Prieš dešimt metų Kuršėnuose buvo įsteigtas pirmasis šalyje Tautodailės ir amatų centras. Ankstyvą pavasarį kuršėniškiai gavo patvirtinimą, kad išsipildys vietos tautodailės meistrų  svajonė - turėti naujas dirbtuves, edukacinei veiklai ir parodoms pritaikytas patalpas.

Kuršėnų buvusios dvaro oficinos patalpų renovacijai ir pritaikymui Etninės kultūros ir tradicinių amatų centrui iš ES fondų pagal 2007-2013 m. Lietuvos Kaimo plėtros programos (KPP) priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra" veiklą „Tradicinių amatų centrų kūrimas ir (arba) plėtra" numatyta skirti 690 560 lt. Bendra projekto vertė - beveik milijonas litų. Šią vasarą turi prasidėti pirmieji projektiniai  darbai, kurių pabaiga planuojama beveik po pusantrų metų.

Amatų centro direktorė Birutė Poškienė neslepia, kad dar 2000-aisiais mintis po vienu stogu suburti vietos tautodailininkus kilo siekiant išsaugoti ir puoselėti tradicinius amatus: „Jau dažniau angliškai nei lietuviškai šnekame, tai kas bus, jei savo amatus „išvarysime", kas iš mūsų tos Lietuvos paliks..."  Ir nors Kuršėnų apylinkėse visais laikais netrūko dailiųjų amatų meistrų, nebuvo vietos, kur jie galėtų rengti parodas, edukacinius užsiėmimus, plenerus. Taigi prieš 10 metų aktyvūs vietos tautodailininkai įsteigė pirmąjį šalyje Amatų centrą. Senajame Kuršėnų parke dviejų šimtmečių senumo raižiniais puoštame mediniame dvare, kuris kaip ir dauguma senųjų šalies dvarų, valdžios buvo paliktas likimo ir valkatų valiai, pirmąjį šalyje Amatų centrą.

Tuomet rajono Tautodailininkų sąjungai vadovavusi B. Poškienė sako, kad įsteigus dvare liaudies meistrų buveinę, norėta išsaugoti vertingą kultūrinį šalies paveldą. „Kūrėmės visuomeniniais pagrindais, tad „susimetėm" visi tautodailininkai po 10 litų, ėjom per parduotuves ir kaulijom, kas gali pigiau duoti dažų, spynų, tapetų, teptukų. Sukvietėm žmones į talką: viską savom rankom darėm, močiutės tautodailininkės, beveik 70-metės, langus dažė, sienas klijavo. Žodžiu, visais įmanomais būdais įsirengėm kelis kambarius ir sunešėm eksponatus. Tik rajono valdžia apie tai nieko nežinojo. Bet kai pakvietėm juos į atidarymą - leido čia vykdyti veiklą."

Kuršėnų dvaras - tai vienintelis leninis dvaras,  išlikęs Lietuvoje.  1631 m. dvarą lenkų didikui J. Gruževskiui už nuopelnus karuose su švedais ir rusais amžina leno teise (turtas priklauso giminei iki tol, kol yra gyvų paveldėtojų) padovanojo karalius Z. Vaza. 1811m. tuometinio dvaro savininko S. Gruževskio rūpesčiu, vokiečių meistras J. Rilkė su pameistriais ant senųjų pamatų pastatė naujus dvaro rūmus, kurie paveldosaugos specialistų pripažinti medinės architektūros paveldo objektu. „Pagal išlikusius atsiminimus, dvarininkas buvo be galo turtingas. Jis per metus pastatė visą dvarą ir įstiklino visus langus, nors tuo metu Lietuvoje stiklas buvo retenybė. Žinoma, langai nebuvo kaip dabar „vitrininiai", o tradiciniai 6 dalių langai, bet galime įsivaizduoti, kiek jam tas grožis galėjo kainuoti", - sako B. Poškienė. Jos tvirtinimu, dvarininkas buvo ne tik turtingas, bet ir išmintingas: pagrindinį rūmų pastatą pasirinko medinį. Juk nuo seno žinoma - tokį galima pastatyti labai gražų, jame sveikiau gyventi, o  vėliau - nesunku perstatyti pagal kito paveldėtojo įgeidžius. Istorijos sūkuriai visus Gruževskių palikuonis išblaškė po pasaulį, Lietuvoje neliko nė vieno. Bet Birutė rodo pirmąjį įrašą Centro muziejaus atsiliepimų knygoje: jį paliko senųjų dvarininkų ainiai, atsiliepę į paieškas. Iš užjūrių atvykę į Kuršėnų dvarą ir pamatę varganą pastato būklę, Gruževskiai tik apsidžiaugė, kad kuršėniškiai savo iniciatyva saugo jų giminės turtą.

KPP projektas

Iš tiesų, bėgantis laikas bei istorijos vingiai nedaug pakeitė meniškai išraižytą medinio dvaro išorę. Stebina pagrindinio rūmų įėjimo durys - jos panašios į spintą, per kurią eidamas patenki vidun. Čia, buvusiose salėse ir kambariuose, kur kažkada vyko lenkų dvarininkų gyvenimas, dabar įrengtos Kuršėnų amatų centro edukacinės klasės ir tautodailės amatų ekspozicijos. „ Kažkada čia buvo tarybinio ūkio kontora, bet smagu, kad jų darbininkai, įrengdami patalpas pagal ūkio poreikius, nesunaikino nei medinės  langų apdailos, nei lubų, nei autentiškų grindų. Uždažė, apkalė, sales padalino į mažus kambarėlius. Viską savaip sutvarkė, štai dar vieną įėjimą vietoje buvusio lango iškirto, bet - nesugadino", - džiaugiasi centro direktorė. Išliko ir senieji mediniai „panelių" laiptai, vedantys iš antrojo aukšto, kur seniau gyveno dvarininkų dukros, o dabar įsikūrusi Amatų centro administracija.

Pagrindinių dvaro rūmų rūsiai - „kleimuoti", ant kiekvienos plytos yra lenkiškai užrašyta „Kuršėnai", mat Gruževskiai turėjo savo plytinę bei lentpjūvę. Išliko ir kiti dvaro komplekso pastatai: karvidės, kumetynas, buvusi oranžerija ir mūrinė, vokiško stiliaus oficina, kurią su ES parama norima pritaikyti centro veiklai. Anot B. Poškienės, greičiausiai oficinoje gyvendavo dvaro prievaizdas su šeima, prižiūrėdavęs dvare tvarką.

Šių dienų oficina, tiksliau, tai, kas liko iš dviejų aukštų su mansarda oficinos pastato, - atrodo varganai.  Likę tik sienos, perdengimai ir autentiškas lentinis stogas. Viduje viskas išgriauta, išardyta. Tačiau paklausta, ar ne geriau būtų Tradicinių amatų centrui pritaikyti žymiai geriau išsilaikiusį pagrindinį dvaro pastatą, Birutė tik nelinksmai atsidūsta. Dar pačioje pradžioje kilus Amatų centro idėjai, buvo sumanyta dailiųjų amatų meistrams skirti būtent dvaro rūmus. Bet jau daug metų nepavyksta susitarti su vieninteliu dvaro pastate esančiuose butuose likusiu gyventoju, kuris nenori parduoti savo nuosavybės.

„Pastatas - avarinės būklės, pamatai sėdę, stogas lūžęs, visur pelėsiai ir grybų grybai auga... Verkiant reikia lėšų renovacijai, ir netgi du kartus būtume jų gavę: vienąkart iš mūsų valstybės, kitą - iš norvegų paramos fondų, remiančių medinės architektūros statinių saugojimą. Ir vien dėl „mūsų" gyventojo ambicijų, nors siūlėme jam už butą beveik 6-kartus didesnę sumą, nei jis yra vertas, Kuršėnų dvaras ir toliau pelija ir griūna. Nes tų projektų būtina sąlyga -  objekte negali būti privačios nuosavybės, - guoddžiasi direktorė. - O tuometinis oficinos savininkas, vietos verslininkas, buvo supratingas žmogus. Todėl nupirkę iš jo pastatą, projektui  pagal Kaimo plėtros programą pasirinkome oficiną."

Tautinio paveldo sertifikatai

Kadangi parama tradicinių amatų plėtrai neteikiama individualiai, ES finansavimas yra tiesioginis stimulas Lietuvos meistrams įsigyti Tautinio paveldo produkcijos gamintojo sertifikatus.  Nes ES paramos tradicinių amatininkų veiklos plėtrai pagal 2007-2013m. KPP priemones taisyklėse numatyta, kad parama teikiama tik sertifikuotų tradicinių gaminių, įtrauktų į Lietuvos Tautinio paveldo produktų sąrašą, gamybos skatinimo projektams. Dauguma Šiaulių rajono meistrų, kurių jau skaičiuojama per 70, yra Tautodailininkų sąjungos nariai, bet anksčiau jie visai neskubėjo gauti tradicinių amatininkų sertifikatų.

Birutė šypsosi: „Mes gi žemaičiai, kuriuos jei ne traukti - tai stumti reikia. Jei ne ši galimybė gauti finansavimą mūsų visų, vietos meistrų, išsvajotam Amatų centro plėtros projektui, galbūt aš iki šiol įkalbinėčiau kuršėniškius tautodailininkus pagaliau sertifikuotis kaip tautinio paveldo produkcijos kūrėjus. Jie žmonės veiklūs, užsiėmę, tad vis atidėliodavo sertifikavimui reikalingų dokumentų rinkimą. Bet kai tik paaiškėjo, kad turime galimybių gauti europinę paramą Amatų centrui, - štai ir turime jau tris sertifikuotų gaminių Kuršėnuose meistrus, dar keli ruošiami sertifikavimui."

Pradžia - močiutės mokykla

Pirmoji gavusi tradicinės amatininkės sertifikatą Kuršėnuose ir buvo iniciatyvioji Amatų centro direktorė, dirbanti čia nuo centro veiklos pradžios. Moteris atneša didelę dėžę rankomis, senuoju būdu austų tautinių juostų, kurių audimo būdą perėmė iš savo močiutės I. Šakienės. „Man visąlaik buvo įdomu, ką ji ten daro su tomis staklėmis. Ir aš, dar kojomis nesiekdama pakojų, nuo kokių šešerių metų, pradėjau sėsti prie audimo. Aišku, būdavo primakaluoju, pritampau siūlų ne taip, kaip reikia, pritraukau, sugadinu, bet močiutė buvo labai gera, nebardavo, o pamokydavo, kaip teisingai reikia austi. Vėliau naminio audeklo niekam nebereikėjo, tad senosios staklės buvo išardytos ir iškeliavo į palėpę", - kaip atsirado pomėgis austi prisimena B. Poškienė.

Vėliau mamos darbe, suvenyrų gamybos įmonės audimo ceche, Birutei patikdavo austi pramoninėmis staklėmis. Moteris prisimena, kad juostų audimu „užsikrėtė" mokykloje per rankdarbių pamokas. „Ant knygų rėmelių užmetusi „matmenis" ausdama juosteles, pamiršdavau visą pasaulį. Kaip nutiko, kad baigiau ne audimo mokslus, o įgijau muzikės profesiją, nežinau, - sako Birutė.

„Dabar vėl sugrįžau prie  juostų. Dalyvaudama viename seminare, kai užsimečiau pirmąją juostą, taip ir nebenuėmiau, kol visos neišaudžiau. Ir pirmasis mano darbas iškart iškeliavo į parodą. Ten ją pamatė Ginkūnų kolektyvas, ir aš gavau pirmąjį užsakymą - dešimt juostų Dainų šventei. Pirmąją savo juostelę audžiau mėnesį. Dabar - man tai jau kaip liga, nes audžiu kiekvieną vakarą, grįžusi po darbo  ir kiekvieną laisvą minutę", - rankomis glostydama savo darbus kalba audėja.

Moters juostos - sertifikuoti kūrybiniai darbai, kurių kiekvieną Birutė audžia vis skirtingais raštais, išrinktais, nusibraižytais ant popieriaus iš tautinio paveldo muziejų fondų ar specialios literatūros, vėliau, po siūlelį išrinktais, išglostytais audimo metu. Naudojamos tik natūralios medžiagos, tokios kaip senovinėse juostose: tikro lino apmatai, medvilnės ataudai, o patys raštai  iš vadinamosios skaisgijos - pirktinės vilnos. Deja, Lietuvoje vis sunkiau gauti lino, tad audėja vis dažniau žaliavos ieško draugų ir pažįstamų tautodailininkų podėliuose, kur dar yra išsaugotas senolių augintas linas.

Audėja pasakoja, kad tradicinės juostos kiekviename regione labai skyrėsi tiek raštais, tiek spalvomis, o jai pačiai audimo procese sudėtingiausia išsirinkti kuo įdomesnį raštą. Tradicinis raštas turi būti iš nelyginio skaičiaus siūlų, o kiekvienas raštas, kiekviena spalva, netgi juostos storis ar ilgis kažkada turėjo savo reikšmę, užkoduotą prasmę. Pavyzdžiui, vestuvinėje juostoje tarpusavyje pinasi saulės ir mėnulio - vyriškojo ir moteriškojo  prado ženklai, greta daugiaspalvė Žemės ženklais puošta juosta ir kitos.

Kuršėnai garsūs puodais

Puodininkystė - taip pat vienas iš trijų pirmųjų Kuršėnų Tradicinių amatų centre sertifikuotų amatų. Kitaip ir negalėjo būti, šypsosi B. Poškienė, nuo seno miestelis garsėja puodininkystės amato meistrais.  Ne veltui Šiaulių rajone ant Ventos upės kranto įsikūrusių Kuršėnų herbe vaizduojamas ąsotis: miesto apylinkėse gausu molio, tinkamo dailiosios keramikos dirbiniams. Iki šiol vadinamame „Puodžių sostine" mieste kas trejus metus vyksta Lietuvos Puodžių karaliaus rinkimai. Jau yra penki Puodžių karaliai ir viena karalienė - 2008 m. išrinkta Regina Mataitienė. Moteris, kartu su vyru Vytautu Mataičiu yra pripažinti senojo tradicinio puodininkystės amato, juodosios keramikos puoselėtojai. Puodžių Karalienė pasakoja, kad molio pasaulis ją paviliojo, kai pradėjo ketvirtoje klasėje lankyti keramikos būrelį. Įgijusi keramikės specialybę, 1987 m. surengė pirmąją parodą, vėliau kartu su vyru Vytautu susižavėjo juodąja keramika, mokėsi jos gamybos tradicijų iš Dzūkijos meistrų. Prieš dvidešimt metų Mataičiai Gruzdžiuose įsirengtose dirbtuvėse pastatė juodosios keramikos degimo krosnį ir pradėjo eksperimentus.

„Krosnis degama tik labai sausomis ir būtinai spygliuočių medžių malkomis. Iš molio, kaip įprastai, nulipdytus dirbinius reikia degti ilgai: apie 10-12 val., kol pasiekiama 900-1000 ^oC karštis. Tuomet krosnis dvi paras aušinama ir išimami pajuodę gaminiai. Dirbiniai tiek uždūmijami, kad jei sudaužytumėte puodą, jo visos šukės būtų juodos - dūmas kiaurai perėjęs per visą molį", - pasakoja meistrai.

Šiemet sertifikuotais Tautinio paveldo A kategorijos produktais pripažintos ir kuršėniškės senojo tradicinio vytelių pynimo amato puoselėtojos Marytės Janulienės pintinės. Garsėjanti senuoju būdu iš tradicinių medžiagų nupintais dirbiniais meistrė prisimena, kad pirmuosius darbus iš vytelių nupynė irgi vaikystėje. Padėjo ir paskatino Marytės senelis Alfonsas Girdžiūnas, žymus pynėjas, kurio rankų darbai buvo vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

1937 m. Paryžiuje surengtoje Pasaulinėje meno ir technikos parodoje A. Girdžiūno drožiniai, atstovavę Lietuvos valstybei, buvo apdovanoti sidabro medaliu ir diplomu. Pynimo meistrė M. Janulienė nuolatos dalyvauja ne tik amatininkų pleneruose, bet itin aktyviai užsiima edukacine jaunimo bei vaikų mokymo veikla.

„Po kelerių metų, kai jau bus visiškai sutvarkyta oficina, kai čia veiks visos pynėju, audėjų, puodžių dirbtuvės, pamatysit, čia virs toks darbas, kad durys neužsidarys! Mes turėsim daug lankytojų - ir jaunimo, ir vyresnių. Nes verkiant reikia rūpintis tradicinių amatų tęstinumu: mūsų vyresnieji meistrai jau dauguma mirę arba nepajėgia dirbti, liko tik kelios šeimos, tęsiančios senųjų amatų tradicijas. Be to,  pastaraisiais metais vis didėja visuomenės susidomėjimas rankų darbu, vis labiau vertinamas tas tikrasis, amžių patikrintas lietuvių menas, vis daugiau amatų meistrų buriasi į visokias draugijas. Būtina išsaugoti tautinį mūsų amatininkų paveldą", - tvirtina Kušėnų Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro direktorė  B. Poškienė.