Besižvalgydamas po užburiančias viršukalnes ir tyrinėdamas giliausius urvus, ūkininkas Erikas Laiconas sukorė apie 700 tūkst. km - maždaug 18 kartų aplink Žemę. Jo kelionių hodometras ir toliau sukasi it pašėlęs - kiekvieną vasarą Erikas šimtus turistų supažindina su Balkanų slėpiniais. Neabejingas gamtos grožiui svetur, grįžęs namo E. Laiconas kuria taip pat harmoningą aplinką: galvijus augina ekologiškai, puoselėja greta namų vešintį kadagyną ir augina bandą mažųjų asilų, džiuginančių visą jo didžiulę šeimyną.

Klausaisi Eriko, iki panagių tikro kauniečio, pasakojimų apie keliones ir nejučia pagalvoji: kokie vėjai jį atpūtė į atokų vienkiemį. Mintį įsikurti kaime Erikas prisipažįsta audęs jau seniai, tik anksčiau galimybių neturėjęs. Prieš keliolika metų Laiconai palikę miesto šurmulį rado savo ramybės oazę Išlestakių kaimo vienkiemyje, netoli Seredžiaus (Jurbarko r.). Tiesa, Erikas prisipažįsta, kad atmintyje saugojęs kiek kitokį kaimo paveikslą, nei rado atvykęs į Išlestakius, gal todėl ir su vietiniais gyventojais bendrą kalbą iki šiol jis randa sunkiai.

Ne iškart parsikraustę į kaimą Laiconai puolė ūkininkauti, apsiprasti prireikė daugiau nei dešimtmečio. Laiconų ūkis įregistruotas prieš 7 metus, prieš 4 metus jam suteiktas ekologinio ūkio statusas. Ūkio valdos - apie pusšimtis hektarų nuosavos žemės. Pievos ir ganyklos driekiasi 37 ha plote, iš jų ruošiamas pašaras pagrindiniam Laiconų maitintojui - mėsinių galvijų mišrūnų bandai. Ekologiškuose laukuose ganosi 36 pirmos, antros ir trečios kartos mišrūnai. Bandoje 20 karvių žindenių, 15 telyčių bei Šarole veislės bulius. Jis - jau antrasis šioje bandoje, pirmąjį po 2 metų teko pakeisti. Prityrusi šeimininko akis iškart atskiria, kurie mišrūnai pirmos, o kurie antros ar trečios kartos - pastarieji šviesesni.

Auginti mišrūnus ūkininkas sako apsisprendęs ne tik dėl to, kad jie pigesni, esminė priežastis - šie galvijai atsparesni ligoms, lengviau prisitaiko prie mūsų klimato sąlygų. Žiemą galvijai laikomi šaltuose tvartuose, šeriami šienainiu arba silosu iš ritinių.

Ūkininkas įsitikinęs, kad gerai įmitusių mėsinių galvijų neverta parduoti pagal gyvą svorį, todėl jie verčiau parduoda skerdieną. E. Laiconui neracionali atrodo nustatytoji tvarka, kad kaip skerdieną galima parduoti ne jaunesnius kaip vienų metų amžiaus galvijus. Jis tikina, kad naudingiausia būtų parduoti rudenį 7-8 mėnesių jautukus, o per žiemą iki metų amžiaus auginti juos neapsimoka finansiškai.

Pradėjęs ūkininkauti sodyboje, buvusiame tvarte būtų galėjęs auginti vos 8 karves, todėl gyvuliams laikyti teko pritaikyti daržinę. Tačiau ir joje vietos buvo mažoka. Pasinaudojęs parama Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti, ūkininkas pasistatė mėšlidę, o kadangi gyvuliai E. Laicono tvartuose laikomi ant gilaus kraiko, vėliau mėšlidės vietoje jis įsirengė tvartą, taigi dabar vietos žiemoti pakanka visiems galvijams.

Šiandien, kaip ir ūkininkavimo pradžioje, E. Laiconas nesiruošia iš savo ūkio daryti „biznio", todėl bando išsiversti be įsiskolinimų bankams, ūkio ploto taip pat smarkiai plėsti nesirengia. Pagrindinis E. Laicono ūkininkavimo tikslas - finansinis šeimos stabilumas ir garantuotos pajamos. Vasarą ūkyje šeimynai tenka tvarkytis be Eriko - jis traukia į pietus. Ne tik kelionių alkis gena jį iš namų, bet ir noras su kitais pasidalyti daugybės kelionių įspūdžiais. Keliauti Erikas pradėjo vos baigęs mokyklą, jį viliojo ne tik kalnų viršūnės, bet ir urvų gelmės. Domėdamasis speleologija, nuo aštuntojo dešimtmečio jis per 200 kartų buvo nusileidęs į 23 šalyse esančius urvus. Ne tik pats keliavo, bet aplankyti aukštumas ar gelmes kviesdavosi draugus, vadovavo ekspedicijoms, mokė išgyventi urvuose.

Labiausiai Eriką pakerėjo Balkanai. Ši vasara - devintoji, kai šiame regione jis praleido daugiau laiko negu Lietuvoje, lankėsi ten beveik aštuoniasdešimt kartų. Kalnai, jūra, karstiniai urvai vilioja Eriką kasmet grįžti į šiuos kraštus. Tačiau ne tik įstabi gamta traukia keliautoją, spalvinga tautų ir religijų samplaika šiame regione suteikia Balkanams nepakartojamo kultūrinio žavesio. Žmonių mentalitetas jam taip pat paliko labai gerą įspūdį - nors tarpusavyje Balkanų gyventojai kariauja, svečiams jie labai draugiški. Ypatingai draugiški, pasak Eriko, kroatai - mažiau paveikti Vakarų, išlaikę tikrąjį slavišką nuoširdumą. Priešingai nei slovėnai, kurie, anot Eriko, geriau pažįsta pinigą.

Prieš atsikraustydamas į Išlestakius, Erikas dirbo kelionių agentūroje - planuodavo keliones. Nebegalėdamas sėdėti biure, jis ėmėsi kitokio darbo - pradėjo pats vadovauti ekskursijoms. Dabar Erikas bendradarbiauja su keliomis kelionių agentūromis, kartais į Balkanus palydi ir savarankiškas entuziastų kompanijas. Apie 700 tūkst. km nukeliavęs E. Laiconas mano, kad pats gražiausias Europos kraštas - Kroatija. Todėl kelis paskutiniuosius metus jo keliai veda į šį kraštą, kurį jis pats apibūdina lakoniškai: „akmuo ir vanduo". Norėdamas sudominti turistus, Erikas priverstas ir pats nuolat tobulėti: semiasi informacijos iš tenykščių laikraščių, žiūri vietines televizijos programas.

Keliaujant sukauptų kalbos žinių užteko internetinei lietuviškų-kroatiškų pasikalbėjimų knygelei parengti. Likusią savo kelionių patirtį E. Laiconas sukrovė į kelionių knygą „Bok Kroatija" ("Labas Kroatija"). Tai patarimai keliautojui, šį pavasarį išleisti 3 tūkst. egz. tiražu.

Susižavėjęs asilais, Erikas nemažai jų augintojų aplankė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Buvo užsukęs ir į melžiamų asilių fermą Kroatijoje, kur primelžtas pienas naudojamas vaistinių preparatų gamybai. Ten auginamos 60 asilių kasdien duoda po 2 stiklines pieno: viena paliekama asiliukui, kita parduodama.

Pasak E. Laicono, asilai dažniau skirstomi ne pagal veisles, o pagal ūgį. Jo laukuose auga mažieji - 10 plaštakų aukščio. Iki šiol iš ūkio iškeliavo tik vienas asilas - bičiuliui dovanų. Jau sutarta pirmąjį asilą Maksą parduoti gyvulių supirkėjui iš Dzūkijos. „Lietuvos asilų būklė yra labai miglota, niekas net apytiksliai negali pasakyti, kiek tarp mūsų gyvena asilų", - taip sarkastiškai prasideda E. Laicono susuktas mėgėjiškas filmas apie asilus. Erikas įsitikinęs, kad tradiciškai asilams priskiriamos būdo savybės neretai labiau tinka žmonėms, o štai asilai- jaukūs ir draugiški gyvuliai. Pirmasis asilas į Laiconų ūkį atkeliavo prieš penkmetį, šiandien aplink sodybą žolę rupšnoja 6 asilai. Paklaustas, kuo šie gyvuliai jį sužavėjo, Erikas net nesusimąsto - balsu. Čia pat įjungia telefono įrašą, kuriame užfiksuota asilo rauda, ir kiša jį prie ausies savo augintiniui. Šis tuoj pat sunerimsta ir atsiliepia nemažiau graudžiu „yyyaaaa".

Kadangi Laiconų pievose auga įvairi žolė, papildomais pašarais vasarą jie nešeriami. Žiemai pašarams paruošti ūkininkas augindavo mišinius su liucerna, tačiau šiemet atskirai asilams pasėjo mišinio be liucernos. Asilai - ilgiausiai gyvenantys naminiai gyvuliai, jie sulaukia 30-40, o kartais net 60 metų.

Labiausiai asilų augintojai Lietuvoje vargsta dėl šių gyvulių kanopų. „Jei jie vaikščiotų kalnuose, per akmenis, viskas būtų gerai, o čia - karpyk ir karpyk", - pasakoja E. Laiconas. Kai asilai palaidi, kanopas labiau nusibrūžina patys, o kai pririšti ar auga tvarte ant kraiko, karpyti reikia dažniau. Bent kas 4 mėnesius „pedikiūras" asilams būtinas.

Paisydamas ekologinio ūkio reikalavimų, E. Laiconas augina asilus atskirai nuo karvių. Tačiau jis skaitė, kad kai kuriose šalyse asilai specialiai auginami šalia karvių, - kad atbaidytų vilkus. Asilai, pasak ūkininko, nebijo vilko, užsirūstinę gali netgi jam įspirti ar įkąsti. O su žmonėmis jie labai draugiški - panašiai kaip šunys. Skirtumas tik toks, kad šunys svetimų žmonių dažniausiai nemėgsta, o asilai meilinasi ir nepažįstamiems. Tačiau retsykiais supyksta ir jie, tuomet galinėmis kojomis gali net per dantis kaukštelėti.

Daug įstabių gamtos vietų regėjusio Eriko akis nepraslydo ir pro ūkio kaimynystėje vešintį gamtos grožį. Margupio, įtekančio į Dubysą, žemupyje ir pakrantėse augantys kadagiai ūkininko dėmesį atkreipė vos įsigijus žemę. Kol vieni ūkininkai kratėsi saugomų teritorijų kaimynystės, E. Laiconas pats pasiūlė savo žemėse įsteigti saugomą teritoriją. Ne tik pasiūlė, bet ir 4 metus atkakliai atakavo gamtosaugos specialistus. 25 ha plote, pusė kurio priklauso Laiconams, šiuo metu steigiamas Margupio valstybinis botaninis draustinis. Specialistams apžiūrėjus teritoriją paaiškėjo, kad dėmesio verti ne tik čia augantys kadagynai. Upelio šlaituose esančios pievos yra išlaikiusios savo unikalią botaninę sudėtį - statūs šlaitai niekuomet nebuvo ariami, dėl pastovios ganiavos jie neužžėlė ir krūmais. Todėl ir apribojimai dėl saugomos teritorijos E. Laicono negąsdina - priešingai, jam reikės intensyviau ganyti šlaitus, kad šie neužželtų. „Mano senelis turėjo 12 ha Biržų rajone, o kai aš čia persikeldinau žemę, man davė 30 ha vien tik dėl to, kad šie nedirbami šlaitai buvo paskaičiuoti santykiu 1 ir 5", - prisimena ūkininkas.

E. Laiconas su pasididžiavimu vedžioja svečius po 15-20 metų amžiaus kadagynus ir vardija unikalaus gamtos kūrinio kaimynystės privalumus: „Vėjas pučia nuo kadagyno - atpučia mums sveikatą. Ūkininkas tikisi, kad artimiausiu metu draustinio steigimas bus galutinai patvirtintas, ir toliau jau specialistai nustatys, kokių priemonių reikia imtis kadagiams išsaugoti. E. Laiconas įsitikinęs, kad aplinkosauginiai reikalavimai ir ekologinis ūkininkavimas vienas kitam trukdyti negali, nes - kaip vienos rankos pirštai - yra vienijami bendro tikslo.

Užsukus į Eriko ir Editos kiemą, iš tolo sveikinasi būrys nedidukų jų atžalų. Kieme zuja trejetas, pro duris vienas paskui kitą išvirsta dar tiek pat: vienas už kitą mažesni. Pati mažiausioji - mamai ant rankų. „Čia dar ne visi, trijų vyresnėlių dabar nėra namie", - išdidžiai taria Erikas ir džiūgauja, kad namuose dabar auga 9 atžalos. Pamatęs iš nuostabos atvėpusį svečio palūpį jis prasitaria, kad ne visi šiuose namuose auga nuo mažų dienų: kelis vaikučius jie su žmona parsivežė iš globos įstaigų. „Jei užtekdavo duonos septynioms burnoms, užteks ir vienuolikai", - šypsosi jis. Negali nesutikti.