Žiemkenčių derlių lemia daugelis veiksnių: vegetacijos periodo orai, dirvožemio granuliometrinė sudėtis ir fizikinės savybės, auginama veislė ir auginimo intensyvumo lygis. Tačiau net laikantis visų agrotechnikos reikalavimų ir auginant didelio biologinio potencialo veisles, vienas svarbiausių gero ir kokybiško derliaus garantų yra tinkamas tręšimas.

Judriųjų maisto medžiagų kiekiai dirvožemyje nulemia dirvožemio racionalųjį derlingumą. Derliaus dydį paprastai lemia tas elementas, kurio dirvožemyje yra mažiausiai. Azoto dirvožemyje yra palyginti daug, tačiau augalai gali paimti tik nedidelę jo dalį, o augalų pasisavinamo fosforo ir kalio dirvožemyje paprastai būna mažai. Tiek maisto medžiagų nepakanka, kad augalai išaugintų gausų derlių, todėl žiemkenčius būtina tręšti.

Patręšus derliaus dydis priklauso nuo dirvožemyje ir išbertose trąšose esančių maisto medžiagų sumos. Taigi prieš planuojant žiemkenčių derlingumą, reikia įvertinti dirvožemio turtingumą pagrindinių maisto elementų. Agrocheminiai dirvožemio tyrimai būtini siekiant ūkininkauti ekonomiškai ir laikantis aplinkosaugos reikalavimų. Prieš žiemkenčių sėją, paruošus dirvą, iš armens (0-25 cm dirvožemio sluoksnio) paimtuose dirvožemio ėminiuose reikia nustatyti judriųjų fosforo ir kalio kiekius. Jei ūkininkaujama racionaliai, siekiant išlaikyti dirvožemio našumą tame pačiame lygyje, jo nealinant, pakanka dirvožemio analizes (judriuosius P₂O₅ ir K₂O) atlikti kas 4-5 metai. Norint išvengti didelių išlaidų vienais metais, galima sudaryti laukų dirvožemių analizavimo rotaciją, taip per kelerius metus ištiriant visus ūkio laukus.

Turint dirvožemio agrocheminių analizių duomenis ir žinant NPK poreikį vienai tonai pagrindinės su atitinkamu kiekiu šalutinės produkcijos, suskaičiuojama, kiek trąšų reikia išberti, kad gautume norimą derlių. NPK poreikis derliaus vienetui išauginti priklauso nuo atskirų veislių javų grūdų ir šiaudų santykio bei veislėms būdingos pagrindinės bei šalutinės produkcijos cheminės sudėties.

Naujausių tyrimų duomenimis, naujos kartos trumpašiaudžių žieminių kviečių veislių sunaudojamas NPK kiekis, reikalingas vienai tonai pagrindinės ir atitinkamam kiekiui šalutinės produkcijos išauginti, nuo ankstesniojo skiriasi šiek tiek didesniu azoto poreikiu vienai tonai grūdų išauginti. Azoto paimama 26,5±1,77 kg t^-1, fosforo (P₂O₅) - 9,4±2,52 kg t^-1, kalio (K₂O) - 20,3±2,81 kg t^-1.

Nemažai diskusijų kelia klausimas - kada tinkamiausias laikas žiemkenčius tręšti fosforo ir kalio trąšomis? Aktyviausiai fosforą pasisavina jauni augalai. Kadangi fosforas skatina šaknų augimą bei jų šakojimąsi, taip sudarydamas palankias sąlygas augalui įsiurbti kitus maisto elementus, labai svarbu augalus fosforu aprūpinti jau pačiais pirmaisiais augimo tarpsniais. Kalis skatina produktyvųjį krūmijimąsi. Pakankamai kaliu aprūpinti augalai varpose subrandina daugiau grūdų, augalai būna atsparesni sausrai, žemai temperatūrai bei infekcinėms ligoms, taip pat pasižymi geresne sėklų kokybe, lyginant su kalio trūkumą jautusiais augalais. Kad fosforas ir kalis yra gyvybiškai svarbūs ankstyvuoju augimo laikotarpiu, įrodo tas faktas, jog jaunų augalų augančiuose lapuose bei šaknyse šių elementų yra daugiausia. Fosforo ir kalio trąšos didina azoto trąšų efektyvumą. Tyrimuose Dotnuvoje žieminius kviečius patręšus fosforu ir kaliu iš rudens, azoto trąšų efektyvumas padidėjo nuo 2,0 iki 4,1 karto.

Grūdams dygstant, juose vykstantiems gyvybiniams procesams naudojamos sėkloje esančios maisto medžiagos. Toliau augalams augti, t. y. lapams, šaknims bei šoniniams ūgliams formuotis, jau reikia dirvožemyje esančio ar su trąšomis prieš sėją ar jos metu išberto fosforo ir kalio. Jei žiemkenčiams trūksta pasisavinamų fosforo ir kalio, jie sunkiai žiemoja, pasėlis būna retas dėl mažo krūmijimosi, varpos produktyvumas nedidelis, o galutinis rezultatas - nepasiektas lauktas derlius.

Taigi fosforo ir kalio stoka žiemkenčių augimo ir vystymosi pradžioje rudenį pastebimai veikia augalus, o jiems padarytos žalos vėliau jau negalima kompensuoti net ir labai gausiai tręšiant. Tą puikiai iliustruoja tyrimų duomenys. Netręšti kviečiai krūmijosi mažiausiai, patręšus vien azoto trąšomis, krūmijimosi koeficientas padidėjo 4,8-8,5 proc., tręšiant NPK - net iki 17 procentų. Pavasarį, vegetacijos pradžioje, išbertos birios fosforo ir kalio trąšos jau neužpildys technologijos grandyje padarytos spragos, o didžiąja šių trąšų dalimi pasinaudos tik kiti sėjomainos augalai. Iš dalies situaciją galima pataisyti skystomis kompleksinėmis trąšomis, kurias galima išlaistyti prasidėjus pavasario vegetacijai.

Auginant žiemkenčius mažai azoto turinčiuose dirvožemiuose ar po prastų jiems priešsėlių, iš rudens naudinga išberti nedidelį kiekį azoto - 15-25 kg/ha. Tokį kiekį augalai iki rudens vegetacijos pabaigos suspės pasisavinti, gerai išsikrūmys ir pasiruoš žiemoti. Tyrimų duomenimis, rudens vegetacijos metu žiemkenčiai sunaudoja iki 20 proc. viso jiems skirto azoto. Kitus 80 proc. sunaudoja pavasario-vasaros vegetacijos metu.

Tręšimo klausimai yra iš tiesų aktualūs, nes šalies javų pasėlių struktūroje dominuoja žieminiai kviečiai. Per pastarąjį dešimtmetį žieminių kviečių plotai sudarė beveik trečdalį javų ploto (26-31 proc.) ir beveik du trečdalius (62-71 proc.) žieminių javų ploto. Palankiausi žieminiams kviečiams augti buvo 2008 metai, kuomet pasiektas didžiausias šalyje vidutinis žieminių kviečių derlingumas - 4,76 t ha^-1 grūdų. 2006 metais dėl nepalankių žiemoti meteorologinių sąlygų žieminių kviečių plotai sumažėjo apie 13 proc., o derlius - 36 proc. Panaši situacija gali pasikartoti ir po šaltos 2009-2010 metų žiemos bei nepalankių (dėl užmirkimo ir iškilnojimo) žiemos pabaigos sąlygų.

Šalyje trūksta tinkamų priešsėlių žieminiams kviečiams, o tai yra viena iš sąlygų, ribojančių žieminių kviečių plotų plėtimą. Nustatyta, kad tinkamas priešsėlis - daugiametės ankštinės žolės - gali padidinti kviečių derlių 0,6-0,9 t ha^-1. Kitos žieminių kviečių plotą nulemiančios priežastys - granuliometrinė sudėtis bei dirvožemių rūgštėjimas. Lengvos granuliometrinės sudėties ir rūgštesniuose negu pH 5,6 dirvožemiuose žieminius kviečius auginti neapsimoka. Vietoje jų tokiuose dirvožemiuose reikėtų rinktis rugius arba žieminius kvietrugius. Tačiau ir jų mitybai ne mažiau svarbūs yra fosforas ir kalis, kurių vidutines normas rekomenduojama taip pat atiduoti iš rudens. Tyrimais nustatyta, kad PK trąšas išbėrus iš rudens, o pavasarį patręšus azotu, pasiekiamas didžiausias žieminių kvietrugių varpos produktyvumas, o tuo pačiu ir derlingumas.

Augalininkystės ūkiuose neturint organinių trąšų, humuso balansui palaikyti užariami šiaudai. Šiaudų mineralizacijai paspartinti būtina duoti azoto, o šiaudus įterpti negiliai. Po šiųmetės lietingos vasaros mineralinis azotas bus nuplautas į gilesnius negu šiaudų mineralizavimosi dirvožemio sluoksnius. Norint, kad šiaudus ardantys mikroorganizmai nenaudotų dirvos azoto, taip mažindami kviečių derlių, reikėtų nepamiršti šios veiksmingos agropriemonės. Tam galima naudoti ir biriąsias, ir skystąsias azoto trąšas. Nustatyta, kad optimali azoto norma 1 tonai šiaudų mineralizuotis yra 8-10 kg azoto.

Atidavus visą azoto normą vasarą, iš mineralizavusiųjų šiaudų atsipalaidavęs azotas rudenį gali būti iš dalies išplautas į gilesnius, augalų šaknims sunkiau pasiekiamus sluoksnius. Tokia rizika iškyla lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Todėl gamtosaugos sumetimais šiaudų mineralizacijai, prieš juos įterpiant, rekomenduotina duoti tik pusę reikiamos azoto normos, o kitą pusę palikti pavasariui, pridedant prie pagrindinės tręšimo azotu normos.

Tai toks būtų žiemkenčių tręšimo iš rudens elementorius: nustatyti dirvožemio agrocheminius rodiklius, apskaičiuoti trąšų normas pagal natūralųjį dirvožemio našumą ir jame siekiamą išauginti derlių bei laiku atiduoti fosforo ir kalio trąšas.