Planuojant ilgalaikes investicijas, žemdirbiams svarbu numanyti, kaip gali keistis žemės ūkio politika, kokios yra tarptautinės tendencijos, kaip šie procesai paveiks konkretų ūkį. Ar išlaikyti pasėlių struktūrą, ar keisti ūkininkavimo kryptį, ar atsipirks numatomos investicijos? Atsakyti į šiuos klausimus padeda Europos ir pasaulio žemės ūkio vystymosi tendencijų analizė.

Pasaulines tendencijas bent kiek tiksliau šiandien pavyksta aprašyti nebent tarptautinėms ekspertų komisijoms. Pavieniai specialistai pajėgūs išanalizuoti tik atskirus vystymosi bruožus, nes bendras tendencijas lemia daugybė skirtingų veiksnių. Tuo labiau įdomūs tyrimo rezultatai, kuriuos 2009-ųjų pabaigoje paskelbė Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Rezultatai grindžiami šiomis pagrindinėmis hipotezėmis:

1. Žemų žemės ūkio produkcijos kainų fazė truks dar 2-3 metus. Kai agrarinio sektoriaus ekonomika ims atsigauti, paklausa labiausiai augs besivystančiose šalyse, išsiskiriančiose dideliu gyventojų skaičiumi. Maisto vartojimas besivystančiose ir pereinamosios ekonomikos šalyse 2030 metais, palyginti su 2005-aisiais, išaugs 60 proc., o iki 2050 m. padvigubės. Pasaulinis maisto poreikis 2050 m., palyginti su 2005-aisiais, išaugs 70 proc.
2. Mėsos kainos greičiausiai neperkops 1997-2006 m. lygio. Paklausos augimą matyt nulems pigių mėsos rūšių, pavyzdžiui, paukštienos, vartojimas.
3. Nors pieno kainos pasaulyje artimiausiais metais bus aukštesnės negu 2009 m., bet jos tik šiek tiek viršys 1997-2006 m. lygį.
4. Artimiausią dešimtmetį prognozuojamas infliacijos nulemtas grūdų ir aliejinių augalų sėklų kainų augimas (kainos pakils 10 proc., palyginti su 2007-2008 m. kainomis). Dar labiau pabrangs augalinis aliejus: ekspertai remiasi prielaida, kad kainų augimas sudarys 30 proc. Pašarinių grūdų kainos augs nežymiai.
5. Visos prognozės grindžiamos naftos kaina, kuri sudaro 60-70 JAV dolerių už barelį. Jei ji nekis, biodegalų naudojimas neviršys įvairių šalių įstatymuose numatytos minimalios ribos.
6. Pasaulyje yra užtektinai žemės išteklių. Esant tam tikroms aplinkybėms, prie šiuo metu dirbamų 1,4 mlrd. ha žemės ūkio naudmenų gali prisidėti dar 1,6 mlrd. ha. Daugiau kaip pusė šio žemės rezervo yra Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Jų įsisavinimas reikalauja laiko ir didelių sąnaudų.

Ko tikėtis atskiroms gamintojų grupėms?

Pasaulinė grūdų gamyba susiduria su vis rimtesnėmis problemomis. Išsivysčiusiose pramoninėse šalyse grūdų gamyba per pastaruosius 2 metus padidėjo 13 proc., o besivystančiose šalyse - 2 proc. Anot FAO ir EBPO tyrimo, šiuos pokyčius nulėmė atitinkamų šalių vyriausybių rinkos valdymo priemonės, klimato problemos ir kapitalo stoka žemės ūkyje. Problemą aštrina tai, kad pramoninėse šalyse gyventojų skaičius stagnuoja, o besivystančiose, priešingai, auga. Akcentuojama, kad suvartojamo maisto kiekis, tenkantis vienam asmeniui, artimiausiais metais augs lėčiau, palyginti su ankstesniais. Prognozuojama, kad kai kuriose šalyse sumažės kviečių suvartojimas vienam gyventojui. Pasaulinės kviečių rinkos augimas artimiausiais metais sudarys maždaug 2 proc. per metus. Paklausa labiausiai augs Afrikos šalyse, esančiose piečiau Sacharos dykumos, Artimuosiuose Rytuose ir Pietryčių Azijoje. Šią augančią paklausą iš pradžių tenkins JAV, ES ir Australijos, o dešimtmečio pabaigoje - Juodosios jūros šalių gamintojų produkcija.

Ryžių rinkoje tikimasi nežymaus augimo, nes daugelis šalių saugumo sumetimais siekia visiškai apsirūpinti šiais produktais ir rimtai remia gamybą. Ilgainiui tai atves prie ryžių gamybos perkėlimo iš tradicinių šalių eksportuotojų į šalis vartotojas, todėl bendras ryžių pasėlių plotas padidės nežymiai.

Pastaruoju metu problemiška tampa kukurūzų gamyba. Pirma, dėl krizės jų paklausą smarkiai sumažino gyvulininkystės sektorius, antra, regioninį paklausos augimą nulemia didesnis kukurūzų naudojimas energetikoje. Tyrimo autoriai įsitikinę, kad kukurūzai artimiausiais metais taps vienais svarbiausių augalų, o jų derlingumas bus didesnis negu grūdinių augalų. Labai tikėtina, kad svarbų vaidmenį šiuo požiūriu suvaidins genų inžinerija.

Labai dinamiškai visame pasaulyje vystosi aliejinių augalų sektorius. Šiuos pokyčius, anot FAO, skatina auganti biodegalų gamyba, kuriai ateityje bus skiriama apie 20 proc. viso pagaminamo aliejaus. Tačiau kur kas reikšmingesnis yra maistinio augalinio aliejaus gamybos augimas, kurį pirmiausia sąlygoja auganti paklausa Kinijoje. Didžiausias gamybos augimas prognozuojamas Brazilijoje, ES ir Argentinoje. Šiose regionuose aliejinių augalų auginimas bus plečiamas mažinant kitų augalų pasėlius. Brazilija 2018 metais galėtų tapti stambiausia pasaulyje aliejinių augalų sėklų eksportuotoja, nurungdama Jungtines Valstijas.

Naujai besivystanti kryptis yra biodegalų gamyba. Šiuo metu ji plečiasi daugiausia dėl ženklios valstybės paramos ar atitinkamų prievartos priemonių (nustatoma privalomai į degalus maišomų biodegalų dalis), nes žaliavinės naftos kaina (60-70 JAV dolerių už barelį) vis dar žema. Bet artimiausiais metais ši situacija gali visiškai pasikeisti. Pavyzdžiui, braziliškas bioetanolis jau šiandien yra konkurencingas pasaulio rinkose. FAO ir EBPO tyrimas remiasi prielaida, kad bioetanolio ir biodyzelino kainos 2009 metais pasiekė savo minimalų lygį ir artimiausiais metais augs. Abejoti šios prognozės pagrįstumu verčia tai, kad biodegalų gamyba labai priklauso nuo politinių sprendimų. Be to, labai greitai į rinką gali įžengti antros kartos biodegalai. Nepaisant to, tyrimo autoriai prognozuoja, kad 2018 metais bioetanolis sudarys 6,6 proc. viso ES sunaudojamo benzino, o biodyzelino dalis - 7,4 proc. degalų. Tai leidžia tikėtis paklausos augimo, tuo labiau, kad JAV ir Brazilija artimiausiu metu taip pat padidins biodegalų naudojimą.

Svaiginančios kainų spiralės mėsos sektoriui, nepriklausomai nuo gyvūnų rūšies, pastaraisiais metais nebūdingos. Krizės sąlygomis vartotojai dažnai pereina prie pigesnės paukštienos, o tik tada visai sumažina mėsos vartojimą. Gerėjant paklausai, paukštienos vartojimas auga sparčiausiai. Būtent šito FAO ir EBPO ekspertai tikisi artimiausiais metais besivystančiose šalyse. Kaip tik todėl šių šalių mėsos gamintojai atsidurs laimėtojų gretose, o kiaulienos ir jautienos gamintojams prognozuojamos miglotos perspektyvos, kurias nulems nepalankus aukštų pašarų kainų ir žemų supirkimo kainų santykis. Bendrai mėsos gamyba kasmet augs 2 proc., o šį augimą 90 proc. nulems šalys, nepriklausančios EBPO. Prognozuojama, kad paukštienos gamybos tempai didžiausi bus Brazilijoje, Kinijoje, Indijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Įdomu tai, kad stambiausi mėsos importuotojai yra skirtinguose žemynuose. Anot tyrimo rezultatų, 2018 m. tarp jų bus JAV, Japonija ir ES.

Pieno sektoriaus prognozės kur kas aiškesnės. Dauguma šalių ir šalių grupių siekia pačios apsirūpinti pieno produktais. Didžiausias pieno vartojimo augimas laukiamas už EBPO ribų, t. y. Kinijoje, Indijoje ir Pakistame. Nors Naujoji Zelandija, Australija, JAV ir ES lieka svarbiausiomis pieno produkcijos eksportuotojomis, eksporto apimtys iš Argentinos, Brazilijos ir Urugvajaus 2018 metais ženkliai išaugs.

Auganti paklausa besivystančiose šalyse

Ekspertai išvadose sutaria, kad maisto paklausa besivystančiose šalyse nuolat augs. Prognozuojama, kad iki 2030 metų paklausa, palyginti su 2005 m., išaugs 60 proc.! Tai reiškia, kad visame pasaulyje gamyba per šį laikotarpį turi išaugti 42 proc. Ar įmanomas ilgalaikis paklausos patenkinimas? EBPO į šį klausimą atsako vienareikšmiai: taip. Ekspertai remiasi FAO visuotinio aprūpinimo maistu indeksu. Šis rodiklis nuo 1970 iki 2007 m. išaugo 3 kartus. Jei ši tendencija išliks, tai apsirūpinimas maistu nesukels problemų. Jei gamybos augimas atsiliks nuo pageidaujamo, problemų nepavyks išvengti. Apsirūpinti maistu įmanoma tik intensyviai plėtojant ūkininkavimą.

Ūkininkaujant ekologiškai, nepavyks susidoroti su maisto problema. Todėl tie, kurie šiandien reikalauja pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, paprasčiausiai užsimerkia prieš realybę. Optimizmo teikia tai, kad gamybos plėtros beveik neriboja žemės ūkio naudmenų stoka. Visame pasaulyje yra beveik 4,3 mlrd. ha žemių, tinkamų žemdirbystei. Jos išsidėsčiusios iš esmės tinkamuose ūkininkauti regionuose, kur pakankamas kritulių kiekis ir palanki temperatūra.

Žemės ūkio pasėliai šuo metu užima 1,4 mlrd. ha, o rezervas sudaro 2,9 mlrd. ha. Net atėmus iš šio ploto visas įmanomas miestų plėtros teritorijas, būsimus kelius, miškus, vandens telkinius, draustinius, tai, FAO skaičiavimais, liks 1,6 mlrd. ha, kuriuos galima naudoti žemės ūkiui. Tačiau didžioji dalis šių žemių yra Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Naujų žemių įsisavinimas šiuose regionuose ne tik reikalauja didelių investicijų į infrastruktūrą ir techniką, bet kartais ir visiškai neįmanomas dėl politinio neapsisprendimo, todėl šie procesai vyksta lėtai. Per laikotarpį nuo 1961-1963 m. iki 2006-2007 m. ariamosios žemės plotai pasaulyje išaugo vos 136 mln. ha (10,5 proc.) , Afrikoje augimas sudarė 38 proc., Azijoje - 24 proc. Ypač spartus augimas buvo Brazilijoje (145 proc.). Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje ariamosios žemės plotai beveik nepadidėjo. Rytų Europoje plotai net sumažėjo, ypač Rusijoje ir Ukrainoje. Ten 2009 m. buvo  dirbama 33 proc. (50 mln. ha) mažiau negu 1990 metais.

Trumpalaikėje perspektyvoje mažų žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų situacija vargu ar smarkiai keisis. Vidutinės trukmės perspektyvoje įmanomas maisto paklausos augimas, kuris skatins dirvonuojančių žemių įsisavinimą ir investicijų rentabilumą.

Europos žemės ūkio rinkų perspektyvos

Visų prima būtina atsižvelgti į tai, kad didžioji dalis Europos priklauso vieningai agrarinei politinei erdvei. Pramoninę ir gynybinę strategiją kiekviena ES šalis gali nustatyti savarankiškai, o  agrarinė politika jau nuo 1962 m. yra bendra. Šiuo ES bendroji žemės ūkio politika yra giluminių permainų pradinėje fazėje. Tai aktualu todėl, kad po 2013 metų žemės ūkio politikos reforma pirmą kartą apims visas 27 šalis. Antra, sprendimų priėmimas tapo sudėtingesnis - įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, sprendimo priėmimo teisė priklauso Europos Parlamentui (anksčiau pakako Europos Komisijos sprendimo), todėl diskusijos dėl reformos įgauna platų mastą. Jau dabar aišku, kad sprendimų priėmimas bus sunkus, diskusijų dalyvių nuomonės poliarizuojasi. Vieni pasisako už dabartinės politikos išlaikymą ir jos modernizavimą, kiti - už išmokų sistemą, iš dalies orientuotą į gamybos rezultatus, suteikiant prioritetą aplinkosauginiams tikslams. Kol kas neaišku, kuri pozicija nusvers ir ar bus perskirstyti ištekliai ar suvaržyti atitinkamų struktūrų interesai.

Iš dalies galima būti tikriems, kad žemės ūkio gamintojai ateityje bus remiami, tačiau ši parama netaps renesansu susiejant subsidijas su gamyba. Norimo kainų lygio palaikymui gali būti skurtas garantinių priemonių paketas. Tai reiškia, kad vis krentant grūdų kainoms, ES vykdys intervencinius pirkimus, kad stabilizuotų rinką. Dar sudėtingesnė situacija bus pieno rinkoje. ES pieno gamintojai išgyveno vieną iš skaudžiausių kainų krizių. Situaciją iš dalies pavyko sušvelninti, tačiau problema išlieka, ES jau šiandien visiškai apsirūpina pienu.

Vis daugiau ekspertų prognozuoja gamybos apimčių augimą po pieno kvotų sistemos panaikinimo. Remiantis Nyderlandų ir Vokietijos rodikliais, prognozuojama, kad augimas sudarys 20-25 proc., o tai reiškia, kad prireiks daug pastangų didinant eksportą į kitas šalis.

ES žemės ūkio gamintojams prognozuojami praradimai paukštienos rinkoje. Dėl griežto reglamentavimo dalis gamybos jau iškelta už ES ribų. Tuo skuba pasinaudoti Rytų Europos gamintojai.

ES ir toliau aktyviai plėtos agrarinės energetikos sektorių. Neseniai Vokietijos aeronautikos, oro ir kelių transporto bei energetikos mokslinių tyrimų centras (DLR) pristatė koncepciją, pagal kurią 2050 metais iš atsinaujinančių šaltinių bus pagaminama 45 proc. visos Vokietijoje suvartojamos energijos (įvertinus tai, kad energijos vartojimas tuo metu sumažės 35 proc.). DLR pateikia įrodymų, kad naujų technologijų potencialas leidžia 100 proc. patenkinti energetikos paklausą Vokietijoje iš atsinaujinančių šaltinių. To nebus įmanoma pasiekti be intensyvaus biomasės, kurią gamina žemės ūkis, naudojimo. Todėl ES aštrės konkurencija tarp maisto ir bioenergijos gamintojų dėl žemdirbystei tinkamų plotų.