Kol Lietuvos ūkininkai į agrarinės aplinkosaugos priemones žiūri atsargiai, Vengrijoje dėl galimybės jas įgyvendinti vyksta kone konkurencinė kova. Didelį susidomėjimą lemia lanksti agroaplinkosauginių priemonių taikymo sistema, skatinanti ūkininkus ne tik motyvuotai veiklai, bet ir padedanti pasiekti efektyvesnio poveikio saugomoms rūšims.

Vengrijoje taikomas agrarinės aplinkosaugos priemones galima skirstyti į du tipus: horizontaliosios, kurių reikalavimai vienodi visoje šalyje, ir zoninės - specialiosios, kurios taikomos tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje, siekiant išsaugoti konkrečią rūšį. Dalyvaujant specialiųjų priemonių įgyvendinime reikia laikytis griežtesnių reikalavimų nei įgyvendinant horizontaliąsias priemones, tokiu atveju ir išmokos yra solidesnės. Pavyzdžiui, dirbamose žemėse horizontaliosios priemonės gali būti šios: kompleksinė žemdirbystė, tradicinės sodybvietės palaikymas bei ekologinė žemdirbystė (svarbi sąlyga - užauginta produkcija turi būti realizuojama).

Dirbamose žemėse taikomos specialiosios priemonės: sąlygų didžiajam einiui gerinimas, laukinių žąsų ir gervių apsauga, raudonkojo sakalo apsauga, kitų saugomų paukščių rūšių apsaugos priemonės. Panašus skirstymas galioja ir kalbant apie pievas: horizontaliosios priemonės - ekstensyvus pievų naudojimas arba ekologinių pievų palaikymas; specialiosios - taikomos didžiojo einio arba kitų paukščių apsaugai svarbiuose plotuose. Išskirtiniais atvejais taikomos dirbamos žemės vertimo pievomis schemos: dirbama žemė gali būti užsėjama žolėmis vandens telkinių apsaugos zonose arba plečiami svarbūs natūralių pievų plotai biologinei įvairovei išsaugoti.

Teritorijose, kur vystoma augalininkystė ir nėra pievų, paliekami dirvonai, tai yra įsėjamas augalų mišinys (pvz., žieminiai vikiai, žieminiai kviečiai ir žieminiai rapsai) ir 3 metus nedirbama. Agrarinės aplinkosaugos priemonės taip pat numatytos tvarkant pelkynus, vynuogių ar vaisių plantacijas.

Susidomėjimą ekstensyvia žemdirbyste skatina ir skurdus dirvožemis

Daugelis agrarinės aplinkosaugos priemonių Vengrijoje taikomos saugomose teritorijose. Saugomų teritorijų sistema skiriasi nuo lietuviškosios: visas šalies plotas suskirstytas į 10 regionų, kuriuos kuruoja 10 nacionalinių parkų administracijų. Kitos saugomos teritorijos, taip pat ir regioniniai parkai, patenka į nacionalinių parkų sudėtį ir yra pavaldūs nacionalinių parkų administracijoms - atskirų direkcijų regioniniai parkai neturi.

Hevešo regioninis parkas, priklausantis Biuko nacionalinio parko teritorijai, - vienas pirmųjų Vengrijoje, išskirtas kaip aplinkos poveikiui jautri teritorija. Siekiama, kad ūkininkai šiame regione užsiimtų ekstensyvia, laiko patikrinta ūkine veikla, palankia retiems augalams ir paukščiams. Didysis einis, imperatoriškasis erelis, raudonkojis sakalas, taurusis sakalas - retos paukščių rūšys, joms išsaugoti Hevešo parke skiriama daugiausia dėmesio. Kraštovaizdis čia labai įvairus, todėl šis regioninis parkas suskirstytas į 15 teritorinių vienetų: vienur auginamos grūdinės kultūros, kitur plyti pievos, yra ir šlapžemių.

Šį vietovės įvairumą stengiamasi išlaikyti specialiai - kad kuo daugiau rūšių rastų sau tinkamas sąlygas. Žemdirbių susidomėjimą dalyvauti įgyvendinant agrarinės aplinkosaugos priemones šiame regione skatina ne tik ES ir valstybės finansinė parama, bet ir pasikeitusios gamtinės sąlygos. Užtvenkus Tisos upę, kuri anksčiau potvynių metu smarkiai praturtindavo šių vietų dirvožemį, daug žemių tapo nederlingos. Kad galėtų čia efektyviai ūkininkauti, žemdirbiams reikia daug investuoti į dirvožemį - naudoti daug trąšų. Todėl jiems itin patraukli alternatyva atsisakyti intensyvaus ūkininkavimo (taip išvengiant didelių investicijų į dirvožemio derlingumą), gaunant kartu ir finansinę paramą už agroaplinkosauginių priemonių įgyvendinimą.

Uoliausiai saugomas paukštis - didysis einis

Ūkininkas Šandoras Kašas (Sandor Kasza) įsikūrė aukščiausio Vengrijos kalno papėdėje, todėl jo laukai derlingesni nei kituose regionuose - lietaus vanduo nuo vulkaninės kilmės kalno į jo dirvą atneša daug naudingų medžiagų. Tačiau ir čia vien tik iš pagrindinės ūkio veiklos - Merino veislės avių auginimo - išgyventi sunku. Pajamos iš avių auginimo sudaro tik pusę ūkio pajamų, kita dalis - parama, kurią ūkininkas gauna dalyvaudamas paramos schemų įgyvendinime. Didelę dalį paramos sudaro išmokos už agrarinės aplinkosaugos priemonių įgyvendinimą.

Didžiojoje dalyje šio ūkio pievų taikomos specialiosios didžiojo einio apsaugos priemonės. Didysis einis - itin retas, stambus (patinai sveria iki 16 kg) paukštis, Lietuvoje per praėjusį pusšimtį metų matytas vos kartą. Anksčiau vien 160 ha šio ūkio laukuose gyveno 30 didžiųjų einių, o dabarvisame 16 tūkst. ha ploto Hevešo regioniniame parke jų liko 20. Didžiąją ūkio ploto dalį sudaro avių ganyklos, dalyje laukų auginamos grūdinės kultūros pašarams. Toks vietovės įvairumas labai palankus didžiajam einiui.

Šis paukštis saugomas visojeparko teritorijoje, specialių plotų nėra išskirta, nes jam reikalingos didelės erdvės. Net jei parko teritorijoje esančiame ūkyje didysis einis nebuvo pastebėtas, ūkininkas vis vien gali gauti išmokas - kad paukščiui visur būtų palaikomos palankios sąlygos: nors šiemet didžiojo einio čia nėra, jis gali pasirodyti kitąmet. Be to, jei didžiajam einiui (taip vadinama skėtinė rūšis) sudaromos palankios sąlygos gyventi, greta jo įsikuria ir kitos, smulkesnių paukščių rūšys.

Kad saugomi paukščiai galėtų ramiai perėti, pievos šioje teritorijoje šienaujamos ne anksčiau kaip birželio 15 d. Kai kuriose vietose šienauti visai neleidžiama, kitur - taikomi apribojimai: šienaujama pagal schemas, triukšmu baidant paukščius. Ganyti gyvulius galima beveik be apribojimų, kai pievos pradžiūva ir galima įeiti, svarbiausia, kad banda būtų neaptverta, o vaikščiotų laisvai, prižiūrima piemens. Gyvulius leidžiama ganyti iki spalio 1 d., žiemos mėnesiais ganyti negalima.

Dalyvaudamas šioje programoje ūkininkas turi laikytis ir nustatytų reikalavimų dėl minimalaus gyvulių skaičiaus: kiekviename ha turi būti auginama ne mažiau kaip 0,2 sąlyginio gyvulio, kas atitinka 14 avių. Įsipareigojimai prisiimami 5 metams, visą tą laiką laukai gali būti tręšiami tik natūraliomis organinėmis trąšomis, draudžiama naudoti ir herbicidus.

Konkuruoja dėl galimybės dalyvauti programose

Sprendimą dėl dalyvavimo ES ir valstybės remiamose agroaplinkosauginėse programose ūkininkas priima pats - nėra jokios prievolės. Tačiau jei ūkininko valdose pastebimas retas paukštis, atsakingispecialistai turi teisę griežtai apriboti ūkinę veiklą toje vietovėje. Skaičiuojama, kad įgyvendindamas didžiojo einio apsaugos priemones ūkininkas netenka 10-15 proc. pajamų, todėl jam skiriama kompensacija: už 1 ha pievos - 100 eurų, už 1 ha grūdinių kultūrų - 300 eurų.

Inspektorių funkciją Vengrijos nacionaliniuose parkuose atlieka vadinamieji reindžeriai. Jie prižiūri, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, tačiau baudžia tik išskirtiniais atvejais. Pagrindinė jų veikla - konsultuoti ūkininkus paramos ir kitais klausimais, šviesti parko lankytojus. Pasak vyriausiojo Biuko nacionalinio parko reindžerio Lašlo Totho (Laszlo Toth), anksčiau, kol nebuvo teikiama parama, vietiniai gyventojai smarkiai piktindavosi apribojimais saugomose teritorijose, tačiau dabar jie patenkinti ir kone konkuruoja tarpusavyje, siekdami iš nacionalinių parkų išsinuomoti žemes, kuriose galėtų taikyti agrarinės aplinkosaugos priemones. Jis pasakoja, kad pradėjus įgyvendinti šias priemones atsirado vos keletas susidomėjusiųjų, o šiandien jų padaugėjo keliasdešimt kartų.

Didžioji dalis žemių Vengrijos saugomose teritorijose priklauso valstybei ir patikėjimo teise yra perduotos valdyti saugomų teritorijų administracijoms. Dalį saugomų teritorijų žemių žemesnėmis nei rinkos kainomis nuomoja vietiniai ūkininkai ir patys įgyvendina agrarinės aplinkosaugos priemones. Kitais atvejais, kai gamtiniu požiūriu svarbi teritorija nėra nuomojama ir tvarkoma ūkininkų, agrarinės aplinkosaugos priemones įgyvendina pats parkas.

Hevešo parke vietos ūkininkams suteikiama galimybė gauti papildomų pajamų, nes priežiūros darbams nacionalinio parko administracija juos samdo. Žemės savininkai, kurie gyvena toli nuo savo žemių, neretai sutinka į saugomų teritorijų plotus patenkančią žemę parduoti administracijoms. Vidutinė kaina: 900-1000 eurų už 1 ha dirbamos žemės, 600-700 eurų už 1 ha pievų.

Agroaplinkosauginių priemonių įgyvendinimo mechanizmas Vengrijoje yra labai veiksmingas - ūkininkų nereikia įtikinėti, kad jie dalyvautų šiose priemonėse.

Remiamo ūkio pajamos išauga nuo 1,5 iki 5 eurų už 1 kg jautienos

Hortobadis - didžiausia Europoje ištisinė natūrali pieva, viena svarbiausių paukščių apsaugai teritorijų Vengrijoje. Daugiau nei prieš dešimtmetį Hortobadžio nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nes ištisus du tūkstantmečius šiose teritorijose ganomi naminiai gyvuliai.

Pieninių galvijų šiame regione nepamatysi - nėra tradicijų, tačiau labai populiaru auginti mėsinius galvijus. Nacionalinių parkų teritorijose agrarinės aplinkosaugos priemones įgyvendina ne tik pavieniai ūkininkai, bet ir privačios žemės ūkio bendrovės. Aktyviai į šią veiklą įsitraukusi viena Hortobadžio nacionalinio parko ribose veikianti bendrovė, ekologine augalininkyste ir gyvulininkyste užsiimanti 16 tūkst. ha plote. Gyvulininkystės ūkį sudaro 3 fermos, kuriose auginama po tūkstantį Vengrijos pilkųjų veislės galvijų. Jie ganosi 7 tūkst. ha ploto pievose. Vasarą papildomai jų šerti nereikia, žiemą 60 proc. pašarų sudaro šienas, 40 proc. - silosas.

Pagrindinė šio ūkio kryptis - veislinių galvijų auginimas. Geriausieji atrenkami per tris metus: pirmaisiais metais galvijai vertinami pagal eksterjerą, dvimečiai atrenkami atsižvelgiant į genetinius ir reprodukcinius požymius. Po 3 metų galiausiai atrenkami parduoti tinkami veisliniai jautukai - maždaug trečdalis nuo karvių atvestų buliukų. Didžiausias šiame ūkyje užaugintas jautis svėrė 1 200 kilogramų. Net šis stambus ūkis savo veiklą gali vadinti pelninga tik dėl gaunamų subsidijų.

Ūkio valdytojas pasakoja, kad užauginti šiame ūkyje kilogramą jautienos kainuoja apie 4,5 euro, o štai supirkėjai moka viso labo po 1,5 euro už kilogramą. Tačiau gaunama parama kompensuoja šiuos nuostolius - už kiekvieną parduotą mėsos kilogramą ūkiui lieka maždaug 0,5 euro pelno. Tiesioginių išmokų ūkis gauna po 270-340 eurų už 1 ha pievų, 450-550 eurų už 1 ha dirbamos žemės. Už dalyvavimą didžiojo einio apsaugos programoje ūkis gauna 270 eurų už 1 ha pievų.

Augalininkystės padalinys ruošia pašarus žiemai bendrovėje auginamiems galvijams. Ekologiniai ūkiai turi išlaikyti augalų įvairovę, todėl bendrovėje 2 tūkst. ha plote auginamos labai įvairios kultūros: žieminiai kviečiai, žieminiai vikiai, spelta kviečiai, avižos, rapsai, kukurūzai, saulėgrąžos, sorgai, liucerna. Nemenkų nuostolių ūkiui pridaro ekstremalūs gamtos pokyčiai: pernai vegetacijos metu iškrito 50 mm kritulių, šiemet - 800 mm (optimalus kiekis - 250 mm). Visų ūkyje sėjamų augalų sėklinę medžiagą, išskyrus saulėgrąžas ir kukurūzus, užsiaugina patys. Ekologinių ūkių patikra Vengrijoje atliekama kartą metuose.

Lietuvoje priemonėms trūksta lankstumo

Pažintinė-mokomoji Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistų kelionė į Vengriją organizuota kaip viena iš projekto „Institucijų gebėjimų stiprinimas, įgyvendinant tarptautines konvencijas Lietuvos žemės ūkio kraštovaizdyje" veiklų. Projektą įgyvendina visuomeninė organizacija „Baltijos aplinkos forumas".

Projekto koordinatorius Kęstutis Navickas pastebi, kad Lietuvoje agrarinės aplinkosaugos priemonės įgyvendinamos vangiai. Pasak aplinkosaugos eksperto, tai lemia dvi esminės priežastys: motyvuotos informacijos stoka (dažnu atveju ūkininkai nesupranta, kodėl turėtų taikyti su elementaria ūkininkavimo logika prasilenkiančias priemones) ir neadekvačios išmokos (neretai tenka įdėti daugiau pastangų nei kompensuojama parama). Lietuvoje populiariausios - pievų tvarkymo priemonės, mažiausiai dėmesio sulaukia melioracijos griovių tvarkymas bei medingųjų augalų juostų priežiūra.

Ydinga K. Navickui atrodo dabar galiojanti agrarinės aplinkosaugos priemonių efektyvumo vertinimo sistema. Suskaičiuoti hektarus, kur įgyvendintos priemonės, - paprasta, tačiau kur kas sudėtingiau įvertinti tikrąjį priemonių poveikį saugomoms rūšims. Todėl dabar Lietuvoje veikiančią efektyvumo vertinimo sistemą specialistas vadina viso labo formalumu, neatspindinčiu tikrosios situacijos. Realus situacijos vertinimas, pasak K. Navicko, įmanomas tik NMA specialistams bendradarbiaujant su saugomų teritorijų specialistais ar kitais šiuo klausimu kompetentingais aplinkosaugininkais.

Įvertinus realų priemonių efektyvumą, pagal jį reikėtų diferencijuoti ir išmokas. Be to, skiriant išmokas reikėtų atsižvelgti į tai, kiek pastangų reikia įdėti, siekiant sutvarkyti vieną ar kitą gamtiniu požiūriu vertingą teritoriją. Dažniausiai tokios teritorijos būna sunkiai prieinamose vietose, todėl joms sutvarkyti skiriant standartines išmokas susidomėjimo nesulaukiama. K. Navickas įsitikinęs, kad vertėtų pasimokyti iš Vengrijos patirties ir tobulinti mūsų šalyje taikomą agrarinės aplinkosaugos priemonių sistemą - lankstesnė sistema leistų kiekvienu konkrečiu atveju pritaikyti efektyviausias priemones.