dėl to, kad būtų gaunama energija, bet ir dėl to, kad būtų mažiau teršiama aplinka. „Aplinkosauga nė kiek ne mažiau svarbus dalykas, negu gauti energiją. O kalbant apie lengvatas, pati didžiausia lengvata, ypač kiaulininkystės sektoriui, - išsaugoti gamybos lygį. Kiaulininkystės kompleksų tarša - Lietuvoje problema Nr. 1", - įsitikinęs J. Šimėnas. Jo nuomone, gavus paramą projektui įgyvendinti energija turėtų būti superkama rinkos kaina. Tiesa, Lietuvoje vis dar nėra apibrėžta, kokia elektros energijos rinkos kaina. Iš skirtingų šaltinių gaunama elektra skirtingai įkainota, o bendros suminės kainos niekas negali pateikti. Brangiausiai superkama Elektrėnų elektrinėje gaminama elektra (beveik 30 ct/kWh)/

Biodujų gamintojai kol kas gali parduoti tik elektrą. Dar nėra parengtų nei taisyklių, nei kokybės standartų, nei tvarkos biodujoms tiekti į gamtinių dujų tinklus ir į degalines. „Biodujų tiekimo į gamtinių dujų tinklus reikalavimai turėtų būti parengti kitų metų antroje pusėje, o iš biodujų gauto metano, kuris būtų naudojamas motorinėse priemonėse, standartą numatyta parengti tik 2014 m. pabaigoje", - sako J. Žukas.

Patirtis - karti

Bene pažangiausias biodujų gamybos projektas įgyvendintas Pasvalio bioetanolio gamykloje „Kurana", kur ekologiškam kurui gaminti naudojama biodujų jėgainėse gaunama šiluma ir elektra. Biodegalų gamybos atliekos žlaugtai kartu su kitomis organinėmis atliekomis perdirbami į biodujas, o jų gamybos atliekos - kompostas ir amonio sulfatas - parduodamas, t. y. beatliekinė gamyba vykdoma uždaru ciklu, neteršiant gamtos. Projektas finansuotas iš Ūkio ministerijos kuruojamų ES fondų. „Kuranos" direktoriaus Vlado Linkevičiaus teigimu, jei dabar reikėtų statyti dar vieną biodujų jėgainę, įmonė tam nesiryžtų.

Didžiausią biodujų gamybos patirtį turi „Lekėčių" kiaulių auginimo ūkis, tačiau prieš septynerius metus statyti biodujų reaktoriai jau neatitinka šių dienų reikalavimų. Ričardo Krištolaičio, bendrovės „Saerimner" Lekėčių padalinio vadovo, teigimu, svarbiausia paskata statyti biodujų jėgainę buvo užsienio šalių, kuriose tokios energijos gamyba stipriai remiama, pavyzdys. „Beveik buvome tikri, kad įstojus į ES tokia paramos sistema bus įgyvendinta ir Lietuvoje. Jeigu būtume žinoję šiandieninę situaciją, numatę, kokios bus supirkimo kainos, tokių minčių nebūtų kilę ir tos biodujų jėgainės nebūtų buvę", - tikina R. Krištolaitis. Per metus „Lekėčiuose" pagaminama daugiau kaip 2 mln. kWh elektros energijos ir dar daugiau šilumos. Dalis (70 proc.) elektros energijos sunaudojama ūkio reikmėms, dalis tiekiama į elektros tinklus. „Problema ta, kad parduodame pigiau (30 ct/kWh) negu perkame (45 ct/kWh). Gamyba tikrai nėra pelninga, o investicijos juk buvo palyginti mažos", - akcentuoja ūkio vadovas.

Mėsos perdirbimo įmonę ir kiaulininkystės kompleksą valdanti „Cesta", pasiryžusi pastatyti biodujų jėgainę savo lėšomis, jau metus trypčioja vietoje, mat pirmiausia reikia rekonstruoti kiaulides. Tam reikia gauti poveikio aplinkai, visuomenės sveikatai vertinimą. Vien tik svarstymas gali užtrukti pusę metų. „O dar kiek užtruks klaidų taisymas, derinimas ir kiti popieriniai reikalai? Atsidūrėme aklavietėje", - sako „Cesta" direktoriaus pavaduotoja Eugenija Aidukaitė.

Su finansavimo keblumais susiduria bendrovė „Sistem", kuriai priklauso 3 kiaulių auginimo ūkiai skirtinguose rajonuose. Pasak įmonės direktoriaus Aivaro Urbos, bendrovė prieš trejus metus pradėjo paruošiamuosius darbus 1 MW biodujų jėgainės statybai Josvainiuose, kur auginamos penimos kiaulės ir yra nemažai gamtosauginių problemų. Apie 20 mln. Lt projektui, įgyvendinti jau numatyta ir ES investicinė parama. Tačiau jis gali žlugti, nes bendrovei sunku gauti kreditą iš bankų. „Kreipėmės į 5 bankus. Paraiška dėl paskolos vis dar svarstoma šeštame banke. Jeigu negausime kredito, bus anuliuota ES parama ir projektas žlugs. Nors investicinis projektas yra ekonomiškai pagrįstas, bankams ši veiklos sritis atrodo tarsi iš kosmoso. Jiems tai visiškai nepažįstama veikla, - neslėpė apmaudo A. Urba, nusiteikęs įgyvendinti projektą net ir negavus paskolos ir netekus ES paramos. - Statysime savo lėšomis pigesnę mažesnę jėgainę".

LBA, vienijančios tik 5 narius, duomenimis, Lietuvoje iš atliekų (sąvartynų, mėšlo, dumblo, technologinių atliekų) pagaminama 60 MW. Iš žaliosios masės (kukurūzų, greitai augančių žolių ir kt.), jei būtų panaudota 20 proc. (100 tūkst. ha) dirvonuojančių dirvų, būtų gauta apytiksliai 100 MW. „Tai toks potencialas, kurį galėtume gauti. Biodujomis galėtume pagaminti apie 200 MW elektros energijos. Tai labai lengvai pasiekiamas rodiklis. Investicijų 1 kWh elektros energijos reikia apie 15 tūkst. litų. Taigi 1 MW - apie 15 mln. litų, - vertina V. Štiormer. - Palyginti su atomine elektrine, kurios vienam blokui reikėtų apie 17 mlrd. litų, investicijos į biodujų jėgainę atsieitų mažiau, o efektas ir nauda būtų didesnė". Jo nuomone, pirmiausia reikėtų įsteigti specialų fondą, kuriame būtų kaupiama akcizinių (už iškastinį kurą) lėšų dalis. Iš tokio fondo ir būtų finansuojami biodujų statybų projektai.