Septintadalį Lietuvos ploto užima saugomos teritorijos, kuriose žmonių veikla ribojama. Retsykiais kyla klausimas, ar saugant gamtą bei kultūros paveldą nepamiršta svarbiausia vertybė - žmogus. Aplinkosaugininkai sutinka, kad kai kuriais atvejais persistengta, todėl imasi priemonių, kad pagrindinė vertybė saugomose teritorijose būtų darni žmogaus ir gamtos darni draugystė.

Lietuvoje išskirtos 4 kategorijų saugomos teritorijos:

• išsaugojimo prioriteto teritorijos - rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai;
• atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos - atkuriamieji ir genetiniai sklypai;
• ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos, kitaip tariant, ekologinės apsaugos zonos;

• kompleksinės saugomos teritorijos: valstybiniai - nacionaliniai ir regioniniai - parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos - biosferos rezervatai ir biosferos poligonai.

Pagrindinis veiklos ribojimus šiose teritorijose nustatantis dokumentas yra LR Saugomų teritorijų įstatymas, tačiau kiekvienam valstybiniam parkui yra patvirtinti nuostatai ir apsaugos reglamentai (pačios direkcijos tokių dokumentų netvirtina), todėl veiklos apribojimai skirtingose saugomose teritorijose, taip pat ir atskirose valstybinių parkų zonose, skiriasi.

Griežčiausiai žmogaus veikla apribota rezervatuose, tačiau juose nėra privačios nuosavybės. Draustiniuose veikla leidžiama, tačiau ji reglamentuojama - taikomi veiklos apribojimai šiose saugomose teritorijose gyvenantiems ar norintiems apsigyventi žmonėms kelia nemažai nepatogumų. Pavyzdžiui, draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose. Valstybiniuose parkuose naujus statinius taip pat galima statyti tik planuose numatytose teritorijose. Kaip ir draustiniuose, valstybiniuose parkuose leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato valstybinių parkų apsaugos individualūs reglamentai.

Riboja galimybes naudotis ES parama

Greta Rambyno kalno esantis Bitėnų kaimelis - Rambyno regioninio parko dalis. Šio kaimo gyventojams kartu su laime džiaugtis gamtovaizdžiu tenka ir prievolė laikytis regioniniame parke taikomų apribojimų. Bitėnų kaimo bendruomenės atstovai įsitikinę, kad būtent dėl šių apribojimų jie negali efektyviai ūkininkauti. Jie sutinka, kad apribojimai dėl statybų būtų taikomi kaimo naujakuriams - kad pinigingi verslininkai neužstatytų griozdiškais statiniais gražiausių krašto vietų. Tačiau greta Rambyno užaugusius ar ilgą laiką gyvenančius žmones tokie ribojimai skaudina - kodėl jie negali tvarkytis savo žemėje taip, kaip tvarkėsi jų tėvai ar seneliai.

Bitėniškius labiausiai piktina nustatytas teritorijos užstatymo plotas. Bitėnų bendruomenės pirmininkas prisimena, kad kadaise čia 28 ha plote ūkininkavusi jo močiutė turėjo 1 200 m² statinius, o štai jis, pagal parko reglamentą, turi sutilpti į 300 m². „Jei žmogui būtina auginant gyvulius turėti kur šieną sudėti, kur gyvulius laikyti, tai koks parko vertybėms skirtumas, ar ūkininko kieme užstatyta 300 ar 1 000 m². Pramonės čia niekada nebuvo, ūkiai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, todėl jie buvo dideli ir stambūs", - piktinasi ūkininkas. Jis įsitikinęs, kad nors mūsų šalies plotas ir nedidelis, regioniniai skirtumai yra ženklūs, todėl skirtinguose regionuose taikyti tuos pačius reikalavimus - neprotinga. Reikėtų atsižvelgti į krašto istoriją ir leisti bent jau atkurti tai, kas buvo. Bendruomenės pirmininkas mano, kad užstatomas plotas vidutinio dydžio ūkyje turėtų būti ne mažiau kaip 1 500 m², tačiau geriausia, pasak jo, būtų apskritai neriboti - tik prižiūrėti, kad būtų statomi ūkiui reikalingi, o ne komerciniai pastatai.

Bendruomenės nariai nesupranta, kodėl ribojamas ir ankstesnių statinių atstatymas - pasak jų, saugomos teritorijos sergėtojai neretai tokius statinius traktuoja kaip visiškai naujus. Todėl ūkininkai priversti arba ūkininkauti nuostolingai su mažomis bandomis, arba plėsti bandas pažeisdami higienos reikalavimus dėl gyvulių laikymo.

Negalėdami pagal poreikius plėsti ūkio, ūkininkai sako negalintys naudotis ir paramos teikiamomis galimybėmis. Jie negali įgyvendinti sąlygų, reikalingų pretenduoti į paramą. Keletas kaimo ūkininkų norėjo pasistatyti mėšlides naudodamiesi parama Nitratų direktyvos įgyvendinimui, tačiau negalėjo statytis mėšlidės savo ūkyje dėl užstatomo ploto apribojimo. Todėl vieniems jų teko šios progos atsisakyti, kiti pasistatė mėšlides už parko ribų. Bitėnų ūkininkai įsitikinę, kad tokie apribojimai stabdo darnaus kaimo plėtrą: trukdo atnaujinti ir modernizuoti ūkius, kad aplinkai būtų kenkiama kuo mažiau.

Reikalauja daug, bet nieko neduoda

Lumpėnų seniūnijos, kuriai priklauso Bitėnai, seniūnė Danguolė Mikelienė taip pat pastebi, kad Bitėnų ir greta esančio Bardinų kaimo žmonėms, gyvenantiems vien iš žemės ūkio, ribojimai trukdo plėsti ūkius. Daugelis gyventojų, pasak seniūnės, yra palyginti jaunos šeimos, kurių šaknys įleistos giliai į Rambyno prieigas, todėl jų požiūris nėra trumparegiškas. Seniūnė taip pat įsitikinusi, kad labiausiai žmonės vargsta dėl užstatomo ploto ribojimo.

Dar vieną staigmeną Rambyno papėdėse ūkininkaujantiems žemdirbiams šiemet pateikė žemėtvarkininkai. Pasak seniūnės, gyventojai, kurie daug metų nuomojo ir deklaravo parko teritorijoje esančias žemes, šiemet nebegali jose ganyti, nors į šią žemę buvo nemažai investavę - pasėję žolės įsėlius. „Dar kolūkio laikais čia buvo bendros ganyklos, paskui žmonės nuomojo, tikėjosi, kad galės ilgai naudotis, todėl investavo ir štai - atsirado draustinis, žmonėms nuostoliai", - pasakoja D. Mikelienė.

Lumpėnų seniūnė sako, kad išskiriant parko teritoriją pernelyg mažai tartasi su gyventojais, todėl į šią saugomą teritoriją ir direkcijos reikalavimus žiūrima su išankstine neigiama nuostata. „Per daug reikalauti iš paprasto kaimo žmogaus, kad jis atsisėdęs braižytų ant popieriaus projektą šuns voljerui ar tualetui, o paskui jį dar uždengtų danga, atitinkančia parko reikalavimus", - ironizuoja seniūnė. Mažesnis visuomenės pasipriešinimas būtų tuomet, jei reikalavimas laikytis saugomų teritorijų nuostatų būtų „pagrįstas" pinigine parama: jei kažką duodi, gali ir reikalauti. Dabar, pasak jos, tikrai ne visiems gyventojams pakanka lėšų keičiant stogo dangą, rinktis būtent tokią, kokia numatyta parko reglamente.

Vargas dėl stogo

Rambyno regioninio parko teritorijoje yra 8 draustiniai. Vienas jų - Vilkyškių urbanistinis draustinis, kuriame yra architektūros požiūriu vertingų pastatų. Vilkyškietė Kristina Bardauskienė visuomet galvojusi, kad reikalavimai dėl pastatų akylai taikomi tik seniesiems statiniams. Todėl norėdama pakeisti sovietmečiu statyto pastato stogo dangą ji net nesusimąstė, kad turi laikytis specialių reikalavimų. Tačiau nemaloniai nustebti ją privertė žinia, kad negalės dengti stogo nusipirkta beasbeste šiferio danga - pagal parko reglamentą šiai teritorijai būdinga čerpinė danga. K. Bardauskienė prisipažįsta negalėjusi sau leisti parduoti šiferį ir pirkti brangesnę čerpinę dangą. Dengiant stogą čerpių imitacija ji taip pat būtų patyrusi papildomų išlaidų, nes būtų reikėję pirkti medžiagų garso izoliacijai - pastatas vieno aukšto. Todėl ji nesusitaikė su reikalavimais, kreipėsi tiesiogiai į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą ir gavo leidimą dengti stogą įsigyta danga.

Vilkyškietė pastebi, kad svarbiausia - iš anksto susižinoti taikomus reikalavimus. Vėliau, kai statėsi priestatą, jau buvo susipažinusi su reikalavimais, todėl jokių problemų nebekilo. K. Bardauskienė tikina, kad reikėtų džiaugtis, jog žmonės, esant sudėtingai ekonominei situacijai, apskritai randa lėšų renovuoti pastatus, o ne reikalauti iš jų pirkti brangesnes medžiagas. Pasak jos, dabar parke gyvenantys žmonės jaučia nusivylimą, kad negali įgyvendinti savo svajonių ir vizijų.

Saugoti tik tai, kas vertinga

Pagėgių savivaldybės administracijos gamtosaugininkas-paminklosaugininkas Stasys Stankus pastebi, kad Rambyno regioniniame parke saugomos gamtinės ir kultūrinės vertybės neturi tokio potencialo, kad pritrauktų daug lankytojų ir taip suteiktų vietiniams gyventojams pragyvenimo šaltinį. Būtent todėl, pasak jo, negalima vietiniams žmonėms užkirsti kelio verstis žemės ūkiu. S. Stankus įsitikinęs, kad nereikėtų Rambyno regioninio parko prilyginti, tarkime, Kuršių Nerijai ir reikalauti projektų net patiems paprasčiausiems statiniams. Būtina išsaugoti autentišką krašto architektūrą, tačiau atskirti sovietmečio palikimą nuo Mažosios Lietuvos architektūros.

Su apribojimais susiduria ir savivaldybė, siekdama išsaugoti jai priklausančias paveldo vertybes. Pripažinta, kad seno dvaro pastate yra vertingųjų savybių, pavyzdžiui, stogo angų. Tačiau norint pakeisti stogą, negalima jo keisti tokiu pačiu, koks yra - šiferiniu, reikia keisti kraštui būdinga čerpių danga. Kadangi biudžetas skylėtas, skylės lieka ir stoge. „Saugodami viską, mes neišsaugome nieko, - konstatuoja specialistas. - Jeigu tai būtų parkas, kuris trauktų žmones, leistų žmonėms pragyventi iš kaimo turizmo, tuomet tie apribojimai pasiteisintų, žmonės būtų patys suinteresuoti investuoti į vietovės vientisumo, išskirtinumo išsaugojimą, tačiau šito kažin ar sulauksime". Tiesa, vis labiau pavyksta susikalbėti su parko administracija, kontroliuojama nebe taip griežtai kaip anksčiau, daugiau atsižvelgiama į žmogaus poreikius.

Parkui palankiausia ekologinė galvijininkystė

Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė įsitikinusi, kad konfliktai su gyventojais kyla tuomet, kai trūksta susikalbėjimo. „Vis tik daugelis žmonių supranta, kad vieta, kurioje jie gyvena, svarbi ne tik jiems, bet ir visai Lietuvai", - džiaugiasi D. Milašauskienė. Parko direktorė mano, kad ūkininkauti parko teritorijoje saugiau nei kitur - nuomojamos žemės negalės atsiimti ar atsikelti žemės savininkai (nes daugelis ankstesnių šio krašto gyventojų emigravo pokariu), o patys ūkininkai galės ją valdyti pagal ilgalaikės nuomos sutartis. Parko direktorė apgailestauja, kad šiandien ūkininkai dar negali sudaryti ilgalaikių nuomos sutarčių dėl nepasibaigusios žemės reformos. D. Milašauskienė sako suprantanti vietinių ūkininkų apmaudą, nes dėl šios priežasties jie negali dalyvauti „Ekologinio ūkininkavimo" ar „Kraštovaizdžio tvarkymo" agrarinės aplinkosaugos programose, pasinaudoti parama ir vystyti savo ūkių. Tačiau tai, pasak parko direktorės, vangaus žemėtvarkos darbo problema.

Rambyno regioninio parko direktorė įsitikinusi, kad daugeliu atveju žemdirbių veiklą riboja ne parko reglamentas, o pati gamta. Pavyzdžiui, Rambyno papėdėje esančios užliejamos pievos tinkamos ganyti ir šienauti, tačiau jas išarę žmonės neturėtų naudos, nes kiekvieną pavasarį šie plotai užliejami. „Čia mūsų, kaip parko administracijos, ir vietinių gyventojų interesai suartėja: žmonės turi pašaro gyvuliams, o mums svarbu, kad šios vietos būtų šienaujamos, nes vertingi botaniniai rinkiniai neprižiūrimi užaugs krūmais", - pasakoja D. Milašauskienė. Pati gamta lemia ir tai, jog šiame krašte populiariausi galvijininkystės ūkiai: čia vešinti žolė - puikus pašaras. LŽŪU mokslininkų atlikti tyrimai patvirtino, kad parko teritorijoje būtų galima užsiimti ekologiniu ūkininkavimu. Būtent ekologinė galvijininkystė, parko direktorės įsitikinimu, galėtų klestėti saugomose teritorijose.

Svarbiausia - gamtos ir žmogaus darna

D. Milašauskienė tikina, kad statyti naujų sodybų parke nėra poreikio, galima būtų nebent atstatyti anksčiau buvusias sodybas. Ji įsitikinusi, kad atstačius autentiško ploto sodybas, statinių plotų didinti nereikėtų - anksčiau čia buvo stambūs ūkiai. Norintys atkurti buvusią sodybą, turi turėti sodybos bylą, kurioje būtų tikslūs duomenys - konkretus pagrindas atstatymui. Tuo atveju, jei sodybvietė tik pažymėta žemėlapyje ir konkrečių duomenų apie statinių išmatavimus nėra, taikomas bendrasis reikalavimas dėl teritorijos užstatymo - iki šiol tai buvo 300 m².

Net to paties parko skirtingose vietose yra susiformavusios skirtingos sodybvietės - ant kalno dažniau kūrėsi ūkininkai su savo stambiais pastatais, pakalnėje, arčiau upės - samdiniai. Šis istorinis aspektas, pasak jos, taip pat sąlygoja reikalavimus atkuriamai sodybvietei. Jei, tarkime, žmogus nori atkurti sodybos statinius kraštovaizdžio draustinyje, kur buvusi nedidelė sodyba, jo prašoma statyti ne vieną stambų, o kelis smulkesnius statinius. Rekomendacijos renovuoti pastatus tam kraštui būdingomis medžiagomis teikiamos tam, kad būtų išsaugomas architektūrinis vietovės vientisumas. Pasak D. Milašauskienės, vienintelis nepatogumas, kurį patiria parko gyventojai - jie negali vos tik sumanę įgyvendinti savo idėjų, o turi pasitarti su parko administracija - kad priimtų ne tik sau, bet ir saugomoms vertybėms palankiausią sprendimą.

Reikalavimai nėra aksioma

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė pasakoja, kad bent kartą per savaitę važiuoja į saugomas teritorijas spręsti įvairių problemų, įskaitant ir direkcijų ir vietos gyventojų nesutarimų. Saugomų teritorijų specialistai patiria dvejopą spaudimą: viena vertus, jie peikiami kaip draudėjai, kita vertus - kaip pernelyg atlaidžiai žiūrintys į pažeidimus. Todėl, R. Baškytės įsitikinimu, labai žmogiška, kad gavęs nuobaudą dėl pažeidimo darbuotojas ar jo kolegos, ima pernelyg uoliai taikyti teisės aktų nuostatas. Kai nepavyksta susikalbėti, direktorė pataria kreiptis į Saugomų teritorijų tarnybą, tam, kad būtų išsiaiškinta, ar nebuvo perlenkta lazda.

Dažniausiai problemų kyla nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose - dėl statybų. Žemės ūkio veikla, ypač pievų palaikymas, ganyklų buvimas, pasak direktorės, saugomose teritorijose yra labai reikalinga, nes padeda išlaikyti didesnę biologinę įvairovę. Didesnė problema, pasak direktorės, kai žmonės atsiima žemes, tačiau jas apleidžia. Todėl saugomų teritorijų specialistai džiaugiasi, kad darni žemės ūkio veikla saugomose teritorijose skatinama paramos priemonėmis.

Matydami, su kokiomis problemomis susiduria saugomose teritorijose gyvenantys žmonės, specialistai siūlo nuostatų, reglamentų pakeitimus. R. Baškytė apgailestauja, kad pakeisti Saugomų teritorijų įstatymo, apsaugos reglamentų nuostatas užtrunka ilgai, todėl kai kurie Tarnybos siūlyti pakeitimai vis dar „netapę kūnu". Tiesa, direktorė pastebi, kad neretai saugomų teritorijų įstatymui suverčiama atsakomybė už žemės, miškų, teritorijų planavimo įstatymų, kurie galioja ir saugomose teritorijose, apribojimus. Štai, tarkime, procedūros stogui pakeisti. Jos vienodos visoje šalyje. Žmonės neretai piktinasi, kad negali laisva valia užsodinti nedirbamos žemės mišku. Akivaizdu, kad prieš imantis veiksmų, būtina išsiaiškinti, ar tai galima, nes užsodinus pievą, kurioje saugomos natūralios buveinės ar rūšys, mišku jos būtų sunaikintos.

Palengvinimai jau pakeliui

Šiuo metu vykdomas nacionalinių ir regioninių parkų individualių apsaugos reglamentų nuostatų pakeitimas - didinamas leidžiamas statinių sodybvietėje plotas. Jau pakeista pusė iš 32 parkų reglamentų, dar dalis pakeitimų pateikta ministerijai tvirtinti. Numatytas maksimalus sodybos statinių plotas - 700 m², tačiau parkuose numatytose ūkinėse zonose, įvertinus ūkinių gamybinių pastatų poreikį, numatytos ir didesnės galimybės tikriesiems ūkininkams. Pavyzdžiui, Krekenavos regioniniame parke ūkininkų ūkio pastatais užstatomas plotas gali siekti kelis tūkstančius kvadratinių metrų. Tiesa, kai kuriuose parkuose, pavyzdžiui Neries regioniniame parke, nėra ūkinių zonų, nes čia niekada nebuvo vykdoma rimta žemės ūkio veikla, tad tokių didelių plotų užstatyti žemės ūkio paskirties statiniais nebus leidžiama. Kai visuose parkuose bus pakeistas leistinas užstatymo plotas, R. Baškytė tikisi, kad 90 proc. saugomų teritorijų konfliktų su gyventojais bus išspręsta.

Dar viena problema - iki šiol galiojęs draudimas nuomojant, įkeičiant ar dalijant žemę, skaidyti sklypus dalimis. Toks draudimas ne visais atvejais racionalus. Pavyzdžiui, yra ilgų siaurų sklypų, kurių dalis patenka į draustinį, o dalis - ūkinėje zonoje. Būtų galima statytis ūkinėje zonoje, tačiau sklypo negalima padalyti. Nesant galimybės performuluoti sklypus, negalima net planavimo dokumentuose numatytoji gyvenviečių plėtra. Pirmieji siūlymai dėl šių Saugomų teritorijų įstatymų nuostatų keitimo įregistruoti jau 2007 m. „Paradoksalu, bet neretai nutinka taip, kad didesni „saugotojai" yra ne saugomų teritorijų pareigūnai, o kitų institucijų specialistai, kurie, nežinodami saugojimo esmės, ima keistai, netinkamai taikyti teisės aktus", - tikina Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė R. Baškytės.

Artimiausiu metu planuojama ir daugiau pakeitimų, kad kraštovaizdis, biologinės įvairovės, vertybės unikaliuose gamtos kampeliuose būtų išsaugotos, o gyvenimas teiktų žmonėms daugiau džiaugsmo nei rūpesčių: planuojami pakeitimai dėl reikalavimų statinių atstumams nuo vandens, statinių dydžio, biurokratinių procedūrų. Taip pat siūloma griežtesnius reikalavimus taikyti draustiniuose, o teritorijose, kurios į parką įtrauktos tik kaip „jungiamasis audinys" ekosistemų vientisumui išlaikyti - pirmiausia supaprastinti procedūras. Saugomose teritorijose, siekiant išsaugoti kraštovaizdį, biologinę įvairovę ir vertybes ribojimai ir draudimai būtini, kitaip jų negalėtume vadinti saugomomis teritorijomis. Jos niekuo nesiskirtų nuo kitų. Tai tebūtų tik deklaracija. R. Baškytė atkreipia dėmesį, kad visais atvejais būtinas gyventojų ir saugomų teritorijų specialistų supratimas ir bendradarbiavimas - tik taip galima pasiekti bendro tikslo: darnios žmogaus ir gamtos draugystės.