23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2010/08
Savo ūkio vertė – neįkainojama
  • D. Stanišauskienė
  • Mano ūkis

Keli kilometrai Via Baltica keliu Panevėžio link, posūkis į mišką, dar keli kilometrai medžių tuneliu ir pasiekiame tikslą - Nikolajaus Dubnikovo ūkį. Vienoje žvyrkelio pusėje - miško mūras, kitoje - besidriekiančios ganyklos. „Nors karšta, bet galvijai iš miško sprunka atgal į atvirą vietą. Matyt ten vabzdžiai ramybės neduoda", - svarsto šeimininkas ir tikina nepastebėjęs, kad dėl alinamos kaitros galvijai blogiau pasijustų.

Trumpam atvėsus orui, galvijai atkuto. Žemę atgaivinęs lietus pagirdė atolą. Pašarams gaminti metai labai dėkingi - ir drėgna, ir šilta. „Pasigaminome šienainio daugiau negu reikia. Verčiau kelios dešimtys ritinių daugiau, nes nežinai, ar neužeis derlių skurdinanti sausra", - permainingų orų nepeikia Nikolajus. Tiesa, susirūpinimo dėl liūties išguldytų ekologiškų žirnių jis neslepia. „Geriau važiuokim  pažiūrėti po žiemos išretėjusių ir augimo reguliatoriais sustiprintų žieminių kviečių Mauneris. Šią veislę daug kas keikė, nes žiemos šalčių neatlaikė ir išgriuvo, o aš anksti pavasarį pradėjau naudoti augimo reguliatorius, kad sustotų stiebtis pagrindinis stiebas ir išaugtų daugiau šoninių ūglių. Dabar pasėlis gražiai atrodo ir, jei jokių gamtos katastrofų nebus, turėčiau kulti 7 t/ha, - prognozuoja N. Dubnikovas ir tris kartus pabeldžia į stalą. - Maža ką, viščiukus rudenį per vėlu skaičiuoti, matysime, kai pradėsime kulti."

Ūkininkas pabrėžia, kad ūkininkaudamas vadovaujasi viena taisykle - „Viską, ką darai, daryk gerai". Poros valandų pašnekesys neapsiribojo vien tuo, kaip ir ką jis dirba, kalba vis pasisukdavo apie tai, koks turi būti ūkininkas ir kooperacija, kokios lietuviškos rinkos peripetijos ir kaip turėtų keistis ne tik žemdirbių, bet ir visos visuomenės prioritetai krizei pasibaigus.

Gerai apgalvotos investicijos

Nepaisant nukrypimų, iš kelių „ūkiškų" pašnekesio nuotrupų išryškėja spalvingi, iš kitų išsiskiriantys Nikolajaus ūkio kontūrai. Moderniu jo nepavadinsi, nes našios, galingos ir naujos technikos ūkininko kieme nėra. Gauti ES fondų paramą ir ūkį dirbtinai „išpūsti" niekada nebuvo ir tikriausiai nebus svarbiausias Nikolajaus tikslas. Kreiptis europinės paramos vis pritrūkdavo laiko, mat iki šiol N. Dubnikovas turėjo ir vertybinių popierių verslą, kuriam atidavė 10 metų.

„Ūkis buvo žalia zona poilsiui. Kad ir kaip sekėsi vertybinių popierių verslas, ūkis visada buvo mylimas ir globojamas, gal šiek tiek nustumtas į antrą planą, bet neapleistas. Dabar, kai atsisakiau dalies finansų verslo, supratau, kad ūkininkavimas visada buvo mano pagrindinis užsiėmimas", - įsitikinęs Nikolajus. Atverti akis padėjo ir pasaulį ištikusi ekonomikos krizė, ne tik jį privertusi iš naujo atrasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Sunkmetis viską sustatė į savo vietas, o anksčiau nosis buvo užrietę visi, net ir žemės nuomotojai. „Kaip nuomotojas, taip Vasiukų kaimas", - su šypsena prisimena ūkininkas, sakydamas, kad tuomet toks kitų pasipūtimas neatrodė juokingas.

Jo nuomone, modernizuoti ūkį reikia, bet gerai apskaičiavus išlaidas ir įvertinus investicijų naudą. Žemės ūkis, ekonomiką išmanančio žemdirbio akimis, nėra tas verslas, į kurį reikia be proto ir be galvos investuoti, grimztant į skolas bankams. „Reikia vertinti viską - apyvartumą, riziką, pajamas. Paskolų našta kartais būna per sunki. Negalima lengva ranka rizikuoti ūkiu ir savo šeimos gerove, kad nepasisekus visko neprarastum. O nuo nesėkmės niekas, juo labiau po atviru dangumi dirbantis žemdirbys, nėra apsaugotas", - savo poziciją dėsto ūkio galva ir taip motyvuoja savo pasirinkimą nenerti stačia galva į europinius fondus. Tiesa, supaprastinus paramos teikimo taisykles, Nikolajus neatsisakė progos šiek tiek atnaujinti ūkį ir įsigyti tai, kas būtiniausia ir nebrangu: džiovyklą, grūdų pervežimo priekabą, ritinių vyniotuvą ir kitas mašinas.

Nikolajus neneigia technikos svarbą, didinant gamybos efektyvumą, tačiau ji nebūtinai turi būti pati moderniausia ir nauja. Žemės ūkio darbams reikalingos našios ir per darbymečius negendančios mašinos. Šiuos reikalavimus gali atitikti ir naudota, gerai prižiūrėta technika. Užsienyje eksploatuotas mašinas renkasi ir N. Dubnikovas. Gyvuliams prižiūrėti tinka net senutėlis John Deere „kabrioletas", kurį jis įsigijo Kauno automobilių turguje. „Be to, kaip technika dirbs, priklauso ir nuo tarpinės tarp vairo ir sėdynės", - nusišypso ūkininkas, pats imantis į rankas vairą ne tik tada, kada reikia, bet ir tuomet, kai norisi.

Mėsine galvijininkyste ir augalininkyste besiverčiantis Nikolajus neskuba investuoti nei į grūdų sandėlius, nei į galvijų tvartus. Jau 26 ūkininkavimo metų patirtį turintis žemdirbys įsitikinęs, kad sandėliuoti grūdus kainuoja, o jie ne visada pabrangsta tiek, kad apsimokėtų laikyti. „Per 10 metų gal du tris kartus išloši, tačiau visumoje praloši. Grūdus pigu laikyti, jei yra senų kolūkinių sandėlių, kurie daug nekainavo", - svarsto jis. Anot ūkininko, sandėliuojant grūdus neišvengiama mikotoksinų ar kenkėjų, o dažnai ir grūdų supirkėjų apgaulės pavojaus: „Sandėlyje grūdai atrodo gražiai, o kai reikia parduoti, supirkėjas atranda tūkstantį ir vieną priežastį, kaip kainą numušti. Taigi iš to laikymo jokio pliuso."

Jis turi tik vieną sandėlį sėklai laikyti, o per javapjūtę derlių pila į angarą, kuriame žiemą laikomi mėsiniai galvijai. Kad jiems auginti sąlygos būtų tinkamos, nereikia didelių investicijų. Ūkininkas žino, kad mėsinukai puikiai augtų tiesiog po pastoge, o jei žiemą laikomi tvarte, tai jame neturėtų būti skersvėjų ir didelės drėgmės. N. Dubnikovas angare galvijus laiko ant gilaus kraiko, tad joks šaltis nėra baisus.

Ekologija ir chemija nesikerta

Daugiau kaip 400 ha su mišku (trečdalis žemės nuosava) valdantis Nikolajus sako, palyginti neseniai supratęs ekologijos prasmę ir svarbą. „Kad tai suvoktų, žmonės turi subręsti. Paprastai iš pradžių siekiama tik vieno - pinigų", - kritiškai norą pralobti vertina ūkininkas.

Ekologiškai jis ūkininkauja apie 150 ha plote: su piktžolėmis kovoja akėčiomis ir plūgu, o nuo pašaknio ligų augalus saugo beicuodamas sėklą. Ekologiniame plote taikoma keturių laukų sėjomaina. Auginami žirniai, kvietrugiai, miežiai ir juodosios garstyčios, pastarosios pasėtos pirmą kartą. „Pabandysiu, pažiūrėsiu, kaip augs, kokia paklausa, kokia realizacija", - naujovių nesibaido N. Dubnikovas. Pernai beveik visi ekologiški grūdai buvo parduoti Danijos verslininkui. Mėsiniai galvijai, daugiausia mišrūnai (iš viso 58), taip pat sertifikuoti kaip ekologiški. Kraikiniu mėšlu tręšiami laukai. Tiesa, jo mažoka, todėl papildomai tręšiama ekologiškomis trąšomis. „Ekologinis augalininkystės ūkis be gyvulių sunkiai įsivaizduojamas. Juk gyvulių mėšlas - pagrindinis trąšų šaltinis", - tikina pusiau ekologas.

Likusį plotą Nikolajus dirba tradiciškai. Neariamosios žemdirbystės mados nesivaiko, laukus aria, sėja kviečius, vasarinius rapsus, kuriuos, pasak jo, auginti paprasčiau ir saugiau, o derlius, nors ir mažesnis, bet stabilesnis. Be to, niekada nežinai, kokia bus žiema. Šiemet žieminius rapsus auginę ūkininkai patyrė daug nuostolių, nukentėjo ir žieminių kviečių pasėliai. N. Dubnikovas atsėjo 30 proc. jų ploto, o išretėjusiems laukams skyręs išskirtinį dėmesį sulaukė atpildo - augalai atsigavo ir subrandino neblogą derlių. Nieko kitaip nei kituose ūkiuose jis nedaro, tačiau kai kuriuos įprastus pasėlių priežiūros darbus atlieka ekstremaliai: darydamas viražus danguje. „Rapsai purškiami lėktuvu. Džiaugsmo būna ir man, ir vaikams, ir ūkio darbininkams. Prisiskraidome visiems metams", - juokiasi aštrių pojūčių nesibaiminantis vyras.

Šviesi mėsinės galvijininkystės vizija?

Ištryptame ganyklos plote susibūrusios mėsinės karvės žindenės ramiai atrajojo, nenuleisdamos žvilgsnio nuo savo atžalų. Sugulusios bandos, akylai prižiūrimos grynaveislio Limuzinų buliaus, poilsio niekas netrikdė. Pokalbis apie mėsinės galvijininkystės perspektyvas, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo rimtas. Beveik prieš dvidešimtmetį pradėta plėtoti nauja žemės ūkio šaka, kai kurių augintojų teigimu, atsidūrė aklavietėje. Nikolajus taip pat pripažįsta, kad įsuktas mėsinės galvijininkystės ratas stoja. Ūkininkų entuziazmas blėsta, nes grynaveislių gyvulių paklausa menka, paramos jiems įsigyti nebeliko, o už nupenėtus galvijus siūloma tiek pat, kiek ir už pieninius. „Mėsa kokybiška, vertinga ir nepalyginama nei su karviena, nei su kiauliena, tad ir kaina už ją turėtų būti mokama atitinkama. Geros kokybės, Lietuvoje užauginto mėsinio galvijo mėsos šalies prekybos tinkluose ir su žiburiu nerastume. Jei ir paskerdžiamas vienas kitas bulius, jo skerdena iškeliauja į užsienį", - įsisenėjusias naujo verslo problemas įvardija Nikolajus.

Jo nuomone, priežasčių, kodėl mėsinė galvijininkystė netapo pagrindiniu nenašių žemių savininkų pragyvenimo šaltinių - ne viena. Ko gero, didžiausia bėda ta, kad Lietuvoje dažnai viskas daroma stichiškai, vajaus principu ir nekompleksiškai. „Iš pradžių buvo teisinga skatinti pirkti veislinius gyvulius, kompensuojant dalį jų kainos, tačiau reikėjo žiūrėti šiek tiek plačiau. Grynaveislių galvijų bandų nereikia daug, kad šaka būtų gyvybinga. Dauguma ūkių turėtų auginti mišrūnus, kurie ir greičiau auga, ir yra nereiklūs laikymo bei šėrimo sąlygoms, jų mėsa geresnės kokybės. Veislinių bandų, mano galva, dabar yra užtektinai", - svarsto galvijų augintojas.

Daugiausia pagalių į mėsinės galvijininkystės ratus kiša save ūkininkų partneriais vadinantys perdirbėjai. Pasak Nikolajaus, iki tikros partnerystės dar toli. „Kol jie netaps tikrais, o ne tariamais partneriais, tol jautienos neturės", - akcentuoja jis ir vilčių galų gale susitarti nepraranda. Padėtis nėra beviltiška, dabar, kai veršeliai masiškai vežami, o brokuotos pieninės karvės baigiamos išskersti, perdirbėjai ir patys suinteresuoti eiti augintojų link, kad tik išliktų.

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, kurios vienas iš tarybos narių yra ir Nikolajus, užsibrėžė padaryti tai, ko iki šiol nepavyko padaryti: parengti ir įgyvendinti ambicingą projektą, kuriame dalyvautų ir augintojas, ir perdirbėjas, ir prekybininkas. „Sprendžiant iš pirmų susitikimų, visų norai geranoriški. Mums, auginantiems galvijus, svarbiausia gauti skatinančią kainą, kuri galėtų būti 12-14 Lt už skerdenos kilogramą. Kitas ne mažiau svarbus tikslas - tiekti mūsų šalies gyventojams geros kokybės jautieną, kurią pirkdamas žmogus žinotų, kokio galvijo mėsą įsigyja. Galbūt naudinga būtų nurodyti ir kas tą galviją užaugino", - dėsto ūkininkas. Jis tiki, kad išprususių pirkėjų, žinančių sveiko ir gero maisto vertę bei kainą, jau yra, todėl paklausa tokiai jautienai būtų. Projekte numatyta gaminti ir tiekti 10 dienų brandintą mėsą, kurios kokybė itin gera.

LPGA tarybos nario nuomone, mėsinei galvijininkystei skatinti turėtų būtų numatyta ir finansinė parama, tad be Žemės ūkio ministerijos užtarimo ir palaikymo svajonę įgyvendinti būtų keblu. Kaip skatinti mėsinės galvijininkystės plėtrą, jau tartasi su ŽŪM vadovais. Jei pavyks sumanymą įgyvendinti, parama būtų skiriama grynaveisliams buliams įsigyti ir mėsinei galvijininkystei nenašiose žemėse plėtoti. „Kol kas svajonės popierinės ir rožinės. Tvirtų garantijų, kad pasiseks, neturime. Šiek tiek neramu ir dėl pačių augintojų vienybės stokos. Kooperacijos idėja graži, tik dažnai nusiviliama, kai reikia veikti, o ne tik kalbėti, - kritikuoti kolegų, kurie tik skundžiasi, bet nieko nedaro, kad padėtis pasikeistų, nevengia Nikolajus. - Žmonės tam turi subręsti, suvokti, kad bendram reikalui gali tekti kažką paaukoti, o ne tik klausti, kiek sumokės. Juk mokėsime mes patys. Šnekamės, bendraujame, bendraminčių daugėja."

Tikslios datos, kada parduotuvėse atsiras lietuviškos tikros jautienos, Nikolajus negali numatyti. Jo nuomone, reikia būti realistais ir rezultatų tikėtis tik po kokių metų, o raitotis rankoves ir kibti į popierinį darbą, kad gera idėja virstų tikrove, teks rudenį, nuėmus ir realizavus derlių.